1
K
ai manęs žmonės – taksi vairuotojai, odontologų asistentai – klausinėja, ką aš veikiu, atsakau, kad dirbu biure. Per kone devynerius metus niekas nepasiteiravo, kokiame biure arba kokį darbą ten dirbu. Taip ir nežinau, kodėl – ar kad mano išvaizda tobulai atitinka jų įsivaizdavimą apie biuro darbuotoją, ar kad išgirdus frazę „dirbu biure“ visiems automatiškai iškyla vaizdas: prie kopijavimo aparato stovinti moteris, kompiuterio klavišais beldžiantis vyras. Bet nesiskundžiu. Esu patenkinta, kad neprivalau veltis su jais į sąskaitų administravimo subtilybes. Kai tik pradėjau čia dirbti, kam nors paklausus, ką veikiu, atsakydavau, jog dirbu grafikos dizaino kompanijoje, bet tada jie nuspręsdavo, kad aš kuriu reklamas. Pabodo stebėti, kaip blausiasi veidai patikslinus, kad dirbu finansų skyriuje ir net į rankas neimu jokių parkerių plonyčiais galiukais, nenaudoju modernių programinių įrangų. Artėju prie trisdešimties, o pradėjau čia dirbti dvidešimt vienų. Bobas, direktorius, priėmė mane į darbą netrukus po to, kai atidarė savo biurą. Veikiausiai iš gailesčio. Buvau baigusi klasikinę filologiją ir neturėjau jokio kito darbo patirties, be to, atėjau į interviu sumuštu paakiu, be kelių dantų ir sulau11