Phil Stutz
Gyvenimo pamokos
Psichoterapinės įžvalgos ramesnei, prasmingesnei kasdienai
Iš anglų kalbos vertė Sondra Vekvert
Phil STUTZ LESSONS FOR LIVING
What Only Adversity Can Teach You Random House, New York, 2023
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
Copyright © 2023 by Phil Stutz
© Lina Sasnauskaitė, viršelio dizainas, 2024
© Sondra Vekvert, vertimas į lietuvių kalbą, 2024
© „Tyto alba“, 2024
ISBN 978-609-466-846-3
Įžanga
Šią knygą turbūt pasiėmėte todėl, kad skaitėte Metodus (The Tools: 5 Tools to Help You Find Courage, Creativity, and Willpower and Inspire You to Live Life in Forward Motion – Išsilaisvink. Penki metodai, padėsiantys įveikti vidines problemas) arba matėte mane Netflix dokumentiniame filme Stutz. Mane ėmė vadinti „žvaigždžių psichiatru“, tik šis apibūdinimas mane erzina ne mažiau nei veikiausiai ir jus. Geriausia, ką galiu padaryti, kad paneigčiau šią klaidingą nuostatą, tai papasakoti, ką supratau pastaruosius keturiasdešimt metų dirbdamas psichiatru. Per tą laiką su kolega Barry Michelsu sukūrėme naujos rūšies psichoterapiją. Ji nuo seno modelio skiriasi vienu esminiu dalyku – ji veikia. Augau Niujorke, mokiausi Niujorko Miesto koledže ir Niujorko universiteto Medicinos mokykloje įgijau medicininį ir psichiatro išsilavinimą. Paskui penkerius metus dirbau kalėjimo psichiatru Raikerso saloje ir drauge verčiausi privačia praktika. Bet kuo toliau,
Įžanga • 9
tuo labiau ūpą man mušė tai, kad psichiatrija iš tikrųjų nepajėgia pacientams padėti.
Persikėliau į Los Andželą, bet ir ten vilčių buvo nedaug. Tebesistengiau rasti geresnį būdą, bet neturėdamas į ką kreiptis patarimo jaučiausi lyg be vairo. Iš gryno užsispyrimo toliau visur ir visaip ieškojau idėjų, atsakymų, kol galiausiai juos man atskleidė grupė, apie kurią nė nebuvau pagalvojęs, – mano paties pacientai.
Supratau, kad jeigu atmesiu taisyklių vadovus ir su pacientais elgsiuosi pagarbiai, kaip su bet kokiu žmogumi – o ne kaip su genetinių ar psichologinių sutrikimų rinkiniais, – jie noriai keliaus ten, kur ves mano nuojauta. Šis būdas buvo sėkmingas, nes pažangos pasiekiame tik patirdami išbandymų ir klysdami. Pacientų padrąsintas ėmiau plėtoti tai, ką ilgainiui pavadinau Metodais .
Metodai stipriai skyrėsi nuo tuo metu praktikuotos psichoterapijos. Aš buvau ja nusivylęs, nes jaučiau, kad tradicinė psichoterapija sukurta veikti taip, tarsi pacientai neįstengtų keistis. Pacientas arba likdavo įstrigęs praeityje, kuri nebeegzistavo, arba gyveno fantazuodamas apie ateitį, kuri dar neatėjo ir galbūt niekada neateis. Tik Metodai galėjo atverti duris į begalinę dabarties išmintį.
Metodų psichoterapiją pasirinkęs asmuo turi laikytis trijų praktikų.
1. Dirbti namuose. Naivu tikėtis, kad to, ką patiriate psichoterapeuto kabinete, užteks gyvenimui pakeisti. Gyvenimas nėra statiškas daiktas, kurį galite pa-
• Gyvenimo pamokos
dengti nauju dažų sluoksniu. Gyvenimas yra procesas. Jei norite procesą keisti, turite darbuotis kiekvieną dieną.
2. Judėti į priekį. Senosios mokyklos psichoterapija laiko jus praeityje. Daugiausia dėmesio skiriama tam, kad suvoktumėte, kas jums tada nutiko. Remiantis Metodais , svarbiausia yra žengti į ateitį.
3. Kliautis aukštesnėmis jėgomis. Esame tik nedidelė beribės visatos dalelė. Vieni patys negalime nieko. O visata padaro tylų stebuklą savo energiją skirdama žmogaus evoliucijai palengvinti. Tai akivaizdžiausia, kai žmogaus gyvenimas ima griūti (finansinis žlugimas, emocinė atskirtis, žema savivertė ir panašiai). Apimti nevilties esame linkę atsisakyti savo riboto požiūrio į visatą. Jei nepripažįstame aukštesnių jėgų buvimo, jos negali padėti. Turime jausti jas dabar. O šie Metodai suteikia galimybę jomis pasinaudoti.
Mudu su Barry žinojome, kad ši informacija yra pernelyg svarbi, jog pasiliktume ją sau. Kartu parašėme Metodus ir jų tęsinį Coming Alive („Atgimimas“).
Abi knygos buvo gerai priimtos ir atvėrė duris platesnei auditorijai. Jose aprašomas paprastas būdas į gyvenimą įsileisti aukštesnes jėgas. Bet mes taip pat žinojome, kad vieno Metodų aspekto nepaaiškinsi vadinamuoju „kaip tai padaryti“ modeliu, kuriam tos dvi knygos skirtos. Esama visai kitokio lygmens sampratų, bet aš niekaip nesugalvojau, kaip jas perteikti.
Bėgo laikas.
Vieną dieną tvarkiausi savo kabinete ir ant lentynos radau šūsnį trumpų straipsnių, kuriuos rašiau XX a.
Įžanga • 11
dešimtajame ir XXI a. pirmajame dešimtmetyje. Parašiau juos sukūręs Metodus kaip praktiką, bet dar prieš mudviejų su Barry knygą Metodai. Buvau apie juos pamiršęs; jie iš esmės buvo nugrimzdę į praeitį.
Rašiau juos tuo metu pažangiam sveikatos ir geros savijautos naujienlaiškiui A Real Life. Tai vyko dar prieš internetinius laikus. Naujienlaiškis buvo tikras, popierinis, platinamas vietoje.
Jo leidėja Barbara McNally susidomėjo mano darbu ir suteikė man galimybę rašyti skiltį, joje ir pristatydavau savo idėjas. Tuose rašiniuose nagrinėdavau įprastas problemas, tokias kaip depresija, pyktis, vienatvė. Taigi aptikęs straipsnius lentynoje prisiminiau, kad skaitytojai, net tie, kurie nuolat skaitydavo saviugdos knygas, sakė juose radę šį tą visiškai naujo.
Supratau, kad turiu juos išleisti platesnei auditorijai. Ne tik todėl, kad juose aptariamos svarbesnės ir sudėtingesnės temos, kurias norėjau išnagrinėti, bet ir todėl, kad nūdien jos netgi dar aktualesnės nei prieš tuos daugelį metų, kai tuos straipsnius rašiau.
Kodėl?
Nes juose gvildenamos problemos tik padidėjo, o ne sumažėjo. Kaip psichiatras kiekvieną dieną matau prastėjančios situacijos padarinius. Pandemija, socialinių tinklų plėtra, godumas, susiskaldžiusios politinės sistemos neveiksnumas. Visi šie dalykai stiprina mūsų atskirties jausmą. Seniau į mano kabinetą įėjęs pacientas palikdavo pasaulio problemas už durų, kol baigdavo kalbėti apie save. Dabar paciento asmeni-
• Gyvenimo pamokos
nės problemos pasilieka už durų, o per seansą dėmesį glemžiasi pasaulio problemos. Suprantama. Nebegalime manyti, kad mūsų asmeninės problemos nedaro įtakos pasauliui ir atvirkščiai. Apie šį reiškinį plačiau rašau toliau šioje knygoje.
(Reikėtų paminėti ir tai, kad peržiūrėjęs straipsnius kai ką pakeičiau, kad tiktų šiandieniniam pasauliui, bet keisti teko stebėtinai nedaug. Vis dėlto nemanau, kad skaitytojai norėtų girdėti, kaip skamba mano pranešimų gaviklis.)
Jei netikėsite aukštesnėmis jėgomis, psichoterapija gali priversti pasijusti blogiau nei anksčiau. Dirbti su savimi nėra savanaudiška. Jei stengsitės, turėsite daugiau energijos, ne mažiau. O ta energija keis pasaulį.
Ši knyga jums atskleis, kodėl ir kaip.
Tik iliuzija
Mūsų kultūra neigia realybės prigimtį. Mums žadama, kad galima gyventi idealiame pasaulyje, kuriame viskas lengvai pasiekiama, kuriame nemalonių patirčių įmanoma išvengti, kuriame netrūksta nedelsiamo pasitenkinimo. Maža to, sakoma, kad jei negyveni šitokiame pasaulyje, tai kažkas negerai su tavimi. Tačiau šis idealus pasaulis – iliuzijų karalystė. Kad ir kiek daug, regis, žada, jis tiesiog neegzistuoja. Būkite atviri. Jūsų paties gyvenimo patirtys anaiptol netobulos. Bet juk tikra kaip tik yra tai, ką patyrėte, o ne tai, ką norėtumėte patirti. Trumpai tariant, realybės prigimtis yra tokia:
• Gy venime esama skausmo ir nelaimių.
• Ateitis neaiški.
• Norint ko nors pasiekti reikia drausmės.
• Jūs nesate ypatingas. Kad ir ką darytumėte, šių gyvenimo aspektų neišvengsite.
• Tai niekada nepasikeis.
Meilė, džiaugsmas, nuostaba, transcendencija ir kūrybiškumas taip pat yra, tačiau jie skyrium, be penkių pirmiau išvardytų punktų, niekada nepasireiškia.
Vis dėlto amžiais atrodo, kad esama žmonių, kurie nuo kasdienio gyvenimo negandų yra apsaugoti. Juos mums rodo žiniasklaida. Jie fiziškai tobuli, nerimas jų nevargina, jie tikri dėl savo gyvenimo kelio. Jiems niekada netrūksta meilės ar draugų. Jie užtikrinti dėl savęs. Šie žmonės, atrodytų, pašalino iš savo gyvenimo neigiamus aspektus. Ir ši galia pavertė juos ypatingais. Produktai reklamuojami žadant, kad padės į tą grupę patekti. Visi jaučiame spaudimą kitus įtikinti, kad jai priklausome. Tą galima pasakyti ir apie vargšą vaiką, nežinantį, ar gaus pavalgyti, ir apie šešis namus turintį milijardierių. Kai visi elgiasi taip, lyg fantazijos būtų tikrovė, jos ir ima atrodyti tikros.
Bet tik kitiems. Jūs pats gyvenime susivokiate negebantis rizikuoti. Nežinote, kaip priimti sprendimus. Jūsų finansinė ateitis neaiški. Veide atsirado nauja raukšlė. Neturite laiko tinkamai auklėti vaikus. Tiesiog negalite suvaldyti savo gyvenimo. Nieko čia blogo. Taip jautiesi būdamas gyvas. Bėda ta, kad toji kita grupė tapo standartu, ir savivertė ima priklausyti nuo noro tapti tokiems kaip jie. Nepalankus gyvenimo įvykis atrodo taip, tarsi būtų nutikę, ko neturėjo nutikti. Normalios gyvenimo patirtys imamos vertinti kaip nesėkmės.
Ar yra kitas kelias? Ar įmanoma gyventi varginamam konfliktų, nežinomybės, nusivylimų ir gerai jaustis? Įmanoma. Bet reikia visiškai persiorientuoti. Pir-
• Gyvenimo pamokos
miausia pravartu suprasti, kad gyvenimas yra procesas. Mūsų kultūra verčia tai pamiršti ir bruka žalingą prielaidą, kad galime susikurti tobulą gyvenimą ir tada jį sustabdyti. Idealus pasaulis su tobulais žmonėmis yra tarsi momentinė nuotrauka ar atvirukas. Laike sustingusi akimirka, kurios nebuvo. Bet tikras gyvenimas yra vyksmas, jis sklidinas veiklos ir intensyvus. Iliuzija tėra vaizdas, negyvas ir paviršutiniškas. Bet kaip tik tokie vaizdai mus vilioja. Nes juose nėra netvarkos.
Kaip vėl išmokti teikti pirmenybę tam, kas tikra ir gyva, nors dažnai skausminga? Čia svarbiausia yra paprasta tiesa, kuriai priešinamės: gyvenimą sudaro įvykiai. Vienintelis tikras būdas priimti gyvenimą – tai priimti tai, kas jame vyksta. O įvykių srautas niekada nesustoja. Mūsų gyvenimo įvykiai – tai visatos varomosios jėgos raiška. Kodėl jai priešinamės? Nes ji laiko mus pasaulyje, kuris nėra nei tobulas, nei nuspėjamas.
Tai, kad niekas nežino, kas nutiks, – baugu ir slėpininga. Bet dar ji mus verčia jaustis esant mažus ir nieko nevaldančius. Iliuzija įteigia, kad galime pakilti virš šio įvykių srauto. Bet tai būtų dvasinė mirtis, nes tik įvykiai mums leidžia prisiliesti prie gyvos, prasmingos visatos. Jei likimas supintas iš įvykių sekos, psichikos sveikata yra gebėjimas priimti likimą su džiaugsmu.
Dorotis su įvykiais – tai lyg būti gerais tėvais. Negana tiesiog būti. Reikia turėti nuomonę ir tam tikrų metodų. Nepasiruošus neįmanoma konstruktyviai dorotis su įvykiais. Tai kodėl ruošiasi vos vienas kitas žmogus? Nes visi tikisi, kad įvykių, ypač blogų, nenu-
iliuzija • 17
tiks. Jie mano, kad idealus pasaulis yra tikras ir galima ramiai, patogiai gyventi. Jie kasdien žaidžia loterijos žaidimus. Mūsų kultūroje labai mažai žmonių kam nors ruošiasi.
O jeigu ruošiatės turėdami tam tikrą filosofiją, tai turite ir galimybę pakeisti neigiamo įvykio reikšmę. Turėdami tinkamą filosofiją galite visiškai pakeisti tai, kaip tuos įvykius suvokiate. Įvykių filosofija yra tokia:
• Neigiami įvykiai vyksta.
• Kad jie nutinka, tai dar nereiškia, kad su jumis kas nors blogai.
• Neigiamas įvykis visada suteikia galimybę.
• Išsiugdyti dvasinius įgūdžius yra svarbiau, nei siekti gero rezultato.
Neįmanoma žinoti, kokia neganda laukia ateityje, bet, kad ir kokia ji būtų – nesupratimas, išsiskyrimas, grėsmė, konfliktas, netektis, – ši filosofija neleis jai užklupti netikėtai. Ji suteikia erdvės žengti žingsnį atgal, įvardyti, kas nutiko, ir įvertinti remiantis ne vien tiesioginėmis detalėmis. Įvykis tampa bendriniu. Sakykime, išsiskyrimas išmokys ugdytis įgūdžius, kurie padės tapti emociškai mažiau priklausomiems. Bet jei neįvardysite, kas nutiko, neįžvelgsite ir naudos. Tenorėsite, kad viskas kuo greičiau pasibaigtų. O kai baigsis, pamiršite. Kitaip tariant, nieko neišmoksite. Įvardiję, kas nutiko, kad ir pavadinę įvykį blogu, galite juo pasinaudoti, užuot leidę jam jus gniuždyti.
18 • Gyvenimo pamokos
Įgūdžius, kuriuos ugdo įvykiai, geriausia laikyti ne psichologiniais, o dvasiniais, mat jie primena, kad prasmingoji visata jus veikia būtent per gyvenimo įvykius (ypač nepalankius). Ieškant prasmės kasdieniuose įvykiuose šie dvasiniai įgūdžiai padeda užmegzti ryšį su visata.
Išmėginkite eksperimentą. Kai kitą kartą nutiks kas nors nemalonaus, pritaikykite įvykių filosofiją.
Stebėkite, kaip jaučiatės. Jei darysite tai nuoširdžiai ir nuolat, apčiuopsite pirmuosius tų įvykių gilesnės prasmės ženklus. Jūsų patirtis ims keistis. Pramokus įvykius versti mokytojais, tikroji patirtis taps filosofijos pamatu.
Tai yra žmogaus gyvenimo tikslas.
Ar yra kitas kelias? Ar įmanoma gyventi varginamam konfliktų, nežinomybės, nusivylimų ir gerai jaustis? Įmanoma. Bet reikia visiškai persiorientuoti.
Meilė ir netektis, sėkmė ir nesėkmė, viltis ir nusivylimai – pats gyvenimas kelia bėdų ir negandų. Ar įmanoma blaiviai galvoti apie ūmiai užgriūvančias painias dilemas? Philas Stutzas visą savo karjerą nagrinėja didžiuosius iššūkius, kurių kyla mums visiems, ir išvadas pateikia šioje knygoje kartu su apmąstymais, kaip tarp gyvenimo blogybių įžvelgti gerų dalykų. Knygoje atskleidžiama negailestinga tiesa: gyvenime daug skausmo ir nė vienas iš mūsų nesame toks ypatingas, kad jo išvengtume. Tačiau priėmę jį ir stoję prieš gyvenimo iššūkius galime suprasti, kokios iš tiesų galimybės mumyse slypi.
Gyvenimo pamokose aptariamos tikros, gyvenimiškos aplinkybės, su kuriomis teko dorotis autoriaus pacientams, – kokie yra vaikų poreikiai, kaip įveikti pavydą, kaip atsikratyti blogų įpročių, kaip suvaldyti kamuojantį nerimą, kuo pozityvus yra pyktis ir kaip išlaisvinti kūrybines galias. Autorius skatina kitaip pažvelgti į tikrovę ir keisti pasaulėvoką.
PHIL STUTZ (Filas Štucas) baigė Niujorko Miesto koledžą, Niujorko universitete įgijo mokslų daktaro laipsnį. Dirbo psichiatru Raikerso salos kalėjime, paskui vertėsi privačia praktika, o persikėlęs į Los Andželą ilgainiui pelnė Holivudo psichoterapeuto vardą. Gyvenimo pamokos. Psichoterapinės įžvalgos ramesnei, prasmingesnei kasdienai – antroji į lietuvių kalbą išversta autoriaus knyga.
Nesunku suprasti, kodėl žmonės į jį kreipiasi, – jis atmeta tradicinį psichoterapinį požiūrį. Bet, užuot likęs neutralus, pasiūlo konkrečių metodų, suteikiančių palengvėjimą jau per pirmąjį seansą. – The New Yorker