Etanas, kuriuo buvau by knygos.lt

A li S tAndiSh

Versta iš: Ali Standish THE ETHAN I WAS BEFORE Harper Collins Publishers, New York, 2017

Knygos leidybą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). © Tekstas, Ali Standish, 2017 © Viršelis, Katie Fitch, 2017 Išleista susitarus su Rights People, Londonas, Jungtinė Karalystė. Visos teisės saugomos. Nei ši knyga, nei kuri nors jos dalis negali būti atkuriama, perduodama ar įkeliama į informacijos paieškos sistemas jokia forma ir jokiais būdais – nei grafinėmis, nei elektroninėmis ar mechaninėmis priemonėmis. Ji negali būti kopijuojama ar įrašoma be raštiško leidėjo sutikimo. © Vertimas į lietuvių kalbą, Gabija Karpauskaitė, 2018 © Leidykla „Nieko rimto“, 2018

ISBN 978-609-441-546-3

Ali Standish

Iš anglų kalbos vertė Gabija Karpauskaitė

Vilnius 2018

Skiriu Arunui, paraginusiam mane siekti daugiau

Prologas KEISĖS LANGAS tamsus penkiasdešimt devynias dienas. Tamsu buvo taip ilgai, kad kas kitas būtų paprasčiausiai pamiršęs, kad ji ten išvis gyveno. Ar kad apsikritai egzistavo. Aš nepamirštu. Šiąnakt, kaip ir kitomis naktimis, laukiu, kol visi sumigs. Tada pirštų galiukais nusileidžiu laiptais, įsisupu į savo paltą ir išslenku pro priekines duris. Užlipu ant mūsų „Subaru“ stogo, sėdžiu ten ir spoksau. Spoksojau į Keisės langą tiek daug naktų, kad jau nebematau keturių juodų stiklų, kuriuos lyg skeletas laiko rėmas. Matau tik tamsią tuštumą ten, kur anksčiau būdavo šviesa. Bet šiąnakt, kai įžengiu verandon, kažkas ne taip. Šiąnakt Keisės kieme stovi mašina. Keisės langas tamsus penkiasdešimt devynias dienas. Bet dabar įsižiebia šviesa ir geltona žara skverbiasi naktin. Įkvepiu taip staigiai, kad ledinis oras nudegina gerklę. Sulaikau kvėpavimą. Nė nepajuntu, kaip nušoku ant šaligatvio ir pasileidžiu per gatvę į Reidų kiemą. Plikais pirštais grabalioju žemę, kol surandu pakankamai didelį akmenuką. Įsitaisau po Keisės langu ir sviedžiu jį aukštai į orą. Pataikau į viršutinį kairįjį stiklą. Akimirką nieko nevyksta. Tada viršum sienos nuslenka šešėlis ir lange pasirodo veidas. 7

Jaučiu Keisės vardą kylant gerkle aukštyn, iš tos vietos, kur jis tūno giliai mano krūtinėje. Bet tada geriau pažvelgiu į veidą viršuje ir jos vardą užgniaužiu gerklėje. Sunykusi veido oda ir susivėlę plaukai ponios Reid, Keisės mamos. Pasilenkiu žemyn į Reidų gyvatvorės šešėlį šalia priekinės verandos vildamasis, kad ji nespėjo manęs pastebėti. Tūpteliu ir veidu įsiremiu į aštrias duriančias šakas, kol įsitikinu, kad ji nebežiūri. Akimis perbėgu verandą, pamatau lengvą, baltą popieriaus kvadratą atremtą į plytas. Nemąstydamas staigiai griebiu laišką. Nubėgu atgal į savo kiemą ir atsisėdu ant verandos laiptų. Pažiūriu į tai, ką turiu rankose. Ne laiškas. Sąskaita. Pažvelgiu į atgalinį adresą. Žinau, ką reiškia žodžiai, bet jie neturi jokios prasmės. Žemė ima suktis ratu. Kvailas, kvailas, kvailas. Mėtydamas akmenis į jos langą tikėjau, kad ji yra ten, viršuje. Bet jos, žinoma, nėra. Žinau, kur ji dabar. Taip smarkiai bėgau per Reidų kiemą, kad vis dar bandau atgauti kvapą. Bet staiga pajuntu norą bėgti tol, kol būsiu tikras, kad niekada daugiau nepamatysiu šios vietos ar ano lango. Lyg plaukčiau toli į jūrą ir žinočiau, kad neturėsiu jėgų grįžti atgal į krantą. Vos tik mano kojos pradeda judėti, aš neįstengiu priversti jų sustoti. Privalau nusigauti pas Keisę. 8

Ką aš žinau apie save 1. Mano vardas – Etanas Truitas. 2. Man dvylika metų ir keturi mėnesiai. 3. Aš sėdžiu mašinoje penkiolika valandų, keturias minutes ir trisdešimt dvi sekundes. 4. Greičiausiai todėl man nutirpo kairioji užpakalio pusė. 5. Mano vyresnysis brolis Rodis, knarkiantis šalia, manęs nekenčia. 6. Kartais aš pats savęs nekenčiu. Nes žinau, kad esu kaltas dėl visko, kas įvyko Bostone. 7. Štai kodėl ankstesnio Etano nebėra.

Palm Knotas ĮVAŽIUOJANT Į MIESTELĮ ženklas skelbia, kad Palm Knotas Džordžijoje yra „paslėptas pie ų brangakmenis“. Mama sako, kad jis buvo „paslėptas pietų brangakmenis“, iki vėjas ir vandenyno oras nutrynė t raidę. Kai galvoju apie brangakmenius (nedažnai), mąstau apie ryškius, aštrius, nupoliruotus daikčiukus. Bet važiuojant per Palm Knotą viskas atrodo susmukę, išblukę ir vienoda. Tarsi vandenyno akmenukas, skalaujamas daug metų. Kai pasukame Pagrindine gatve, užtirpęs užpakalis po truputį atsileidžia. Pastarąsias keletą valandų rėmiausi į mašinos duris bandydamas išlaikyti kuo didesnį atstumą tarp savęs ir Rodžio. Bet dabar susvyruoju ir mūsų keliai susidaužia. Jis staiga nustoja parpti, atsimerkia ir patraukia koją nuo manosios kuo toliau, tarsi bijodamas, kad galiu užkrėsti kokia baisia liga. Jis žiūri į mane su pasidygėjimu. Nesako nieko, bet galiu išskaityti žodžius, žybčiojančius jo akyse. Žiūrėk, kur dedi kojas, išsigimėli. Nebekrūpčioju. Dabar esu prie to pripratęs. Rodis su manim nekalba nuo tos dienos, kai bandžiau pabėgti. Trečią kartą. Tą pirmąją naktį, kai radau aną sąskaitą, ponios Reid greičiausiai pamestą pakeliui namo, nusigavau tik iki Pietinės stoties ir tada mane sustabdė policijos pareigūnas. 10

Pasirodo, dvylikmetis, kuris vienas vidury nakties trinasi aplink autobusų stotį, yra įtartinas. Kai bėgau antrą kartą, elgiausi protingiau. Iš anksto pasitikrinau autobusų tvarkaraštį, nusigavau iki stoties, kad spėčiau į vidudienio autobusą. Įlipau kartu su vidutinio amžiaus moterimi, kurią buvo galima palaikyti mano motina. Tai suveikė. Tada beveik pakliuvau pas Keisę. Beveik. Todėl žinojau, kad turiu bandyti darkart. Laukiau dienos, kai mama ir tėtis paliks mane namie tik su Rodžiu. Ir tada pabėgau vėl. Kai buvau perėjęs pusę rajono, mane smarkiai trūktelėjo už peties, ir aš suklupęs pargriuvau ant šaligatvio. Rodis tądien sakė tiesą. Dabar tai žinau. Bet jam to sakyti neprivalau. – Jau pabudote, berniukai? – nuo priekinės sėdynės šūkteli mama. Rodis suprunkščia ir užsitraukia savo Bostono koledžo kepuraitę ant akių. – Kaip tu jautiesi, Etanai? Mama ištarė mano vardą taip, lyg dėliotų trapius geriausio savo porceliano rinkinius į dėžes Bostone. Atsargiai. Lėtai. Tarsi bijotų sudaužyti kažką gležno ir brangaus. Linkteliu. – Mes jau beveik namie, – sako ji. Rodis spokso pro langą. – Tai ne namai. Tai šiukšlynas. Jis teisus. Namų verandos susmukusios ir atrodo tarsi milžiniški hamakai. Medžiai iš smėlingos žemės auga kreivai ir atrodo kaip letenos. Siauri keliai – nelygūs ir purvini, 11

netgi vandenyno vanduo atrodo neskaidrus ir pilkas, tarsi pakrantė būtų užpilta švinu. – Tavo seneliui Aikui reikia mūsų, Rodi, – sako mama, pasisukdama, kad mus matytų. – Būkim optimistai. Mums visiems tai nauja pradžia. Rodžio akys pavirsta į mažus ledo tvenkinukus ir jis bando spirti į tarpą tarp dviejų priekinių sėdynių. – Nustok meluoti! Mes net nepažįstam senelio Aiko. Jis tavo pačios tėvas ir tu apie jį beveik nekalbi. – Rodi, – sukrenkščia tėtis. – Tik nepradėk. Užteks. Gana. Kelionė buvo ilga. Bet Rodis teisus ir dėl šito. Mama su tėčiu dieną po trečiojo mano bandymo pabėgti pranešė, kad kraustysimės čia. Jie sakė, kad mums visiems reikėtų pakeisti aplinką. Spėju, kad tai neturėjo būti mums staigmena. Tai vienintelė vieta, kur galėjom išsikraustyti, kad mane iškeltų iš Bostono, nes senelis Skotas gyvena tik už keleto gatvių nuo mūsų senojo namo, be to, mama ir tėtis negali sau leisti nusipirkti naujo kur nors kitur. Jie visiems pasakojo, kad kraustomės į Palm Knotą, nes turim „padėti senstančiam seneliui Aikui“. Apsimetu, kad jais tikiu, bet žinau, kad jie meluoja. Išsikraustėm ne tam, kad padėtume seneliui Aikui. Išsikraustėm dėl to, ką aš padariau Keisei.

Senelis Aikas PO PENKIŲ MINUČIŲ TĖTIS įsuka į skaldos keliuką. Pravažiuojame keletą daugiau ar mažiau apgriuvusių namų ir sustojame prie dėžę primenančio medinio namo gatvės gale. Tai ne skurdžiausia vieta gatvėje, bet ir ne pati gražiausia. Priekyje stovi aprūdijęs sunkvežimis. Daržas apėjęs perdžiūvusiomis piktžolėmis. Mama aikteli ir užsidengia burną plaštaka. – Pažiūrėk į tą namą, – sako ji. – Jis leido jam sugriūti. – Tada gerai, kad atvykome! – Tėtis apsimestinai džiugus. – Visi lauk. Atsisegu saugos diržą, atveriu dureles, nes trokštu pramankštinti raumenis ir įkvėpti gryno oro. Bet vos tik išlipu iš mašinos, drėgmė aplimpa mane tarsi šlapia vilnonė antklodė, tokia stora, kad vos galiu kvėpuoti. Nuo susiraizgiusios medžių sienos iš mus supančios pelkės lėtai atskrenda tranas. Mama stovi tamsiame namo šešėlyje, prisimerkusi žiūri į jį ir purto galvą. Gal tai tik šešėlių žaismas, bet jos akys atrodo pilkos ir pilnos pykčio. Išgirstu girgždesį. Matau, kaip atsiveria medinės verandos durys ir pasirodo vyro siluetas. Senelis Aikas. Jis nenusileidžia su mumis pasisveikinti. Tik stovi susikišęs rankas į kišenes ir spokso. – Labas, Aikai, – sako mama. Ji sveikinasi su entuziazmu žmogaus, kuris atvėręs namų duris pamato prakaituotą prekybininką. 13

Senelis Aikas nieko nesako. – Puiku, – sumurma Rodis. – Jis – tylenis. Mama kažką jam sušnypščia. Tėtis atidžiai žiūri, kaip mes su Rodžiu iš bagažinės iškeliame du lagaminus. Tėvai mudu stebi, kai būname kartu, nuo tada, kai tądien rado mus gatvėje. Rodis laikė prirėmęs mane prie mašinos, o kraujas iš mano nubrozdintų kelių lašėjo ant šaligatvio. Nenorom nukiūtinu iki verandos apsilaupiusiais dažais – šviečia plika mediena. Sustoju prieš pat senelį Aiką. Jis aukštas (per šešias pėdas1) ir tvirtas, tarsi sumūrytas iš plytų. Jo akys ir barzda – tokios pat sidabriškai pilkos spalvos, o lūpų kamputis išteptas garstyčiomis. – Ei, Etanai, – sako jis. Žiūri tiesiai man į akis keletą sekundžių prieš paimdamas kelioninį krepšį man nuo pečių ir vesdamasis mane vidun. – Tavo kambarys viršuje. Senelio Aiko namas skiriasi nuo mūsiškio Bostone. Pirmas dalykas – jis senas. Mūsų namas Bostone irgi buvo senas, bet toks neatrodė. Švarios dušo galvutės purškė karštą vandenį, stalviršiai – marmuriniai, blizgantys, virtuvėje – elektroniniai prietaisai. Per keletą valandų išsiaiškinau, kad senelio Aiko name – mano name – nieko panašaus nėra. Dušas spjaudo drungną vandenį, virtuvės stalas dėmėtas žaliai ir geltonai, o šaldytuvas kas penkias minutes krenkščia lyg peršalęs žmogus. Hmm-hmm! Hmm-hmm! ¹ Pėda – matavimo vientas, lygus 0,305 m (čia ir toliau – vert. past.).

Visur pilna dėžių: jų krūvos kėpso už skalbimo mašinos, stūkso galinėje verandoje, kyšo iš palovių. Didžiąją garažo dalį užima senovinis metalo griozdas su ratais, kurį senelis Aikas vadina Tvarkytinu. Kai išsikrauname daiktus iš mašinos, mama iškepa šaldytą picą ir išdalina gabaliukus popierinėse lėkštėse. Senelis Aikas sakosi jau pavalgęs, tačiau vis tiek sėdi su mumis prie stalo ir tylėdamas stebi, kaip šlamščiame vakarienę. Džiaugiuosi, kad jis nesako, koks aš užaugęs, neklausinėja, kokia mėgstamiausia pamoka ar sporto šaka mokykloje. – Ar galiu eiti į savo kambarį? – klausiu po dešimties ilgų minučių. – Ar jau pavalgei? – Suvalgiau du gabaliukus, mama. – Gerai. Eisiu kartu, paklosiu tau lovą. – Susitvarkysiu. Metu lėkštę į šiukšlinę ir maunu viršun, kol ji nespėjo paprieštarauti. Naujasis kambarys pakenčiamas. Jis daug didesnis nei senasis, gali patogiai įsitaisyti ant palangės. Ilgą laiką čia sėdžiu ir spoksau. Langas žiūri į pelkę, mėnulis atsispindi juodame vandenyje, per meldus jis atrodo lyg svarstyklės. Kai jau beveik esu pasiruošęs eiti į lovą, kažkas pabeldžia į duris. – Prašom. Senelis Aikas praveria duris ir stovi koridoriuje. – Ar gerai įsikūrei? – Taip, tikriausiai, – sakau ir nerangiai atsistoju šalia lovos. 15

– Tada gerai, – senelis Aikas linkčioja ir prisimerkęs apžvelgia tuščią kambarį. – Bandysi pagražinti? – Iš tikro tai ne. – Kokia prasmė, ar ne? – atsako jis. – Viską, ko reikia, turi. Jis akimis užkliūva už spintelės su stalčiais, įspraustos kambario kampe. Seku jo žvilgsnį ir pastebiu, kad ant jos padėta nuotrauka. Senelis Aikas atsikrenkščia. – Taigi labanakt. Aš už kitų durų, jei ką. Rodžio kambarys yra per vieną kambarį nuo mano, vadinasi, senelio Aiko turėtų būti kitoje pusėje. Už durų, uždarytų nuo to laiko, kai čia atvykome. – Labanakt, – sakau aš, nusiraminęs, kad nebus jokio drąsinančio pokalbio, jokių ašvisadosšaliajeitaukonorsreikėtų, ką šiomis dienomis man nori pasakyti visi suaugę. Staiga išgirstu krebždesį palubėje. Senelis Aikas trukteli pečiais. – Tai tik pelės, – tarsteli jis. – Nėra ko jaudintis. Nebent būtų voverės. Tada tai būtų ko nerimauti. O dabar – saldžių sapnų. Kaip tik tuo metu Rodžio garsiakalbiai pasileidžia visu garsu, muzikos dūžiai vibruoja siena, kuria dalinamės. Senelis Aikas žvilgteli į mane ir kilsteli antakį. – Arba ne. Nusprendžiu, kad senelis Aikas man patinka.

Pagrindinė gatvė PIRMĄJĮ RYTĄ Palm Knote tėtis pažadina aštuntą. Pramerkiu akis ir vėl užsimerkiu, nes saulė plieskia pro langą. Girdžiu garsų zvimbimą, kokią minutę klausau, kol suvokiu, kad tai tik vabzdžiai dūzgia pelkėje. – Laikas keltis, – sako tėtis. – Mama paruošė pusryčius, važiuosim į ūkinių prekių parduotuvę. – Kodėl turiu važiuoti kartu? – sudejuoju. – Nes man reikia tavo pagalbos, – sako tėtis. Vėl meluoja. Tarsi apsilankęs ūkinių prekių parduotuvėje pasijusiu bent kiek geriau. Bet atsikeliu ir apsirengiu, nes tai lengviau, nei ginčytis su juo. Mama irgi važiuoja, nes nori įsitikinti, kad mudu su tėčiu nupirksime „tikrai stiprių valymo priemonių“ ir humaniškų pelėkautų. Senelis Aikas sunkvežimiu išvažiavo dar prieš mums išvykstant. Kai žvyruotu keliu kylame aukštyn, mama pirštu rodo kiekvieną namą ir pasakoja, kas ten gyvena. 1. Bondurantai. Nors, tiesą sakant, dabar tik Bondurantas. Surūdijusioje priekaboje šalia namo ponas Bondurantas gyvena vienas. Joje gyveno su ponia Bondurant, kuri paliko jį, anot mamos, dėl jo paties brolio. 2. Milsapai, kurių namas nudažytas purpurine ir žalia spalva. Jie turi du mažus vaikus. Galiniame kieme laiko ožkų ir viščiukų. Šįryt ponia Milsap atnešė mamai 17

konservuotų persikų ir krepšį šviežių pomidorų iš savo daržo. 3. Prejeriai, kurių dar nesu matęs, nes jie balandžio ir rugsėjo mėnesiais išvyksta į Keip Kodą. 4. Senas perpuvęs namas – didžiausias šiame kelyje – kadaise priklausė Blekvudams, o dabar stovi tuščias. Visai tikėtina, kad čia yra vaiduoklių. Palm Knotas ne iš tų miestų, į kuriuos turistai plūstų būriais. Tiksliau būtų vadinti jį ne miestu, o degalų papildymo stotele su krautuvėlių gatve ir judriu greitkeliu, einančiu per įlankos kampą. – Senoji Teksako degalinė pusiaukelėje tarp Savanos ir Džeksonvilio, – prataria mama, kai kertame tiltą per įlanką. – Štai kaip turistai vadina Palm Knotą. Įlanka driekiasi mums iš dešinės. Beveik visi pastatai susitelkę kitoje kelio pusėje. – Ji kairėje, Deivai! – sako mama ir rodo pirštu pirmą plytinį pastatą su iškaba virš durų: Mekės ūkinių prekių parduotuvė. Bet tėtis jau pravažiavo ir turime apsisukti Rožinės palmės motelio stovėjimo aikštelėje. Motelyje yra restoranas, pavadintas Kaip žuvis ant smėlio. Arčiau mūsų, šalia stovėjimo aikštelės, yra pupos formos baseinas. Nors tik balandžio pradžia (kai vaikai Bostone tik pasikabina savo žieminius paltus dėl to, kad pavasaris), iš turkio spalvos vandens kyla garas. Baseinas pilnas vaikų, kurie, rodos, pažįsta vienas kitą, sprendžiant iš to, kaip jie taškosi ir siautėja. Man patinka plaukioti, o ypač nardyti. Bet šis baseinas nė iš tolo neprilygsta tam, į kurį mudu su Keise eidavom 18

Bostone, vienintelį netoliese, turintį aukštai iškeltą nardymo lentą. – Ponas Ernis visada leidžia čionykščiams vaikams plaukioti, nes svečių vis tiek niekada nesulaukia, – sako mama, sekdama mano žvilgsnį. – Visąlaik ten žaisdavau. Nori, kad ir tave nusivesčiau? Pagalvoju apie nepažįstamus vaikus, kurie nepatikliai pasveikintų mane, pasirodžiusį baseine. Kaipmat pultų klausinėti, iš kur esu, koks yra Bostonas ir kada pradėsiu lankyti mokyklą. Stebiu, kaip vaikai išsirikiuoja prie baseino krašto lenktynėms. Atrodo gana smagu. – Ne, – pratariu. Aplink Mekės ūkinių prekių parduotuvę žydi gėlės, virš durų kabo vėjo varpeliai, pučiant lengvam vėjeliui jie dzingsi vienas į kitą. Dvi vienodos rainos katės guli ant kilimėlio prie durų, taigi norėdamas įeiti į parduotuvę turi lipti per jas. Einu su mama ir tėčiu vidun ir velkuosi paskui juos stabčiodamas kaskart, kai jie ima svarstyti ekologiško langų valiklio trūkumus ir privalumus ir kokia tikimybė, kad senelis Aikas turi veikiančią žoliapjovę. Oras parduotuvėje sunkus ir drėgnas, aplink viskas kvepia žeme. Tarsi stovėtum didžiuliame karste. Pradeda darytis negera, imu dusti, noriu griebtis už gerklės. – Mama? Galiu palaukti lauke? Mama čiupinėja atsuktuvą, jis iškrenta jai iš rankų. Lenkdamasi jo pakelti ji dėbteli į tėtį. – Nežinau, Etanai, – sako. – Nemanau, kad tau derėtų... 19

– Būsiu čia pat, lauke, – sakau. – Noriu... hm... paglostyti kates. Gerai. Taigi kartais dar ir meluoju. – Gal eik su tėčiu?.. – Niekur neisiu, galėsi mane matyti pro langus. Pažadu. – Tik kur galėsiu tave matyti, – aidu atkartoja ji. Atrodo sumišusi, kai ištraukia iš krepšelio medžio poliravimo skystį, kurį įdėjo tėtis, rūpestingai apžiūrinėdama lentynas, ar yra kitokio. – Ilgai neužtruksim. Kai skuodžiu išėjimo link, moteris su dredais už prekystalio, vėduodamasi švitrinio popieriaus skiaute, pirštu parodo spalvotą stiklainį priešais save. – Nori karamelės? – klausia ji. Papurtau galvą ir praveriu duris, peršoku kates ir išslinkęs į svilinantį karštį giliai įkvepiu sūraus oro. Čia karščiau nei parduotuvėje, bet bent jau švelnus vėjelis pučia nuo vandenyno. Per galvą nusivelku džemperį ir susuku jį į ritinį. Niekas man nesakė, kad čia bus taip karšta. Pažvelgiu per petį už nugaros ir matau, kaip pro langą į mane spokso mama. Ji man pamoja prieš pasilenkdama už išdėliotų tualeto reikmenų. Spėju, kad net čia, kur nėra nei autobusų, nei traukinių (jokios galimybės nuvykti pas Keisę), jie bijo, kad vėl bandysiu pabėgti. Atsisėdu ant įkaitusio šaligatvio krašto ir spoksau per kelią į niūrią įlanką, kuri, kiek žinau, neturi oficialaus pavadinimo. Bevardėje įlankoje nėra paplūdimio, kuris skirtų vandenyną nuo Pagrindinės gatvės, tik bangos teškena uolų kraštus. Kelios valtys supasi ant tingių vandenyno bangų. 20

Gal jie mano, kad pavogsiu vieną jų ir bandysiu išplaukti pakrante. Ir galbūt Etanas, kuriuo buvau iki tos dienos, kai Rodis mane prigriebė ant šaligatvio, taip ir būtų padaręs. Bet aš nedarysiu. Žvilgsniu nuklystu į Smėlio dėžę, vienintelį pastatą kitoje kelio pusėje. Žinau, kad tai bakalėjinių prekių parduotuvė, mama parodė, kai tik atvažiavome į miestelį. Bet languose yra ir viltį teikiančios nardymo vamzdelių rinkinių bei ryklio dantų vėrinių reklamos, o ant šaligatvio lauke išrikiuoti pripučiami baseino žaislai. Iš ten išeina moteris ir laiko pravėrusi duris dviem vaikučiams. Berniukas ir mergaitė laižo ledų kūgelius. Staiga mergaitė užkliūna už šaligatvio ir jos kūgelis nuskrieja oru. Berniukas ją greitai pakelia ir pasiūlo savo ledus, kad tik ji neverktų. Ji nusišluosto ašaras ir plačiai jam nusišypso. Skausmas parskrieja bumerangu ir aš nusisuku. Nemeluoju, kai sakau mamai su tėčiu nesijaudinti dėl manęs, nebandysiu bėgti. Būdamas Bostone bėgau, nes norėjau surasti Keisę. Jei ją rasčiau, viskas būtų gerai. Bet dabar žinau, kad nepavyks. Nes ten, kur išvyko Keisė, niekada jos nerasiu.

Siuzana MAN RODOS, praslenka amžinybė, kol tėvai pagaliau išeina iš parduotuvės nešdamiesi maždaug po dvidešimt išsipūtusių krepšių. – Oi, Deivai, pamiršom nupirkti purškalo nuo vorų, – taria mama. – Ar galėtum?.. – Žinoma, – sumurma tėtis, padeda krepšius ant šaligatvio greta manęs ir nušlepsi atgal į parduotuvę. Mama sukinėjasi aplink ir suglosto mano juodų garbanotų plaukų sruogą. – Taigi, ką manai apie... – Lara, tai tu? Lara Pomeroi? Pažiūriu aukštyn ir matau moterį labai šviesiais plaukais, aptemptais marškinėliais ir nukirptais džinsais, žingsniuojančią mūsų pusėn. Ilgos kojos, pečiai ir veidas rausvai nudegę, todėl ji atrodo kaip milžiniškas flamingas. – Greta? Greta Kerouvei? – abejodama atsiliepia mama. – Tu prisimeni! – sušunka moteris ir apglėbia mamą. – Lara Pomeroi! Negaliu patikėti. – Dabar aš Truit, – tarsteli mama. – Mano vyras viduje. O čia mano sūnus Etanas. Mama mosteli man atsistoti. – Etanai, čia ponia Kerouvei. – Ech, dabar esu išsiskyrusi, – nutęsia moteris. – Ponas Kerouvėjus prieš keletą metų išvyko į Orlandą. 22

Ji ištiesia ranką lakuotais nagais. – Malonu susipažinti, mažuli. Su tavo mama kartu lankėm vidurinę. Ir mano dukra Siuzana yra... Ponia Kerouvei meta žvilgsnį per petį. – Siuzana! Baik plepėti telefonu, ateik pasisveikinti. Mergaitė išeina iš už automobilio, veidą slepia telefonas. Pirštai brauko per ekraną. – Na kokia tu nemandagi, – taria ponia Kerouvei, pliaukštelėdama liežuviu. – Siuzana, čia... hm... Edvinas? – Etanas, – raiškiai pataiso mama. Keista pagalvojus, kad mama to paties amžiaus kaip ana moteris. Žilstantys plaukai ir raukšlelės aplink akis sendina mamą. Prieš nuleisdama telefoną Siuzana baksteli jį paskutinį kartą, turbūt spausdama „siųsti“. Pirma mintis – atrodo kaip lėlė. Geltoni, kruopščiai sugarbanoti plaukai supa širdies formos veidą, akys padažytos mėlynais šešėliais. Su maudymosi liemenėle ir baltais šortais, rankšluostį persimetusi per ranką. – Labas, – sako ji ir nužiūri mane. – Labas, – atkartoju ir krūpteliu, nes girdžiu užlūžtant savo balsą. – Kelintoje klasėje Etanas? – klausia ponia Kerouvei. – Septintoje, – atsako mama. – Kitą trečiadienį pradės lankyti. – Tai jau šis tas! Siuzana irgi septintoje klasėje! – sukikena ponia Kerouvei ir apkabina dukrą per petį. – Ji gali palaikyti Evaną pirmą dieną mokykloje. – Jo vardas Etanas, – vėl tarsteli mama. – Etanas, taip. Kodėl čia grįžai? – klausia ponia Kerouvei, baksnodama lūpą smailiu pirštu. – Matyt, turi rimtą priežastį, kad parsiradai į šią skylę. 23

Širdis suspurda krūtinėje. Man nepatinka, kaip ponia Kerouvei žiūri į mamą, tarsi suprastų, kad mama kažką slepia. Mama kaip visada bando išsisukti iš padėties. – Mudu su Deivu dirbame iš namų, tėtis sensta, pamanėm, kad jam nepakenks pagalba. – Suprantu. Žinai, mieste retai jį matom. Metų metus nematėm. Nuo to laiko... Kai mama pertraukia ponią Kerouvei ir toliau vardina savo melagingų priežasčių sąrašą, pakreipiu akis į Siuzaną, tiriančią mane žvilgsniu. – Iš kur čia atsikraustėt? – galiausiai paklausia. – Iš Bostono. – O, kaip šaunu, – ji pakelia antakį, tarsi būtų sužavėta. – Visada čia gyvenau. Pas mus mažai kas atsikrausto. Kokia buvo tavo senoji mokykla? – Na... žinai, – sakau. – Nuobodi. Siuzana pavarto akis. – Oi, tik nepasakok. Lažinuosi, kad buvai ten populiarus, ar ne? Visada atspėju. Nežinau, kaip į tai atsakyti. Stoviu nudūręs akis, bet Siuzanos šliurės su netikrais brangakmeniais taip stipriai žiba saulėje, kad net nusipurtau. Prisimerkęs žiūriu į ją ir trukteliu pečiais. Ką galiu jai atsakyti? – Nesijaudink, – sako ji. – Aš tau patarsiu, su kuo draugauti. Gali per pietus sėdėti su manim, su visais supažindinsiu. Suraukiu nosį įsivaizduodamas, kaip stypsau lyg kokia lėlė, kol visi mane apžiūrinėja, bet laiku susigriebiu. – Gerai, – sakau nenoriai. Trokštu, kad tėtis greičiau išeitų iš ūkinių prekių parduotuvės ir važiuotume namo. Pagaliau. Siuzana praveria burną atsakyti, o aš išgirstu mamą tariant: 24

– Nagi, Etanai, tėtis ateina. – Malonu su jumis susipažinti, – sako ponia Kerouvei kišdama tėčiui ranką, nors jo abi rankos užimtos. Jis pavargęs šypteli ir bando perimti krepšius į kairę. – Mudvi su Siuzana ruošiamės į baseiną. Gal ir jūs norėtumėt? – Dėkui, – sako mama. – Bet mums jau tikrai metas. – Iki greito, – sako Siuzana. Blizgiu pateptos lūpos pavirsta šypsena. – Nepamiršk. Trečiadienį. – Taip, – sakau aš. – Iki. Kai jos nusisuka ir nueina, suvokiu, kad drebu. Mama laikė ranką man ant nugaros visąlaik, kol kalbėjome, ir dabar veda mane prie mašinos. – Siuzana atrodo miela, – tarsteli ji. – Ilgokai kalbėjote. Ji turi omeny, kad ilgiau nei su kuriuo kitu bendraamžiu nuo to nelaimingo atsitikimo. – Taip. Greičiausiai. – Tavo draugė? – klausia tėtis mamos. – Siaubinga moteris, – sako mama, atgaudama kvapą. – Bent jau tokia buvo vidurinėje. Ji pažvelgia į mane. – Bet esu tikra, kad jos dukra miela mergaitė. Ji duoda man keletą krepšių, kad įkelčiau juos į mašiną. – Čia tau bus lengviau, mielasis, – sušnibžda ji. Linkteliu, bet viduje dvejoju.

Rodis KAI GYVENOME BOSTONE, „VISI“ sutiko, kad man reikia šiek tiek atsipūsti nuo mokyklos, kad „suvirškinčiau“ nelaimingą atsitikimą ir kraustymąsi. „Visi“ (išvardyti pagal svarbą): 1) Daktarė Gorman, mano psichologė; 2) mama; 3) tėtis; 4) panelė Leivdrai, mano profesinio orientavimo konsultantė. Manęs paties niekas neklausė, ką manau, viskas buvo nuspręsta už mane. Mama norėjo, kad turėčiau vieną laisvą savaitę prieš pradėdamas lankyti naują mokyklą, o tėtis manė, kad reikėtų dviejų. Taigi gavau pusantros savaitės. Kai tėvai ir Rodis penktadienį nuvedė mane registruotis į Palm Knoto vidurinę, visi suaugusieji man buvo itin malonūs. – Palauk čia, – mama Rodžiui parodė kėdę priimamojo kampe. – Manau, ilgai netruksim. Tada važiuosim į tavo mokyklą, gerai? Rodis trūktelėjo pečiais, išsitraukė mobilųjį iš kišenės ir išsidrėbė kėdėje. – Koks skirtumas. Mama kažką pasakė sekretorei. – O, taip! – atsakė ši. – Ponas Byzlis jūsų laukia. Durys jai už nugaros atsidarė ir išėjo stambokas vyras su kaklaraiščiu ir paprastomis kelnėmis. – O štai ir jis, – pasakė mums sekretorė visa spinduliuodama, tarsi būtų atlikusi magijos triuką. 26

– Ei, šaunuoli! – sušuko ponas Byzlis, mano naujosios mokyklos direktorius, ir paplekšnojo man per nugarą – tarsi būtume pažįstami. Turėtų būti draudžiama nepažįstamiems vadinti vienam kitą „šaunuoliu“. Arba plekšnoti per nugarą. – Ponia Oukli sako, kad Bostone buvai vienas geriausių, – sako jis ir linkteli sekretorei. – O tavo tėvai, regis, sakė, kad mėgsti važinėti riedlente? Visi spokso į mane (išskyrus Rodį, kuris nepakėlė akių nuo telefono). Apsimetu, kad stebiu pono Byzlio blizgančius juodus batus, derančius prie jo blizgios plikos galvos. Pastaruoju metu dažnai spoksau į žmonių batus. – Etanai? – padrąsina tėtis. – Ponas Byzlis paklausė, ar tau patinka važinėti riedlente. – Dabar jau nelabai, – sumurmu pono Byzlio mokasinams, kurie atsako nemandagiai pasitraukdami atgal. Ponas Byzlis dar kokias dešimt minučių ūžia apie Palm Knoto vidurinę, bet sekretorė jį pertraukia. – Jums skambina Adina Džesap. Nors ir buvau nemandagus, ponas Byzlis prieš atsiliepdamas dukart pakartoja, koks jis laimingas, kad mokysiuos septintoje klasėje. Ir mums išeinant ponia Oukli duoda man milžiniško dydžio Snickers batonėlį. Šiaip sau. Nes mama ir tėtis jai papasakojo, kas nutiko. Bet galiu lažintis, jei žinotų visą istoriją, tokie draugiški nebūtų. Kai niekas nemato, batonėlį įmetu į šiukšlinę. Jei ponas Byzlis ir ponia Oukli žinotų visą istoriją, jie su manim greičiausiai elgtųsi taip, kaip elgiasi Rodis. Pavyzdžiui, kaip dabar, kai petimi atidaro duris į automobilių stovėjimo aikštelę leisdamas durims užsitrenkti, užuot palaikęs jas man. 27

Nežinau, ar jis manęs nekenčia dėl to, ką padariau, ar dėl to, kad turėjome išsikraustyti, bet manau, kad dėl abiejų dalykų. Suprantu. Man taip pat nesinorėjo palikti Bostono. Rodis geriausioje lygos beisbolo komandoje žaidė pozicijoje tarp antrosios ir trečiosios bazių. Kitais metais, vienuoliktoje klasėje, jis turėjo būti metikas. Daug talentų ieškotojų turėjo pasirodyti jo rungtynėse, o treneriai sakė, kad jis turi galimybę žaisti koledže. Už Bostono koledžą žaisti beisbolą Rodis norėjo nuo to laiko, kai pradėjo rinkti kamuoliukus nuo vejos. Kartais jis mane ir Keisę pasiimdavo į Red Soksų rungtynes, jei nė vienas iš jo draugų negalėdavo. Sėdėdavome pigiausiose vietose, kur didysis ekranas tik nykščio dydžio, bet Rodis plodavo ir džiaugdavosi už kiekvieną atmušėją tarsi pats būtų atsakingas už namų bazę. Kai įvykdavo kas nors didingo, pavyzdžiui, Ortizas apibėgdavo visą ratą iki namų bazės, jis pašokdavo nuo kėdės, imdavo švilpti, pliaukštelėdavo man per nugarą ir sušiaušdavo Keisei plaukus. Keisė su mumis buvo taip ilgai, kad maniau, jog Rodžiui irgi tapo kaip sesuo. Prieš nelaimingą atsitikimą įsidrąsinau paprašyti Rodžio, kad mane pamokytų, nes bandysiu patekti į vidurinės beisbolo komandą. Prieš kalbėdamas su Rodžiu kaip reikiant pasitreniravau, o Keisė man padėjo. Norėjau žaisti gerai, kad jam netektų jaudintis, jog mėto kamuolį su nevėkšla mažium broliu. Rodis žaidė beisbolą labai gerai, tad turėjo daugybę draugų ir merginoms patiko. Visgi jam rūpėjo tik Greisė. 28

Jie pradėjo susitikinėti praėjusį rudenį ir nuo tada iki dienos, kai išvykome, praleisdavo kartu beveik kiekvieną dieną. Aiškiai supratau, kad Rodis ją įsimylėjęs, nes po pasimatymų jis skraidžiodavo po namus apspangusiomis akimis. Kartą, kai jis grįžo niūniuodamas ir šokinėdamas ant pirštų galiukų, priešais namus važinėjau riedlente. – Vieną dieną suprasi, brolau, – pasakė jis. – Tu sužinosi, ką reiškia, jog myli merginą taip stipriai, kad atiduotum gyvybę už ją, – tada jis išsišiepė ir mirktelėjo. – Kas žino? Gal tai bus Keisė? Trinktelėjau jam į petį, nes jis žinojo, kad tarp manęs ir Keisės nieko panašaus nėra ir kokiems galams man reikia merginos? Bet šiaip tai suprantu, kodėl mano broliui taip patinka Greisė. Ji kvepia kaip sodas ir visada mane pamačiusi apkabina. Keisei ji irgi patiko. Greisė jai parodė, kaip susirišti plaukus į kažkokią ypatingą kasą. Po nelaimingo atsitikimo Greisė man atnešė sausainių su šokolado gabaliukais. Nevalgiau jų, bet vis tiek buvo malonu. Prieš įeinant į mokyklos raštinę, Rodis privertė mus sustoti beisbolo aikštėje: norėjo ją apžiūrėti. Vietoj žolės visur buvo purvas, apaugęs kažkokiais vijokliais, dryksančiais aplink tarsi didžiulio aštuonkojo čiuptuvai. Stovėjome tylomis klausydami vabzdžių zvimbimo, rodos, mus sekančio, kad ir kur eitume. – Niekas tokiam lauke nežaistų, – galiausiai tarė Rodis. – Lažinuosi, kad jie čia net neturi komandos, ką jau kalbėti apie talentų ieškotojus. Balsas užlūžo. Tada jis spjovė į aprūdijusią vielinę tvorą ir spyrė į ją. Pasigirdo toks trinkt, kad ilgai dar jį jaučiau pilve.

Dalykai, pirmąją dieną nutikę mokykloje 1. Atsitrenkiu į žibintą mašinų stovėjimo aikštelėje. Atsiėmiau už tai, kad vaikštau žiūrėdamas į žemę. Turiu eiti į tualetą ir palaukti, kol nosis nustos kraujuoti, o tada jau vėluoju į klasės valandėlę. 2. Sargas į klasę pamiršo atnešti papildomą suolą, todėl privalau sėdėti panelės Silvos vietoje klasės priekyje. 3. Ponas Byzlis per mokyklos radiją visai mokyklai paskelbia apie „naują Palm Knoto šeimos narį“, kurį visi turėtų „sutikti išskėstomis rankomis“. Visi spokso į mane. 4. Per kūno kultūrą žaidžiam futbolą ir treneris Slagsas liepia vienam iš komandos kapitonų mane pasirinkti pirmą. O tai blogiau, nei būti pasirinktam paskutiniam. 5. Po kūno kultūros panelė Oukli susiranda mane ir liepia eiti į jos kabinetą, kur rašysiu testus. Ji sako, kad mokytojai turi susidaryti „aiškią nuomonę“ apie mano „ankstesnes žinias“. Taigi likusią dienos dalį praleidžiu atlikdamas testus. 6. Išskyrus pietus. Kuriuos valgykloje valgau vienas, nes panelė Oukli pamiršo paleisti mane laiku, kad galėčiau pavalgyti su visais. Galvoju, ar Siuzana nesupyko, kad negalėjo manęs su visais supažindinti. 7. Mamos mašina laukia manęs mašinų stovėjimo aikštelėje pati pirma. Mama isteriškai mojuoja, kai žengiu aikštelės link. Aštuntokų būrelis prunkščia.

Sutarimas – TAIGI, ETANAI, kaip tau patinka naujoji mokykla? – klausia tėtis, kramtydamas apdegusio suktinuko gabalėlį. Mama nuolat ką nors pridegina, nes išsiblaško ir pamiršta, kas kepa orkaitėje. Pavyzdžiui, nubėga užsirašyti ką tik kilusios idėjos vadovėliui, kurį redaguoja, arba pasišauna sulankstyti skalbinius nusprendusi, kad turi pakankamai laiko prieš išimdama maistą iš orkaitės. – Mokykloj viskas gerai, – sakau. Tada priduriu „beveik“, nes tėvams patinka, kai atsakai išsamiai. Taip jie mažiau jaudinasi. – Ar tau patinka mokytojai? – klausia tėtis. – Ar jie tau pasirodė kompetentingi? – Kurių galų Etanui žinoti, ar jo mokytojai kompetentingi? – pertraukia Rodis. – Jam gi dvylika. – Klausiu Etano, – sako tėtis, pasitaiso akinius ir šauna griežtą žvilgsnį į Rodį. Tėtis žemas, liesas ir pablyškęs, todėl jam reikia labai pasistengti, kad atrodytų bauginamai. – Kaip sekėsi tau, paklausiu vėliau. – Nė nesivargink, – sumurma Rodis ir stengiasi pasmeigti šparaginę pupelę. Jis nepataiko ir bando vėl. – Baik, – nukerta mama. – Subraižysi porcelianą. Atsiveria ir užsidaro priekinės durys, netrukus įžengia senelis Aikas. Per visą dieną matau jį pirmą kartą. Jis nevalgo mamos makaronų su sūriu, suktinukų ar šparaginių pupelių. Jo lėkštėje sumuštinis su kumpiu ir garstyčiomis ir keletas druskos ir acto skonio traškučių. Nuo tada, kai čia atsikraustėme, jis kas vakarą valgo tą patį. 31

Mama pavarto akis ir dėbteli į tėtį. – Paruošiau pakankamai maisto ir tau, Aikai. Nežinau, kodėl mama savo tėtį vadina Aiku. Nenutuokiu, kodėl jis atsisako valgyti jos maistą. Nedaug težinau apie mamos santykius su seneliu Aiku, išskyrus tai, kad mama nedaug apie jį tekalbėdavo, kai gyvenome Bostone. Visada maniau, kad kalbėdama apie jį ji prisimena senelę Betę ir tai ją liūdina. Užuot jai atsakęs, senelis Aikas įsitaiso ant kėdės šalia manęs. – Negalima mokyti senų vilkų, tiesa, Etanai? – sako jis. Tada jis atsikanda didžiulį sumuštinio kąsnį, o mama pašaipiai sumurma. Jie tikrai nesutaria. Gal dėl to mes čia niekada nesilankėme. Rodis vis dar medžioja grobį lėkštėje, o tėtis pradėjo pirštais barbenti į stalą, tarsi spausdintų klaviatūra. Taip jis daro, kai nervinasi. Tėtis – programuotojas, tad pernelyg daug laiko praleidžia prie kompiuterio. – Etanai? – sako mama. – Tėtis uždavė klausimą. Ar tau patiko mokytojai? Kaip su Siuzana? Ar šiandien kalbėjai su ja? – Tai trys klausimai, – pataiso senelis Aikas. – Kaip berniukas gali atsakyti į visus šiuos klausimus iš karto? Jis bando valgyti, dievaži. – Tas maistas šiaip jau per šlykštus, kad jį valgytume, – sako Rodis. – Net ir pupelės pridegusios. Nežinojau, kad tai įmanoma. Mama numeta šakutę į lėkštę, toji garsiai sutarška krisdama. Jos skruostai skaisčiai raudoni, o lūpos dreba. Atrodo taip, tarsi negalėtų nuspręsti, rėkti ar verkti.

– Kažkas kitas išplaus indus, – sako ji grėsmingai tyliu balsu. – Lipu į viršų. Ji išžygiuoja iš valgomojo ir po kokios minutės išgirstame trinktelint duris. Tėtis kramto ir kaip pakvaišęs pirštais beldžia į stalą. Rodis pasigriebia beisbolo kepuraitę, kurią mama visad liepia nusiimti sėdant prie stalo ir vėl ją užsimaukšlina. Jis turi dvi kepuraites: Bostono koledžo ir Red Soksų. Šį vakarą dėvi Red Soksų. Senelis Aikas sukramto paskutinį sumuštinio kąsnį, eina į svetainę ir įsijungia televizorių. Visi pykstasi. Niekas čia nėra laimingas. – Mokytojai atrodo malonūs, tėti, – sakau per vėlai, bet bandau, kad skambėtų džiugiai. Tai mažiausia, ką galiu padaryti. Į burną įsiverčiu didžiulį traškių makaronų kąsnį. – Pasakyk mamai, kad makaronai skanūs. – Padlaižūnas, – sumurma Rodis.

Autorės pastaba: raudonieji vilkai KORALI TO GAL IR NEŽINOJO, bet jos ryžtas išgelbėti raudonojo vilko jauniklius galėjo jiems padėti išgyventi. 2016 metais JAV žuvininkystės ir laukinių gyvūnų tarnyba apskaičiavo, kad JAV laukinėje gamtoje yra likę tik nuo keturiasdešimties iki šešiasdešimties raudonųjų vilkų ir dar du šimtai nelaisvėje. Tai reiškia, kad raudoniesiems vilkams, kaip rūšiai, labiau gresia išnykimas nei kitiems didesnį dėmesį traukiantiems gyvūnams, tokiems kaip didžiosios pandos, kalnų gorilos ar poliariniai lokiai. Dabar vienintelė šių laukinių gyvūnų populiacija aptinkama Šiaurės Karolinos šiaurės rytuose. Kiti vilkai yra laikomi ir auginami nelaisvėje įvairiose Jungtinių Valstijų vietose. Bet taip buvo ne visada. Prieš europiečiams kolonizuojant Jungtines Valstijas raudonieji vilkai gyveno net šiaurės Kanadoje, vakarų Misūryje ir pietų Teksase. Raudonieji vilkai turėjo simbolinę reikšmę širokių genties indėnams, vadinusiems juos vaja (wa'ya). Bet iki 1900 metų vidurio raudoniesiems vilkams daugiausia dėl žmonių veiklos ėmė grėsti išnykimas. Raudonasis vilkas dabar saugomas pagal nykstančių rūšių aktą kaip atskira rūšis. Jie mažesni už pilkuosius vilkus, bet didesni už kojotus, turi raudonai rudą kailį, dėl kurio ir gavo vardą. Kaip ir pilkieji, raudonieji vilkai vengia žmonių ir nekelia jiems grėsmės, nebent jaučia pavojų. Jie gyvena ir medžioja mažais būriais, porą susiranda visam gyvenimui, poruojasi kartą per metus sausio–kovo mėnesiais ir vėlyvą pavasarį jiems gimsta vidutiniškai nuo keturių iki aštuonių jauniklių. Motinos vilkės 274

įrengia irštvas gerai paslėptose vietose – medžių drevėse, prie sraunių pakrančių, kitų gyvūnų iškastuose urvuose arba netgi (!) lietaus kanalizacijos vamzdžiuose. Nors raudonieji vilkai ir turėtų būti saugomi, jiems išgyventi laukinėje gamtoje nėra lengva (nors jie ir padeda sukurti pusiausvyrą ekosistemoje, kontroliuodami rūšių, kurias medžioja, populiacijas). Dėl nelegalios medžioklės keliamų grėsmių, rūšies maišymosi su kojotais ir jų gyvenamųjų vietų naikinimo raudonųjų vilkų Šiaurės Karolinoje per pastrauosius penkerius metus gerokai sumažėjo. 2016 metais JAV žuvininkystės ir laukinių gyvūnų tarnyba paskelbė planą drastiškai sumažinti teritorijas, kuriose saugomi vilkai. Tai reiškia, kad dauguma laukinių vilkų bus iš jų paimti ir uždaryti į nelaisvę. Šių vilkų apsauga besirūpinančios grupės kovoja dėl teisės raudoniesiems vilkams likti ir būti saugomiems laukinėje gamtoje. Korali teisi. Kiekvienam gyvūnui reikia turėti, kas juo rūpintųsi, o tu gali rūpintis raudonaisiais vilkais. Štai keletas būdų, kaip mokėdamas anglų kalbą ir būdamas JAV pilietis gali prie to prisidėti: • Susisiek su savo kongreso atstovu. Čia gali nusiųsti ir laišką, ir paremti raudonųjų vilkų programą: http://www.pdza. org/contact-your-representative • Pradėk globoti raudonąjį vilką per nykstančių vilkų centrą: http://www.endangeredwolfcenter.org/adopt/red-wolves/# • Ieškok daugiau informacijos ir dalinkis ja su šeimos nariais ir draugais! Raudoniesiems vilkams reikalingi nuoširdžiai jais besidomintys žmonės, kad galėtų tęsti kovą dėl išlikimo.

Padėka PIRMIAUSIAI IR VISŲ LABIAUSIAI esu dėkinga savo šeimai, palaikiusiai mano svajonę rašyti. Ypač seneliams, visuomet rasdavusiems laiko pasisodinti mane ant kelių ir pasekti man pasaką; jie pirmieji mane išmokė meno vynioti pasakojimo siūlą. Ir savo dėdei Bobui, kuris prisimena jų istorijas ir jas vis iš naujo papasakoja, ir už tai, kad mane mokė. Tikiuosi, matydami šią knygą jie galės manimi didžiuotis. Savo broliui Edui už jo stiprybę susidūrus su sunkumais ir ištikimybę bei meilę. Mamai, atspausdinusiai mano pirmąjį pasakojimą ir skaitančiai (bei redaguojančiai) beveik viską, ką nuo to laiko esu parašiusi (įskaitant ir šią padėką), už tai, kad visą gyvenimą man yra neblėstantis įkvėpimas, kad išmokė suprasti žodžių galią ir kaip juos naudoti. Tėčiui, nepykusiam ant manęs, kam pasirinkau vaikų literatūrą, o ne ekonomiką, kaip buvau žadėjusi, kad išmokė mane vairuoti devynerių, kad parodė, kokios drąsos reikia norint siekti savo svajonių ir kad skatino mane siekti savųjų. Visada jiems būsiu dėkinga už tai, kad jie yra pirmieji ir amžini mano gerbėjai. Savo agentėms Polly Nolan ir Sarah'ai Davies, priėmusioms mane į Greenhouse išskėstomis rankomis, kad manimi tikėjo ir mylėjo šią knygą taip kaip aš. Jaučiu, jog man labai pasisekė, kad jos man vadovavo šios siurrealios ir svaiginančios patirties – leidžiant pirmąjį romaną – metu. Alyson Day ir jos komandai HarperCollins, ir Jessica'ai Tarrant, ir Orchard komandai už jų stebinantį entuziazmą dėl šios 276

knygos. Dėl jų sunkaus darbo ir aistros ši knyga tapo daug geresnė, nei aš pati viena kada būčiau galėjusi parašyti. Mano ankstyviesiems skaitytojams už jų žvitrias akis ir atviras širdis: mamai, tėčiui, Aki, Becca'ai AbuRakia-Einhorn, Leah'ai Henderson, Ritva'ai Laakso, Kristin McDonell, Molly Middaugh ir Sunita'ai Stewart. Katie McCabe, perėjusiai ugnį ir vandenį, kad padėtų rašytojai, kurios visai nepažinojo, Hanui Nolanui, vos iš trijų šios knygos skyrių supratusiam, ko jai trūksta, ir mano Hollins mokymosi grupei, Amy Debevoise, Deanna'ai Kubota'ai, Anne McFatter Johe ir Andria'ai Tran, jų neįtikimai įžvalgi kritika padėjo juodraštį paversti romanu, jums aš ypač dėkinga. Man pasisekė, kad galėjau dirbti su tokiais nuostabiais rašymo mokytojais, su kuriais susipažinau vasarodama Duke jaunųjų rašytojų stovykloje, Pomonos koledže, Kembridžo universitete ir per mano magistrantūros studijas Hollinso universitete. Esu be galo dėkinga tiems mokytojams, kurie ugdė pasitikėjimą savimi, o kartu mokė rašymo amato. Ypač Barry'iui Yeomanui, Helen McDonald ir Hillarie Homzie, skyrusiems daug laiko ir jėgų, kad padėtų man žengti savo keliu. Ypač noriu padėkoti Douglasui Smithui, pirmajam rašymo mokytojui, kuris dar šešiolikmetei man sakė, kad vieną dieną stovės knygyne ir skaitys vieną iš mano knygų. Ir nuostabiai Claudia'ai Mills, suteikusiai daug daugiau išminties, pagalbos ir padrąsinimo nei būčiau drįsusi prašyti. Kaip rašytoja aš ne tiek kuriu pasakojimus, kiek juos renku vildamasi, kad vieną dieną galėsiu jiems suteikti kitą pavidalą. Kaip Korali skolinasi savo pasakojimus iš Nimos, kai kuriuos aš irgi nugvelbiau iš draugų ir šeimos. Esu dėkinga Bacca'ai AbuRakia-Einhorn, Ingai Warrick ir savo senelei Betty 277

Standish (išties auginusiai aligatorių vardu Mažius), kad pasidalino savo pasakojimais su manim ir Korali. Šią knygą įkvėpė ir patirtys dirbant su moksleiviais Colombia Heights mokykloje Vašingtone. Man labai pasisekė, kad galėjau su jais dirbti ir tikiuosi, kad Korali ir Etanas atspindi bent nedidelę dalį jų ryžto, gerumo, drąsos ir atkaklumo. Galiausiai yra du žmonės, kurių parama buvo neįkainojama rašant šią knygą ir be kurių ji niekad nebūtų išvydusi dienos šviesos. Vos tik perskaičiusi rankraštį Nancy Ruth Patterson tapo didžiausia Etano šalininke ir rūpinosi šiuo pasakojimu kaip savu. Nerandu žodžių atsidėkoti už nesvyruojantį užsidegimą dėl šios knygos ir tvirtą tikėjimą mano, kaip rašytojos, gebėjimais, įkvėpusį ir skatinusį mano norą siekti naujų aukštumų. Galiausiai svarbiausiam – mano vyrui Akiui, teikusiam visokeriopą palaikymą, kai rašiau šį romaną ir visus jo rankraščius. Ačiū, kad laikei mane už rankos kiekviename šios kelionės žingsnyje, tiek blogomis, tiek geromis dienomis, ir už tai, kad taip stipriai pasitikėjai manimi, kad ir man suteikei jėgų parašyti Etaną. Be tavęs būčiau pražuvusi.

Turinys Prologas 5 Palm Knotas

Senelis Aikas 11 Pagrindinė gatvė 15 Siuzana 20 Rodis 24 Sutarimas 29 Antroji diena mokykloje

Prisiminimai 35 Korali 38 Kelionė laiku 42 Visiems reikalingas draugas

Kvietimas 49 Biblioteka 53 Vairavimo pamokos 59 Normalus vaikas 63 Nevalia 68 Kompanija 70 Įprastas dalykas 75 Iškyla 79 Blekvudų namas 81 Balsas telefonu 87 Klausymasis paslapčiomis

Erdvė 92

Etanas, kuriuo buvau

Amelija Blekvud

Pamoka 99 Korali praeities siena

102

Korali įlanka 109 Etano pasakojimas 111 Paslaptingasis 119 Sekami 123 Raudona velvetinė dėžė

126

Lobis 130 Vaiduokliai 132 Pagalba 133 Velniškai geras pasakojimas

136

Rodžio akimirka 138 Baseino vakarėlis! 142 Senelio Aiko reikalas

145

Mekės stalas 147 Veidas lange 150 Vietą žymi X

153

Pašaipūnai 156 Tunelis 159 Didelė bėda 161 Vakaro naujienos 163 Testo diena 167 Jokio atsako 170 Praleisti pamokas 173 Mūšis 176

Nepaklusnumas 180 Žodžiai 182 Važiavimas mašina 184 Tiesa 188 Stipresnis 193 Ponas Reidas 196 Keisė, Keisė, Keisė

198

Skausmas 200 Tu ją nužudei, Etanai Truitai

202

Audra 207 Kur yra Korali

212

Planas 214 Iššūkis mestas 218 Korali išgelbėjimas 223 Ir vėl biblioteka

226

Pasiaiškinimas 228 Vienas kitą 233 Namai 238 Vėl kartu 243 Mano geriausios draugės

246

Žengiu pirmyn 249 Šventovė 253 Niekados nepaleisti 256 Senelė 261 Keisės daina 266 Autorės pastaba: raudonieji vilkai

272

Padėka 274

„Etanas, kuriuo buvau“ – pirmoji amerikiečių rašytojos Ali Standish knyga, iškart sulaukusi populiarumo ir pripažinimo. Etanui dvylika, jis laimingas, turi mylinčius tėvus, geriausią pasaulyje draugę ir brolį, su kuriuo puikiai sutaria. Tiksliau, taip buvo anksčiau. Dabar draugės lange niekada nedega šviesa, brolis pyksta, tėvai susirūpinę, o pats Etanas toli gražu nesijaučia laimingas. Šeima nusprendžia išvažiuoti iš Bostono į senelio sodybą ir pradėti naują gyvenimą. Tai knyga apie draugystę, drąsą, gebėjimą atleisti kitiems ir sau, paslaptis, kurias reikia saugoti, ir paslaptis, kurias reikia atskleisti. Ali Standish šią knygą parašė gyvendama Didžiojoje Britanijoje. Šiuo metu ji su šeima ir iš prieglaudos išgelbėtu šunimi grįžo į JAV ir kuria naujas istorijas.

Redaktorė Giedrė Kmitienė Korektorė Eglė Devižytė Maketavo Lina Eitmantytė-Valužienė Tiražas 2500 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

Etanas visada buvo drąsus ir priimdavo kiekvieną iššūkį. Bet to ankstesniojo Etano nebėra. Jis dingo tą pačią dieną, kai nutiko baisusis dalykas. Dabartinis Etanas liūdnas ir abejingas. Ir turi paslapčių. Ir dar Etanas kartu su visa šeima persikraustė į kitą miestelį. Čia jis sutiko Korali – mergaitę, kuri pasakoja daugybę istorijų. Baisiai keistų istorijų. Regis, ne tik Etanas turi paslapčių.

ISBN 978-609-441-546-3

9 786094 415463