Vilnius, 2024
Trileris
Iš švedų kalbos vertė MANTAS KARVELIS
foil, red
Kalvotu miško takeliu jis seka paskui vyrą auliniais batais. Žemė po kojomis siūbuoja, galva svaigsta.
Kaip jis čia atsidūrė?
Medžiai ošia, vėjas drasko ryškiaspalvius lapus, kurie supdamiesi leidžiasi ant žemės. Raudoni kaip kraujas jam visada atrodė gražiausi. Ruduo užburiantis. Pro šakas besiskverbiantys paskutiniai saulės spinduliai apšviečia takelį, bet sielą temdo sielvarto šešėlis. Galvoje sukasi gyvenimo vaizdai. Jis turi viską, apie ką daugelis gali tik pasvajoti.
Tris mielus vaikus, gražią žmoną.
Nuostabų namą puikioje vietoje. Svajonių automobilį su visais priedais. Brangiausią, koks tik įmanoma, aukšto slėgio plovimo įrenginį, dvi žoliapjoves robotus, baseiną su automatine chloravimo sistema. Jis jaučia silpnybę prabangai – mėgsta išskirtinius laikrodžius ir fotoaparatus, techniką, sportinius automobilius. Tam, ko negalėjo sau leisti, kol neįsibėgėjo karjera. Brolis niekada nesiliaus traukęs per dantį. Tegul sau pavydi, jei nori – jis sunkiai triūsė, kad pasisektų.
Visas tas vargas darbe, iki vėlaus vakaro trunkantis atsakinėjimas į elektroninius laiškus, vaikų pastangos sulaukti jo dėmesio. Kaltės ir nepasitenkinimo savimi jausmas.
Jis dirsteli į savo baltus batus – eidamas kaip reikiant išsipurvino. Kvaila, kad neapsiavė ko nors tinkamesnio. Niekas, ką dabar vilki, nėra pritaikyta miškui ar vėsai. Nei marškiniai, nei švarkas, nei tamsiai mėlynos medvilninės kelnės. Nedaug parų taip išgyventų.
Juokinga mintis.
– Netrukus būsime vietoje, – priekyje pasigirsta balsas ir jis prabunda iš savo minčių.
Saulė nusileido dar žemiau, netrukus sutems.
Miškas kažkoks slegiantis.
Slepiantis šimtmečius paslapčių.
Krūmuose sušnara mažos letenėlės, medžio kamienu liuoksi voverė. Jis susižavėjęs stebi smulkiam kūneliui neproporcingai didelę uodegą.
Vyras parodo į proskyną:
– Ten.
Lieka vos keli metrai.
Jis nejaučia nei palengvėjimo, nei nerimo. Bus kaip bus. Kūną apima dirbtinė ramybė, galva kaip vatinė. Aplinkos formos vis blyškesnės.
Vyras su auliniais sustoja. Paskui pasilenkia ir nubraukęs nuo žemės lapus bei šakas čiumpa už geležines grotas primenančio daikto.
– Paimsite iš kitos pusės? – paklausia jis. – Vienam per sunkus.
Pakėlę didžiulį dangtį mato kelių metrų gylio duobę. Pakankamai didelė, kad tilptų žmogus.
– Prašom vidun.
Staiga jis sudvejoja, ar tikrai to nori.
Bet kelio atgal nebėra.
Kriminalinės policijos inspektorė Ema Šiold Stokholme kerta kampą per Policijos parką Kungsholmene. Garstyčių geltonumo lapuose
žaidžia šuo. Ruduo ypatingas metų laikas, ypač tokį saulėtą rytą, kai spalvos tiesiog sprogsta. Po kelių minučių ji bus darbe, kurio taip ilgėjosi. Po vaiko priežiūros atostogų jaučia, kad grįžta tikrai ne per anksti. Taip ilgai nedirbti yra ne jai, nors antras kartas buvo malonesnis.
Jau ketina sukti prie įėjimo į nuovadą, bet po dideliu ąžuolu pamato šešėlį. Kažkas ją stebi. Ema įkvepia ir sulėtina žingsnį. Ta moteris kažką primena, tačiau kas ji tokia, supranta tik priėjusi arčiau.
Buvusi policininkė Madeleinė.
Saulė akimirką pasislepia debesėlyje ir veidas papilkėja. Madeleinė atrodo kitaip nei tą sykį, kai Ema matė ją paskutinį kartą. Plaukai vis dar juodi kaip anglis, bet skruostai gerokai putlesni, o ir apsirengusi ne taip šiuolaikiškai. Nežinant būtų galima pavadinti viena iš daugelio. Madeleinė greitai prieina ir sustoja visai prie pat: – Labas, Ema. Ar galime trumpai šnektelėti?
Ema dvejoja. Tai pirmoji diena darbe, reikia pasirodyti laiku, bet svarbiausia, kad ji visai nenori kalbėtis su moterimi, taranavusia ją kelyje. Bandžiusia nužudyti. Kaip ji apskritai sužinojo, kad būtent
šiandien Ema pradės dirbti? Akivaizdu, kad tai ne sutapimas. Ema apsižvalgo – aplink nieko nėra. Neketina likti viena su Madeleine.
– Neturiu, ką tau pasakyti, – ištaria ir eina toliau.
Madeleinė čiumpa už peties:
– Palauk!
– Paleisk mane, – ištrūksta Ema. – Mes prie pat policijos. Kaip tu drįsti?
Ši ramindama atstato rankas ore.
– Ko tau reikia? – paklausia Ema, pamačiusi, kad priešais stovinti moteris atrodo labiau nusiminusi nei priešiška.
– Atleisk, – ištaria Madeleinė.
Ema nėra tikra, ką ji turi galvoje. Grasinančius laiškus Niliui, o paskui vieną ir jai, rastą Inesos darželio lentynoje?
Visada tave rasiu.
Ema neabejoja, kad parašė Madeleinė, – Nilis atpažino braižą. O gal atsiprašo už taranavimą? Nesvarbu, ji nenori turėti jokių reikalų su ta moterimi.
– Meilė gali priversti žmogų keistai elgtis, – dusliu balsu ištaria Madeleinė. – Tu laiminga, kad turi Tomą.
Ema papurto galvą. Vadinti Tomu pernelyg neutralu. Jis visiems Nilis, taip pat ir Madeleinei. Ar tai reiškia, kad pagaliau jį pamiršo? Atsako nesulaukusi Madeleinės meilė Niliui peržengė ribas ir atsiliepė taip pat ir Emai. Ji vertinamu žvilgsniu nužvelgia prieš ją stovinčią moterį. Galbūt yra tik vienas būdas atsikratyti jos visiems laikams – pasakyti tiesą.
– Turėjau, – pataiso Ema. – Mes nebe pora. Paskui apsisuka ir nueina. Daugiau neketina leistis sustabdoma. Akies kampučiu mato, kad medžių šešėlyje stovinti Madeleinė spokso į ją. Ačiū Dievui, neseka paskui, bet net ir didėjant atstumui nemalonus jausmas nedingsta.
Kodėl pasakė, kad tarp jų viskas baigta?
Tai ne Madeleinės reikalas. Ema prieina laiptus ir žengia pro pompastiškus vartus. Apsaugininkė tikriausiai nauja, nes Ema jos nepažįsta. Žiūri kaip į svetimą, nors čia antrieji Emos namai. Įtarumas nedingsta net parodžius pažymėjimą. Atsidūrusi viduje bando nebegalvoti apie Madeleinę. Viliasi, kad tai buvo paskutinis jų susitikimas. Daugiau ji neturi jokio pagrindo ieškoti Emos.
Juk žino, kad Nilis vėl vienas.
Lifto veidrodyje Ema pažvelgia į savo veidą be makiažo, žaliai rudas akis, pečius siekiančius šviesius plaukus ir susimąsto, kas yra grožis – laimė ar bausmė? Trūkumas – išorė lengvai patraukia dėmesį, tarsi išvaizda būtų vienintelis jos privalumas.
Nors kartais būti neįvertintai visai praverčia.
Liftui atsidarius septintame aukšte, Ema nusiteikusi kibti į darbą, bet pirmiau išgers puodelį kavos. Ši neįmantri aplinka asocijuojasi su žmogžudysčių tyrimais ir vėlyvais vakarais. Čia net sienos kvepia kava. Na, gal išskyrus tą kartą, kai neatlaikė nuotekų sistema ir nuovada visą savaitę dvokė šūdais, bet ji linkusi tai pamiršti. Ema užeina į poilsio kambarį. Stokholmo regiono tyrimų skyriuje viskas kaip visada, nors kartu ir kitaip. Kovą, kai išėjo atostogų, ji buvo vieno vaiko mama.
Dabar jau dviejų.
Emai Šiold pilantis kavos, pasirodo jos viršininkas Larsas Lindbergas. Pasisveikindami jie apsikabina ir susėda prie žurnalinio stalelio.
– Sveika sugrįžusi, – sako jis. – Gurkštelėk, o tada pasakysiu, ką tau turiu.
Lindbergas kaip visada vilki tą patį rudą velvetinį švarką, tačiau kažkas jo išvaizdoje atrodo nepažįstama. Gal pradeda senti?
Ji šypteli ir paragauja kavos: – Naujas tiekėjas?
– Ne, tas pats senas mėšlas, – juokiasi Lindbergas ir pasitaiso marškinių apykaklę. – Karti?
– Tiesiog kitokia, – atsako Ema. Ilgėjosi čionykštės kavos, bet buvo pamiršusi jos bjaurumą. – Kaip laikaisi?
– Negaliu skųstis, – atsako jis. – Įdomu, kaip Niliui seksis būti namie?
– Pažiūrėsime. Tikiuosi, gerai.
Paskui abu trumpam nutyla. Ema nemėgsta nereikšmingų kalbelių, ji linkusi kuo greičiau pereiti prie esmės. Kėdė, ant kurios sėdėjo tūkstančius kartų, atrodo daug kietesnė.
– Su kokia byla dirbsiu? – paklausia ji.
– Dingusio Peterio Lindo, – atsako Lindbergas. – Ką tik gavau informacijos, kad rastas negyvas miške Dalarnoje. Tapatybė nustatyta greitai, nes jis žinomas veidas.
Populiarus ryto laidos vedėjas. Gerbiamas ir mylimas visų švedų. Gražus. Sėkmingas. Žavus. Kompetentingas. Tikra uošvės svajonė.
– Visi požymiai rodo, kad buvo nužudytas.
Tikriausiai vis dėlto yra padaręs gyvenime ką nors gero, kad pagaliau patyrė tokią besąlygišką meilę. Vertėjo tiek metų laukti. Tomas „Nilis“ Nilenas niekada nieko panašaus nejautė. Padarytų dėl jos bet ką.
Taip pat ir nužudytų.
Vaikštinėjant prieplauka ji žiūri į jį.
Jis šypsosi, bet nieko nesako. Žodžiai nereikalingi.
Netrukus prieina fotografijos muziejų. Ketina čia papietauti ir apžiūrėti parodą. Pasimėgauti dabartimi. Jokios įtampos, jokio grafiko. Jokių žmogžudysčių, kurias reikia išaiškinti. Močiutė sakydavo, kad užsidarius durims atsiveria langas. Artėdamas prie mūrinių įėjimo laiptų nusprendžia, kad taip ir yra.
Dėl vieno galima neabejoti – Nilis darbo nepasiges. Gal kolegų, bet ne paties darbo. Pastaraisiais metais troško pabėgti iš tyrėjų skyriaus. Nors tai prasminga profesija, jam visada buvo sunku atsiriboti nuo tragiškų likimų. Neįmanoma grįžus namo tiesiog pamiršti darbo ir negalvoti apie skausmingą susitikimą su vaiko netekusiais tėvais. Dažnas sako po kiek laiko atbukęs, bet jam tai niekada nepavyko. Greičiau atvirkščiai – bėgant metams vis sunkiau džiaugtis savo laime, kai kiti kenčia klaikiausią košmarą.
Emai sekasi geriau.
Ne todėl, kad būtų kietaširdė, tiesiog ji ne taip įsijaučia ir geba atsiriboti, bent jau baigusi narplioti bylą. Tyrimas visai kas kita –tada ji tiesiog nepasiekiama. Pamiršta sesers gimtadienį ir viską, kas turėtų būti svarbu. Tuo požiūriu yra išskirtinė ir pati tai žino. Kitas klausimas, kas gali su ja ištverti.
„Aš“, – karčiai pagalvoja Nilis.
– Gal padėti? – paklausia laiptais besileidžianti moteris, jis dėkingas linkteli. Nepažįstamoji padeda užnešti vežimėlį prie stiklinių durų.
– Ačiū, – padėkoja ir eina prie kasos.
Elė pravirksta vos įėjus vidun. Ji jautriai reaguoja į temperatūros skirtumus ir geriausiai jaučiasi gryname ore. Niliui suspaudžia širdį, todėl iš karto paima dukrą ant rankų. Nepajėgia matyti mažylės nusiminusios ir ši tai jau pastebėjo, nors jai vos pusė metukų.
– Eikš pas tėtį, – pakviečia jis ir kaip visada susijaudina, taip save pavadinęs.
Paskui prasega minkštą Elės kombinezoną ir nuima šalmą primenančią kepurytę, kad nesukaistų.
Tą dieną, kai Ema pranešė besilaukianti jo kūdikio, viskas pasikeitė. Pasaulis įgavo ryškesnių spalvų, o jis kartais apsiverkdavo be jokios priežasties. Vis dėlto kasdienybė ėmė atrodyti ir grėsmingesnė. Visur matė pavojus ir mirtinai bijojo, kad kas nors atsitiks Emai ar kūdikiui. Elei gimus nerimas kasdien tik stiprėja.
Nilis pradeda susitaikyti, kad su tuo teks gyventi.
Ištarus kelis paguodos žodžius ir paniūniavus dainelę, verksmas liaujasi. Elė tikriausiai tik alkana.
– Tuoj ir užkąsime, – sako jis dukrai. Mato, kad kasoje sėdinti moteris šypsosi jiems ne tik lūpomis, bet ir akimis.
Pypteli mobilusis, Niliui pavyksta išsitraukti jį iš kišenės. Gal Ema domisi, kaip jiems sekasi? Jis žadėjo susisiekti ir papasakoti,
bet nenori kvaršinti jai galvos nesibaigiančiomis nuotraukomis ir žinutėmis.
Žinutė siųsta iš nepažįstamo numerio.
Pasisveikink su savo dukra.
Nilis nieko nesupranta, žiūrėdamas į kito panašaus amžiaus vaiko nuotrauką. Pagalvoja, kad tikriausiai išsiųsta ne tam adresatui.
Vis dėto nemalonus jausmas nepraeina. O jei žinutė vis dėlto skirta jam? Krūtinėje ima kirbėti nerimas. Staiga susigriebia, kas ga
lėtų būti siuntėjas. Pastaraisiais metais jo lovoje buvo ne tiek jau daug moterų.
Jei visai tiksliai, viena, išskyrus Emą.
Nilis manė, kad toje istorijoje jau padėtas taškas.
Peržengus slenkstį Emą pasitinka nestiprus gėlių kvepalų ir valiklio kvapas. Kabinetas atrodo mažesnis ir labiau nutriušęs nei kovą. Ema iš karto pastebi, kad šeimininkavo kažkas kitas. Ne tik iš kvapo. Jos daiktai stovi dėžėse, patalpa atrodo tuščia ir nyki. Ant kabliuko pasikabina striukę ir atsisėdusi ant kėdės pasireguliuoja aukštį.
Peteris Lindas iš „Naujienų ryto“.
Vos įsijungusi kompiuterį ima skaityti apie jo dingimą. Žiniasklaida naujausios informacijos dar neturi, bet tik laiko klausimas, kada atsiras pranešimai, kad Peteris Lindas rastas negyvas.
Visi požymiai rodo, kad buvo nužudytas.
Ema susiranda jo portretinę nuotrauką.
Šiltos kaštoninės akys, užkrečianti šypsena ir pasišiaušę šviesinti pelenų spalvos plaukai. Dvidešimt devynerių. Prieš akis buvo visas gyvenimas. Emai sunku patikėti, kad jis galėjo turėti priešų, bet, aišku, ne visada būna taip, kaip atrodo.
Peterio lavonas rastas Dalarnoje, bet Burlengės policija įtaria, kad nusikaltimo vieta ne ten, kur aptiktas kūnas. Peteris buvo prisiregistravęs Stokholme, todėl ne vieną apklausą reikės atlikti čia. Be to, jis žinomas asmuo, taigi laukia didelis visuomenės dėmesys.
Žiniasklaida reikalaus paaiškinti, kas atsitiko.
Burlengėje vykdomo tyrimo vadovas paprašė Stokholmo pagalbos, todėl prireikė Emos. Bėda tik, kad šiais laikais, kai kas nors nušaunamas kas antrame priemiestyje, Stokholmo tyrėjų skyrius negali pasigirti neribotomis galimybėmis. Pati, aišku, džiaugiasi, kad nereikės gilintis į tas bylas. Gaujų susišaudymų tyrimai primena bandymą išnarplioti mazgą, kuris tempiant tik dar labiau veržiasi.
Dabar, grįžus į taip pasiilgtą darbą, apninka dvejonės. Nejau sėdės čia tirdama žmogžudystes, nors ką tik pasaulį išvydo maža mergaitė, kuriai reikia mamos? Jau nekalbant apie Inesą, kuri pradėjo šlapintis naktimis ir veblenti kaip kūdikis. Tik tam, kad gautų tiek pat dėmesio, kiek jaunesnioji sesutė. Neišvengiamai kyla minčių apie savo vyresniąją seserį Jozefiną. Ar gimus Emai elgėsi taip pat?
Į kabinetą galvą įkiša Lindbergas:
– Ką tik kalbėjau su tuo išpera iš Dalarnos. Dabar žinau truputį daugiau.
– Užeik, – pakviečia Ema ir nusijuokia. – Išpera iš Dalarnos?
– Tyrimo vadovas Vestbergas iš Burlengės yra mano senas pažįstamas. Geras vyrukas, nors ir vadina mane kabinetine žiurke.
Tik dabar Ema pamato, kad už viršininko tarpduryje stovi dar vienas žmogus.
– Atsivedžiau Krilę, – sako Lindbergas. – Būsite komanda.
– Labas, – pasisveikina Krilė ir šypteli jai.
Šešiolika metų jaunesnis kolega. Rudų akių ir treniruoto kūno. Krilė tikriausiai kiekvieną laisvą akimirką praleidžia sporto salėje. Nesunku įsivaizduoti, kaip guli ant suoliuko ir visas išraudęs kelia svorį nuo krūtinės. Klausimas tik, ko jis vertas policininkas. Ema visai netrokšta mokyti naujoko – jai gana dviejų vaikų namuose.
– Kūną miške rado šunį vedžiojęs asmuo, – ištaria Lindbergas. –Peteris gulėjo duobėje, užverstas šakomis ir lapais. Skrodimas dar
nepadarytas, todėl mirties priežastis kol kas nenustatyta, tačiau ant kaklo esančios dėmės byloja, kad buvo pasmaugtas.
Krilė ir Ema susižvalgo.
– Iš pradžių nuvažiuokite pas Peterio Lindo merginą ir praneškite apie mirtį.
