Epifanijos by knygos.lt

Iš latvių kalbos vertė Arvydas Valionis

Knygos leidimą iš dalies finansavo

Knygos vertimą finansavo platforma „Latvian Literature“ ir Latvijos Respublikos kultūros ministerija

Imants Ziedonis Epifanijos

Versta iš: Imants Ziedonis, Epifānijas, Ryga, Liesma, 1978 (pirmos dvi knygos), Preses nams, 1994 (trečia knyga)

Maketavo Markus Roduner

Viršelio dailininkas Martynas Vilimavičius Leidykla „Hieronymus“, www.hieronymus.lt

Tiražas 500 egz.

Spausdino Book Press, Olštynas, Lenkija

Visos teisės saugomos

ISBN: 978-609-96297-3-5

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

Kritikai sako: tai ne esė. Gal šiuos tekstus būtų galima pavadinti kaprizais. Bet sąvoka „kaprizas“ paprastai tapatinama su „aikštimi“. Negaliu pripažinti, kad, rašydamas šią knygą, būčiau norėjęs paikauti. Taip atsirado „epifanijų“ pavadinimas. Epiphaneia yra graikų kalbos žodis – atspindys, apsireiškimas.

Epifanija literatūros istorijoje yra retai minimas žanras. Tai maži impulsai, maži tvykstelėjimai, kurių šviesoje įvairūs gyvenimo momentai sušvinta itin raiškiai. Šie impulsai kartais gali atrodyti prieštaringi, kartais, kaip impulsai, jie tokie ir yra, o visų knygos impulsų slinktis yra nuo užgimimo iki naujo gimimo. Tegul jūsų negąsdina žodis Mirtis, tegul jūsų negąsdina savigarbos sunkumai – nugali užgimimo ritmai. Šią knygą parašyti įkvėpė šviesi, optimistinė latvių liaudies dainų ritmika ir šių dienų sudėtingi, net kibernetiniai sinchronizacijos ir harmonijos ieškojimai.

„Mano požiūriu pats įdomiausias saviorganizuojančių sistemų aspektas esti susietas su ritmiškai organizuotomis sistemomis“, – sako kibernetikos tėvas

Norbertas Wieneris. Tariamai primityvus liaudies prietaras tvirtina: „Jeigu nori sulaukti pilkų ožiukų, ožką vesk pas ožį vakare, jei baltų – ryte.“ Tai ir darykite, kaip išmanote.

Imants Ziedonis

PIRMA KNYGA

Dar labai anksti. Dar saulė neatsimerkusi. Dar motina nesūpuoja mano lopšio. Dar tėvas neišėjęs pas arklius. Už durų guli mano batai, slenksčiai ir takeliai.

Grindų plyšiuose dar ilsisi vakarykštė diena. Vienas atodūsis snaudžia mazgotėje, židinio pelenuose baigia rusenti paskutinis keiksmažodis. Vakaro miegą keičia rytinis miegas, ir pabunda kepurė ant stalo. Kepurės pabunda kartu su gaidžiais. Dar labai anksti. Jaučiu: mane sveikina kepurės ant gembės – dabar reikia eiti.

Manęs dar nėra. Aš dar nežengiau pirmo žingsnio, nepaliečiau durų rankenų, nedainavau ryto rasai. Aš net saulės dar nemačiau. Man sakė, kad ji tekanti anksti rytą tarp trečių ir ketvirtų gaidžių ar tarp kažkokių kitų gaidžių, galbūt ką supainiojau, bet ta valanda arti, nes vyrai perstojo knarkę, rausvėja langų užuolaidos.

Aš peržengiu pirmą savo slenkstį, tokį nesuvokiamą ir nesantį slenkstį ryto rūke – savo vaikystę.

Saulės dar nėra, baisiai drėgna, ir takelis veda į rūką. Pirmame baltame rūke pirmiausia išvystu šulinį. Vadinasi, pirmas takas veda nuo slenksčio iki šulinio. Tai aš prisiminsiu: kairėje šermukšnis, dešinėje liepa, takelis kietas, sumintas, žalia žolytė pakraščiuose, kito tako dar nėra. Tai aš prisiminsiu.

Šulinyje vanduo. Aš persilenkiu per rentinį, kažkur ten, gelmėje, spindi vanduo. Aš šaukiu: „A-aaa!“ Ir aidas ataidi tarsi dainuodamas – balsas sugrįžta lyg iš Melngailio choro. Viršum šulinio rentinio keistos sūpuoklės.

Sūpuojasi kibiras. Kas juo semia, jeigu čia nėra nė vieno žmogaus? Kam reikalingas šis vanduo toje tamsioje gelmėje?

Ir tada atsidaro trobos durys, išeina motina ir sako: – Tuoj patekės saulė.

Ir tuoj tu būsi man sūnus.

Užsivilkite baltus marškinius ir rašykite rytais.

Rašykite, kol dar jauni. Meilę iki senatvės retai kas išsaugo.

Užsivilkite baltus marškinius ir kaskite žemę.

Užsivilkite baltus marškinius ir savo motinai nuvalykite batus.

Užsivilkite baltus marškinius, kai pas jus nebūna svečių. Liekate vienas.

Džiaukitės savimi.

„Likęs vienas, aš jaučiuosi be galo sujaudintas, tarsi netikėtai būčiau patekęs į iškilių, garbingų, gražių žmonių kompaniją“, – pasakė vienas išminčius.

Užsivilkite baltus marškinius ir rašykite jaunystei. Ji ateina su drugeliu kasoje. Ji – mokyklos choro sopranas. Ir jos bateliai balti.

Kažkas nutiko. Kažkas nutiko lazdynams. Tu trinkteli, ir lazdynai paskęsta geltonose dulkėse. Nejau ir anksčiau taip nutikdavo?

Ar tu buvai atsiklaupęs prieš saulę? Aš, gražuolis totorius, tai padariau per vėją ir sniegą Ai Petri viršūnėje su švytinčia saule mano gražuolės totoraitės akyse. O, didžioji saule, padėkoki mano tėvui ir mano motinai, kurie man davė mylinčią širdį! Padėkoki jos tėvui ir motinai! Mūsų rankos šiltos, ir mes pažadinome vienas kitą, mes sušildėme vienas kitą –ir tapome matomi. Kiek ilgai? Kiek ilgai būsime matomi? Kol Grygas sugros Solveigos pasaką? Kol lašišos plauks prieš Amūro srovę, kol išnerš

Usūrijos upeliuose ir paliks auksinius ikrus smėlyje? Tavo pirštai persišviečia, per juos matau saulę ir pulsuojantį kraują. Tavo kraujyje sidabrinės lašišos ir auksiniai ikrai. Kiek ilgai?

Užsivilkite baltus marškinius, kol dar jauni. Ir kaskite žemę. Kaskite žemę taip, kaip niekas anksčiau nėra kasęs. Pasaulis pasiilgęs šilumos. O meilę iki senatvės retai kas išsaugo. Jūsų rankos šiltos, bet kažkam jos nušalo. Kuris prie kurio prieis pirmas?

...Apeiti aplink... Tai – kaip apeiti aplink žiedą arba aplink jūrą. Žiedas irgi didelis kaip jūra. Nekristi tiesiai į jūrą, nebristi per žiedą, nelipti į kito sielą, o eiti šalia, apeiti, likti greta.

Dieną jūra pilna šviesos, sklindančios iš dangaus. Naktį jūra pilna šilumos, kurią jai suteikė diena. Vasaros naktį aš einu palei jūrą ir nuo jos atplaukia šiluma. Aš einu pačiu pakraščiu išskėtęs rankas lyg sparnus: viena ranka žemės vidurnakčio rūke, kita – viršum jūros. Tai yra tai, ką aš vadinu artuma. Tai YRA tai.

Audrotomis naktimis aš einu aplink jūrą. Iš jūros tamsos atrieda bangos, aš jas girdžiu, bet dar nematau. Paskui jos sušniokščia ir seklumoje suspindi balta juosta, it besišypsančių dantų eilė, ir užgęsta. Ir vėl tamsu. Nebėr nei kranto, nei tolio, yra tiktai tamsa be gelmės, viena po kitos sumirga baltos bangų juostos ir sušniokščia. Baltų dantų eilė. Jūros artuma.

Ar jūs naktį pievoje kada ieškojot šieno kaugės, šieno žaiginio? Tamsoje ateini į pievą, išsketi rankas ir jas ištiesęs klausaisi, iš kur sklinda šiluma.

Tu žengi dar kelis žingsnius, tarsi per vaikystės dienų vaikiškus žaidimus ieškai paslėpto daikto ir tau kažkas sako:

– Šilta... karšta... karšta...

Tu ištiesi rankas dešinėn, iš kur sklinda šiluma, didelė kaip šieno kaugė.

Prieš įžengdamas į šią šilumą, aš apeinu aplink kaugę palei jos neregimą ribą, jos šventąjį nimbą – tą ribą, kur baigiasi kaugės švytėjimas.

Virėjas eina katilo briauna, lėkštės briaunele. Jam valgis ne tik dubuo, pilnas iki kraštų, ar šaukštas burnoje, bet ir toji kvapų pusnis virš dubens, mažieji kvapų viesulai virtuvės padangėje. Kartais man būna sunku užeiti į svetimus namus. Tarsi laužčiausi į dar nesuprastą sielą. Tad pirmiausia apeinu aplink namą. Kiekvienas namas švyti savaip, kiekvienam sava aura. Vieni švyti vos pastebimai– tik prie lango, tik prie durų. Iš kitų namų švytėjimas plūsta pro tvoras, alėjomis –daugelį kilometrų. Aš apeinu namą ta nematoma riba, už kurios prasideda namo artuma. Tolumoje švyti namas, kuriame yra bičių. Jis švyti tiek

toli, kiek toli veda jo bičių kelias. Tai ryškaus švytėjimo vietos. Didžiojo gerybinio švytėjimo vietos. Aš čia vesčiau vaikus pogulio. Namai, kuriuose

negyvena bitės, taip ryškiai nešvyti. Ir vis dėlto, kai tu artiniesi, tu išgirsti kudakuojančią vištą – ji padėjo kiaušinį. Įsiklausau, ką ji pasakoja, ir man paaiškėja: ji to negali išlaikyti savyje, to pasididžiavimo – kiaušinis iš tiesų yra toks šviežias ir rudas, vos vos tamsiai pamargintas, o jo trynys toks geltonas – tarsi apelsinas.

Aš dar neinu namo, aš einu į malkinę. Čia dar tebešvyti miškas, o skiedrų kvapas yra paskutinė medžio giesmė, nes iš kamino jau kyla aukojimo dūmai.

Strazdų artuma berže, gandrų artuma ąžuole, kregždžių artuma pastogėje ir bijūnų artuma palangėje. Tie namai tampa artimi, ir aš einu vidun.

Kūdikis dar negimęs, bet jis jau arti.

Tu jau arti, greitai tave išvysiu.

Artumoj būti.

Arti būti.

Arti.

Ar galiu išeiti trumpai valandėlei... Man leido, ir aš parėjau tiktai vakare.

Aš nesukčiavau, aš nenorėjau meluoti, aš pamiršau savo motiną, nes tai, ką sutikau, nugalėjo mane.

Jūra buvo stipresnė. Kopos buvo stipresnės, vaikų su kamuoliu negalėjau palikti. Tas pirmykštis, plikabambės laisvės jausmas!

Aš pamiršau papietauti, aš pamiršau, kad draudžiama paleisti ugnį į viržyną, aš pamiršau, kad negalima kitam trenkti į nosį. Jeigu jis išardė tavo smėlio pyragaitį.

Vakare grįžau purvinas ir alkanas. Aš iš visos širdies prižadėjau daugiau taip nebedaryti. Nubudau ryte: šį kambarį aš pažinojau, šį kiemą pažinojau – čia galėjai numirti – iš gailesčio dėl savęs. Vištų aš neganiau. Aš stebėjau, kaip jos eina į kaimynų sklypą ir nesugrįžta. Tarsi tenai būtų kitokie sliekai arba kitokios pomidorų lysvės, kurias maloniau kapstyti nei

mūsiškes. Kodėl jos lekia tenai? Bet lekia. Kaimynų vaikai apdaužo joms kojas, duoda ryti ant kabliuko užkabintus duonos gabaliukus, bet jos vis lekia. Ar tik gaidys, kuris veda vištas į kitą kiemą, irgi negalvoja – „trumpai valandėlei“? Tenai avietės buvo raudonos ir žemos lesti, kaimynų šulinys ryškiai žalias ir keistesnis už mūsiškį, o gėlių lysvės neapdengtos tinklu.

Kartą aš neparėjau.

Ar lašas, atitrūkęs nuo varveklio, gali pasakyti – „trumpai valandėlei“?

Ar strėlė gali skristi tiktai trumpą valandėlę? Taip aš išėjau.

Dabar išeina ji.

Žiauru? Žiauru.

Bet aš čia nieko negaliu pasakyti. Menu akimirkas ilgas kaip diena ir dienas tarsi akimirka. Man pačiam buvo labai sunku pasilikti – su šiekštais upėje, su akmenimis srovėje. Aš ėjau kartu su srove. Dabar aš esu akmuo, ji sėdi ant mano šiltų šonų ir žiūri į vandenį. Čia šilta, šviečia saulė, čia jauku, žydi liepos, ir ji įmerkia basas kojas į vandenį. O vanduo teka. Vanduo teka ir mirguliuoja, atsispindi jos plaukuose ir akyse, o dabar ji atsistos ir

pasakys: „Ar aš galiu išeiti? Trumpai valandėlei...“ Aš žinau, ką tai reiškia.

Ji perbris į kitą krantą, kur žieduose miega plaštakė, ši suplasnos ir nuskris

palei srovę. Juk negali lašas atitrūkti nuo varveklio trumpai valandėlei.

Sniegas nuo dangaus, strėlė nuo lanko... Trumpai valandėlei... Juk negali!