Gydytojas Liubomiras Laucevičius by knygos.lt

Labai skaudu, kad mūsų šeimos buvo taip išdraskytos. Tų jausmų, gyvenimo negalima lyginti su šeimomis, kuriose vaikai visada turėjo mylintį ir mylimą tėvą ir mamą, stabilų gyvenimą. Kartu su vaikais gyvenome tame pačiame name nuo pat jų gimimo, tik suaugę jie paliko namus. Jų gyvenimas nuo skaudaus mūsų gyvenimo skiriasi kaip dangus ir žemė. Marija Regina Laucevičiūtė-Raudienė, dukra

Gyvenant šeimoje dešimtmečius, meilė keičiasi, išnyksta jaunystės aistra, bet meilė niekur nedingsta. Ji būna kitokia. Vienam kitą gerbti ir nuoširdžiai padėti iki gyvenimo pabaigos – vertingiausia, ką žmogus gali padovanoti žmogui. Nina Laucevičienė, žmona

Tikras stebuklas – retai šiandien sutiksi žmogų, kuris užantyje nesinešiotų akmens, visada paruošto sviesti į kitą. Tėvas gyveno be pykčio kitiems, nors jo gyvenime būta sunkių akimirkų, neteisybės, kurią patyręs žmogus galėjo tapti pagiežingas, piktas, jaustis nepelnytai nuskriaustas. Matome daugybę pavyzdžių, kai tremtį patyrę žmonės taip ir neatsigavo morališkai, jie nepajėgia atleisti aplinkai. Aleksandras Laucevičius, sūnus

Medicinos autoriteto vaidmuo tuometinėje medicinoje buvo daug didesnis negu dabar. Dabar autoritetų beveik nebėra – yra prietaisai ir technologijos, kurios vertinamos labiau už mediko profesionalumą. Virginijus Šapoka, docentas, vidaus ligų gydytojas

Sugalvoję matuoti varžą, turėjome rasti kiaulės pūslę, nes kiaulė artimiausias žmogui padaras. Neprisimenu, iš kokios skerdyklos ją gavome, bet gavome... Imantas Misevičius, docentas, gydytojas nefrologas, toksikologas

Ne kartą pasakojo apie tremtį, gyvenimą Pečioros lageryje, bet tie pasakojimai nebuvo liūdni, labiau nuotykiniai... Sunkus ir sudėtingas ten buvo gyvenimas, bet jis apie viską taip lengvai, nedejuodamas ir negailėdamas savęs pasakodavo, jog atrodydavo – pasakoja kokį filmo siužetą, o ne savo, politinio kalinio, gyvenimo istorijas... Jis nebuvo puritonas – mėgavosi gyvenimu, o ne vargo gyvenimą. Saulius Grigonis, gydytojas endokrinologas

ISBN 978-9986-16-758-7

9 7 8 9 9 8 6 1 67587

Sud ar ytoj a Inga Liutkevičienė

VILNIUS

2010

DE DI KACIJA Šią knygą skiriu savo tėvui Liubomirui Laucevičiui atminti, visiems artimiesiems, profesoriaus bendradarbiams ir mokiniams bei šių dienų žmonėms, kurie ją perskaitę ir susitikę su XX amžiaus medicinos patriarchu ir mūsų šeimos ąžuolu supras – ne tas stiprus, kuris keikia gyvenimą, o tas, kuris pragariškai sunkiomis gyvenimo aplinkybėmis sugeba juo džiaugtis. Sūnus Aleksandras Laucevičius

Turinys Įvadas . ...................................................................................... 9 Akimirka iš praeities.................................................................. 13 Istoriniai duomenys apie Laucevičių giminę ir jos herbą....... 15

I dalis Išpažintis Pradžia dvare.............................................................................. 21 Lūžis Vienoje.............................................................................. 23 Į Kazlų Rūdą!.............................................................................. 30 Hitlerizmo kvapas...................................................................... 34 Keičiu kailį.................................................................................. 37 NKVD nasruose......................................................................... 39 Mano adresas – Pečiora............................................................. 46 Aistrų įkalinti neįmanoma........................................................ 56 Į Vilnių per Lubianką ................................................................ 60 Tarp girnų................................................................................... 65 Vieno namo istorija.................................................................... 82

II dalis Labai asmeniška Tik faktai..................................................................................... 85 Kaip dangus ir žemė................................................................... 87 Klausimas be atsakymo.............................................................. 98

Tėvo ir sūnaus epopėja . ............................................................ 106 Mūsų namų taisyklės . ............................................................... 128 Antavilių rojus ........................................................................... 140

III dalis Legenda apie daktarą Trumpa biografija . .................................................................... 151 Žmogaus chemija ...................................................................... 153 Žiemos gėlės patriarchui . ......................................................... 165 Ieškokite Kazlinio! . ................................................................... 171 Gydytojo misija........................................................................... 186 Žodžio galia ............................................................................... 191 Tyrimų labirintuose .................................................................. 197 Tolerancijos pamokos................................................................ 205 Pozityvumo matas...................................................................... 214 Žmogus be arogancijos.............................................................. 223 Fonendoskopo karalius.............................................................. 229 Iškilus žmogiškumu................................................................... 232 Medicinos dinozauras................................................................ 236 Profesijos grafas.......................................................................... 244 Dvi laimingos gyvenimo vasaros.............................................. 253 Diagnostikos virtuozas.............................................................. 263 Vaistai kitiems............................................................................. 269

Įvadas

„Kad ir kas atsitiktų, sūnau, niekada neatsisakyk gydytojo profesijos. Ji tave gelbės ir bus reikalinga visais laikais – keičiantis santvarkoms, užėjus karui ar marui. Kad ir kokie kataklizmai ištiktų, gydytojas visada bus reikalingas“, – sakydavo man tėvas, gydytojas Liubomiras Laucevičius, pats šią tiesą ne kartą patikrinęs savo kailiu. Profesija išgelbėjo jį nuo žūties Sibiro lageryje. Gydęs ne tik likimo brolius, politinius kalinius, bet ir pavojingiausius kriminalinius nusikaltėlius, NKVD darbuotojus ir jų šeimos narius, jis pelnė gydytojo, kuris viską gali, vardą. Įrodė, kad baisioje tremtyje, be jo, mediko, pagalbos neišgyventų ne tik kaliniai, kurių gyvybė ten nebuvo verta nė sudilusio skatiko, bet ir jų prižiūrėtojai. Profesija jį išgelbėjo nuo bado ir leido nesužlugti toje Stalino įjungtoje žmonių mėsmalėje, mūsų laikotarpio intrigose. Atsidavęs profesijai, atokiame prieškario Kazlų Rūdos miestelyje jis tapo daktaru legenda. Tuose kraštuose žmonės jį mini iki šiol, nors tėvas ten dirbo dar praeito amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje ir nuo to laiko prabėgo beveik aštuoniasdešimt metų. Apie geraširdį daktarą, kuris iš vargšų neimdavęs pinigų, skurdžiai gyvenantiems palikdavęs vaistų ir dariusį tikrus stebuklus – pagydydavusį net viena koja stovinčiuosius prie dangaus vartų, vyriausioji kazlų rūdiečių karta kalba iki šiol. Tėvui po tremties pradėjus dirbti Vilniuje, kai kurie buvę pacientai vykdavo ieškoti savo stebukladario į sostinę, tikėdami – tik mūsų daktaras galįs išgydyti. Gy vent i, my lėt i, būt i my limam

Antroji jo kartota vertinga tiesa – žmogui būtina siekti karjeros, bet to negalima daryti kenkiant kitiems. Pirmauti reikia žiniomis, nuolat tobulėjant, o ne skandinant kitus. Tai nebuvo tušti žodžiai – jis turėjo daugybę mokinių, sekėjų, nes visą savo profesinį gyvenimą dalijosi žiniomis, įgytomis studijuojant vienoje geriausių ir prestižiškiausių praeito amžiaus aukštojoje medicinos mokykloje Vienoje, kur klausė pasaulinio lygio medicinos lektorių paskaitų, praktine patirtimi ir naujausiomis žiniomis, nes nuolat skaitė Rusijos ir užsienio medicinos spaudą vokiečių kalba. Jo iniciatyva buvo organizuojamos užsienio medicinos literatūroje skelbiamų naujienų apžvalgos, pasiklausyti naujienų susirinkdavo gydytojų iš visų Vilniaus ligoninių. Ne vienas jaunas kolega yra gavęs profesoriaus L. Laucevičiaus siuntinį – straipsnį, kuriame rašoma apie vieną ar kitą medicinos naujovę, atsižvelgiant į tai, kuris kolega kuo domėjosi. Jis nepripažino žinių monopolijos – manė, kad viskuo, ką žinai ir moki, privalu dalytis su profesijos kolegomis. Taip galėjo sau leisti elgtis tik neriboto mąstymo, nebijanti konkurencijos, visos profesijos prestižą, o ne vieno kurio atstovo pažangą vertinanti asmenybė. Jis mąstė taip – mes, gydytojai, turime būti geriausi, o ne aš vienas būsiu geriausias, o jūs šalia manęs atrodysite kvailesni. Jam rūpėjo profesijos prestižas. Tėvas niekada to nedeklaravo, bet aš drįsčiau sakyti, kad jo gyvenimo moto buvo gyventi be pykčio, pavydo ir pagiežos. Jo nekamavo pyktis. Jis nepavydėjo savo mokiniams, kurie specializuotą sritį ilgainiui išmanydavo labiau, o tik džiaugėsi jų pasiekimais ir niekada nežlugdė žmogaus iniciatyvos. Niekada nesu matęs tėvo pagiežingo, kalbančio su žmonėmis pakeltu tonu, negirdėjau keikiančio praeities, valdžios, santvarkos, likimo, gailinčio savęs ar to, kas galėjo būti, bet nebuvo. Visada, rodos, net pačiomis beviltiškiausiomis aplinkybėmis, jis sugebėdavo įžvelgti pozityviąją pusę. Rado išeitį, prisitaikė ir tada, kai jo, išsilavinusio ir visa galva aukštesnio už daugelį prieškario Lietuvos medikų, Vienos medicinos universiteto studento, nepriėmė dirbti Kauno medicinos universitete, ir tremtyje lageryje, ir sovietinėje Lietuvoje. Kaip šiandien nepriklausomoje Lietuvoje trūksta šių bruožų ir valdžios vyrams bei moterims, ir visiems mums. 10

Gydy toj as L iub omi r as L auc e v ič ius

Gyvenimą Pečioros lageryje jis vertino teigiamai, esą jam labai pasisekė – nebadavo, turėjo daug darbo ir dirbo pagal profesiją, jam nereikėjo tiesti geležinkelių, rausti kanalų, kirsti miškų. Buvo pavalgęs, turėjo vaistų, galėjo padėti inteligentams: paguldydavo juos išsekusius atsigauti į ligoninę ar net pagal galimybes įdarbindavo savo pagalbininkais, felčeriais. Sąlygomis, kur galiojo nerašyti žiaurūs įstatymai, jis išgyveno, ir tai, kaip jis sakydavo, svarbiausia. Jautėsi laimingas, grįžęs į Lietuvą, nepražuvęs ir neišbarstęs kaulelių atšiaurioje svetimoje žemėje. Neplūdo jis ir sovietinės valdžios. Stengėsi dirbti tokiomis sąlygomis, kokios buvo, labiausiai susitelkdamas į profesinius dalykus, nepolitikuodamas, nesiverždamas į komunistų partiją. Mokėsi ir bendravo su Maskvos, Leningrado medicinos žvaigždėmis, intelektualais. Jis nemanė, kad pažanga ir medicinos mokslas turėtų sustoti vien todėl, kad buvome nuo pasaulio atskirti geležine uždanga. Landų rasdavo net ir tada – asmeniniai ryšiai padėjo gauti užsienio literatūros, kartu su bendraminčiais plėtojo Lietuvos medicinos mokslą, atlikdavo mokslinius tyrimus, taikė naujus gydymo būdus. Jo pozicija buvo aiški – antrą kartą gyvenimo nebepakartosi, tad reikia stengtis visavertiškai gyventi ne kada nors, o realiu laiku, realioje vietoje. Tėvas mokėjo džiaugtis ne tik darbu, bet ir pačiu gyvenimu – daug bendravo su žmonėmis, turėjo mėgstamų laisvalaikio užsiėmimų, jis mylėjo ne tik kitus, bet ir save, o tai labai svarbu. Grūdinosi, sportavo, vartojo paties susikurtus papildų su vitaminais miltelius, kasdien pamiegodavo pietų miego – kad ir kur dirbo, kad ir kokias pareigas ėjo. Miegas jam suteikdavo energijos tęsti darbo dieną, šviestis, konspektuoti naujienas ir jas perteikti kolegoms bei mokiniams. Būdamas darboholikas, jis sugebėjo nenualinti savęs, mokėjo viską suderinti. Retai kam tai pasiseka. Jis buvo dvasios aristokratas. Išvaizda, laikysena atitiko vidinę būseną – visada pasitempęs, tiesus, elegantiškai apsivilkęs, maloniai bendraujantis, pakelta galva, bet neužriesta nosimi. 105-ųjų tėvo gimimo metinių proga išleisdamas šią knygą, noriu, kad apie jį – žmogų ir gydytoją iš didžiosios raidės – sužinotų daugiau Gy vent i, my lėt i, būt i my limam

žmonių. Pasimokytų iš jo dvasios stiprybės ir to, kas svarbiausia – ir sunkiausiomis aplinkybėmis žmogui būtina išlikti žmogumi. Dėkoju visiems, prisidėjusiems rengiant šią knygą, dalijantis prisiminimais, nuotraukomis, kita archyvine medžiaga. Mes visi kartu lyg kruopštūs restauratoriai atkūrėme mano tėvo, vidaus ligų gydytojo, profesoriaus, iškilios praėjusio amžiaus asmenybės, tikrojo Lietuvos elito atstovo Liubomiro Laucevičiaus paveikslą. Ačiū. Aleksandras L AUCEVIČIUS, sūnus

Gydy toj as L iub omi r as L auc e v ič ius

I dalis

Išpažintis L i u b o m i r a s L AU C E V I Č I U S , profesorius, vidaus ligų gydytojas (1905–1993). Pasakojimas užrašytas 1992 metais.

Pradžia dvare Prieš jus – mano išpažintis. Išdrįsau papasakoti tokių dalykų, kurių per visą savo gyvenimą niekam nesu pasakojęs. Nenoriu pasirodyti nei geresnis, nei blogesnis negu esu. Esu toks, koks esu, ir tai – mano gyvenimo istorija. Buvau daugelio istorinių, medicinos įvykių dalyvis, du kartus gyvenau nepriklausomoje Lietuvoje, tarp kurių įsiterpė sovietmetis, kalėjimai, lageris, patyriau daug sunkių išbandymų, bet visada mylėjau gyvenimą ir žmones. Gimiau 1905 metais Švobiškėse, Ukmergės rajone, dvarelyje, kurį nuomojo mano tėvas. Vėliau jis paveldėjo dvarą iš savo tėvo. Dvarai buvo Kalniškėje, ten gyveno mano senelis. Senelio nepažinojau, o senelę, savo tėvo motiną, labai gerai prisimenu, labai ją gerbiu. Ji mirė sulaukusi 92 metų, buvo labai demokratiškas žmogus. Energinga, pagimdė šešiolika vaikų. Vieną vaiką pagimdė grybaudama miške ir parsinešė prijuostėje į namus. Apie ją savo knygoje rašo A. Gricius. Jis prisimena, kaip ji jodama apžiūrėdavo, kas darosi dvaruose, nes senelis šiais reikalais domėjosi mažiau. A. Gricius aprašo Laucevičių šeimą buvus gera bajorų šeima, nes dauguma bajorų liaudžiai nebuvo geri, išnaudodavo žmones. Iš motinos šeimos pažinojau tik jos seserį Barborą. Ji gyveno Vilnijoje, dvare, netoli Maišiagalos. Mano tėvas vedė visai jaunutę Eleną Narbutaitę – tai mano motina. Ji jaunystėje buvo labai graži ir turėjo didelį pasisekimą. Iki vedybų Gy vent i, my lėt i, būt i my limam

ji gyveno pas savo tetą – kunigaikštienę Oginskienę. Giminiavosi su Oginskiais, nes jos tėvo sesuo buvo ištekėjusi už vieno iš Oginskių. Jos jaunystė prabėgo aristokratų aplinkoje, Utenos, Ukmergės apskrityse esančių dvarų pobūviuose. Tėvas – labai stambaus dvarininko sūnus. Mano senelis turėjo per du su puse tūkstančio hektarų žemės, penkis dvarus, kuriuos vėliau išdalijo savo vaikams. Jis turėjo aštuonis sūnus. Vyriausiasis, Liudvikas, buvo inžinierius, Remigijus – garElenos Narbutaitės-Laucevičienės sus Šiaulių gydytojas, Kazimieras – jaunystė prabėgo aristokratų aplinkoje dvarininkas, ūkininkavo, Juozas jokio ypatingo užsiėmimo neturėjo, rusiškai jį vadindavome Josif Blažennyj (pagal mitologiją), Tacijonas buvo provizorius, turėjo vaistinę Šiauliuose. Juodu su Remigijumi gyveno turtingai. Stasys dirbo advokatu. Jis buvo labai linksmas vyras. Advokatavo Sankt Peterburge, o vėliau grįžo į Lietuvą. Jis daug uždirbdavo, bet labai daug ir praūždavo, mėgavosi gyvenimu, jam patiko gyventi linksmai ir plačiai. Jauniausiasis, Vladas, – inžinierius, aukštuosius mokslus baigęs Vokietijoje. Praūžęs pinigus, siųsdavo tėvui, mano seneliui, telegramą: „Atsiųsk pinigų, nes nusišausiu.“ Tėvas jam atsakydavo: „Nusišauk“, bet motina pagailėdavo ir slapta išsiųsdavo pinigų. Baigęs studijas, jis apsigyveno Maskvoje, ten ir vedė rusaitę. Bolševikmečiu mirė. Tėvo sesuo ištekėjo už V. Stanevičiaus, Vilniaus universiteto rektoriaus, taigi rektoriaus žmona buvo Laucevičiūtė. Šeimoje augome trys vaikai: aš, mano brolis Moricas ir sesuo, tačiau ji neišgyveno – mirė nuo kraujo užkrėtimo. Dabar Laucevičiai išblaškyti po visą pasaulį. Lietuvoje po karo gyventi liko tik Edmundas Laucevičius, jis yra dirbęs tarnautoju Užsienio reikalų ministerijoje, Lietuvos pasiuntinybės Londone pirmuoju 22

Gydy toj as L iub omi r as L auc e v ič ius

Elenos ir Zenono Laucevičių šeimoje augo trys vaikai: sūnūs Liubomiras ir Moricas bei dukra, vaikystėje mirusi nuo kraujo užkrėtimo

sekretoriumi, kolekcionavo meno kūrinius, parašė du veikalus apie popierių ir aplankus. Šios knygos sulaukė tarptautinio pripažinimo. Dar iš giminių buvo likusi Marija, vaistininko Tacijono dukra. Ji, grįžusi iš tremties Sibire, gyveno Ignalinoje. Ir Edmundas, ir Marija jau mirę. Zosė, mano kartos žmogus, gyvena Čikagoje (jau mirusi – leid.). Dauguma giminaičių išblaškyti po pasaulį.

Lūžis Vienoje Gimnaziją baigiau Panevėžyje 1924 metais. Mokytis pradėjau ketvirtoje gimnazijos klasėje. Iki tol namuose mane mokė korepetitoriai – pasiturinčiųjų vaikai galėjo mokytis namuose. Vienas iš mano mokytojų gimnazijoje – labai garbingas žmogus, jį iki šiol prisimenu, neseniai susitikome, jis mane prisiminė ir atpažino. Kalbu apie Vytautą Landsbergį-Žemkalnį, garsų architektą, Vytauto Landsbergio tėvą. Jam dabar devyniasdešimt šešeri (mirė 1993 m. – leid.), tačiau jo atmintis puiki, o mąstymas logiškas. Gy vent i, my lėt i, būt i my limam

Panevėžio gimnazija, kurioje mokslus pradėjau 1920 metais, buvo lenkų gimnazija. Mes, kaip dauguma to meto dvarininkų, taip pat sulenkėjome, nors tėvas visada save vadino lietuviu, jautėsi esąs tikras žemaitis, Žemaitijos bajoras. Jo giminė labai sena ir garbinga – teko matyti prieš penkis šimtus metų lotynų kalba parašytą dokumentą apie Laucius, prasidėjus lietuvių rusinimui ir lenkinimui, tapusius Laucevičiais. Klasėje mokėsi daugelio dvarininkų vaikai iš aristokratų šeimų – Liubomiras gimnazistas Mykolas ir Viktoras Pliateriai, grafų Tiškevičių sūnūs, su kuriais ir vėliau draugavau, važiuodavau į svečius. Besimokydamas vyresnėse klasėse, dalyvaudavau sulenkėjusios diduomenės vakarėliuose. Teko pažinti ir pasiturinčius, ir jau nusigyvenusius aristokratus. Lenkų gimnazijoje ne tik mokėmės, ten buvo skleidžiama lenkų kultūra, žadinamas lenkiškas nacionalizmas. Buvau skautas ir vienas iš jų vadovų (vadindavome družinovy) – vadovavau gaisrininkų kuopai. Panevėžyje gyvenau pas daktarą Babenską. Jo sūnus Marijonas Babenskas, jaunesnis už mane maždaug septyneriais metais, gyvena Vilniuje (jau miręs – leid.), su juo iki šiol draugaujame ir dažnai prisimename senus laikus. Jo tėvas, garsus Panevėžio gydytojas, baigęs prestižinį Vienos universitetą. Jis turėjo įtakos mano vėlesniam gyvenimui, pasirinkimui, nes baigęs gimnaziją, kaip ir jis, nusprendžiau mokytis medicinos Vienos universitete, nes šis universitetas garsėjo pasaulyje geriausiai parengtais medicinos studentais. Ir štai aš Vienoje. Mediciną Austrijos sostinėje studijavau šešerius metus. Baigęs dar trejus metus dirbau įvairiose ligoninėse, klinikose, ten įgijau daug naudingos patirties ir visapusiškai išprususio gydytojo 24

Gydy toj as L iub omi r as L auc e v ič ius

Dvarininkai Elena, Zenonas ir trys jų vaikai

Jaunasis Liubomiras (antroje eilėje ketvirtas iš kairės) – skautas, gaisrininkų kuopos vadas Gy vent i, my lėt i, būt i my limam

Vienoje Liubomiras Laucevičius (pirmas iš dešinės) gyveno 1924–1933 m., studijavo mediciną prestižiniame Vienos universitete ir dirbo įvairiose klinikose

Su kolegomis medikais Vienoje

Laisvalaikis Vienos apylinkėse (Liubomiras – antras iš dešinės)

autoritetą. Ši patirtis padėjo man toliau garsėti Lietuvoje, daug pasiekti savo profesijoje. Mokiausi tikrai daug, daug skaičiau, kartais keldavausi net ketvirtą valandą ryto ir ruošdavausi egzaminams, bet mėgdavau ir pasilinksminti. Retsykiais mes, studentai, gerokai paūždavome turėdami 26

Gydy toj as L iub omi r as L auc e v ič ius

Smagi draugija Vienos vyninėje – Liubomiras (antras iš kairės), šalia jo – būsimoji žmona Halina, antras iš dešinės – brolis Moricas

šiek tiek pinigų, kurių iškaulydavome iš tėvų sakydami, kad jų reikia studijoms, bet iš tiesų nemažai išleisdavome pasilinksminimams. Mano brolis taip pat studijavo Vienoje, baigė aukštuosius prekybos mokslus. Mano žmonos Halinos Žukauskaitės, kurią vedžiau Vienoje, brolis Vytas taip pat studijavo Vienoje tame pačiame universitete kaip ir mano brolis. Studijos nepamirštamos, įspūdingos, jas skaitė garsūs medikai, profesoriai. Medikams šios pavardės puikiai žinomos! Iš atminties niekada neišblės paveikslas asmens, suteikusio man pagrindus – skatinusio mąstyti, įvertinti tai, ką matai ir žinai. Tai Vienos anatomijos instituto direktorius profesorius Hochšteteris (Ferdinand Hochstetter), jo anatomijos žemėlapiai žinomi visame pasaulyje. Hochšteteris su Toldu (Carl Toldt) yra išleidę anatomijos knygų, pagrindinį žinių šaltinį studijuojantiesiems anatomiją. Teko klausytis vieno garsiausių pasaulyje anatomo Venkebacho (Karel Frederik Wenckebach), garsaus pasaulyje chirurgo Vienos universiteto klinikos vadovo profesoriaus Bilroto (Theodor Billroth) mokinio, Austrijos-Vengrijos kariuomenės vyriausiojo chirurgo profesoriaus Aizesbergo (Anton Gy vent i, my lėt i, būt i my limam

Universiteto studentas Liubomiras Laucevičius pasirengęs pokyliui

Vienos universiteto medicinos studijų diplomo nuorašas

von Aisesberg) paskaitų, matyti garsųjį pediatrą Pirkė (Clemens von Pirquet), fiziologą profesorių Duriką (Daniel S. Durrik). Vidaus ligų klinikai tuomet vadovavo Epingeris (Hans Eppinger Jr.), jo paskaitų taip pat teko klausytis. Klinikinio mąstymo paslapčių mokiausi iš profesorių Chvosteko (František Chvostek), Ortnerio (Norbert Ortner). Teko klausytis 1927 metų Nobelio premijos laureato psichiatro Vagner-Jaurego (Julius Wagner von Jauregg), visame pasaulyje puikiai žinomo psichiatro, psichologo, psichoanalizės pradininko Froido (Sigmund Freud). Gavau aukščiausios kokybės žinių apie mediciną. Vienoje nuolat stažuodavosi ne tik Europos, bet ir šimtai Jungtinių Amerikos Valstijų gydytojų. Lavinomės visapusiškai, mokėmės bendrauti studentų pokyliuose karalių rūmuose Hofburge, kur dalyvaudavo penki tūkstančiai žmonių. Visi turėdavome vilkėti frakus, su smokingais neįleisdavo. Moterys privalėjo vilkėti vakarines suknias. Studentai, kurie negalėdavo įsigyti nuosavo frako, o tokių buvo dauguma, privalėdavo išsinuomoti. 28

Gydy toj as L iub omi r as L auc e v ič ius

Vienoje studijavę lietuviai Halina ir Liubomiras susituokė 1932 m.

Po metų Austrijoje jųdviejų šeima pagausėjo – gimė Antanukas

Vienoje mano akyse brendo hitlerizmas, fašizmas. Vokiečių jaunimas tuo žavėjosi. Gyvenau su dviem vokietukais iš Jugoslavijos, hitlerjugendo nariais. Studentai universitete sukeldavo žydų pogromus, o policija neturėjo teisės veržtis į universitetą, nes universitetas turėjo teritorijos autonomiją, be rektoriaus pageidavimo ir leidimo ten niekas negalėjo daryti tvarkos. Studijuodamas Vienoje vedžiau Haliną Žukauskaitę. Šiame mieste gimė mūsų pirmagimis sūnus Antanas. Gyvenome ir mokiausi – kaip dabar prisimenu, ruošiausi egzaminams ausis užsikimšęs vata šalia sūnaus lopšio – leidau žmonai šiek tiek pailsėti ir drauge mokiausi. Iš tėvo vis kaulydavome pinigų ir privedėme jį prie bankroto. Kai iš Vienos grįžau į Lietuvą, tėvo dvariukas buvo parduotas iš varžytinių. Banko direktorius man siūlė pasirašyti vekselius. Atsisakiau tai padaryti, buvau įsitikinęs, kad tas dvaras man nereikalingas. Matyt, mano viduje, gilumoje, tvyrojo kažin kokia proletariška siela. Žinoma, juokauju. Gy vent i, my lėt i, būt i my limam

ISBN 978-9986-16-758-7

9 7 8 9 9 8 6 1 67587