Gyvenimas didmiestyje arba kvaišalai

3 Sostinę traukinys pasiekė gerokai po vidurdienio. Gerda stovėjo didžiuliame stoties perone ir nedrąsiai spoksojo į aplinkui zujančius žmones, kurie plūdo nesibaigiančiu srautu iš ką tik atvykusių traukinių. Vieni tempė ratukus, prikrautus didelių lagaminų, kiti yrėsi minioje užsimetę ant pečių sunkias kuprines, treti lėtai šmižinėjo minioje, lyg neturėdami ką veikti. Jos nedidelis bagažas – pora švarių suknelių, megztinis ir sijonas gulėjo suspausti tarp knygų. Išsitrauksi iš palto kišenės suglamžytą popierėlį, kuriame buvo užrašytas gyvenamosios vietos adresas, Gerda ėmė ieškoti informacijos langelio, keikdama mintyse painų stoties išplanavimą. Dabar ta suglamžyta popieriaus skiautė buvo vienintelis ryšys, siejantis ją su naujuoju gyvenimu. Jis baigė pradeginti Gerdai ne tik padėvėto palto kišenę, bet greitai būtų sukėlęs gaisrą geležinkelio stoties perone.

Prasibrovusi pro minią prie informacijos langelio, įtaisyto pačiame salės gale, Gerda ilgai klausinėjo piktą moteriškę, sėdinčią anapus pertvaros, kaip pasiekti namą, stovintį ant kalnelio, kitoje geležinkelio pusėje. Moteriškė buvo susukusi raudonus plaukus į labai ilgą kuodą, apsitempusi storą kūną juodu triko kaip kokia cirko artistė. Ji nenoriai atsakinėjo Gerdai, nepakeldama akių, kažką rašė burbėdama sau po nosimi, kol galiausiai pasižiūrėjo į Gerdą ir piktai išrėkė, kad geriausia važiuoti taksi, jeigu nežinai kelio. Jos patarimu Gerda pasinaudoti negalėjo, kišenėje turėjo vos kelis litus, kuriuos sukrapštė motina iš savo varganų santaupų. Prisiminusi muzikos 16 | Danutė Jazgevičiūtė

mokytojos Anželikos žodžius, kad geriausia pasikliauti tik savo pačios galva, Gerda išėjo į peroną ir ilgai spoksojo į vilas ant kalnelio anapus geležinkelio. Vienas iš šių namų tikriausiai yra ponios vila, kurioje reikės praleisti didžiąją mano gyvenimo dalį, galvojo Gerda, jos nebedžiugino mokytojos Anželikos kalbos apie rožėmis klotą gyvenimą, ji suprato, kad tos rožės su aštriais spygliais.

Buvo jau pavakarys, o ji vis dar stovėjo perone ir neryžtingai lūkuriavo, žvelgdama į anapus geležinkelio ant kalnelio stovintį raudonų plytų namą, kuris priminė aukšta tvora apjuostą tvirtovę.

Pagaliau sunkai atsiduso ir pėsčiųjų tiltu virš geležinkelio bėgių perėjo į kitą pusę ir lėtai nužingsniavo siauru keliu, iš abiejų pusių apaugusiu erškėtuogių krūmais, link paslaptingosios vilos. Mintyse nusišaipė, toks ištaigingas namas, o koks siauras kelias veda prie jo, jeigu staigiai prireiktų kokios pagalbos, tikriausiai joks automobilis negalėtų privažiuoti. Ilgai spaudė prie vartų skambutį, kol pagaliau vartų sklendė atšoko ir Gerda išvydo erdvų kiemą. Stovėjo tarpuvartėje nedrįsdama žengti į vidų: akmenimis grįstame kieme nesimatė nė menkiausios žolės ar gėlės, dviaukštis raudonų plytų baroko stiliaus pastatas puikavosi rudeninėmis spalvomis pasipuošusio sodo viduryje. Gerda spoksojo į nuo vaisių lūžtančias obelų šakas ir galvojo, negi man vienai reikės prižiūrėti sodą. Tik vėliau, vaikštinėdama sode, atrado, kad tarp medžių egzistuoja kažkokia sunkiai nusakoma tvarka, bet ne kiekvienam duota ją suprasti.

Terasoje prie atdarų namo durų invalido vežimėlyje sėdėjo pusamžė moteris. Ji žiūrėjo į Gerdą su pasidygėjimu ir šypsojosi.

Gerdą stebino jos veido išraiška, tokį žmogaus veidą gali sutikti nedažnai, kur senatvė, liūdesys, kančia susipynę su jaunystei būdingu gyvenimo džiaugsmu ir dar kažkuo... Jos veide Gerda pastebėjo šmėstelėjusį apmaudą, aišku, ponia laukė visiškai kitokio žmogaus, Gyvenimas didmiestyje, arba Kvaišalai | 17

ne kuklios provincialės, kuri nežinos, kaip elgtis ištaiginguose namuose, o įdomios pašnekovės ar net kompanionės.

– Maniau, kad nebeatvažiuosite, – ištarė ponia nenatūraliai šypsodama.

– Traukinys vėlavo, – pamelavo Gerda.

Stovėdama vidury kiemo ir žiūrėdama į vežimėlyje sėdinčią moterį ji mintyse paburbėjo, kad Akademijos raštinėje sėdėjusi jaunutė sekretorė neperspėjo Gerdos, jog ji turės aptarnauti neįgalų žmogų. Motinos širdis nujautė, kad kažkas bus ne taip ponios namuose, dingtelėjo Gerdai, ji nuolat buvo nepatenkinta, kodėl gyvensiu ne bendrabutyje kaip visi studentai, o pas nepažįstamą ponią? Jeigu nežinai nieko apie ponią, tai kam apsiėmei ją prižiūrėti.

Kas ji per paukštis? Kokie jos namai, priekaištavo motina Gerdai.

Senas žmogus turi visokių kaprizų, ar sugebėsi praskaidrinti vienišo žmogaus kasdienybę? Nesi pratusi gyventi svetimuose namuose, priminė motina, tą vakarą, kai išėjo muzikos mokytoja iš jų namų, o Gerda stovėjo vidury kambario ir garsiai šaukė, žiūrėdama į motiną, kad į ponios gyvenimą nesikiš, padės tvarkyti poniai namus, jos ūkį ir viskas, o jeigu nepatiks gyventi pas ponią, išsikels į studentų bendrabutį, ir pridūrė, kad sutiktų gyventi net pas patį velnią, kad tik niekas netrukdytų jai siekti užsibrėžto tikslo.

– Prašom į vidų, – tarė šeimininkė, nutraukdama nelinksmas Gerdos mintis, ir praleido ją pirma savęs. – Gyvensite antrame aukšte. Jūsų kambariai prie pat laiptų, kairėje pusėje.

Namas buvo ne toks jau didelis, koks atrodė iš lauko. Iš didžiulės terasos jos pateko į pirmo aukšto holą, kairėje pusėje pro plačiai atvertas stiklines duris puikavosi erdvus kambarys, apstatytas prabangiais senoviniais baldais, sienos nukabinėtos menininkų paveikslais. Kambarys atrodė lyg muziejaus salė, iš kurios greit neišeisi: klaidžioji nesukdamas sau galvos, apžiūrinėji meno vertybes, 18 | Danutė Jazgevičiūtė

bet žinai, kad šie turtai skirti ne tau. Gali džiaugtis kiek nori, o ateis laikas ir turėsi palikti jų draugiją. Gerda tyliai sukrizeno, sumojusi, kad nuo šios akimirkos priklausys ponios kolekcijai, bus dar vienas eksponatas jos ištaiginguose kambariuose. Nors buvo tik rudens pradžia, židinyje linksmai spragsėjo malkos. Ponia, sugavusi nedrąsų Gerdos žvilgsnį, nusikvatojo, bet ji nesuvokė ponios juoko priežasties.

– Po kelionės jaučiuosi pavargusi, – tarė Gerda, slėpdama sumišimą.

– Į svetainę sugrįšime vėliau, – tarė ponia ir plačiais mediniais laiptais sunkiai ėmė kopti į antrą aukštą. Sekdama iš paskos Gerda apžiūrinėjo ponią: neaukšta, trapaus sudėjimo, grakščių judesių, tokios moterys patinka vyrams, mintyse nusišaipė ji. Tikriausiai ponią vargino ne tik kojų skausmai, bet ir kitokios ligos, nes laiptais lipo labai sunkiai. Kelis kartus ji sustojo pailsėti, o Gerda nuo laiptų apžiūrėjo pirmą aukštą: šviesa į koridorių sklido pro aukštai įtaisytą ovalo formos langą. Abipus koridoriaus beveik visos durys buvo sandariai uždarytos, puikavosi tik atdara svetainė. Koridoriuje ir ant laiptų tvyrojo nepažįstami kvapai, tikriausiai namo patalpos retai vėdinamos, pagalvojo Gerda. Antras aukštas atkartojo pirmojo aukšto planą – tokios pat ąžuolo durys, toks pat didelis veidrodis nišoje, tik labiau nusėstas dulkių. Ponia atidarė sunkias ąžuolo duris netoli laiptų.

– Prašom, grožėkitės.

– Kaip nuostabu, – šūktelėjo Gerda ir nedrąsiai pridūrė: – Lyg būčiau atsidūrusi Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakų pasaulyje. ” Pro atdarą langą tolumoje matėsi vakaro saulės spindulių apšviestas geležinkelio peronas ir kaip metalinės gyvatės išsirangę geležinkelio bėgiai, priešais siūravo sodo medžių viršūnės, kurių gelstanti lapija beveik siekė langą. Kvadrato formos kambario viduryje stovėjo Gyvenimas didmiestyje, arba Kvaišalai | 19

masyvus rašomasis stalas su įmantriai išpjaustytomis liūto kojomis ir patogus gobelenu trauktas fotelis, ant stalo puikavosi brangus kompiuteris. Ponia, sugavusi jos žvilgsnį, trumpai paaiškino: – Pamaniau, kad jums pravers. Šiais laikais neišsiversi be kompiuterio. Šiuolaikinė civilizacija saugo mus nuo natūralios gamtos, – sukrizeno tyliai. – Jei gyvendamas gamtoje žmogus kovoja dėl išlikimo, tai mieste jis jaučiasi saugus, įsikuria sau patogų būstą, sterilią aplinką.

– Jūs teisi, sintetinis pakaitalas gerai veikia miesto žmogų, – kvailai leptelėjo Gerda. – Aš užaugau mažame miestelyje, gamtos prieglobstyje.

Savo žodžiais ji norėjo pamaloninti ponią, o išėjo atvirkščiai.

Ponia piktai dėbtelėjo į Gerdą: – Norite pasakyti, kad mūsų amžiuje gamta kelia žmogui pavojų, – nusikvatojo. – Nesvarbu, kokias žmogus pasako mintis, jų skambesys turi būti darnus. Kai nerizikuoji, tai nieko ir nevyksta?

Ar ne taip?

Jos žodžiuose Gerda pajuto kažkokią paslaptį, kurios negalėjo įminti. Ji suprato, kad pradėtas pokalbis apie gamtą nieko gera nežada, tad tylomis gėrėjosi besileidžiančios saulės nušviestais parko medžiais ir tolumoje ūkaujančiais traukiniais. Puikus reginys žadino pasitikėjimą ir atgaivino prigesusius vaikystės prisiminimus. Gerda atsisukusi maloniai nusišypsojo poniai. Ant sienos prie durų puikavosi didelis veidrodis, kuriame pamatė savo atvaizdą ir dar kažką...

Gerda pagalvojo, kad nebeskiria fantazijų nuo realios tikrovės, tikriausiai jai ėmė akyse dvejintis nuo įtampos ir ilgo sėdėjimo lekiančiame traukinyje. Kiek pastovėjo užsimerkusi ir tarė netvirtu balsu: – Vaizdai pro langus atsiveria puikūs.

– Tik reikia mokėti juos skaityti, – ištarė ponia ir kiek patylėjusi pridūrė: – Gerai, kai ateini, pamatai ir nebeišeini.

20 | Danutė Jazgevičiūtė

Gerda tylėdama spoksojo pro langą, šeimininkės ištarti žodžiai žeidė ją.

– Baldai kambariuose aptraukti rankų darbo gobelenais, – atkreipė dėmesį ponia, glostydama fotelio atlošą. – Apvalkalą nuo fotelio reikės nuimti.

Pasisukusi Gerda pamatė dar vieną masyvų fotelį, apvilktą drobiniu pilkos spalvos audeklu. Fotelis kėpsojo prie pat lango, o prie jo, įtaisyta sienoje, kabojo lempa baltu porceliano gaubtu. Gaubto piešiniai priminė pragaro gyventojų šokį. Keista, kad Gerda iš karto jų nepastebėjo. Netoli durų prie sienos stovėjo įmantriais ornamentais išpuošta spinta su lentynėlėse išdėliotais brangiais porceliano indais, kurie kėlė jai pasidygėjimą. Ponia, sugavusi nepatenkintą Gerdos žvilgsnį, nusikvatojo.

– Galėsite jais nesinaudoti.

Vakaro saulės apšviestas tamsaus raudonmedžio baldais apstatytas kambarys atrodė ne toks ir baugus, smulkiais persiškais raštais išmargintas kilimas dengė beveik visas kambario grindis.

Ponia praskleidė sunkias užuolaidas, kabojusias abipus lango, matyt, norėdama, kad į kambarį daugiau įeitų pavakario šviesos. Gerda pamatė, ko nereikėjo pamatyti: saulės šviesa išryškino murzinus seniai plautus langus, dulkių prisigėrusį kilimą ir įmantrius kambario sienų apmušalus, juose ritmiškai kartojosi keisti paukščių piešiniai. Ištisas giedančių paukščių sodas, kaip reikės gyventi šalia to cirko, tikriausiai ir pati imsiu giedoti naktimis, mintyse nusišaipė Gerda, nenujausdama, kad vėliau ne kartą patirs jų draugiją. Nedrįsdama nutraukti ponios monologo, Gerda tylomis sekė paskui šeimininkę.

– Pripažinkite, kad dangus lyg gyva būtybė, kuri keičia savo pavidalus, – eidama į kitą kambarį, kalbėjo ponia. – Dangų veikia vėjai ir kitokie gamtos reiškiniai, bet žmogui kartais sunku juos suGyvenimas didmiestyje, arba Kvaišalai | 21

prasti. Kiekvienas iš mūsų retsykiais pasižiūrime į dangų, norėdami įsitikinti, ar giedra, ar skaisčiai šviečia saulė. Susirūpinę stebime artėjančius sunkius lietaus debesis, vėjas staiga praplėšia juos lyg maršką ir prapliumpa lyti. Ar neteko grožėtis įspūdingais vasaros saulėlydžiais pajūryje? – paklausė atsisukusi į Gerdą.

– Taip, ponia.

– Niekada nenusibosta žvelgti į saulėlydžio nudažytą dangų, kol saulė nusirita į jūros gelmes ir pajūrį apgaubia pilka vakaro prieblanda, – liūdnai užbaigė ji. – Ar ne taip?

– Taip, ponia.

Jos toliau apžiūrinėjo kambarius, ilgiau užtruko miegamajame. Šis kambarys buvo mažesnis ir daug jaukesnis. Be plačios medinės lovos, nedidelės spintos, sienos nišoje įmontuoto veidrodžio ir supamosios kėdės palei langą, čia nieko daugiau ir nebuvo. Tik daug vėliau Gerda sužinojo, kad miegodavo Liudviko XVI stiliaus lovoje.

Gerdą trikdė stora vilnonė antklodė, užtiesta ant lovos, jos piešinys atkartojo paukščių figūras, pavaizduotas sienų apmušaluose. Pajuto įtarų ponios žvilgsnį: – Ar kas ne taip?

– Ne, viskas gerai.

Vėliau, nemigos kamuojama, Gerda regėdavo nuo sienos atskridusius paukščius. Jie tupėdavo aštriais nagais įsirėžę į lovos kraštą ir, kraipydami striukas uodegas, taikydavosi įkirsti jai į galvą ilgais snapais.

– Kas čia? – paklausė, rodydama į bambukinę užuolaidą, dengiančią dar vieną nišą sienoje.

Ponia, nieko netardama, atsargiai praskleidė užuolaidą. Du laipteliai vedė žemyn į baltą, kaip ligoninės operacinė, kambarį.

Langas buvo įtaisytas skliautuotose lubose. Kambario viduryje ant keturių paauksuotų lūto kojų stovėjo balta apvalios formos retro 22 | Danutė Jazgevičiūtė

stiliaus vonia. Sienos ir grindys išklotos baltomis blizgiomis plytelėmis, tarp jų buvo įmontuotos rozetės su keistais piešiniais: tarp melsvai žalsvų lapelių vinguriavo tarsi unguriai, tarsi gyvatės. Vonia stovėjo per du žingsnius nuo vandens čiaupų, įtaisytų sienoje. Šalia jos stovėjo nedidelis stalelis, ant kurio buvo padėtas emaliuotas dubuo ir dailus ąsotis, abu išpiešti tokiais pat ornamentais, kokius Gerda matė rozetėse.

– Kažkas čia ne taip. Vonia šio kambario nepavadinsi, – tyliai ištarė Gerda, – praustis teks neįprastu būdu.

– Priprasite, kaip ir aš prie visko pripratau. Vonia pastatyta atokiau nuo sienos ne šiaip sau, mano vyras norėjo suteikti kambariui neįprastą grožį, todėl ir įrengė vonios kambarį pagal senovės aristokratų prausimosi įpročius.

Jos vėl grįžo į kvadrato formos kambarį. Gerda sutiko su viskuo, ką kalbėjo ponia, be jokių išlygų, tam turėjo savo tikslų. Ji prisiminė motinai pasakytus žodžius, kad sutiktų gyventi net pas patį velnią, kad tik niekas netrukdytų siekti užsibrėžto tikslo. Vėliau ji peikė save, kam paskubėjo pasirašyti žodinę sutartį su ponia. Ponia apsisuko, kažką burbtelėjo po nosimi ir išėjo. Gerda stovėjo nejudėdama ir dvejodama laukė, į galvą lindo nedoros mintys.

– Paskubėkite, kava atšals, – šūktelėjo ponia, sunkiai lipdama ąžuoliniais laiptais.

Vakarieniavo tylėdamos, ponia vikriais judesiais važinėjo vežimėliu po kambarį, pilstė kavą, dėjo paruoštus sumuštinius į porceliano lėkšteles. Gerda nedrįso žvalgytis po erdvią svetainę, sėdėjo nugara į duris, nudūrusi akis į lėkštę, o galvoje įkyriai sukosi mintis, kad sunku bus įtikti tokiai poniai. Ją glumino ne tiek šmaikščios ponios kalbos, bet prabanga, kokios ji nebuvo patyrusi savo miestelyje.

– Nuo rytojaus jūs būsite šeimininkė, – ponia padavė puodelį kavos. – Jau ne viešnia esate. Nesvarbu, ką apie jus pagalvojau.

Gyvenimas didmiestyje, arba Kvaišalai | 23

Po vakarienės ponia užsirūkė cigaretę ir įsitaisė netoli židinio, tikriausiai norėjo paplepėti ir iškvosti Gerdą apie provincijos gyvenimą. Gerda liūdnai šypsojosi žiūrėdama į ją, o galvoje sukosi mintys, kad visa tėra apgaulė, aukštuomenės damos manieros, meilikaujantys žvilgsniai, kuriuos ponia nesivaržydama demonstravo, namų prabanga ir net jos vienatvė kėlė pasišlykštėjimą. Pokalbio metu Gerda susidarė gan miglotą vaizdą apie jos atsiskyrėlišką gyvenimą, tuomet prisiminė motinos žodžius, kad teks gyventi ir kentėti ne tik prabangą tuose namuose, bet ir ponios kaprizus.

– Negaliu pakęsti jokių vaikščiojimų naktimis, o juo labiau svečių savo namuose.

Gerda apstulbo, išgirdusi keistą ponios perspėjimą. Ji pajuto, kad dar akimirka ir nebeįstengs valdytis. Nesumodama, ką atsakyti, ji staiga pašoko, lyg vapsvos įgelta, atsiprašė, kad labai išvargino kelionė, ir užlėkusi laiptais į savo kambarį krito į lovą ir pravirko.

Naktį gulėjo akis įbedusi į lubas ir studijavo jų viduryje kabantį sietyną. Bandė suskaičiuoti stiklo varveklius: suskaičiavusi beveik iki dvidešimt susipainiodavo, skaičiuodavo iš naujo ir vėl susimaišydavo. Kelis kartus kėlėsi iš lovos, slampinėjo po kambarius, apstatytus prabangiais baldais, apžiūrinėjo blausioje stalinės lempos šviesoje keistus sienų apmušalus, kurie tarsi pulsavo, atrodė, tie keisti sienų apmušalų paukščiai suplasnos ir ims skraidyti kambariuose. Šis vakaras išvargino ją daug labiau nei išsiskyrimas su artimaisiais ir kelionė traukiniu į didmiestį. Iki paryčių ramybės nedavė mintis, kaip reikės ištverti ponios namuose.

24 | Danutė Jazgevičiūtė

4 Ryte Gerdą pažadino geležinkelio stoties garsiakalbis, pranešdamas šios dienos orus ir tikslų laiką, toliau sekė maršrutinių traukinių vardinimas ir išvykstančių bei parvykstančių traukinių laikas. Gerda suprato, kad taip bus kiekvieną rytą, ir tai taps jos gyvenimo didmiestyje dalimi. Stovėjo prie atdaro lango ir svarstė: greitai lietaus darganos užklups miesto gyventojus, o ponios sode obelų šakos lūžta nuo prinokusių vaisių. Kaip reikės nuskinti tokią gausybę obuolių, nerimavo. Negi ponia kviečiasi talkininkus į šiuos turtų aptekusius namus?

Pirmas laiškas, spalio 3.

From Gerda

Reply Reply all Forward Archive Delete More

Subject laiškai To Mama Sveika, mama, Superinis namas :) Negaliu miegoti svetimoje vietoje :) sėdžiu prie masyvaus rašomojo stalo ir rašau tau laišką. Kažkoks kirminas griaužia širdį. Ponia dar saldžiai miega šilkiniuose pataluose… Ji įsikūrusi pirmame aukšte, o man leido gyventi kambariuose... antrame aukšte!

Ponios namas, sodas yra ant kalvelės... netoli geležinkelio! Girdžiu, kas vyksta geležinkelio stotyje net ir naktį :) Be perstojo Gyvenimas didmiestyje, arba Kvaišalai | 25

ūkauja traukiniai! Tolumoje gaudžia nepažįstamas miestas! Traukinių ūkavimas nustelbia net didmiesčio triukšmą... Mama, kodėl mano gyvenimas visą laiką sukiojasi netoli geležinkelio? Vaikystėje sėdėdavom su broliu ant geležinkelio pylimo ir laukdavom grįžtančio iš darbo tėvo! Dabar geležinkelio bėgiais bilda traukiniai!!! Net negaliu miegoti!!! Šiąnakt nesumerkiau akių :)...

Ponios namus suradau nesunkiai! Tu tik nesijaudink... tikriausiai muzikos mokytoja pamiršo mane įspėti, kad turėsiu aptarnauti moterį sėdinčią vežimėlyje!!! Joks čia vargas... Ponia pati puikiai apsitarnauja! Ir tu, mama, neatsistebėtum, kaip vikriai ji važinėja vežimėliu tarp prabangių baldų ir ruošia kavą. Valgėm jos paruoštus sumuštinius... Gėrėm kavą. Plepėjome visą vakarą!!! Iš tikro kalbėjo ji, o aš klausiausi. Man pasirodė, kad ji apsimeta, kad yra neįgali! Kelis kartus :) sugavau pašaipų jos žvilgsnį :) :) :) Stipriai apkabinu ir bučiuoju šimtą kartų :) :) :) Gerda. Tave labai myliu!

Iki, mama...

P. S. Aš nieko nesiruošiu ponios namuose keisti... Nei tu, nei aš tokiuose namuose anksčiau nebuvojome...

Antras laiškas, spalio 3.

From Gerda

Reply Reply all Forward Archive Delete More

Subject laiškai To Mama Dar kartą sveikinuosi :) mama!

Tikriausiai labai nustebsi, gavusi du laiškus iš karto? Ar sugadin26 | Danutė Jazgevičiūtė

siu tau nuotaiką, nežinau. Kol nepamiršau... Skubu aprašyti keistą nuotykį!

Anksti ryte stovėjau prie atdaro lango. Grožėjausi rudeniniu sodu : ) Ponia jau sėdėjo vežimėlyje sode... netoli obels! Jos žvilgsnis buvo įsmeigtas į sodo kampą. Staiga ji pakėlė galvą ir pažvelgė į mane su siaubinga neapykanta veide. Kai išėjau į lauką... ji nusigręžė nuo manęs ir netardama nė žodžio nuvažiavo. Ponia važiavo, o aš sekiau jai iš paskos. Ponia vikriai vairavo vežimėlį tarp medžių.

Abi garsiai kvatojome :) :) :) Malonu stebėti, kai prinokę obuoliai krenta nuo obels šakų į žolę... Rieda tau po kojomis! Apžiūrėjusios sodą išsiskirstėme kas sau!!! Aš grįžau į savo kambarius... Ji liko sode? Tikriausiai gerai padariau, kad parašiau tau laišką! Nors nemėgstu rašyti nemalonių dalykų...

Stipriai apkabinu ir dar kartą bučiuoju! Tave mylinti dukra Gerda :) P. S. Šį vakarą pasivaikščiok sode! Galvok apie mane! Mintys materializuojasi...

Pusryčiavo išsinešusios nedidelį stalelį terasoje: svaiginamai kvepėjo sode prinokę vaisiai, nuo geležinkelio pusės vėjas atnešdavo tylų traukinių bilsmą. Po pusryčių Gerda tikėjosi šį šeštadienį praleisti mieste, norėjo paslampinėti klaidžiomis didmiesčio gatvėmis, paspoksoti į praeivius, gal net nueiti į Akademiją, nors gerai žinojo, kad iškilminga mokslo metų atidarymo ceremonija bus tik pirmadienį, tačiau ponia, lyg niekur nieko įdėmiai pažvelgė į ją ir linksmai ištarė: – Oras puikus, kaip tik gera proga išvėdinti kambarius ir peržiūrėti drabužių spintas.

– O rytoj ar negalima?

– Kodėl rytoj? – ponia gūžtelėjo pečiais, tramdydama šypseną.

Gyvenimas didmiestyje, arba Kvaišalai | 27

– Gerai, ponia, – nuolankiai tarė Gerda ir pagalvojo, kad situacija panaši į vaikystėje patirtus išgyvenimus, kai girtas tėvas nesigėdydamas išvarydavo motiną ir mažą Gerdutę su broliu pusnuogius į lauką. Taip ir prakiurksodavo jie trumpas vasaros naktis po obelimi, nedrįsdami paklausti motinos už ką baudžia juos tėvelis“. Girtas ” tėvas dažnai vakarais valandų valandas tylėdamas niurksodavo virtuvėje prie lango: tėvo pyktis slinko virtuvės grindimis, sienomis ir atsimušdavo į tylinčią motiną. Motinos kančia graužė vaikiškas širdis, maža Gerdutė nesuprato, ar tėvas neapkentė motinos, ar savo vaikų? Ji girdėdavo, kaip naktimis motina barasi su tėvu kambary, o rytais lyg niekur nieko šypsosi jam. Maža Gerdutė bijodavo paklausti motiną, kodėl ji gyvena dvejopą gyvenimą: vieną tikrą, kitą dėl akių. Tik paaugusi Gerda suprato, kad motina nuolaidžiavo tėvui, kentėjo matydama alkoholio sugniuždytą, bevalį savo vyrą.

Taigi po pusryčių Gerda ėmėsi darbo: atidarinėjo pirmo aukšto kambarių langus, nukabino sunkias brokato užuolaidas nuo langų, nešė į lauką dulkių prisigėrusius sunkius kilimus, iš spintų iškilnojo visas ponios drapanas, tikriausiai jau daugiau kaip pusamžį nebenešiojamas. Atrodė, kad išneš į lauką visą ponios turtą, liks tik neįkainojami paveikslai ant sienų ir besikūrenantis židinys. Baigiantis dienai Gerda jautėsi tokia nuvargusi, jog vos bepavilko kojas, nemanė, kad namų tvarkytojos darbas yra toks alinantis. Pagaliau atsisėdusi ant terasos laiptelių, nutarė valandėlę pasilepinti besileidžiančios saulės spinduliuose.

Visą tą laiką ponia sėdėjo vežimėlyje terasoje su atversta knyga ant kelių ir akies krašteliu stebėjo Gerdos triūsą. Kai jai nusibodo tūnoti vežimėlyje, ėmė keistai elgtis: glostė ranka sau kaktą ir dusliu balsu kalbėjo, lyg kažkuo kaltindama Gerdą.

– Taip nežmoniškai kaitina rudens saulė, betrūktų, kad imsiu ir susirgsiu.

28 | Danutė Jazgevičiūtė

– Kas čia per kaprizai, – atrėžė Gerda, stebėdamasi tokiu ponios elgesiu.

– Man reikia pabūti vienai. Būkite gera ir pasistenkite manęs nekalbinti, – nutraukė ponia Gerdą, staigiai apsuko vežimėlį ir nuriedėjo į sodo gilumą.

Stebėdama keistą ponios elgesį, Gerda pamanė, kad tai anaiptol ne senatviniai kaprizai. Nėra jokio pagrindo įtarinėti ponią nebūtais dalykais, ramino save Gerda. Kiekvienam žmogui nesvetimas savininko jausmas, nulydėdama akimis tolstančią ponią Gerda teisino ją. Visi išnaudoja pavaldžius sau žmones, pasikliauja jų nuoširdumu, bruka savo nuomonę, o pavaldiniai tyli ir tempia šį sunkų jungą, aišku, iki tam tikros ribos. Kartais sunku nuspėti tą ribą. Gerda suprato, kad reikės kentėti netikėtus ponios kaprizus, bet guodėsi tuo, kad teroras ponios namuose bus ne amžinas, baigusi mokslus, lėks iš ponios namų net neatsigręždama. Tik vaikai elgiasi be kompromisų: jeigu myli, tai myli visa širdimi, o jei ne, tai teškia žmogui į akis savo neapykantą.

Taip buvo ir su broliu vaikystėje, kai jis pravardžiuodavo kaimynės mergaitę strazdanose stovėdamas prie jų tvoros. Vėliau brolis pasikeitė: tikriausiai įsimylėjo tą strazdanotą pabaisą, anot Gerdos.

Jis ilgai užtrukdavo pas kaimynės dukrą, kartais net visai nepareidavo nakvoti namo. Motina matydama, kad brolis sukinėjasi apie kaimynės mergaitę, kalbėdavo, pakvailios ir praeis, paauglystėje visiems vaikinams taip būna. Bet strazdanosė sugriovė broliui gyvenimą, nemigo naktimis galvodavo Gerda, tikriausiai per ją tapo alkoholiku.

Po pusvalandžio iš sodo lėtai vairuodama vežimėlį grįžo ponia.

Jos veide nebuvo nė menkiausio susierzinimo: ponia keistai šypsojosi, atrodė, kad ji ką tik pabuvojo malonioje draugijoje ir kiek jėgos leidžia prisidžiaugė gyvenimu. Vėliau tokias jos nuotaikų kaitas Gerda patirdavau gana dažnai.

Gyvenimas didmiestyje, arba Kvaišalai | 29

– Ar jau valgysime vakarienę? – paklausė džiugiu balsu, nutraukdama nejaukią tylą.

– Aš ką tik baigiau darbus ir noriu šiek tiek pailsėti, – atsakė Gerda sėdėdama ant terasos laiptelių.

– Suprantu, – jos balse nesijautė nė menkiausio priekaišto. – Jūs pailsėkite, aš paruošiu vakarienę, išvirsiu kavos ir šiaip ko nors pagaminsiu.

Vakarieniaujant ponia be perstojo plepėjo ir nepaliaudama gyrė Gerdos dienos triūsą: – Kaip skaniai kvepia rudeniu ir prinokusiais obuoliais išvėdinti kambariai, lyg dalis sodo persikėlė į svetainę. Ir kas galėtų pagalvoti, kad šitaip gerai paveiks mano savijautą šis vakaras, jeigu būčiau viena, tikriausiai apsiverkčiau iš laimės.

Gerda liūdnai šypsojosi. Jos nė kiek nejaudino ponios pagyros, nuovargis padarė savo: nuo sunkių kilimų ir baldų tampymo maudė nugarą, skaudėjo rankas ir kojas. Gerdos nuotaika buvo prislėgta, ponia gurkšnojo kavą ir buvo pasirengusi tęsti pokalbį, bet Gerda, išgėrusi kavą, atsiprašė ponios: – Aš negaliu nei kalbėti, nei valgyti. Labai pavargau. Nesitikėjau, kad pirma diena bus tokia sunki.

– O sumuštiniai? Neparagausite? Tiek stengiausi, kol juos pagaminau. Suprantu, pavargote, – nutęsė ponia. Gerda jos balse išgirdo tą pačią rytinę kaprizingą gaidelę.

– Labanakt, ponia, – ji atatupsta traukėsi iš kambario.

Gulėdama lovoje Gerda pro langą spoksojo į dangumi plaukiančius juodus debesis, kūną kaustė nuovargis, bet užmigti negalėjo. Staiga ją supantys daiktai ėmė keistis. Gerda pagalvojo, kad dėl nuovargio dedasi tokie dalykai. Lingavo kambario sienos, apmušalų paukščiai darėsi vis tikroviškesni, augalų šakos pynėsi viena per kitą, vešlūs jų lapai suposi virš jos lovos, raizgėsi spintos durimis, vijosi 30 | Danutė Jazgevičiūtė

kėdės atlošu ir sviro pro atdarą langą. Atgiję paukščiai kraipė galvas ir ruošėsi skristi iš lizdų. Trumpai kirptos jų uodegos ir ilgi sparnai sunkiai derėjo prie jų kūnų. Gerda įsignybė sau į ranką, norėdama įsitikinti, ar nesapnuoja, tuomet išgirdo šaižų skambutį, kviečiantį pas ponią.

Ji šoko iš lovos, neatsimena, kaip atsidūrė pirmame aukšte. Ponia sėdėjo vežimėlyje svetainėje prie židinio, atversta knyga gulėjo jai ant kelių. Vieną akimirką Gerda pagalvojo, kad išties ponia neįtaria, kas vyksta jos kambariuose, tačiau ponios akys keistai kibirkščiavo, o veide švietė gudri šypsena. Stovėdama tarpduryje Gerda ėmė jai kažką aiškinti, bet ponia trumpai nukirto: – Jau vėlus vakaras, o neuždarytos pirmo aukšto langinės. Blogai atliekate savo pareigas.

– Taip, ponia, reikia saugoti namuose esantį turtą, – priėmė priekaištą Gerda, nors širdies gilumoje bjaurėjosi savo nuolankumu.

Išėjusi į lauką, Gerda užvertusi galvą ilgai stebeilijo į savo kambarių langus. Keista, visi antro aukšto langai buvo sandariai uždaryti. Grįžo į miegamąjį, krito į lovą ir ėmė kvatoti. Jai pasidingojo, kad kraustosi iš proto, nes tokių keistenybių gyvendama tėvų namuose nebuvo patyrusi. Kaži kaip įvertino juoko priepuolį ponia, kvatojo Gerda. Sėdusi prie kompiuterio blausioje stalinės lempos šviesoje parašė motinai laišką, paskui atsidarė feisbuko puslapį ir ilgam paniro į meilės paieškos labirintus. Gerda tyliai kikeno skaitydama, kad septyniasdešimtmetė senė ieško sau vyro arba šešiolikmetis vaikinas nori susirasti draugę smagiam laiko praleidimui. Negi negali susirasti draugės mokykloje, uždariusi kompiuterio monitorių, stebėjosi Gerda.

Gyvenimas didmiestyje, arba Kvaišalai | 31

Trečias laiškas, spalio 11.

From Gerda

Reply Reply all Forward Archive Delete More

Subject laiškai To Mama Sveika, mama, Labai ačiū už laišką, kurį ką tik radau... kompiuteryje :). Nesitikėjau sulaukti greito atsakymą... Tavo laiškas nėra toks sąmojingas... Kokia esi gyvenime :)...

Nedelsdama rašau atsakymą. Rašai, kad nustebai, gavusi vieną paskui kitą du laiškus? Ar išmušė tave iš pusiausvyros mano paistalai? Ar ne? Nebūgštauk :) viskas, ką pasakoju... tėra niekai!

Prižadu, pridėjusi ranką prie širdies, kad būsiu labai atidi kalbėdama su ponia! Ji yra labai išsilavinusi. Žaviuosi ir stengiuosi pritarti kiekvienam ponios žodžiui :) Nežinau??? Kaip geriau galėčiau tarnauti poniai? Jeigu dabar palikčiau ponios namus, sugadinčiau santykius su mokytoja Anželika... Įliečiau nuodų į jos širdį. Anželika pasakojo, kad prieš mane gyvenusi patarnautoja susipyko su ponia. Pradžioje jos buvo neišskiriamos draugės :) paskui tapo aršios priešės!!!!!!

Iki. Tavo dukra Gerda!

P. S. Mano beribė fantazija krečia pokštus :) nuo šiolei reikės būti ponios pastumdėle!!!

32 | Danutė Jazgevičiūtė