„Iks“ diena
1
941 m. rugsėjo 17-oji darėsi vis mįslingesnė. Snūdas tarsi išsisklaidė. Tramvajaus žiede jis įlipo į vagoną. Tramvajus žvangėdamas pajudėjo. Prie leitenanto priėjo konduktorė. Nuo jos didelės krūtinės buvo nukarę bilietų rulonai. Leitenantas neturėjo pinigų, jį prajuokino situacijos absurdas. Miestas atviras okupantams, niekam tai nerūpi, bet teikitės mokėti už važiavimą. Veltui laidai juokelius. Jei važiuotum į frontą, galėtum be bilieto, o iš fronto – mokėk nešnekėjęs! Tokia štai pasitaikė tetulė skandalistė. Kažkokia senutė už jį, vargšą, sumokėjo... Atmintis vis kartojo tas pačias smulkmenas. Miestas už vagono purvino stiklo atrodė keistai. Lyg ir virė visai taikus gyvenimas. Apsimetinėjo, kad nieko nevyksta. Naujutėliai IUT Maskvos prospekte buvo tušti. Barikados be žmonių. Bulvaras su liepsnojančia rudens lapija, senutės ant suoliuko jam atrodė piktinamai begėdiškai. Nesupranta, ar susimokė? Jam vaidenosi kažkoks neaiškus kėslas. Gatvės turi kunkuliuoti panika – kur pabėgėliai, baimės apimti miestiečiai? Jis nepasitikėdamas stebeilijosi į mindžikuojančiuosius stotelėse. Visur regėjo kasdieniškumo kaukes. Jam švystelėjo beprotiškas spėliojimas, ir nors susigėdęs jį atmetė, bet aikštėje priešais Marijos rūmus vėl grįžo prie jo: „Susimokė. Mūsiškiai su vokiečiais. Visus