Gyvenimas pagamintas namuose issu by knygos.lt

Istorijos ir receptai nuo mano virtuvės stalo Iš anglų kalbos vertė Agnė Puzauskaitė Iliustravo Monika Puzauskaitė

vilnius 2012

UDK 821.111(73)-94

Vi372

Molly Wizenberg A Home made life: stories and recepies from my kitchen table Simon & Schuster, Inc.

padėkos Kaskart, kai ši knyga sukeldavo man sunkumų, imdavausi padėkų. Jas rašyti buvo lengviausia. Be išvardytųjų žmonių ši knyga būtų tik savo pačios šešėlis arba jos nebūtų apskritai. Esu skolinga jiems milžinišką, nuo stogų išdainuotą Ačiū. Gigi Lamm, už palaikymą nuo pat pradžių. Buvusiems kolegoms iš Washington Press universiteto, už paskatinimą rašyti. Ashley ir Chrisui Saleeba, už tai, kad noriai valgė, bandė receptus ir buvo geri kaimynai. Luisai Weiss, už tai, kad įkvėpė mane savo lengvutėle proza. Hannah’ai Huffman, už tai, kad siuntė man vanilės ankštis, rankų darbo puodkėles, už nepaliaujamą įkvėpimą ir receptų bandymus. Mariai A. Vettese, dar vadinamai „mav“, už tai, kad parodė man, jog kasdienis gyvenimas yra menas. Billui Farrellui, už tai, kad buvo mano receptų testuotojas-pirmūnas Nr. 1, nors mes niekada nesame susitikę. Ariai Baker, kurios taip pat niekada nesu sutikusi, bet kuri buvo nepaprastai maloni ir pasisiūlė gaminti pagal mano receptus; ji tikras brangakmenis. Rachaelei Mann, už pagalbą gaminant pagal receptus. Kirsten Anderson ir jos šeimai, už tai, kad jie džiugiai valgė viską, ką jiems nusiųsdavau. Davidui Lebovitzui, už puikius ledus.

Austinai Walters, kuri nesiskundė, kad kalbėdavau valandų valandas, ir suteikė neįkainojamų pastabų pirmiesiems rankraščio variantams. Tarai Austen Weaver, už išmintingus patarimus ir daugybę gardžių vakarienių. Annei Buchanan, kurios akylos akys ir išlavintas gomurys taip padėjo ragaujant. Amy Leo, už tai, kad jis tapo pirmuoju mano „tinklaraščio draugu“, už palaikymo šūksnius ir receptų testavimą. Andreai Akita – fantastiškai virėjai ir receptų testuotojai. Matthew Amster-Burtonui, už mokėjimą išklausyti ir už šaltu veidu skaldomus juokelius. Laurie Amster-Burton, už protingus komentarus. Carlai Leonardi, už tikėjimą manimi, didelį talentą gaminti ir fotografuoti. Elizabethai Reeds ir Doronui Beeri, už 2004-ųjų vasarą. Rebeccai Leone ir Jimmy Chorley, už sekmadieninius pusryčius ir begalinę meilę. Lucasui Oswalt, už didžiulę širdį. Jessicai ir Mataio Gillis bei Dougui Doolittle, genialiems virėjams ir mieliems žmonėms iš įmonės „Ciaò Thyme Catering“. Susanai Kaplan ir Renee Erickson iš „Boat Street Café and Kitchen“, už marinuotus agurkus ir svarbų padrąsinimą. Keaton Hubbert, už dešimt metų draugystės, tylaus kilnumo ir gero maisto. Kate Knight, už nesuskaičiuojamas naktis prie stalo, kokteilių vakarėlių planavimą ir visą mūsų gyvenimą. Velioniui dr. Stephenui M. Gensui, mano universtiteto istorijos dėstytojui ir draugui, kuris vertė mane dirbti sunkiau už kitus, parašė man pirmąjį balą C ir kurio aš baisiai pasiilgstu. Michaelui Davilmanui, vienam brangiausių mano tėčio draugų, puikiam virėjui ir nuostabiam protui, kuris tikėjo manimi nuo pirmosios dienos. Benui ir Bonnie Whiting-Smith, už daugybę laimingų vakarų su alumi, kepsniais ir ledais.

Olaiyai Land, talentingai virėjai ir nepamainomai receptų bandytojai, už draugystę ir žiedinius kopūstus. Chrisui Oakes ir Martinai Curtis-Oakes, už tai, kad jie pasiūlė pradėti rašyti „Orangette“. Camillai Engman, menininkei, iliustratorei, visa apimančiai pajautai, kuri mano žodžiams įkvėpė gyvybę. Michaelui Bourretui, mano agentui už jo protą, kantrybę ir nesenkančią pagalbą. Stacey Glick, kuri supažindino mane su Michaelu. Sydny Miner, mano redaktorei, už jos tikėjimą projektu, pasitikėjimą ir nepaprastą įsiklausymą. Shaunai James Ahern, už tai, kad kiekviename žingsnyje buvo mano draugė, patarėja, sesuo ir šalininkė. Samui T. Schickui, taip pat žinomam kaip „Mūsų Semas“, už draugystę, aštrų protą ir visas tas vasaros naktis, praleistas prie mūsų mažo balto stalelio. Arnoldui Weisenbergui, mano dėdei, už dosnią receptų kolekciją. Lisai Chalif, mano seseriai, už kompaniją virtuvėje, išlavintus skonio receptorius ir meilę. Mano šeimos nariams ir draugams, kurių neišvardijau ir kurie visą laiką man padėjo. Tinklaraščio „Orangette“ skaitytojams, už palaikymą ir tikėjimą. Burgui, už skaitymą man pradedant knygą „When the Sky Is Like Lace“, už tikėjimą žodžių ir eilių stebuklu, už viską, kas jis buvo iki paskutinės sekundės. Mamai, stipriausiai moteriai, kurią pažįstu, mano gyvenimo vedlei. Brandonui, vyrui, kuris švilpauja kur beeitų, mano pirmajam skaitytojui, mano vyrui, mano meilei. Jis – mano partneris visomis šio žodžio prasmėmis. Ir jis visą laiką šalia.

Morrisui J. Wizenbergui, taip pat vadintam Burgu

Mes Ĺžinome, kad ĹĄvytime, Nors ir nematome viens kito. â&#x2C6;&#x2019; james wright

turinys

Įvadas _ 13 Kaip naudotis šios knygos receptais _ 19 Pradžia _ 23 Mūsų šeimos kepėjas _ 31 Kai reikia nusiraminti _ 37 Dešimt metų sumaišties _ 43 Mokslas be apskaičiavimų _ 49 Su šokoladu – skaniau _ 55 Netikėtas laimėtojas _ 61 Septyni jaunikliai _ 64 La Boule Miche _ 73 Keistas būdas subręsti _ 79 Karamelizavimas _ 85 Asmeninė kalėdinių sausainių chronologija _ 91 Teisingas atsakymas į visus klausimus _ 101 Išties didinga _ 107 Prancūzija būtų tokio skonio _ 112 Geriausias iš visų įmanomų pasaulių _ 117 Svarbiausi dalykai _ 124 Rojus _ 131 Sekmadienis, devinta valanda ryto _ 138 Itališki grotos kiaušiniai _ 147 Išmarginimas _ 153 Ką myli, tas esi _ 165

Pokyčių vasara _ 173 Tobula _ 183 Pažadas dalytis _ 188 Su grietinėle ant viršaus _ 194 Laimė _ 199 Pirmieji žingsniai _ 205 Kaip miško gėlės _ 217 Savaip nuostabu _ 222 Sunkus laikotarpis _ 227 Papildomi taškai _ 232 Tik žolėdžiai _ 239 Ypatingas žaidimas _ 244 Deimantai _ 249 Cukraus namai _ 256 Apie pokyčius _ 260 Bonne femme (paprasta naminė virtuvė) _ 265 Daug geriau _ 273 Svarbu _ 281 Stop kadras _ 286 Marinavimo gamykla _ 292 Taip lengva _ 298 Išmokau nesijaudinti _ 303 Pavergiantis širdis ir protus _ 313 Receptų rodyklė _ 321

įvadas Viskas prasidėjo, kai buvau pirmakursė. Sėdėdavome prie virtuvės stalo trise, vakarieniaudami, o tada tėtis pakeldavo galvą nuo lėkštės ir tardavo: „Žinot, mes namie valgome daug skaniau negu dauguma žmonių restoranuose.“ Kartais savo žodžius papildydavo trinktelėjimu į stalą ir ilgu pasitenkinimo pilnu garsu oooo. Buvo visai nesvarbu, ką tuo metu valgydavome: griežinėliais supjaustytus pomidorus ar dubenį bulvių košės, ar svieste keptą žuvį. Bent kartą per dvi savaites jis taip pasakydavo. Man tai panašėjo į pamaivišką puikavimąsi – tą išdidų perdėjimą, kurį taip mėgsta tėčiai. Šitaip priemiesčio vyrai tarsi nusiplėšia marškinius ir kumščiais daužosi krūtinę. Kaskart, kai tokie žodžiai išsprūsdavo jam iš lūpų, susitraukdavau kėdėje ir iškaisdavau. Man buvo gėda dėl jo keisto mėgavimosi šeimos maistu. Po kurio laiko jau iš anksto žinodavau, kada jis tai pasakys. Dar prieš jam ištariant, aš jau nebyliai kartodavau: „Žinot, mes namie valgome daug skaniau negu dauguma žmonių restoranuose.“ O dabar esu pakankamai suaugusi, kad pripažinčiau, jog jis buvo teisus. Ir tikrai ne dėl to, kad mes kažkaip ypatingai gerai gamindavome ar visada valgydavome išskirtinai skanų maistą. Valgydavome ir dešrainius, ir keptas pupeles iš skardinės. Česnakus – sutrintus ir paruoštus valgyti – kabindavome iš stiklainio, o mūsų sviestas dažnai apkarsdavo. Malonumą, mano galva, sukeldavo visai kas kita. Tas pastovus susitikimo virtuvėje kiekvieną 13

vakarą ritmas, sėdimas prie stalo ir dalijimasis maistu. Vakarienė neįžengdavo pro varstomas duris ant anonimiško padavėjo rankos: ją pagamindavome kartu. Būtent taip – virtuvėje, septynis vakarus per savaitę – mes kūrėme savąją šeimą. Kartu, prie stalo, mes kūrėme sau gyvenimą. Ir nors tuomet nesupratau, mano tėtis mėgaudamasis ir didžiuodamasis rodė, kaip reikia jį gyventi: pilnai, godžiai, triukšmingai.

Kai šiandien žengiu į virtuvę, nesu viena. Žinome tai ar nenutuokiame – niekas nėra vienas. Prie virtuvės stalo ateiname su savo tėčiais ir mamomis, ir visais patiekalais, kuriuos esame valgę. Maistas niekada nebūna tik maistas. Jis padeda nusigauti į save: kas esame, kas buvome ir kuo norime būti. Mano tėtis, sėsdamasis vakarieniauti, matė daugiau nei tik valgį lėkštėje. Matė savo vaikystę lenkų imigrantų šeimoje; jaunystę darbininkų klasės rajone ketvirtojo dešimtmečio Toronte; emigraciją į JAV baigus medicinos mokyklą; nesklandžią pirmąją santuoką, pirmuosius tris vaikus; gražią moterį ruda dirbtinio kailio suknele, šokusią su juo per Kalėdų vakarėlį; jųdviejų persikėlimą į Oklahomą; sėkmingą privačią praktiką; didelį namą priemiestyje; mane – ketvirtą vaiką, gimusį, kai jam buvo beveik penkiasdešimt. Nieko keista, kad jis didžiavosi. Jis susikūrė gerą gyvenimą. Jo džiaugsmas dėl pomidorų, bulvių ar keptos žuvies buvo toks, lyg būtų laimėjęs loterijoje. Kai šiandien žengiu į virtuvę, visa tai atsinešu su savimi. Kaip ir daugumai gaminti mėgstančių žmonių, man patinka apčiuopiami dalykai. Mėgstu peilio ašmenų caksėjimą į pjaustymo lentelę. Man patinka saldaus oro rūkas virš vėstančio ant spintelės pyrago. Apelsino žievelės vaizdas tuščioje lėkštėje. Bet dar labiau aš mėgstu neapčiuopiamus dalykus: pažįstamus balsus, ištrūkstančius iš senos receptų knygos puslapių, arba scenas, kurios tarsi filmo kadrai dar kartą persisuka ant mano virtuvės sienos. Pamilę patieka14

lą, mes tiesiog atsiliepiame į kažką, kas yra už šakutės ar šaukšto, – į pažįstamą istoriją, kurią tas patiekalas pasakoja. Užaugau virtuvėje. Mane, visai dar kūdikį, mama įtaisydavo ant apkloto ant virtuvės grindų, o pati sukdavosi tarp puodų, keptuvių ir šaukštų. Pirmąjį savo vakarėlį suskėliau būdama vos trejų. Vis dar jį prisimenu dėl didžiojo savo pasirodymo, kai, pusiau miegodama ir rankose laikydama žaislinį vienaragį, įkritau į šeimos draugo baseiną. Kai jau buvau paaugusi ir galėjau pasiekti virtuvės spintelę, mama leisdavo man gaminti „mikstūras“ (taip jas vadinau) – keistus „įdomu-koks-bus-skonis“ mišinius iš tokių derinių kaip dietinė kola ir miltai arba iš cukraus, česnakinės druskos ir maistinių dažų. Vaikystėje mėgau kortų žaidimą Old Maid (iš angl. sena pana), bet vadindavau jį savaip – Homemade (iš angl. namų gamybos), nes ta frazė man buvo kur kas suprantamesnė. Visi įdomūs ir geri dalykai nutikdavo tada, kai netoliese būdavo maisto. Mano šeima tiki valgio gaminimu. Mes tuo užsiimame, skiriame tam pinigų ir laisvo laiko. Nors ir užaugau Oklahomoje, kuri neturi prieigos prie jūros, pirmąjį omarą valgiau būdama šešerių, kai tėtis grįžo iš verslo kelionės Rytų pakrantėje su pilnu jų šaltkrepšiu. Išvertė tiesiai ant virtuvės grindų – omarai ropojo linoleumu kaip milžiniški vorai, o kol jie tripinėjo aplinkui ant savo ištįsusių kojelių, aš stovėjau ant kėdės ir klykiau. Vėliau, žinoma, paragavau saldžios jų mėsos. Ir iškart užsičiaupiau. Tokia mano šeima. Mano sesuo Liza turi sklypelį sodų bendrijoje, kur augina šparagus, salotas ir žirnelius. Ji kepa kone tobulus pyragėlius ir kažkada norėjo atidaryti šokolado parduotuvėlę. Mano brolis Adamas moka suimprovizuoti nerealų pomidorų padažą ir vos paklaustas išvardytų vietas, kur – nuo Italijos iki rytinės JAV pakrantės – galima rasti gardžiausių ledų. Mano brolis Deividas yra baigęs Amerikos kulinarijos institutą ir turi keletą restoranų Vašingtone. Jis moka paruošti puikų vidutiniškai iškeptą jautienos kepsnį. Pastarosios mūsų klano Kalėdos buvo lygios keturiasdešimt aštuonioms 15

valandoms virtuvėje, ruošiant 11,4 kilogramo sveriantį kalakutą, beveik 5 litrus sriubos, 24 biskvitus, 12 litrų smarkaus kiaušinių likerio ir kokius 36 litrus grietinėlėje troškintų špinatų. Išmokau gaminti, nes man tai buvo duota. Tačiau tas mokymasis nebuvo kažin koks mielas ar prižiūrimas kitų. Nė viena mano močiučių nestatė manęs ant kėdės ir nerodė, kaip iškepti sausainius ar paruošti jautienos troškinį. Tiesą sakant, aš beveik neatsimenu, ką gamindavo močiutės. Mano tėčio mama Dora atsiųsdavo mums žydiškų sausainių, kuriuos kepdavo savo namų virtuvėje Toronte. Ji supakuodavo juos į kartoninę batų dėžę, tad sausainiai mus pasiekdavo subyrėję į trupinius. Išmokau gaminti, nes būtent virtuvė buvo visa ko centras. Niekas man neliepė, bet aš leisdavau laiką virtuvėje, nes joje jaučiausi labai gerai. Išmokau valdyti peilį. Virti šparagines pupeles „iš akies“, kol jos įgaudavo ryškiai žalią spalvą. Nieko sudėtinga. Dariau tai nė negalvodama. Tarsi osmoso principu kaupiau savyje virtuvės komforto jausmą ir alkį, kuris tęsdavosi ir po pusryčių, ir po pietų, ir po vakarienės.

Ilgą laiką maniau, kad visa tai reiškia, jog turiu būti virtuvės šefė. Pomėgiai keitė vieni kitus, tačiau vakarais aš visada atsidurdavau prie viryklės. Vienintelės vietos, kur norėjau būti. Natūralu, kad nusprendžiau kažko imtis. Mąsčiau: galiu ir mėgstu gaminti, tai gal vertėtų tapti virėja? Nutariau: vertėtų pabandyti įsidarbinti restorano virtuvėje. Taigi vieną vasarą, baigus antrąjį koledžo kursą, draugas įtaisė mane praktikante gerai žinomame vegetarų restorane San Franciske. Tuo metu pati buvau vegetarė – vienas tų ateinančių ir išeinančių pomėgių. Mane paskyrė pjaustyti daržovių salotoms ir dėlioti desertus į lėkštes. Tekdavo suvalgyti nemažai dienos senumo imbierinio pyrago, o tai man visai patiko. Viskas buvo kaip ir gerai, išskyrus tą kartą, 16

kai virtuvės šefas ištiesė man svogūną ir paprašė – lyg tai būtų taip savaime suprantama, kaip išsivalyti dantis – supjaustyti jį „angelo blakstienų“ storio griežinėliais. Apskritai, šito darbo nemėgau. Netgi nebuvau tikra, ar jis man iš viso patinka. Niekada nemačiau žmonių, valgančių tai, ką pagaminau jiems, veidų. Po teisybei, nemačiau nieko, tik savo stalo kampą. Man nepatiko atotrūkis tarp virtuvės ir valgomojo, tarp maisto ruošimo ir malonumo jį valgyti. Ilgai viskas netruko. Nemečiau koledžo dėl kulinarijos studijų. Įgijau žmogaus biologijos, prancūzų kalbos, o vėliau dar ir antropologijos laipsnį. Jei ir toliau būčiau likusi tame kelyje, dabar greičiausiai stovėčiau priešais auditoriją ir pasakočiau apie vienybės idėją ir socialinę apsaugą Prancūzijoje. Betgi tokiu atveju neskaitytumėte šios knygos. Visą laiką kažkas vis kvietė mane sugrįžti prie stalo. Tik pravėrusi burną imdavau pasakoti apie maistą. 2004-ųjų liepą nusprendžiau paklusti. Palikau doktorantūrą ir likau su magistro laipsniu. Bandydama bent ką nors išgauti iš visos tos beprotybės, pradėjau rašyti internetinį tinklaraštį „Orangette“ – ten galėjau kaupti visus savo receptus ir pasakoti ilgas, su jais susijusias istorijas. Tinklaraštį pavadinau vieno mėgstamiausių savo šokoladų – tamsaus šokolado su apelsino žievelės cukatais – vardu ir ėmiau kurdinti jame mėgstamus žmones, vietas, patiekalus. Tenorėjau erdvės, kur galėčiau rašyti apie maistą. Tik tiek, tikrai. Bet tai, ką gavau, viską pranoko. Gavau galimybę pasiteisinti dėl ilgų popiečių, prastovėtų prie viryklės, ir paskubomis išdraskytų miltų bei cukraus pakuočių. Radau vietą, kur galiu pasakoti savo istorijas, o minia žmonių, mano pačios nuostabai, noriai klausosi ir dalijasi jomis patys. Tinklaraštis, prasidėjęs kaip vienišas užsiėmimas, pamažu ėmė virsti į pokalbį: panašūs žmonės čia galėjo keistis receptais ar vakarienės planais, ši vieta tapo savotišku prekybos tašku, kur pyragai ir avinžirniai – idealiai tinkama valiuta. Sužinojau, kad nesu vienintelė, tikinti, jog virtuvė ir iš jos atkeliaujantis maistas yra 17

pradžių pradžia. Mano paprasta meilė maistui įgavo savo gyvenimą ir tas gyvenimas pakeitė manąjį.

Žinoma, visa tai nereiškia, kad mano virtuvė yra nutvieksta saulės, pilna šuniukų ir saldžiai kvepiančių gėlių, kurios niekad nenuvysta. Ruošiant maistą skamba daug keiksmų. Esu išvirusi sriubų, kurios buvo absoliučiai beskonės, tarsi visi skoniai būtų stebuklingai susijungę į tobulą nulį. Esu taip apdeginusi kiaulienos nugarinę, kad ji atrodė lyg kelmas po miško gaisro. Esu atsivalgiusi žemės riešutų sviesto, želė ir du dolerius kainuojančių pupelių su ryžiais iš meksikietiškos greito maisto užkandinės gatvės gale. Ir vis tiek tikiu, kad maistui, kad ir koks greitas ar nuviliantis jis būtų, reikia skirti dėmesio. Tikiu, kad maistas suteikia žinių apie vietą, kurioje gyvenu, apie žmones aplinkui ir apie tai, kuo aš pati noriu būti. Tai man yra maisto „mėsa“. Tai mane maitina – todėl gaminu ir rašau. Todėl ši knyga ir vadinasi „Gyvenimas, pagamintas namuose“. Juk tam tikra prasme tokį gyvenimą mes – jūs, aš, visi, kurie mėgsta maišyti ir plakti, – kuriame virtuvėje ir prie stalo. Iš paprastų maisto gaminimo ir valgymo veiksmų gimsta ir tęsiasi istorijos, kurios ir yra mūsų gyvenimas.

kaip naudotis šios knygos receptais Nemėgstu, kai man nurodinėja, ką daryti. Iš tikro, pamačiusi taip pavadintą puslapį receptų knygoje, paprastai jį peršoku ir, žinoma, šitaip esu susipainiojusi daugybėje receptų. Taigi prieš pradedant kelionę, kaip sako mano mama, norėčiau duoti keletą patarimų. Taip galėsite gaminti pagal šiuos receptus nešokinėdami, nuo pat pradžių. O, ta ironija – žinau, žinau. •

Prieš tiesdami pirštą link viryklės ar orkaitės perskaitykite visą receptą, visus ingredientus ir instrukcijas. Tada žinosite, kas jūsų laukia. • Įsigykite orkaitės termometrą. Rasite jį bet kurioje didesnėje maisto prekių parduotuvėje ir tai bus geriausiai jūsų išleisti penki doleriai. Daugumoje orkaičių temperatūra būna ne tokia, kokia rodoma, bet turėdami orkaitės termometrą nesuksite dėl to galvos. Tiesiog įkišite termometrą, pamatuosite temperatūrą ir pasuksite orkaitės temperatūros rankenėlę tiek, kiek reikia. Pavyzdžiui, mano orkaitės temperatūra visada būna dešimt laipsnių mažesnė, nei orkaitė rodo. Kai reikalinga 180°C temperatūra, aš nustatau 190°C. (Turbūt galėčiau išsikviesti meistrą, kad ją suderintų, bet netgi tada vis tiek laikyčiau orkaitės termometrą netoliese.) 19

•

Nusipirkite virtuvines svarstykles. Daugumos įprastų ingredientų, pavyzdžiui, šokolado, pagal jo kiekį iš akies svorio nenustatysi. Stiklinė tarkuoto šokolado bus skirtinga visame pasaulyje – visi smulkiname šokoladą skirtingais gabalėliais, tad jokia stiklinė nebus identiška kitai. O štai pusė kilogramo šokolado visada yra pusė kilogramo šokolado, nesvarbu, kaip jį smulkintumėte. Taigi dažniausiai, kalbėdama apie šokoladą, kiekį nustatau pagal svorį. (Išskyrus atvejus, kai kalbama apie šokolado lašelius, nes šie yra daugmaž standartiniai.) • Matuodama, kiek reikės miltų, naudojuosi „nubraukto šaukšto“ metodu. Nors dažniausiai viską sveriu, miltams rekomenduoju būtent šį būdą. Atidariusi miltų pakuotę, šaukštu juos gerai pamaišau, kad patektų oro. Beriu miltus į matavimo samtelį, kol prisipildo su kaupu, ir tada peiliu nubraukiu miltus, kad jų būtų lygiai iki krašto, o perteklius subirtų atgal į pakuotę. • Paskutinis, bet ne mažiau svarbus, dalykas – ruošdami maistą, tvarkykitės. To mane išmokė tėtis ir dėkoju jam kone kasdien. Jei ruošdami maistą turite laisvą minutę stabtelėti ir išplauti keletą indų ar nuvalyti stalviršį, taip ir padarykite. Baigę gaminti neskendėsite chaose – turėsite daugiau laiko mėgautis maistu, kompanija, diena.

pradžia Planavau pradėti nuo kažko prašmatnesnio nei bulvių salotos. Visada maniau, kad knygos pradžiai puikiai tiktų užkandis, kažkas seksualaus ir žadinančio apetitą, o gal koks desertas. Dubuo smulkintų bulvių su kreminiu padažu nepanašu į tokius patiekalus. Ir vis dėlto, kai užaugi po sparneliu žmogaus, kuris mėgsta bulvių salotas taip, kaip jas mėgo mano tėtis, prioritetai susidėlioja kitaip. Be to, bulvių salotos daug pasako apie jas pagaminusį žmogų. Mėgstu įsivaizduoti, kad jos – maistinis Rorschacho rašalo dėmių testas. Bulvių salotos skirtingiems žmonėms reiškia skirtingus dalykus. Vieniems jos labiausiai asocijuojasi su majonezu ir krakmolu, kitiems – su aliejumi, actu ir šviežiomis žolelėmis. Kai kurie į šias salotas prideda kiaušinių, kiti – negali be marinuotų agurkėlių. Burgui – tokia buvo mamos sugalvota tėčio pravardė, sutrumpinta pavardės versija (kurią painu ištarti paraidžiui) – bulvių salotos buvo kažkur per vidurį. Jo gamintoms salotoms, kaip ir jam pačiam, etiketę prisegti sunku. Pirmiausia, ką reikia paminėti kalbant apie tėčio bulvių salotas, yra „Ranch“ salotų padažas. Nežinau, kaip dėl jo pasiaiškinti, nes visais kitais atvejais, išskyrus šį, Burgas buvo nusistatęs prieš fabrikinius padažus buteliukuose. Jis buvo užkietėjęs namų gamybos maisto šalininkas – naminių padažų gamintojas, turintis specialų stiklainį ir sudėtingą firminio savo „skiedinio“ iš aliejaus, acto, 23

garstyčių ir žolelių gamybos sistemą. Bet kartu ir prieštarų kupinas žmogus. Jis buvo gydytojas, niekada nesilankęs pas gydytojus, respublikonas, kai kalba ėjo apie mokesčius, ir demokratas, – kai apie socialinius reikalus. Turėjo didelį pilvą ir pieštuko storio kojas. Žiūrint į kalendorinį laiką, buvo senas vyras, bet jo plaukai buvo juodi. Frankofilas, bet prancūziškai kalbėjo klaikiai. Viena vertus, mėgo žąsų kepenėles, o kita vertus, „Ranch“ salotų padažą buteliuke. Ir negaliu jo smerkti. To padažo skonis – geras. Tėčio bulvių salotose buvo ir kmynų, kaip be jų. Pagal jo receptą kmynų reikėdavo vieno arba dviejų arbatinių šaukštelių. Mėgdavo jų berti kone į visus patiekalus. Jis visad pirkdavo žydišką ruginę sumuštinių duoną, apibertą tomis mažomis, kanojos formos sėklelėmis. Mano tėtis užaugo Lenkijos žydų šeimoje; matyt, kmynai buvo jo kraujyje lygiai taip, kaip didriestainiai ir burokėlių sriuba. Deja, jo mamos sielvartui, tiek jame ir tebuvo žydiškumo. Abu kartus jis vedė nežydes (viena žmona netgi buvo katalikė) ir augino nereligingus vaikus. Atsimenu, kaip kartą vaikystėje, vykstant karui Irake, girdėjau vieną tėčio pusbrolių kalbant kažką apie Tel Avivą, kurį gali subombarduoti. Apie Tel Avivą nebuvau girdėjusi. Pamaniau, kad jis blogai ištarė žodį „televizorius“ ir kad mūsų televizorius tapo kažkokiu kariniu taikiniu. Apie Izraelį daugiau sužinojau tik kai baigiamosiose mokyklos klasėse lankiau pasaulio istorijos paskaitas, o apie Paschą − tik koledže, skaitydama ištraukas iš Biblijos Vakarų civilizacijos kurso paskaitoms. O štai kas yra kmynų sėklos, žinojau visada. Toliau majonezas. Su juo mano tėčiui viskas buvo aišku. Jo bulvių salotoms reikėjo apie 450 g jaunų raudonųjų bulvių, o joms išmaišyti − apie 180 ml majonezo (žinoma, sumaišyto su „Ranch“ salotų padažu). Jei skaičiuoju teisingai, tai vienai mažai bulvei tenka apie vieną valgomąjį šaukštą majonezo. Negali būti kuklus, kai valgai tokias porcijas. Turi būti toks tipas, kuris gyvenimą pasitinka išskėstomis rankomis ir su šypsena. Būtent toks buvo Burgas. 24

Žinoma, jo būta ir nepatenkinto, ir liejančio pyktį be jokios priežasties. Mėgstamiausias jo ginklas buvo tylėjimas – šitai buvo meistriškai įvaldęs. Kita vertus, jis viskam turėjo tiek meilės, aistros ir entuziazmo, kiek mes, mane ir jus kartu sudėjus, neturime. Mylėjo gydytojo darbą. Mėgo Diksilendo džiazą. Jam patiko senasis „Alfa Romeo Spider“ automobilis, stovintis be darbo šalikelėje, dėlionės, Dylanas Thomas ir Gene Krupa, mušantis būgnais per mūsų stereoaparatūrą namo viršutiniame aukšte. Jis mėgo omletą ir alyvuoges; kriminalinius detektyvus ir apsakymus; ir baisiai bjaurų keraminį šerną, stovintį ant jo vonios spintelės. Mylėjo savo vaikus, nors ir pamiršdavo jų gimtadienius; mėgo išlenkti šalto alaus šeštadienio popietėmis; ėriuko šlaunį, kvapnų sūrį, mamą, avinčią aukštakulniais; mėgo majonezą ir mane. Jis buvo žmogus, išmokęs daugybės svarbių dalykų: važiuoti dviračiu ar perjungti pavaras, suprasti, kad krapai ir bulvės – sutverti vienas kitam. Jo bulvių salotose krapų visada būdavo. Turėjome nedidelį daržą, kurį jis kartu su mama gausiai apsodino pomidorais ir žolelėmis. Tėtis kepdavo viščiukus juos po oda įtrynęs rozmarinais, o į kukurūzų sriubą (angl. corn chowder) įmaišydavo čiobrelių. Daržas jam teikė begalę džiaugsmo. Iš jame užaugintų bazilikų jis išmokė mane daryti pestą pagal Jameso Beardo receptą (pastarasis, paragavęs jo, irgi būtų patyręs džiaugsmo priepuolį). Kai tėvas numiršta, ypač jei jis vyresnio amžiaus, žmonės mėgsta sakyti, kad „jam pasisekė, nugyveno tokį ilgą ir turiningą gyvenimą“. Ir nežinai, ką tada atsakyti. Dažnai ateina mintis: „Taip, jūs teisūs. Jam buvo septyniasdešimt treji metai, tai turbūt jau buvo laikas. Bet ar pažinojote jį? Matėte, koks jis buvo? Jis nusipirko vyno statinėse septynis mėnesius prieš mirtį. Tą pačią popietę, kai sužinojo savo diagnozę, priiminėjo pacientus. Jo pabaiga dar nebuvo atėjusi.“ Kas rytą mano tėtis pabusdavo, trokšdamas nugyventi tą dieną. Tai buvo matyti jo veide. Sėdėdamas stalo gale jis taip juokdavosi, kad apvalus jo veidas prasiverdavo kaip prinokęs arbūzas, o dantų 25

plombos blizgėdavo kaip tamsios sėklos. Juokdavosi taip smarkiai, kad net šiek tiek springdavo ir turėdavo išsitraukti nosinę burnai apsišluostyti. Jis žinojo, ką turi, ir mylėjo tai. Tėtis būtų galėjęs išmokyti mane daugybės dalykų. Vos tepradėjome. Tačiau turiu jo bulvių salotų receptą, ir kai niekaip kitaip neišeina, jis ir yra pradžia.

burgo bulvių salotos

Be abejonės, esu šališka, bet šitos bulvių salotos man patinka. Svarbiausia – jas reikia paruošti išvakarėse. Salotos turi pernakvoti šaldytuve, kad įsiskonėtų. Taip pat pastebėsite, kad kmynus prirašiau kaip pasirenkamą ingredientą. Ne visi mėgsta kmynus taip, kaip mėgo Burgas, taigi esu tikra, kad jis neprieštarautų, jei jų nedėsite (aš paprastai nededu). Salotoms: 450 g nuskustų raudonųjų miltingų bulvių, 4 dideli kiaušiniai, 8 smulkiai supjaustyti laiškiniai svogūnai (tik balta ir šviesiai žalsva dalys),

¼ arbatinio šaukštelio druskos arba daugiau pagal skonį.

Padažui: 175 ml majonezo, geriausiai tiktų „Hellmann’s“ arba naminis, 4 valgomieji šaukštai „Ranch“ salotų padažo iš buteliuko (geriausiai tiktų

prekės ženklas „Hidden Valley“), 2 valgomieji šaukštai sukapotų krapų, 1–2 arbatiniai šaukšteliai kmynų (pasirinktinai).

Sudėkite bulves į ketaus puodą arba didelį prikaistuvį, užpilkite šaltu vandeniu, kad jas apsemtų. Negailėdami įberkite druskos ir virkite nustatę vidutinę temperatūrą. Sumažinkite ugnį, kad bulvės švelniai virsnotų, ir nuėmę dangtį virkite tol, kol jas lengvai persmeigsite peiliu (apie 15 minučių). Išvirusias nukoškite, perskalaukite šaltu vandeniu ir padėkite atvėsti. (Jei skubate, išvirtas bulves įdėkite į šaldytuvą, nes salotoms jų reikės visiškai šaltų.) Atšalusias bulves supjaustykite maždaug 2,5 cm dydžio gabaliukais. Aš mažesnes bulves tiesiog perpjaunu per pusę, didesnes pjaustau ketvirčiais arba į aštuonias dalis. Supjaustytas bulves sudėkite į dubenį. 27

Kol bulvės vėsta, išvirkite kiaušinius. Sudėkite juos į vidutinio dydžio puodą, užpilkite vandens tiek, kad apsemtų, ir virkite nustatę vidutinę temperatūrą. Kai vanduo užvirs, nuimkite puodą nuo ugnies, uždenkite jį ir leiskite pastovėti lygiai 12 minučių. Tada iškart nupilkite karštą vandenį ir gausiai apliekite kiaušinius šaltu vandeniu. Atvėsintus kiaušinius nulupkite, stambiai sukapokite ir sudėkite į dubenį su bulvėmis. Užberkite laiškinius svogūnus, paskaninkite druska ir pakratykite, kad susimaišytų. Mažame dubenyje sumaišykite majonezą, „Ranch“ salotų padažą, krapus ir, jei naudojate, kmynus. Užpilkite padažą ant bulvių mišinio ir išmaišykite. Paragaukite ir, jei trūksta, pridėkite druskos. Dubenį uždenkite ir per naktį laikykite šaldytuve. Porcijos: maždaug 6

mūsų šeimos kepėjas Kol dar tik įsibėgėjame, norėčiau jus taip pat supažindinti su savo mama. Manau, ji jums patiks. Negalėtų nepatikti. Ji – mažytė; ūgis vos daugiau nei 152 centimetrai. „Iš tikrųjų 153,9 centimetro“, – pasakytų ji pati. Kieno nors apkabinta ji beveik išnyksta, praryta ją apglėbusių rankų ir drabužio klosčių. Mano mama įkvepia meilumą ir norą ją čiūčiuoti panašiai kaip tos neįmanomai mažos lempos ir arbatos puodeliai iš lėlių namų. Ir nors ji yra labai stipri asmenybė, žmonės dažnai nori patapšnoti jai galvą. Laimė, tokiems kartams, kai mažas ūgis yra parankus, ji turi parengusi specialų triuką: gali kaukšėti aplinkui su aukštakulniais, lyg jie būtų miegamojo šlepetės. Sklinda pasakojimai apie tai, kad tokius batelius ji nešiojo visą nėštumo su manimi laiką ir niekas neregėjo jos ištinusiomis kulkšnimis. Ji jau gali gauti senjorų nuolaidą kino teatruose, tačiau yra pakankamai patraukli moteris. Be to, ji, taip jau nutiko, kepa puikų keksą, ir, tarp mūsų kalbant, šis faktas – esminis. Mama yra mūsų šeimos kepėja. Visada buvo. Ji moka gaminti viską, bet dažniausiai mama kepdavo saldėsius, o tėtis gamindavo visa kita. Jis buvo išprotėjęs mokslininkas, Benjamino Franklino tipas, metaforiškai kalbant, skraidinantis aitvarą kai žaibuoja, o mano mama – labiau konditerijos šefės tipas: metodiška ir tiksli, su matavimo indeliais, šaukšteliais ir kur kas mažiau netvarkos 31

virtuvėje. Jai patinka receptai ir gamindama ji tiksliai jų laikosi. Tai bruožas, kurį ji perdavė ir man kartu su daugybe kitų, už kuriuos esu jai labai dėkinga. Būtent iš mamos išmokau planuoti meniu, rengti vakarienes, fiksuoti išlaidas specialiame žurnale, spjaudyti vyšnių kauliukus pro važiuojančio automobilio langą. Ji taip pat išmokė mane, kad kai San Franciske prireikia į tualetą, turi eiti į „Campton Place Hotel“, tarsi turėtum ten reikalų, ir drožti tiesiai į tualetą, esantį kairėje. Šis dalykas pravertė kur kas dažniau, nei galėtumėte pamanyti. Mūsų šeima kiekvieną vakarą desertų nevalgydavo, tačiau, pasitaikius progai, mama nupurtydavo prijuostę ir imdavosi darbo. Ji iškepė garsiuosius aktorės Katharinos Hepburn mėgstamus šokoladinius pyragėlius brownies mano mokykloje vykusiai kepinių mugei, o mano gimtadieniui – rožinį sluoksniuotą pyragą iš receptų knygos „Junior League Cookbook“, storai apteptą aviečių glaistu. Vakarėliams ji kepdavo obuolių trupiniuotį su graikiškais riešutais ir ruduoju cukrumi arba cobbler – tešla užkeptus nektarinus su mėlynėmis. Niekada neteko ragauti jos šokoladinio sūrio pyrago, bet girdėjau, kad kartą, panorusi jį pasverti, jinai uždėjo jį ant svarstyklių ir pyragas svėrė net 2,2 kg. Po to karto ji retai jį bekepė. Štai kodėl taip ir likau jo neparagavusi. Kasmetinis mano mamos šventinių kepinių bumas, kuris nugeso prieš kelerius metus, buvo ryškiausia šventės dalis nemažai Oklahomos miesto gyventojų daliai. Prieškalėdinį šeštadienį kartu su ja visą užpakalinę automobilio sėdynę apkraudavome saldėsių kupinomis sausainių dėžutėmis, įvyniotomis į raudonai žalią celofaną, ir važiuodavome per miestą, palikinėdami jas ant šeimos draugų namų slenksčių. Tik šitaip patyriau, koks yra paštininko darbas. Žinoma, mama kepdavo ir amžinąją klasiką – keksą su mėlynėmis ir avietėmis. Šio pyrago receptas snausdavo ant lentynos, bet sėkmingai prisikeldavo liepą ir lydėdavo mus į paprastas ar barbekiu iškylas. Kvepiantis vaisiniu likeriu ir tarsi kulkų prismaigstytas 32

uogų – jis nepaprastai skanus. Toks man yra vasaros skonis. Pyrago receptą mama aptiko viename žurnalo straipsnyje apie virtuvinius kombainus ir nuo tada jis visą laiką figūravo jos repertuare. Daugelį metų sezoninis pyrago debiutas įvykdavo po atviru dangumi rengiamuose Oklahomos meno muziejaus džiazo koncertuose. Tais laikais muziejus buvo įkurdintas senajame Buttram šeimos name, o mano mama dirbo jame savanore. Džiazo koncertai vykdavo vasaros šeštadienių vakarais muziejaus vidiniame kieme ant plataus žolės ruožo, vedančio prie stačiakampio tvenkinio ir marmurinės trijų gracijų statulos. Įėjimas buvo laisvas ir į juos, nešini patiesalais ir iškylos krepšiais, susirinkdavo dauguma kaimynų. Mano tėvai turėjo pintą iškylos krepšį, kuris atsiverdavo viršuje lyg kokia dovana. Jis būdavo prikrautas šalto kepto viščiuko, Burgo bulvių salotų, apvirtų žirnelių su acto, garstyčių ir aliejaus užpilu, taip pat ir kažkokio deserto – bent kelis kartus per vasarą tai būdavo mamos keksas. Kol lauke dar būdavo šviesu, mes ištiesdavome pledą ir valgydavome, o prieš valgant desertą tėvai man leisdavo bėgioti ir dūkti aplinkui ligi sutemų. Dažniausiai kartu su mumis iškylaudavo ir kuris nors iš mano draugų, tad žolėje prie atsispindinčio tvenkinio mes kankindavome rupūžes arba, kai įsidrąsindavau, lipdavome į medžius. (Nekenčiu rakščių.) Vieną vasarą, baigus pirmąją klasę, mudvi su drauge Džesika pakvietėme mums abiem patinkantį berniuką Luką kartu vykti į koncertą ir ji kankino mane pasakojimais apie savo planą įlipti drauge su juo į vieną iš medžių ir žavuolį pabučiuoti. Didžiam mano palengvėjimui, ji to nepadarė, ir, beje, visi mes netrukus nutolome vienas nuo kito. Po penkiolikos metų, kai man buvo dvidešimt dveji, kartu su mama apsipirkinėdama maisto prekių parduotuvėje netoli Tulsos, susidūriau su Luku ir po to trejus metus buvau jo mergina. Labai tuo didžiuojuosi ypač dėl to, kad šito pasiekiau neįsivariusi rakščių. Žinau, kad egzistuoja milijonai kekso receptų, tačiau, kaip patys jau supratote, būtent šis yra man be galo ypatingas. Jis lydėjo mane 33

svarbiausiomis akimirkomis. Jis taip pat – labai gardus, be to, iškeptas mano mamos, o svarbiausia tai, kad jo plutelė lengviausia ir trapiausia, kokią tik esu mačiusi ant kekso. Tiesą sakant, norėčiau jį vadinti sviestiniu pyragu, nes žodis „keksas“ yra per sunkus tam pyragui apibūdinti. Jis sodrus, tas tiesa, bet ne pernelyg, o jo plutelė švelni ir plona. Tešla švelniai apgaubia trapias uogas ir apšlakstyta vaisių likeriu virsta pyragu, kurį norisi valgyti po atviru dangumi. Pageidautina ant iškylos pledo, su mama.

keksas su mėlynėmis ir avietėmis

Šis pyragas man patinka toks, koks yra, tačiau gyvendama netoli gervuogių krūmynų atradau, kad gervuogės taip pat puikiai tinka vietoje įprastų mėlynių ir aviečių. Jei kepsite pyragą su gervuogėmis, vaisinio likerio galite ir nenaudoti (jo skonis pernelyg vaisinis ir nedera su gervuogių skoniu). Vietoje jo į miltus įdėkite po 1 arbatinį šaukštelį tarkuotos apelsino ir citrinos žievelės. 450 g + dar 8 valgomieji šaukštai kepinių miltų, 1 arbatinis šaukštelis kepimo miltelių,

½ arbatinio šaukštelio druskos, 5 dideli kiaušiniai, 400 g cukraus, 285 g nesūdyto gabalėliais supjaustyto kambario temperatūros sviesto, 2 valgomieji šaukštai vaisinio likerio, 250 g (stiklinė) gerai nuplautų ir nusausintų mėlynių, 250 g (stiklinė) gerai nuplautų ir nusausintų aviečių.

Orkaitės groteles įdėkite per vidurį ir įkaitinkite iki 150°C. Ištepkite keksų kepimo formą sviestu, pabarstykite miltais ir nukratykite jų perteklių. (Jei jūsų forma – su nedegančia danga, galite išsisukti ir papurškę kepimo aliejaus, tada miltų neprireiks.) Vidutinio dydžio dubenyje išmaišykite 450 g ir dar 6 valgomuosius šaukštus miltų su kepimo milteliais ir druska. Virtuvinio kombaino dubenyje plakite kiaušinius ir cukrų tol, kol masė sutirštės ir taps blyškiai gelsva, – užtruks apie 1 minutę. Sudėkite sviestą ir vaisinį likerį ir plakite, kol mišinys taps purus (tam irgi reikės 1 minutės), vis stabtelėdami ir nubraukdami masę, prikibusią prie dubens šonų. Jei masė ir atrodo sušokusi gabalais, nesijaudin35

kite. Suberkite sausus ingredientus ir viską išmaišykite. Maišykite saikingai. Tešla turėtų būti tiršta ir labai vientisa. Dideliame dubenyje sumaišykite uogas su likusiais 2 valgomaisiais šaukštais miltų. Tešlą užpilkite ant uogų ir gumine mentele švelniai permaišykite. Žiūrėkite, kad miltai gerai išsimaišytų. Viską supilkite į paruoštą skardą ir viršų gerai išlyginkite. Kepkite tol, kol į pyragą įsmeigtas ir ištrauktas dantų krapštukas bus švarus – apie 60−85 minutes. Ištraukite pyragą iš orkaitės ir palikite skardoje 5 minutėms, kad atvėstų. Atsargiai apverskite jį ant padėklo ir prieš pjaustydami leiskite pastovėti bent 20 minučių. Patiekite vos šiltą arba kambario temperatūros. PASTABA: Kambario temperatūroje suvyniotas į maistinę plėvelę py-

ragas puikiai laikysis 2−3 dienas. Jį taip pat galima užšaldyti. Kartą, kai mano tėvai vyko į Aspeną aplankyti draugo, mama iškepė pyragą savaitę prieš kelionę, užšaldė jį, o važiuodama tiesiog įsidėjo į lagaminą. Pakeliui pyragas atitirpo ir pusę jo jie tą patį vakarą suvalgė desertui. Kitą rytą tėvų draugas pakepė likusias pyrago riekeles ant griliaus ir patiekė pusryčiams. Mano mama rekomenduoja jį suvalgyti būtent šitaip. Porcijos: 10–12

kai reikia nusiraminti Nebuvau lengvas vaikas. Gal ir galima būtų vadinti mane bailia, bet toks apibūdinimas irgi nevisiškai tiktų. Gimiau rankomis užsikimšusi ausis ir tai jokia ne metafora. Bet koks garsus triukšmas – griaustinis, dulkių siurbliai, pokštelėję automobilių išmetamieji vamzdžiai – ir aš lyg gavusi ženklą imdavau verkti. Baiminausi ne tik triukšmo. Mirtinai bijojau kraujo, adatų ir žmonių su bet kokia matoma žaizda. Be to, mano galva buvo milžiniška. Kaskart, kai mama bandydavo prakišti mano galvą pro golfo apykaklę, apsipildavau ašaromis. Nebuvau iš tų linksmų, nerūpestingų vaikų, kurie kyšteli ranką į gimtadienio tortą ir ištrina kremu puošnius drabužius. Mano tėvams, kaip turbūt įsivaizduojate, tai kėlė nusivylimą. Per pirmąjį mano gimtadienį mama viską skrupulingai paruošė: aš, sėdinti aukštoje kėdutėje, priešais mane ant padėklo padėtas didžiulis tortas, paruoštas fotoaparatas. Aš nė pirštu nepaliečiau torto kremo. Maža to, nekenčiau bananų. Juk vaikai turi mėgti bananus. Kai niekas daugiau nepavyksta, bent jau su bananais turėtų būti paprasta. Tėvai padarė viską, ką galėjo. Norėdama nors kiek nusiraminti, mama kartą netgi konsultavosi su ekstrasensu. Pastarasis pasakė, kad aš – „jauna siela“, gyvenanti pirmąjį savo gyvenimą, tad natūralu, jog esu baiminga. Toks paaiškinimas nelabai tiko problemoms su golfo apykakle, bet visgi buvo šis tas. 37