Geltonas radijas by knygos.lt

V I LN IUS 2012

Mums iš esmės nepriklauso niekas, išskyrus praeitį. evelyn waugh sugr įži m as į br a idshedą

pirmas Nors buvo jau kovo mėnesio pradžia ir saulė kasdien vis ilgiau kybojo danguje, nuo jūros vis dar pūtė ledinis vėjas. Kazimieras sėdėjo ant molo ir žiūrėjo į šėlstančias ir putojančias bangas. Šalti gūsiai skverbėsi per striukę, lindo po megzta kepure, versdami žvarbti visą kūną. Kai prastai jausdavosi, turėdavo rūpesčių ar kai laukdavo svarbus įvykis, jis beveik visuomet traukdavo į pajūrį. Čia kelias valandas pasivaikščiodavo, galiausiai prisėsdavo ant molo. Po to galva tapdavo šviesesnė, visos negandos ir kliūtys atrodydavo ne tokios sunkios ir sudėtingos. Buvo sekmadienio popietė, rytoj anksti Kazimiero laukė seniai ir kruopščiai planuota kelionė į gimtinę, kurioje nesilankė penkerius metus. Savo žmoną Kazimieras po truputį sutaikė su mintimi, kad šiemet vienas mėnesiui važiuos į tėviškę. Užduotis nebuvo labai sunki, nes abu neblogai sutarė ir gerbė vienas kitą, kiek tai įmanoma kartu pragyvenus beveik dešimt metų. Kiek pasėdėjęs ant molo, Kazimieras atsistojo, pamankštino sustingusias kojas, pavaikščiojo pirmyn atgal ir neskubėdamas patraukė į senąją perkėlą. Pasiekęs ją, užsuko į kavinę, išgėrė puodelį juodosios arbatos ir penkiasdešimt gramų brendžio. Kūną apėmė maloni šiluma, ant kaktos pasirodė keli prakaito lašeliai. Šnektelėjęs 9

kelis žodžius su padavėja nuėjo laukti kelto, kuris atplaukė gana greitai ir kartu su dar keliais keleiviais perplukdė jį iš Kuršių nerijos į žemyną. Išlipęs į krantą, Kazimieras sėdo į mikroautobusą ir po pusvalandžio jau rakino pirmo buto devynių aukštų name duris. Šiek tiek pasukinėjęs raktą privertė užsispyrusią spyną spragtelėti ir įleisti šeimininką vidun. Pasitiko malonus gaminamo maisto kvapas, žmona nusišypsojusi pasakė, kad šį vakarą daro išleistuves. Kazimieras apsisuko ir nuskubėjo į parduotuvę. Nupirko butelį vengriško raudonojo vyno. Grįžęs nusirengė, po kranu nusiprausė rankas ir veidą, o nuėjęs į kambarį, kur riogsojo jau sukrautas didelis kelioninis krepšys, dar kartą atidžiai permetė būtinų vežtis daiktų sąrašą. Suabejojęs pasirausė kelionmaišyje ir patikrino, ar ko nors nepamiršo. Baigęs suplėšė sąrašą ir išmetė. Sudribo fotelyje priešais televizorių. Paėmęs naujausią laikraščio numerį pradėjo atidžiai skaityti, nes ryte buvo tik pervertęs. Įsijungė televizorių ir, nors nežiūrėjo, jis buvo tiesiog garsinis fonas. Netrukus iš virtuvės šūktelėjo žmona ir pakvietė vakarienės. Kazimieras išjungė televizorių, numetė laikraštį ir nuėjo į virtuvę, nors alkanas nesijautė. Atkimšęs butelį į dvi taures pripylė Vengrijos kraujo. Susidaužę gurkštelėjo. Žmona pradėjo krauti į lėkštes keptus makaronus su faršu. Tingiai šnekučiavosi ir neskubėdami valgė, vis pakeldami taures paragaudavo vynuogių syvų. Po vakarienės, kai žmona suplovė indus, abu sėdėjo didžiajame kambaryje. Ji žiūrėjo serialą, o Kazimieras vėl įsitaisė fotelyje ir palinko prie laikraščio. Žmona vakarais žiūrėdavo kokius tris serialus. Kai būdavo gero ūpo, Kazimie10

ras mėgdavo pasišaipyti iš jų lėkštų ir primityvių scenarijų. O ji nelikdavo skolinga ir per ilgas reklamines pauzes peikdavo Kazimiero pomėgius. Kartu per vieną iš kanalų pažiūrėjo vakaro žinias. Paskui nusiprausė ir išsivalė dantis. Kazimieras nustatė žadintuvą pusei šešių ryto. Autobusas iš stoties išvyks lygiai aštuntą, o rytais Kazimierui nepatiko skubėti, tad žadintuvą nustatė taip, kad nubudęs dar bent penkiolika minučių galėtų pasirąžyti. Susiradęs laikraštį nuėjo į virtuvę ir išsivirė puodelį vaisinės arbatos. Gurkšnodamas dar kiek paskaitė. Užgesino šviesą, sėdėjo ant taburetės ir žiūrėjo į šviečiančius daugiaaukščių langus. Gulti neskubėjo, nes prieš keliones prastokai miegodavo. Kai atsibodo sėdėti virtuvėj, pakilo, užsuko į tualetą, po to tyliai įslinko į miegamąjį. Iš lygaus žmonos kvėpavimo suprato, kad ji miega. Tyliai prigulęs šalia užsimerkė. Apie pusvalandį tysojo ant nugaros. Pasivertė ant šono. Pradėjo snausti ir netrukus nugrimzdo į neramų ir negilų miegą. Sapnavo kažką neaiškaus, padriko, vieni vaizdai keitė kitus visiškai be jokio ryšio. Nubudęs pajuto, kad žmonos šalia nėra. Uždegęs šviesą žvilgtelėjo į laikrodį, kuris rodė ketvirtį po penkių. Dar prigulė, užsimerkė. Po dešimties minučių išjungė žadintuvą, kad nepradėtų šaižiai ir įkyriai skambėti. Laukė, kol pažadins žmona. Lygiai ir tyliai kvėpavo ir apsimetė miegąs. Kai ji palinko prie jo ir pajudino už peties, kiek palaukęs pasakė, kad tuoj kelsis. Išsiropštęs iš lovos nuėjo vonion. Virtuvėje garavo karšta kakava, ant stalo lėkštėje buvo penkios riekės batono su sviestu ir varškės sūriu. Pusryčiavo tylėdami. Paskui Kazimieras išsivalė dantis, šepetėlį su pasta įsidėjo į kelioninį krepšį. Greitai apsirengęs 11

į striukės kišenę įsibruko piniginę ir raktus. Į koridorių atsitempė kelioninį krepšį, apsiavė batus, apsivilko striukę. Šūktelėjo jai, kad ateitų, apkabinęs pabučiavo į lūpas. Pažadėjo vos tik atsidurs vietoje iš karto paskambinti. Žvilgtelėjęs į savo atvaizdą veidrodyje užvėrė buto duris. Išėjo į drėgną ir vėjuotą uostamiesčio rytą. Žemai slinko debesys, žadėdami greitus kritulius. Stotelėje Kazimieras įlipo į mikroautobusą. Ant priekinio stiklo pasirodė pirmieji lietaus lašai. Autobusų stoties kasoje nusipirko bilietą. Spaudos kioske paėmė pirmadienio laikraštį ir paprašė puodelio kavos. Išgėręs užsisakė dar vieną. Vaikštinėdamas po stotį, skaitinėjo autobusų išvykimo į įvairius miestus bei miestelius grafikus, patyrinėjo didelį, kone per visą sieną, Lietuvos žemėlapį. Likus kelioms minutėms iki išvykimo, griebė krepšį ir nuėjo laukti autobuso. Netrukus atriedėjo ekspresas, kuris per nepilnas tris valandas turėjo nuvežti Kazimierą iš uostamiesčio į laikinąją sostinę. Išlipęs vairuotojas atidarė bagažinę. Keleiviai sukrovė savo mantą. Nors biliete buvo nurodyta vieta autobuso priekyje, Kazimieras patraukė galan, nes matė, kad žmonių nėra itin daug. Važiuojant jam patiko stebėti visus bendrakeleivius. Atsilošęs sėdynę išsitiesė ir užsimerkė. Autobusas pajudėjo iš stoties. Netrukus uostamiestis liko už nugaros. Padidinęs greitį ekspresas nušvilpė autostrada. Kazimieras bandė skaityti laikraštį, bet negalėjo susikaupti. Šios kelionės laukė taip ilgai, kad mintyse buvo važiavęs šimtus kartų. Žiūrėjo pro langą į besikeičiantį peizažą ir skaitė pravažiuojamų miestelių pavadinimus. Laukai buvo pilki, sniego nebelikę nė žymės. Monotoniškas autobuso zvimbesys ir maloni šiluma 12

ėmė kelti snaudulį. Po kurio laiko pramerkęs akis gurkštelėjo mineralinio. Iki laikinosios sostinės teliko aštuoniasdešimt kilometrų. Kazimieras atsistojo, šiek tiek pavaikščiojo tarp eilių. Paskui įniko į laikraštį. Pakėlęs akis pastebėjo, kad autobusas rieda miesto prie dviejų upių santakos gatvėmis. Laikinosios sostinės autobusų stoties laikrodis rodė be dešimt vienuolika. Kazimieras, išlipęs iš autobuso, pasiėmė krepšį ir nužingsniavo kasų link. Laukiamojoje salėje pradėjo skaityti autobusų, vykstančių į gimtąjį miestą, grafiką. Greičiausiai išvyks tik po valandos. Kasoje sužinojo, kad bilietai parduodami autobuse. Užsuko į stoties kavinę. Atsigėręs gaivaus limonado, paprašė padavėjos paruošti kiaulienos muštinį. Pavalgęs grįžo į salę. Prisėdo ant metalinės kėdės, krepšį pasidėjo šalia. Stebėjo po stotį zujančius žmones – vyrus, moteris, vaikus, senelius ir senutes. Vieni įeidavo, kiti išeidavo, skubėjo, lėkė arba nuobodžiaudami laukė savo autobuso. Žiūrėjo į sieną ar savo batų galus, skaitė laikraščius ar žurnalus, tylėjo, šnekėjosi, juokėsi, barėsi, snaudė, gėrė kavą, arbatą, mineralinį, alų. Likus penkiolikai minučių iki išvykimo, Kazimieras išėjo į lauką. Buvo graži pavasariška diena. Švietė saulė, danguje plaukiojo balti šviesūs debesėliai. Temperatūra buvo apie penkis laipsnius šilumos. Stoties šaligatviai ir grindinys sparčiai sausėjo. Kazimieras užsimaukšlino kepurę su snapeliu ir užsidėjo akinius nuo saulės. Į aikštelę įriedėjo transporto priemonė, kurią tik gerai nusiteikus ar skaniai pavalgius buvo galima pavadinti autobusu. Kažkada jis riedėjo kurios nors Europos valstybės keliais ir juose išgyveno pirmą ir antrą jaunystę. Mūsų transporto 13

arterijose jam buvo lemta nusibaigti. Vykdamas šia griuvena, Kazimieras turėtų atsidurti gimtinėje, labiausiai į pietus nutolusiame šalies mieste. Pasisveikinęs vairuotojo paprašė bilieto iki maršruto pabaigos. Vėl įsitaisė gale. Keleiviai užsėdo mažiau nei pusę sėdynių. Autobusas sučiaudėjo, sugergždė, pasimuistė ir, gausiai apsipylęs tamsiais dūmais, nenoromis pajudėjo. Patyręs ekspreso komfortą, Kazimieras guodėsi nebent tuo, kad iki tikslo liko tik apie šimtas kilometrų. Autobusas, šiaip ne taip išvažiavęs iš laikinosios sostinės, toliau riedėjo ne ką greičiau. Vairuotojas gal ir būtų galėjęs pasiekti didesnį kaip aštuoniasdešimt kilometrų per valandą greitį, bet vos įsibėgėjus reikėdavo stoti ir kokioje nors nykioje ir nuošalioje stotelėje išleisti ar paimti vieną senučiukę ar senuką. Stotelės buvo gera proga prisiminti gimtinės kaimelius. Kazimieras skaitė pavadinimus, kai kuriuos prisiminė, kitus matė pirmą kartą. Autobuso sėdynės buvo labai nepatogios, įsitaisyti nepavyko net pakenčiamai. Ką jau kalbėti apie snustelėjimą. Kazimieras muistėsi, sukinėjosi, niekaip negalėdamas atrasti bent kiek patogesnės padėties. Šiaip ne taip pridardėjo Dzūkijos sostinę. Vairuotojas pažvelgė per veidrodėlį į saloną ir pranešė gerą naujieną – autobusas stotyje stovės ketvirtį valandos. Kazimieras, palikęs krepšį ant sėdynės, nuskubėjo į tualetą. Išėjus akys užkliuvo už nedidelio bufeto. Čia užsisakė dvi bandeles. Vieną su dešrele, kitą su grybais ir kopūstais. Dar paprašė paruošti sultinio, kad ir iš pakelio. Prarijęs maistą pastebėjo, kad autobusas jau stovi aikštelėje. Skrandžiui gavus visai neblogų bandelių, į kūną plūstelėjo maloni šiluma. Prie autobuso kelias minutes šnek14

telėjo su vairuotoju. Klausėsi jo dzūkiškos šnekos. Pastebėjo, kad ir pats ėmė dzūkuoti. Autobusui išvažiavus į laukus, Kazimieras vis labiau jaudinosi, nes gimtasis miestas, nors ir lėtai, artėjo. Išsitraukė kramtomosios gumos juostelę. Žiaumojimas lengvai ramino. Žandikauliai darbavosi smarkiai, retkarčiais tratėdami. Pro langą matė nemažus sniego lopus. Likus keliasdešimt kilometrų iki gimtojo miesto, Kazimieras persėdo ant galinės sėdynės ir ištiesė nutirpusias kojas. Klausė, kaip dauguma keleivių šnekėjosi dzūkiškai. Ta tarmė šildė Kazimiero sielą ir džiugino širdį. Atradęs patogią padėtį, užsimerkė ir šypsodamasis pradėjo snausti. Kai autobusą stipriai krestelėjo, Kazimieras pramerkė akis. Pažiūrėjęs pro langą suprato, kad iki tikslo teliko keli kilometrai. Dar truputis ir autobusas, kirtęs sankryžą, nuriedėjo link finišo. Kazimieras jau negalėjo nustygti. Atsistojęs prilipo prie lango. Štai ir tiltas per upę, mintyse su ja pasisveikino. Žiūrėjo į gyvenamuosius namus, kitus pastatus. Aiškiai matėsi, kas pasikeitė per tuos penkerius metus. Autobusas tarsi triumfuodamas, kad įveikė distanciją, įriedėjo į stotį ir skeptikams įrodė, kad, nors jo išvaizda ir vargana, bet variklyje dar ne ruduo. Kazimieras išlipo paskutinis. Pasidėjęs krepšį ant suoliuko apsidairė. Spaudos kioske nusipirko taksofono kortelę. Nuo stoties iki buto penktame ir paskutiniame namo aukšte – tik kelios minutės greito ėjimo. Bute buvo du kambariai, vienas stovėjo tuščias, kitas išnuomotas vietinės kolegijos studentams. Pasamdyta pažįstama moteriškė 15

tuščiajame kambaryje retkarčiais nuvalydavo dulkes ir išplaudavo grindis. Iš pradžių butas ilgai stovėjo tuščias. Vėliau ji įkalbėjo Kazimierą į didįjį kambarį įsileisti tris studenčiokus, kad nereikėtų patiems mokėti mokesčių, jiems pakakdavo jaunuolių sumokėtų pinigų už nuomą. Kazimieras moteriai, prižiūrinčiai butą, skambindavo dukart per metus. Pasveikinti su Kalėdomis ir Velykomis ir kartu pasiteirauti apie gimtuosius namus. Kazimieras, pasiėmė krepšį ir patraukė į namus. Šalikelėse matė susmukusius šlapio sniego plotus. Dangus apsiniaukė, o šaligatvis vietomis buvo drėgnas ir slidus. Sustojęs ant tiltelio virš sraunios upelės, pažvelgė į šniokščiančius vandenis. Ilgai žiūrint net apsisuko galva. Priėjęs taksofoną, išsiėmė kortelę. Įkišo į aparatą ir surinko namų uostamiestyje numerį. Žmona atsiliepė gana greitai. Trumpai papasakojęs apie kelionę ir pažadėjęs paskambinti rytoj, padėjo ragelį. Žengęs dar keliolika žingsnių, atsidūrė prie namo, kuriame praleido vaikystę ir paauglystę, durų, pravėręs pradėjo lipti į penktą aukštą. Trečiame pasidėjo krepšį ir prasisegė striukę. Dar du aukštai ir atsidūrė priešais buto duris. Išsitraukė raktus ir netrukus pateko vidun. Studentų nebuvo, tai Kazimierą pradžiugino. Po kelionės norėjo ramiai pailsėti. Nusirengęs nuėjo į savo kambariuką. Išsitraukęs muilą, šampūną ir rankšluostį vonioje palindo po dušu. Kelionės aprangą sukišo spinton, persirengė. Nuklojęs lovą išsitiesė. Žiūrėdamas pro langą matė, kaip palengva pradeda lyti. Jautėsi keistai. Nesitikėjo, kad jau yra Namuose. Vis dar atrodė, kad drybso bute uostamiestyje ir įsivaizduoja šį kambarį šalies pietuose. 16

Už lango jau krito dideli lietaus lašai. Kazimieras virtuvėje surado studenčiokų juodosios arbatos ir cukraus. Išsivirė didelį puodelį ir gausiai pasaldino. Pasistatė kėdę prie pat lango ir, gurkšnodamas karštą skystimą, žiūrėjo, kaip dangus virš gimtojo miesto dideliais vandens lašais sveikina jį, sugrįžusį po penkerių metų.

antras Brolis Leopoldas baigė vidurinę, kai Kazimierui tebuvo treji metukai. Vyresnėlis išvažiavo toliau mokytis į sostinę. Kai studijavo, namo grįždavo kartą per du tris mėnesius. Per atostogas kur nors keliaudavo. Pradėjęs dirbti, namus aplankydavo dar rečiau, pasirodydavo net ne per visas Kalėdas ir Velykas. Dabar sostinėje sukosi statybų versle. Kazimieras su Leopoldu beveik nebendravo. Vienas apie kitą sužinodavo iš tėvų, kurie dabar gyveno pas Leopoldą. Nors sesuo Astra už Kazimierą buvo vyresnė dešimčia metų, juos abu iki šiol siejo ypatingas ryšys. Vienas pirmųjų Kazimiero vaikystės prisiminimų – jis dar neina į mokyklą, o sesuo, atsisėdusi prie stalo, ruošia pamokas, Kaziukas priėjęs prašo, kad Astra jam ką nors nupieštų, ji liepia mažyliui lįsti po stalu. Kazimieras tyliai tūno ten ir laukia, kol sesuo pakvies. Mato tik suaugusiųjų ir Astros kojas. Kai Kazimieras užaugo, tėvai šitai prisimindami negalėdavo atsistebėti, kad jis, linksmas ir judrus vaikas, taip besąlygiškai paklusdavo seseriai. Už tylų ir ramų laukimą Astra atlygindavo piešiniu. Kai Kazimieras ruošėsi eiti į antrą klasę, sesuo turėjo važiuoti studijuoti į Šiaurės Lietuvos miestą. Rugpjūčio pabaigoje tėtis, mama ir broliukas susėdo į baltą moskvičių ir 18

palydėjo Astrą į mokslus. Taip jaunylis liko vienas su tėvais. Ilgėdamasis sesers, Kazimieras itin kruopščiai mokėsi rašyti. Netrukus iš pietų į šiaurę pradėjo skrieti laiškai. Iš pradžių juos rašyti Kazimierui padėdavo tėvai. Visuomet gaudavo atsakymus. Astra rašydavo, kad brolio laiškus perskaito net savo draugėms. Taip mažylis trumpino tuos penkerius metus laukdamas sesers sugrįžimo. Atstumas tarp miesto, kuriame ji mokėsi, ir namų buvo apie trys šimtai kilometrų. Skirtingai nei Leopoldas, sesuo stengdavosi kuo dažniau grįžti namo. Arba tėvai, prikrovę automobilį įvairiausių gėrybių: bulvių, kiaušinių, lašinių, veždavo jai į bendrabutį. Kazimieras labai laukdavo grįžtančios sesers arba išvykos pas ją. Tada įsitaisydavo jis ant užpakalinės sėdynės, kur yra tarpas tarp dviejų priekinių kėdžių. Pasiimdavo bloknotą, tušinuką ir žymėdavosi pravažiuojančių automobilių registracijos numerius. Prabėgus dešimtmečiui, tėtis, tvarkydamasis garaže, surado pageltusius lapus, pilnus prikeverzotų skaičių ir rusiškų raidžių, parnešė namo parodyti mamai ir Kazimierui. Tėvai su šypsena prisimindavo, kaip vieną kartą kelionėje pas Astrą Kaziukas, pamatęs raudoną užrašą, pakabintą ant tilto, paklausė, kas ten parašyta. Kažkuris, tėtis ar mama, perskaitė: „Riešienyja XX ... sjezda partii voplotytj v žyznj...“ ir išvertė mažyliui. Vėliau, kai tik Kazimieras pamatydavo raudoną užrašą, kabantį ant tilto, iš karto šaukdavo: „V žyznj!“ Nuvykęs pas Astrą, broliukas smalsiai dairydavosi po bendrabutį ir pavydėdavo jo gyventojams. Sesuo išsivesdavo svečius pasivaikščioti po miestą. Kartą jie lankėsi teatre. Užsukdavo į kokią nors studentų pamėgtą kavinę. 19

Kartais tėtis su Kazimieru važiuodavo parsivežti Astros iš laikinosios sostinės geležinkelio stoties. Čionai ji atriedėdavo bėgiais iš studijų miesto. Tėtis iš namų išvažiuodavo kiek anksčiau, tad stotyje su sūnumi turėdavo laiko, kol sulaukdavo atbildančios Astros. Kazimierui tokios išvykos tapdavo didele švente, nes ne tik pasitikdavo mylimą sesę, bet ir geležinkelio stotyje laukdavo pramogos. Tuo metu Kaziukas kolekcionavo pašto ženklus. Dideliame stoties spaudos kioske galėjo jų nusipirkti. Ilgai ir atidžiai apžiūrinėdavo markutes, kol išsirinkdavo norimas. Tada tėčio paprašydavo nupirkti. Kita pramoga būdavo vartyti traukinių maršrutų tvarkaraštį. Šis, surašytas daugelyje lapų, padėtas už stiklo, vertėsi automatiškai, tereikėjo nuspausti mygtuką. Kazimieras įsivaizduodavo, kad jam reikia vykti į kurį nors plačiosios sąjungos miestą ir sužinoti, kada greičiausiai išvyks traukinys. Nuspaudęs mygtuką nekantraudavo, kol lapai versdavosi iš kairės į dešinę arba atvirkščiai ir sustodavo. Pasižiūrėjęs į stoties laikrodį sužinodavo, kiek liko iki traukinio atvykimo. Su tėčiu patraukdavo prie gazuoto vandens automato. Spustelėję apverstos stiklinės dugną, kruopščiai išplaudavo iš apačios trykštančia čiurkšle. Tėtis iš kišenės išsitraukdavo krūvą kapeikų ir surasdavo vienos ir trijų vertės monetas. Iš pradžių stiklinę gėrimo, nusipirkę už vieną kapeiką, pasidalindavo per pusę. Paskui dar nusipirkdavo po stiklinę už tris kapeikas. Astrą tekdavo parsivežti po žiemos sesijų, kol lauke būdavo šviesu, tėtis su Kaziuku eidavo prie geležinkelio bėgių įvykdyti kito išvykos tikslo. Tėtis paimdavo dviejų kapeikų vertės monetą ir padėdavo ant artimiausio bėgio. Tereikdavo 20

sulaukti atvažiuojančio traukinio, kuris pinigėlį suplos į nedidelį blynelį. Dar kiek pavaikštinėję po peroną praalkdavo. Tuomet užeidavo į geležinkelio stoties bufetą, kur kiek-vieną kartą valgydavo vis tą patį patiekalą – virtas sardeles su garstyčiomis. Prie jų paimdavo duonos, o viską užgerdavo balinta kava. Nors tėtis su Kazimieru iš namų išvažiuodavo sočiai prisikirtę, bet stoties bufeto sardelės būdavo nepaprastai skanios. Kalbėdamiesi dažnai prisimindavo jas net seiles rydami. Užkandę laukdavo Astros. Lauke jau būdavo tamsu. Stoties tarpduryje pasirodžius sesei, Kazimieras kiek įkabindamas pasileisdavo prie jos ir galiausiai pakibdavo ant kaklo. Prie besiglėbesčiuojančių santūriai šypsodamasis prieidavo tėtis ir trise palikdavo šiltą ir šviesią stotį. Kol išvažiuodavo iš laikinosios sostinės, persimesdavo tik vienu kitu žodžiu. Vėliau tėtis Astrai liepdavo ant užpakalinės sėdynės paieškoti krepšio su termosu ir sumuštiniais. Nors šie būdavo skirti sesei, Kazimieras juos šlemšdavo vieną po kito ir sukirsdavo beveik visus. Astra su tėčiu atlaidžiai šypsodavosi. Kai baigdavo arbatą ir užkandžius, pradėdavo dalintis įspūdžiais. Sesuo pasakodavo apie mokslus ir pramogas. Tėtis kartais ko nors paklausdavo. Kazimieras iš pradžių irgi daug kalbėdavo. Už lango būdavo tamsu, monotoniškai burgzdavo mašinos variklis, viduje būdavo maloni šiluma. Žiūrėdamas į kelią, apšviestą automobilio žibintų, Kazimieras po truputį nugrimzdavo į saldų snaudulį. Astra per penkerius metus baigė studijas ir grįžo namo. Įsidarbino gimtojo miesto meno įmonėje namudininke. Kazimierui tada buvo trylika metų. Kol sesuo mokėsi, tėvai 21

gyveno didžiajame kambaryje, jaunylis vienas karaliavo kitame. Grįžus ilgai lauktai Astrai, Kazimierui teko pasispausti ir priimti seserį. Dvidešimties kvadratinių metrų kambarį tėtis per vidurį perskyrė į dvi dalis plona paties padaryta sienele. Astra namo rūsyje įsirengė dirbtuvę, kur meistravo visokius suvenyrus. Kazimieras po pamokų eidavo rūsin ir stebėdavo, kaip dirba sesuo. Kartais ji brolį pasiimdavo į mišką ieškoti medžiagos meno dirbiniams. Kazimieras bute, uostamiestyje, saugojo vieną iš jų. Paukštį. Jo liemuo buvo iš pušies kankorėžio. Astra su Kazimieru nuėjusi į pušyną pririnkdavo didelį krepšį šio spygliuočio vaisių. Sesuo juos kruopščiai nuvaliusi išdžiovindavo ir nulakuodavo. Ant liemens uždėdavo gintarinę galvą su tokiu pat snapu, kurį papuošdavo metaliniais akinukais. Likdavo tik pritaisyti sparnus ir kojas su gintarinėmis klumpėmis. Astrai patiko laisvas darbo grafikas. Nemėgo būti įsprausta į rėmus ir triūsdavo, kada norėdavo. Įpareigojo tik galutinis terminas, kuomet reikėdavo pristatyti sutartą kiekį dirbinių. Kazimieras pavydėdavo Astrai, kad ši galėdavo miegoti į valias, nes pačiam ryte reikėdavo į mokyklą. Kuo toliau, tuo sunkiau jam būdavo keltis rytais. Gavusi algą, sesuo visada vesdavosi brolį į kavinę, kur jie valgydavo ledus, gerdavo sultis ar ragaudavo kokio nors kito skanumyno. Apeidavo beveik visas miesto kavines, kol išsirinkdavo mieliausią. Nors Astra ir pati puikiai gamino, bet šios tradicijos atsisakyti nenorėjo. Visą savaitę, kai abu tėvai dirbdavo, grįžęs iš mokyklos Kazimieras rasdavo Astros pagamintus pietus. Net ir dabar juos prisiminti buvo malonu. Per ilgąją pertrauką mokyklos valgykloje Kazimieras prary22

davo kelias bandeles su kompotu ar gaiva ir namo pareidavo baisiai išalkęs. Astra nemėgo sriubų, tad jų nevirdavo. Brolis tuo tik džiaugdavosi, nes manė, kad tokiu atveju skrandyje likdavo daugiau vietos puikiam antrajam patiekalui ir nuostabiam desertui. Kiekvieną dieną patiekalas būdavo vis kitoks. Kazimierui kartais pavykdavo išprašyti, kad kiaulienos kepsnį su fermentiniu sūriu ir virtomis bulvėmis bei kelių rūšių salotomis ji keptų du kartus per savaitę. Kai Astra studijavo, Kazimierui, grįžusiam po pamokų namo, kartais tekdavo virtis parduotuvėje pirktų koldūnų. Juos žiaumodamas galvodavo: „Negi nėra pasaulyje skanių koldūnų.“ Kai Astra koldūnus pagamino pati, Kazimieras suprato, kad naminių ir pirktinių neįmanoma net lyginti. Kol Astra mokėsi, darbo dienomis tėvai duodavo jaunyliui pinigų, kad po pamokų papietautų valgykloje netoli namų. Čia Kazimieras prisiragaudavo visokio jovalo. Dažnokai tekdavo paknebinėti plovo. Kad šis irgi gali būti labai skanus, sužinojo paragavęs Astros paruošto. Po puikių sesers pietų laukdavo neįtikėtinas desertas – varškė su lazdyno riešutais ir razinomis, apibarstyta tarkuotu šokoladu arba apipilta ištirpintu medumi. Kasdien Kazimieras per pietus ragaudavo nuostabių Astros pagamintų patiekalų. Sesuo kartais nupirkdavo ir skardinę graikiškų apelsinų sulčių, taip pat mokė brolį svaigalų gėrimo kultūros – kai kada po pietų įpildavo raudonojo „Porto“ vyno. Pasibaigus vienai vasarai, tada Kazimieras gerokai ištįso, fizinio lavinimo mokytojas pasiūlė jam po pamokų pasitreniruoti papildomai. Kazimierui neblogai sekėsi bėgioti trumpas distancijas ir šokti į tolį. Mėgo jis ir sportinius 23

žaidimus. Visų kitų rungčių nemėgo. Itin nervindavo ilgų nuotolių bėgimas ir gimnastika. Nors iš šalies Kazimieras atrodė lėtas ir tingus, ant bėgimo takelio persimainydavo. Nuaidėjus starto komandai, šaudavo į priekį ir vėjui švilpiant ausyse kiek įkabindamas lėkdavo link finišo. Bėgdamas šešiasdešimt metrų, aplenkdavo visus bendraklasius. Jam patikdavo, atsistojus prieš liniją ir trumpai susikaupus, greitai įsibėgėti ir liuoktelti į smėlį. Kazimieras mėgo per televizorių žiūrėti lengvosios atletikos varžybas, ypač kai rodydavo jo mėgstamas rungtis. Kartą išvydo amerikiečių sprinterį Karlą Liuisą, kuris šokinėjo ir į tolį. Kazimierui pavyko gauti didelį spalvotą plakatą su šio amerikiečio sportininko nuotrauka. Jame atletas aukštai skriejo virš smėlio dėžės. Kazimieras baltame popieriaus lape flomasteriu užsirašydavo Karlo Liuiso rezultatus, pasiektus pasaulio lengvosios atletikos čempionatuose ir olimpinėse žaidynėse. Šis atletas dažnai laimėdavo varžybose kelis aukso medalius. Buvo nugalėjęs šimto, dviejų šimtų ir šuolio į tolį rungtyse. Spalvotą plakatą ir lapą su rezultatais pasikabino ant savo kambario sienos. Karlas Liuisas tapo jo idealu, ir Kazimieras pradėjo treniruotis su dar didesniu užsispyrimu. Treniruotės vykdavo tris kartus per savaitę. Po pusmečio Kazimieras lengvosios atletikos varžybose atstovavo savo mokyklai miesto pirmenybėse. Į jį dėmesį atkreipė sporto mokyklos treneris ir pasiūlė sprintą ir šuolius į tolį treniruotis rimčiau. Jaunuolis pasvarstęs nutarė, kad jam užteks treniruočių savo mokykloje. Artėjo Los Andželo olimpinės žaidynės, kurių Kazimieras nekantriai laukė, nes jose turėjo pasirodyti Karlas 24

Liuisas. Sovietinio bloko šalys paskelbė Los Andželo žaidynių boikotą ir atsisakė jose dalyvauti. Todėl varžybų, taip pat ir lengvosios atletikos, per televiziją neteko matyti. Kazimieras nusiminė, bet rado išeitį – nusprendė pasitenkinti nors šių olimpinių žaidynių nuotraukomis. Spaudos kioskuose pirko prancūzų ir italų laikraščius L’Humanite Dimanche ir I’Unita. Ten rado visų varžybų rezultatus ir nemažai Karlo Liuiso nespalvotų nuotraukų. Kazimiero numylėtinis Los Andžele iškovojo keturis aukso medalius. Kazimieras po dvejų metų atkaklių treniruočių pasiekė visai neblogų rezultatų tarp bendraamžių, o kartais aplenkdavo ir vyresnius mokinius. Sporto mokyklos treneris neatstojo ir vis kvietė pereiti treniruotis į jo grupę. Kazimierui atsibodo įkalbinėjimai ir jis sutiko. Tris mėnesius treniravosi kasdien, išskyrus savaitgalius. Nuo nemenko krūvio pradėjo stipriai skaudėti kairės kojos kelį. Nepadėjo gydymas ir poilsis. Vos tik kojoms tekdavo didesnis krūvis, skausmas atsinaujindavo. Kazimieras metė kasdienes pratybas, vėl sportavo tris kartus per savaitę savo mokyklos stadione. Baigęs vidurinę, nustojo lakstyti ir šokinėti į tolį, bet Karlo Liuiso sportinę karjerą atidžiai sekė. Jo favoritas ketveriose olimpinėse žaidynėse iškovojo devynis aukso ir vieną sidabro medalį, o keturiuose pasaulio čempionatuose susižėrė aštuonis aukso, vieną sidabro ir vieną bronzos medalį. Nors baigė sportuoti, Kazimieras dažnai sapnuodavo, kad atsispyręs nuo lentelės skrieja virš smėlio dėžės, skrieja ir niekaip nenusileidžia.