123
Šeštadienis, gegužės 22 d. Džiaugsmingi įvykiai
1) Kol kas nėra. (Dabar 7.34 ryto ir Otilija su mama dar miega.)
Nemalonūs įvykiai (= iššūkiai) Visas mano gyvenimas. Pastaruoju metu mane dažnai aplan ko mintis, kaip būtų gera dar kartą tapti penkerių metų. Aš gana miglotai prisimenu, kad tais laikais šokoladiniai ledai su įvairiaspalviais pabarstais ir bitė Maja televizoriaus ekrane galėjo išspręsti visus sunkumus. Bet kodėl dabar tai jau ne padeda??!! Kaip tik šį ankstyvą metą, kai visi dar miegojo, kažkas pa skambino į duris. Atidariusi pamačiau ant kilimėlio gulintį laišką su užrašu: „DŽULEI, ASMENIŠKAI!“ Ant laiško ne buvo nurodytas jo siuntėjas, todėl mane iš karto apėmė keis tas jausmas. Voką atplėšiau savo kambaryje. Laiškas buvo trumpas, bet Šarinos rašysena išdavė, kad rašydama verkė, nes žodžiai buvo išterlioti. Mieloji Džule („mieloji“ perbraukta!), Palik ramybėje mane ir mano šeimą! Antraip pridarysi dar daugiau bėdų! Šarina 124
P.S.: Rašau labai rimtai! Jei kam nors apie tai prasitarsi – tu lavonas! Perskaičiau laišką ir ūmai nutiko tiesiog neįtikėtinas da lykas: aš taip ilgai laužiau galvą, ką man dabar daryti, ar APSKRITAI verta ką nors daryti, ir netikėtai mano sme geninė nušvito it tvykstelėjus skaisčiai saulei. Atrodė, lyg anksčiau mano protas būtų buvęs atjungtas nuo puikių idėjų tiekimo linijos. Aš išsitraukiau iš stalčiaus voką ir užrašiau ant jo: „Benui!“ Paskui mikliai ant bloknoto lapelio sukeverzojau: „Važiuoju pas Šariną Strelinski, Gropiusringo 67. Skubiai reikia tavo pagalbos. Džulė.“ Galiausiai pridėjau P.S.: „Nenorėjau iš ta vęs pasijuokti! Garbės žodis, nenorėjau!“ Tiesą sakant, dar ketinau pridėti: „Hana – bjauri melagė“, bet susivaldžiau. Okay... Dabar paimsiu šį laiškutį ir įmesiu į Beno tėvų pašto dėžu tę. Paskui nuvažiuosiu pas Šariną ir pasakysiu, kad daugiau jai nereikės bijoti, nes aš padėsiu, nors dabar nė pati nenu tuokiu kaip, tačiau ką nors tikrai sugalvosiu. Galų gale ten bus ir Šarinos mama. Ir nors Kevinas pagrasino Otilijai, aš vis tiek netikiu, kad jis iš tiesų pritaria savo tėvui. Ir tai tikrai nesusiję su tuo, kad jis taip šauniai atrodo: tiesiog žmogus to kius dalykus jaučia – bent aš taip manau. Na, gerai, tai, kaip jis žiūrėjo, ką sakė apie Otiliją ir taip toliau, buvo siaubinga, tačiau veikiausiai tėvas privertė jį šitaip elgtis. Žinau, kad da bar mamutė tikrai pasakytų, jog niekuomet negalima leistis 125
paveikiamai kito žmogaus išvaizdos, bet vis dėlto aš šiek tiek pažįstu žmones. Na, kas bus, tas bus. Palinkėk man sėkmės! Man jos išties prireiks! Iki!
9.54 (nors man atrodo, kad prabėgo daugybė tūkstantmečių) O Dieve, o Dieve, o Dieve! Tik tiek galėčiau pasakyti apie savo paistalus, kad aš neblogai pažįstu žmones. Jei kada nors vėl šitaip baisiai nusikalbėsiu, šliūkštelkit ant manęs kibirą šalto vandens! Nesuprantu, kaip per tokį gana ilgą laikotarpį nesugebėjau pastebėti, kas yra tikrasis Šarinos mušeika! O dabar Kevinas užrakino mane ir Beną katili nės rūsyje! Čia pilna voratinklių, be to, kartais kažkas labai keistai sucypia. Žiurkė?! O galbūt tik šildymo vamzdžiai? Nusiramink, Džule! Tik neišskysk! Po velniais, prie manęs vėl artėja lubos. Šita prakeikta uždaros erdvės baimė! Pa lauk... Regis, aš tuoj vemsiu...
Aaaaaaa!!!!!!!!!!!
10.16. Vis dar Šarinos daugiabučio katilinėje.
Ką tik katilinės kampe išsivėmiau ir dabar jaučiuosi trupu tį geriau. Užtat Beno veidas net pažaliavęs. Nenuostabu: iš pradžių nutempiu jį nuo pusryčių stalo, paskui jis dėl mano 126
kaltės užrakinamas katilinėje ir galų gale aš dar apsivemiu – veikiausiai tai nepanašu į jo svajonių šeštadienio rytą. O, mielas dienorašti, n a i r c ha o s a s! Tai bent pridir bau! Bet juk tu dar nežinai, kas mums nutiko! Papasakosiu iš eilės... Okay, taigi nuvažiavau dviračiu pas Šariną. Pamaniau, kad jos brolis, jei tik jis yra namie, jokiu būdu manęs neįleis, tad paspaudžiau žemiau esantį skambučio mygtuką su pavar de „Ioger“ ir man kuo puikiausiai pavyko. Aš lipau laiptais (šįkart lifte iš tiesų buvo kakučių krūvelė) mąstydama, kaip, nesusitikus su Šarinos tėčiu ar Kevinu, su ja pasikalbėti, ir staiga pamačiau iš viršaus apačion lipantį mažą berniuką. Tą akimirką man į galvą šovė puiki mintis. Aš įspraudžiau berniukui į ranką vieno euro monetą ir paprašiau paskam binti į Šarinos buto duris: jei jas atidarys Kevinas, pasakyti, kad kaip tik dabar kai kas ruošiasi vogti jo motociklą, o jeigu pasirodys Šarinos tėvas – kad vagia jo automobilį. Supran tu, kad tai buvo rizikingas planas, nes aš žinojau tik tiek, jog Kevinas turi motociklą, bet nežinojau, ar Šarinos tėvas turi automobilį, tačiau gyvenime vis tiek anksčiau ar vėliau turi rizikuoti – bent jau taip visuomet šneka mano tėtis. Paskui palypėjau laiptais truputį aukščiau, pasislėpiau ir klausiausi. Berniukas paskambino. Netrukus kažkas atidarė duris ir išgirdau Kevino balsą. – Na? – Atsiprašau, bet kaip tik dabar lauke kažkas vagia tavo motociklą. 127
– Ką??! BINGO!!! Kevinas tuojau pat strimgalviais nudūmė že myn į pirmą aukštą. Aš dar kartą suskaičiavau iki trijų, o tada nuėjau prie Šarinos buto. Nežmoniškai prišiukšlintame priebutyje stovėjo Šarina. Žinai, ji atrodė siaubingai! Jos pa akiai buvo tokie pajuodę, kad atrodė, jog ji nemiegojusi ma žiausiai tris savaites, o juodi plaukai buvo baisiausiai susivėlę. Pamačiusi mane ji norėjo tuojau pat užtrenkti buto duris, bet aš buvau greitesnė ir įkišau į tarpdurį koją. Beprotiška grei takalbe pradėjau tarškėti: – Perskaičiau tavo laišką ir pamaniau, kad galbūt norėtum su manimi apie visa tai pasikalbėti... – Neturiu jokio noro tuščiai pliurpti. Negi negali papras čiausiai palikti manęs ramybėje?! Na, super. Prisipažinsiu, kad svajojau, jog Šarinos atsaky mas bus truputį geresnis nei: „Ačiū, Džule, mielai...“ Taigi ji šiek tiek išmušė mane iš vėžių, bet tuoj atitokau ir paban džiau dar kartą: – Jei nenori čia kalbėtis, nueikime kartu į baseiną arba į kavinę pavalgyti ledų, arba... – O ne! Negi tu vis dar nesuvokei? Man nereikia tavo užuojautos, supratai? O Dieve! Pamažu pradėjau niršti. Galų gale aš daug mie liau užsiimčiau kuo nors kitu, negu stovėčiau pasibaisėtinai dvokiančiame bute ir leisčiausi plūstama. Šarina žiojosi no rėdama dar kažką sakyti, tačiau tą pat akimirką aš uždengiau jai burną. 128
– Žinai ką? Tavo viršus! Jeigu taip nori būti palikta ramy bėje – prašom! Tegu tėvas ir toliau tave daužo. Galbūt kitą kartą sulaužys tau ranką ar koją, na, bet kas gi čia tokio? Re gis, tai tau atrodo visai normalu... – Liaukis! Tu nieko nesupranti! Tai visai ne mano tėvas! Tai... Nesvarbu. Kai parvažiuos mama, jis liausis, o tada... – Kas liausis? Dabar aš jau tikrai ničnieko nesuprantu. Ir kodėl sakai „kai parvažiuos mama“? Ar ji kažkur išvykusi? Ūmai Šarina sustingo. Aš suglumusi įsispoksojau į ją, bet ji žiūrėjo į kažką man už nugaros. Taigi atsisukau. O ten stovė jo gražuolis Šarinos brolis Kevinas aksominėmis akimis. Jis įsistebeilijo į mus lyg smauglys į du triušelius ir staiga smar kiai trinktelėjo Šarinai į krūtinę. – Negi visiškai išprotėjai? Ko čia šneki su šita, a? Nori su gadinti savo mamai gyvenimą, padaryti taip, kad ji netektų darbo? – Aš nieko nesakiau, iš tiesų nieko. Ji staiga čia iš kažkur išdygo ir... Ūmai Kevinas kilstelėjo ranką lyg norėdamas dar kartą su duoti Šarinai ir aš nesvarsčiusi puoliau jos ginti. – Liaukis! Kaip gali ją mušti? Privalai jai padėti. Jūsų tėvas... – Ir kas gi su tuo mūsų tėvu? Pamaniau, kad dabar iš baimės tuoj pridarysiu į kelnes, bet ūmai jis pradėjo prie manęs artintis ir jau iš jo elgesio supratau, kad kažkas čia ne taip. – Na, kas? A?? Negi po penkerių metų pertraukos jis vėl apsireiškė, ar ką? 129
Kevino balsas buvo kažkoks neaiškus, žodžiai nerišlūs lyg girto, nors buvo ankstus rytmetys, tad aš ieškodama pagal bos pažvelgiau į Šariną, bet ši buvo it suakmenėjusi iš baimės ir niekuo negalėjo man padėti. Akimirką norėjau iš čia pa prasčiausiai sprukti, bet susitvardžiau, nes pagaliau suvokiau, kas iš tiesų vyksta. – Tai buvo visai ne tavo tėvas, tai buvai tu, ar ne? Aš pažvelgiau į Keviną, bet ūmai jis užsimojo ir taip sma giai trinktelėjo man į saulės rezginį, kad vos nenuvirtau. – A! Aš apstulbau ir tuoj iš akių pabiro ašaros. Na, šito tikrai nesitikėjau. Pradėjau kūkčioti, bet Kevinas tik įtūžęs papurtė galvą ir suriaumojo: – Manai, kad tai man labai malonu? A? Visą dieną vaidinti sušiktą mažosios sesutės auklių? Tik dėl to, kad mano senis nuo mūsų nusiplovė, „daro“ kitą bobą, o jos mama lenkia nugarą kažkur Bavarijoje? Ir dėl to aš turiu žaisti šias sumau tas slėpynes su socialinėmis tarnybomis, kad jos nesuuostų, jog mes gyvename čia vieni, a? – Kevinai, liaukis! Šarina stvėrė brolį už rankos, tačiau šis nupurtė ją it įkyrų vabzdį. – Kada norėsiu, tada ir nustosiu, supratai? O juk tik dėl manęs gali eiti į tą savo sušiktą mokyklą. Į gimnaziją! Man pakako ir dešimties klasių išsilavinimo, bet mažajai mamytės princesei, žinoma, tai per prasta. Tačiau aš nenustipsiu šiame 130
daugiabučių gete it koks suknistas nevykėlis. Prisiekiu! Ir ne svarbu, kad čia visi manęs nekenčia. Aišku?! – Atsikabink nuo jos! Aš užstojau Šariną, bet tą pat akimirką Kevinas koja už trenkė duris ir prieškambaryje įsiviešpatavo mirtina tyla. – Nesikišk ten, kur nereikia! Supratai?! Dabar tegirdėjau laikrodžo su gegute tiksėjimą, Kevinas lėtai artinosi prie manęs, o aš supratau, kad tuojau vėl ap sižliumbsiu. Jau jutau burnoje sūroką ašarų skonį, bet ūmai Šarina atsitokėjo iš savo keisto stingulio, kaip furija puolė ant brolio ir iš visų jėgų pradėjo baladoti jį kumščiais. – Liaukis! Juk ji nieko blogo tau nepadarė! Kevinai, girdi?! Šis net sustingo iš nuostabos – lygiai taip pat kaip ir aš, bet netrukus atsisuko į ją ir trenkė antausį. Šarina nuskriejo per visą prieškambarį. – Ne!!! Nė nežinau, kuri rėkėme – ar aš, ar Šarina. Šiaip ar taip, Šarina atsidūrė ant grindų, o aš jau lenkiausi prie jos, bet staiga Kevinas atsisuko į mane ir...
11.14. Vis dar rūsyje. Atsiprašau, kad nutraukiau pasakojimą, bet ką tik vėl pa tyriau uždaros patalpos baimės priepuolį. Vis dar negaliu susitaikyti su mintimi, kad tas nenaudėlis iš tiesų užrakino mus rūsyje. O juk mane apima siaubas vos penkias minutes 131
pabūnu mūsų namo rūsyje įrengtoje skalbykloje. Kai lubos vėl pradėjo prie manęs artėti, puoliau garsiai rėkti, o Benas siaubingai išsigando. Dieve, lažinuosi, kad dabar jis laiko mane ne tik niekšinga melage, bet ir beprote. Ir ne tik. Ar jau rašiau, kad Benas mano, jog aš pati inscenizavau visą šią isto riją? Tik trokšdama pabūti su juo dviese? Net nenoriu galvoti apie tai, kokių šlykštynių jam pripaistė Hana, kad jam į galvą šovė štai tokia mintis. Šiaip ar taip, jis prižadėjo man padėti šioje istorijoje su Šarina. – Jeigu tai, ką man papasakojai apie jos brolį, yra tiesa (tai Beno žodžiai). Bet tariant šiuos žodžius jo veido išraiška buvo... Na, nė nežinau, kaip tai apibūdinti. Galbūt tokia, lyg man ant vei do kėpsotų trys riebios, plaukuotos karpos ir jis tik prie vartaudamas save ryžtųsi į mane pažvelgti. Na, ką padarysi. Aš prisidirbau, o prisidirbus visuomet būna labai nemalonu. Gerai, kad su manimi esi bent tu, mano mielas dienorašti. Vien tik įsivaizdavus, kas dėtųsi, jei būčiau tavęs nepasiėmu si, man darosi kraupu. Taigi dabar pasakoju toliau. Tai buvo keistas jausmas: kai Kevinas artinosi prie manęs, aš vėl regėjau jį it sulėtintame kino kadre. Stovėjau prieš jį ne galėdama pajudėti iš vietos it statula. Tą pat akimirką kažkas pabeldė į duris. – Džule, ar tu čia?! Aš su palengvėjimu atsidusau, tačiau nė nespėjau prasižio ti, kai Kevinas man ir Šarinai sušnypštė: 132
– Nė garso, aišku?! – išstūmė mudvi į virtuvę. Bet, regis, Benas, stovėdamas laiptinėje kažką išgirdo, nes dar smarkiau nei pirma pabeldė į duris. – Džule? Girdėjau tavo balsą. Žinau, kad tu ten! Kevinas spoksojo į duris tokiu žvilgsniu, lyg ketintų už remti spinta, bet palūkėjęs vis dėlto jas pradarė. – Ko čia nori? – Ieškau Džulės Alberg. Ji... – Čia nėra nė vieno žmogaus tokiu vardu. Taigi atleisk! Aš vis dar stovėjau sustingusi ir negalėjau atsitokėti, bet tą sekundę, kai Kevinas norėjo uždaryti duris, Šarina truktelėjo mane už rankos ir sukuždėjo į ausį: – Pirmyn! Bėk! Nagi! Aš ilgai nesvarsčiau ir kaipmat atsidūriau prieškambaryje, pastūmiau Keviną ir sprukau pro duris. Ten stvėriau Beną už rankos. – Bėk su manimi! Greičiau! Suglumęs Benas įsmeigė į mane akis, tačiau tuoj suvokė, ką sakau. Mums už nugarų aidėjo Kevino riksmas, bet mudu dūmėme laiptais žemyn. Veikiausiai Šarina su kažkokiu daik tu trinktelėjo Kevinui, bet tai tik dar labiau jį įsiutino. Šiaip ar taip, jis lyg įniršęs bulius lėkė mums iš paskos. Benas bėg damas atsisuko į mane. – Po velniais, Džule, kas čia darosi? – Vėliau. Paskutines pakopas tiesiog nuskriejome. Benas pirmas patraukė laiptinės duris, tačiau jos neatsidarė. Aš taip pat 133
bandžiau jas atidaryti, bet ir man nepavyko! Durys buvo už rakintos! Aaaaaa!!! Nekenčiu žmonių, kurie amžinai dieną užrakina duris!!!! Aš vis dar it suparalyžiuota spoksojau į duris, tačiau Benas stvėrė mane už rankos ir nurūko laiptais žemyn į rūsį. Apačioje buvo tamsu nors į akį durk. Virš mūsų vis dar girdėjosi įniršusio Šarinos brolio it pamišėlio, tampančio už rakintas laiptinės duris, staugsmas. – O kas dabar? Benas nustūmė didelę kartoninę dėžę, stovinčią už mūsų kampe ir nusitempė mane tolyn į rūsį. – Greičiau! Po sekundės išgirdau, kad kažkas riktelėjo iš skausmo. Ke vinas! Veikiausiai tamsoje jis užkliuvo už dėžės ir parkrito. – Oi! Šūdas! Jūs dar pasigailėsit, girdėjot?! Mudu traukėmės vis tolyn, kol priėjome metalines duris. Stvėriau už rankenos ir bingo! Durys nebuvo užrakintos! Tą pat akimirką, kai Kevinas atšlubavo prie mūsų, aš skubiai nusitempiau Beną paskui save į kažkokią patalpą ir taip grei tai užtrenkiau duris, kad Šarinos brolis tamsoje į jas įsirėžė. Bummm! – Pričiupsiu jus, subingalviai! Kevinas spyrė į duris, tačiau Benas iš visų jėgų jas tempė ir aš įstengiau virpančiais pirštais pasukti spynoje raktą. Fuu! Paralyžiuotas = vienas iš pačių mėgstamiausių mano svetimžodžių, reiškiantis maždaug tą patį, kaip netekęs žado, nejudrus. Veikiausiai man jis patinka dėl to, kad apibūdina nuola tinę, ilgai besitęsiančią būseną.
134
Šarinos brolis dar porą kartų mums pagrasino, tačiau nieko daugiau negalėjo padaryti: durys buvo užrakintos, o mes iš gelbėti. Bent jau abu taip galvojome. Benas ir aš lėtai atsitūpėme prie rūsio sienos. Akimirką už durų viešpatavo mirtina tyla, bet paskui ūmai išgirdome cypiantį džeržgimą: atrodė, kad kažkas betoninėmis grindi mis stumia labai sunkų daiktą. Aš klausiamai žvilgtelėjau į Beną. – Kas tai? – Neįsivaizduoju. Benas gūžtelėjo pečiais, tačiau ir vėl sucypė, o tada jis taip smarkiai sugniaužė man ranką, kad net suskaudo. – Džule, supratau, ką jis daro – užremia duris. Mėšlas! Benas pašoko nuo grindų ir pasuko spynoje raktą, bet du rys neatsidarė. – Išleisk mus, antraip iškviesime policiją! Aš visu svoriu užguliau durų rankeną, tačiau Benas sakė tiesą: jos buvo užremtos. Akimirką Kevino balse suskambo nerimo gaidelės, bet tuoj jis vėl atgavo savitvardą. – Bandykit laimę! Galbūt jie supranta indėniškus dūmų signalus... – Shit! Benas stvėrė už kišenės ir išbalo. – Benai? Kas atsitiko? – Mano mobilusis telefonas. Atrodo, aš ką tik jį pamečiau. – O ne! Kas dabar bus? 135
Apsižvalgiau tamsiame rūsyje, pagalvojau, kad šito tikrai neištversiu, ir išgirdau, kaip anapus durų vis labiau tolsta Ke vino balsas, lyg jis eitų iš rūsio. – Hasta la vista , šikniai! Paskui girdėjosi tik žingsniai ir galiausiai stojo
tyla. 14.29. 4 valandos ir 44 minutės rūsyje. Ta i p a č i o s i l g i a u s i o s k e t u r i o s i r t r y s k e t virtosios valandos per visą mano gyvenimą! Mums virš galvų spingso blausi lempelė, o plikos, tamsios betono sienos anaiptol nekelia nuotaikos. Čia jaučiuosi lygiai taip pat kaip anuomet, kai užsitrenkiau mamutės drabužių spintoje. Tik tiek, kad šįkart tupiu ne viena, o su Benu ir, žinoma, su savo dienoraščiu. Ačiū Dievui! Benas ir aš net dvi valandas daužėme kumščiais duris – nesėkmingai. Į rūsį nenulipo nė vienas žmogus! Galiausiai mums pradėjo taip baisiai skaudėti rankas, kad Benas pa siūlė padaryti trumpą pertraukėlę ir netrukus kietai užmi go. Dabar jo galva guli man ant peties, o aš bijau ir paju dėti. Jo šviesios garbanos truputį kutena man ranką, bet tai nesvarbu. Ispanų kalba „iki pasimatymo“ (vert. past.).
136
Be to, jo oda skleidžia šilumą, o alsavimas yra labiausiai raminantis garsas iš visų, kokius man kada nors yra tekę gir dėti. Dar gražesnis už bangų ošimą. Jeigu man pavyktų visiš kai į jį susitelkti, veikiausiai pamirščiau net šią kvailą uždaros patalpos baimę... Įtariu, kad Benas toks pavargęs dėl to, jog vakar naktį ka muojamas baisaus įniršio, kad aš rengiausi jį apgauti, negalė jo užmigti, bet tiksliai šito, žinoma, nežinau, tik įtariu, nes jis tyliai kalba per miegus ir jau net tris kartus suriko: – Po galais, Džule! Paprastai Benas šneka tik tai, kas būtina, bet neseniai pats man prisipažino, kad dabar jis vis dėlto mano, jog aš nesu rezgiau šio nuotykio tyčia, regis, aš „iš tiesų“ siaubingai bijau būti uždaroje patalpoje. Fuu. Niekados nemaniau, kad kada nors jausiuosi dėkinga savo uždaros patalpos baimei.
15.02. 5 valandos ir 17 minučių rūsyje. Per pusvalandį, kol Benas miegojo, spėjau paslapčiomis pa siusioti į marmelado stiklainį. Kokia palaima! Nė neįsivaiz duoju, kas būtų, jei šiame rūsyje prispaustų didelis reikalas. O siaube! Geriau apie tai negalvoti. (Čia prie pat lubų yra tik mažutėlytis langelis be rankenos, todėl manau, kad mudu tučtuojau uždustume net nuo mažo pirstelėjimo.)
137
15.48. 6 valandos ir 3 minutės rūsyje. Benas vis dar miega. Aš taip pat bandžiau užmigti, bet nepa vyko, nes visąlaik galvojau apie mamą ir tėtį. Ar jie labai dėl manęs nerimauja? Šiaip aš dar niekados nesu taip ilgai be jo kio įspėjimo kur nors prapuolusi. Po velniais! Juk kaip tik šį savaitgalį mama ketino nuveikti su manimi ką nors gražaus. Nė nenoriu apie tai galvoti... Dėl mamos mane apskritai siau bingai kamuoja sąžinė. Manau, kad man tiesiog reikėjo daž niau padėti jai prižiūrėti Otiliją. Tada ji nebūtų taip baisiai pervargusi, o tėtis vakar vakare nebūtų taip piktai numetęs telefono ragelio. Mėšlas! Ar Šarina žino, kad jos suvestinis brolis mus čia įkalino? Veikiausiai ne, antraip tikrai būtų seniai iš čia išlaisvinusi. O Dieve, kai įsivaizduoju, ką Kevinas jai padarė vėl užlipęs viršun... Tikiuosi, kad per tą laiką ji spėjo pasprukti! Beno galva jau pusvalandį vėl guli man ant peties. Per tą laiką nutirpo kairė ranka, bet tai nesvarbu. Tiesą sakant, aš pradedu baimintis, kad esu įsimylėjusi Beną dar labiau, nei maniau. Jau keturis kartus susigriebiau nubraukianti jam nuo veido garbaną. (Jis gana kietai įmigęs, taigi nereikia baimin tis, kad pajus.) Ar jau minėjau, kad Benui labai tinka ilgos, šviesios garbanos? Be to, jo akys vaiskiai mėlynos, o kairiame skruoste – mažutėlytė duobutė. Jis truputį panašus į Orlandą Blumą, kai šis buvo blondinas. Paskutinį kartą glostydama Benui plaukus taip užsimaniau pabučiuoti jam į ausies lezge lį, kad pati savęs išsigandau. 138
Mes atsidūrėme tikroje krizinėje situacijoje, o man iš galvos niekaip nenori išeiti vienintelė mintis – kaip būtų gerai, kad jis mane pabučiuo tų. Aš išties kažkokia nesveika! Neseniai skai čiau, kad Holivude yra klinika sekso apsėstiems žmonėms. Veikiausiai jau dabar galiu įsirašyti į jos pacientų sąrašus...
16.52. 7 valandos ir 7 minutės rūsyje. Benas per miegus sujudėjo ir aš ištraukiau iš po jo nugaros ranką. Dabar man atrodo, kad ranka ropoja begalė skruzdė lių. Aš siaubingai ištroškusi, bet čia galiu gerti tik savo šlapi mą. (Vien tai įsivaizdavus man darosi... Fuuu!!!) Įdomu, kiek laiko žmogus gali ištverti negėręs? Dieną? Dvi? Manau, kad tikrai neil... Aaa! Dabar lubos vėl sujudėjo. Negana to, kažkas dar kartą labai keistai sucypė. Šįkart visai arti manęs. Kažkur ant grindų, po šildymo vamzdžiais. Shit! Ar Benas labai supyks, jeigu jį pažadinsiu? Manau, kad taip. Antra vertus – čia juk beveik mirtinas atvejis! Galėčiau atseit netyčia numesti vieną iš šalia šildymo katilo stovinčių tuščių stiklainių, jis garsiai sudužtų, o Benas pabustų... Mėšlas, jis tik pasimuistė ir vėl užmigo. Kokia aš beprotė! Dabar aplink mus ant grindų mėtosi stiklo šukės! O Dieve, 139
Džule... Okay, pabandysiu skaičiuoti avis. Paskutinį kartą su skaičiavau 1564 ir jau nebenorėjau skaičiuoti toliau. Tikiuosi, kad šįkart man geriau seksis...
17.12. 8 valandos ir 33 minutės rūsyje. Vis dar negėrusi ir nevalgiusi, be menkiausios prošvaistės kada nors šito sulaukti. Užtat sulaukiau kitko – pabudo Be nas! Galų gale! Ir jis su manimi vėl kalbasi! Ačiū Dievui! Ti krai neištverčiau, jeigu jis dar ilgiau tylėtų! Aš papasakojau Benui apie mėgstamiausią mamos dainą (tą, apie laisvę, kurią iš tiesų gauni tik tada, kai neturi ko prarasti) ir jis kaipmat ją prisiminė. Jis pasakė, kad tai klasika, o dainininkė Džanis Džoplin jau senų seniausiai mirusi, bet vis tiek yra labai cool. Benas nepaprastai gerai nusimano apie muzi ką. Aišku, jis pats groja elektrine gitara, be to, yra sukūręs beveik visas dainas, kurias atlieka jo grupė. Aš vis labiau stebiuosi, ką, tiesą sa kant, gero jis įžvelgia manyje. (Tiksliau – ką gero pastebėjo.) Juk, gerai pagalvojus, aš esu tikra vidutiny bė. Hm. Hmmm. Prisipažinsiu, kad vienintelis dalykas, apie kurį išties nusimanau, yra šokoladas. Nelabai įspūdinga, ar ne? Nors šioje srityje esu tikra specialistė. Tėtis netgi pasiūlė man pademonstruoti šį savo sugebėjimą te levizijos laidoje „Lažinkimės, kad...“ Pavyz džiui, vedėjas sako: 140
– Pristatau jums Džulę Alberg! Ji gali atpažinti trisdešimt įvairių pieninio šokolado rūšių užrištomis akimis! Bet aš tikrai negaliu įsivaizduoti, kad tai būtų svari prie žastis mane įsimylėti. Pavyzdžiui, Hana atrodo kaip mane kenė Heidi Klum, kai šiai buvo trylika metų, ir nepaprastai gerai žaidžia ledo ritulį. Katia apdovanota plaukimo aukso medaliu ir net Jetė ketvirtoje klasėje tapo skaitovų konkur so nugalėtoja. O aš? Galiu atskirti „Milka“ šokoladą nuo „Hachez“. Žavu. Na, nesvarbu. Dabar Benas užsilipo ant šildymo katilo ir bando išmušti virš jo esantį mažą langelį, kad kas nors lauke išgirstų mūsų pagalbos šauksmą. Manau, tai nuostabi mintis. (Truputį pykstu ant savęs, kad ne aš tai sugalvojau. Būčiau Benui įrodžiusi, jog nesu tokia besmegenė, kaip galbūt jis mano...)
19.25
!!!!!! ! ! TAAA ! ! ! AIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIP Akivaizdu, nors neįtikėtina! Mes laisvi!!!! Nors mūsų gel bėtoja, aišku, būtų galėjusi pasirodyti porą minučių vėliau... Ką tik Benas nuėjo į prieškambarį su ponia Fromberg (tai mus pastebėjusi ir išgelbėjusi pensininkė, atsiprašau, senyva dama, kurios bute mudu dabar esame), nes nori paskambinti 141
savo tėvams. Kol Benas kalbasi telefonu, aš kiūtau ant tamsiai žalios ponios Fromberg sofos ir maukiu vieną po kitos stikli nes selterio. O Dieve, kaip gera. Bet apie viską iš eilės. Taigi... Kai Benas išdaužė viršuje esančio katilinės langelio sti klą, aš irgi užsikoriau ant šildymo katilo ir tada abu puolė me šauktis pagalbos. (Pralįsti pro langelį negalėjome, nes jis buvo viso labo nosinės dydžio.) Paskui Benas pasiūlė pada ryti pertrauką (juk valandą parėkus ir nieko negėrus, be abe jo, baisiai užkimsti), o tada aš sukaupiau drąsą ir dar kartą prakalbau apie tą nelemtą meilės laišką. Ir šįkart Benas nepa siūlė man užsičiaupti. Jis netgi pasakė, kad veikiausiai būtų išties gerai išsiaiškinti šią istoriją iki galo. Taigi papasakojau jam apie viską savo požiūriu: viską nuo pradžios iki galo, taip pat ir tai, ką Sofi man buvo sakiusi apie Haną. Apie tai, kad Hana jį įsimylėjo, dėl to nepaprastai man pavydėjo, kad aš ničnieko nenutuokiau, ir taip toliau, ir taip toliau. Kuo ilgiau kalbėjau, tuo labiau plėtėsi Beno akys. Galiau siai jis papurtė galvą ir šūktelėjo: – O Dieve, čia tai bent nesusipratimas! Aš taip pat papurčiau galvą ir pritariau: – Ir dar koks! Mudu susižvalgėme ir ūmai garsiai nusikvatojome. Ir dar kaip! Pradėję kvatotis niekaip negalėjome liautis, bet netru kus Benas vis dėlto nustojo juoktis, atidžiai pažvelgė man tie siai į akis, o tada aš pamaniau – oi oi, tuoj kai kas nutiks. Aš taip pat lioviausi juoktis, žvilgsniu atsakiau į jo žvilgsnį ir vėl 142
pastebėjau, kokios nuostabiai gražios jo akys: šviesiai žydros su siaurute žalia rainele. O tada jis pasilenkė, mane priglau dė, aš pravėriau lūpas ir užsimerkiau. Ir likus sekundei iki mūsų lūpų susiliejimo... ...prie lango išgirdome iš lauko sklindantį ponios Fromberg balsą. – Ei?! Ar ten kas nors yra? Aš vis dar buvau it apsvaigusi ir ne iš karto atsipei kėjau, bet Benas tuojau pat stryktelėjo ir nubėgo prie šildy mo katilo garsiai šaukdamas: – Taip! Mes čia! Katilinėje! Štai taip mudu išsigelbėjome. Mums nežmoniškai pasise kė: juk katilinės langas yra kaip tik toje sodo dalyje, į kurią paprastai neužeina nė vienas žmogus, tačiau, laimei, prieš porą valandų paspruko ponios Fromberg katė ir senutė išėjo ieškoti pabėgėlės, tuomet išgirdo mūsų riksmus. Iš pradžių ponia Fromberg pagalvojo, kad jai paprasčiausiai pasivaide no, bet po ketvirčio valandos vis dėlto grįžo ir – BINGO! Ponia Fromberg iškvietė ūkvedį, šis atstūmė mūsų duris ir galų gale abu ištrūkome į lais... Atsiprašau, turiu baigti! Benas jau pasikalbėjo telefonu ir grį žo, tad dabar mano eilė skambinti tėvams. Vėliau pratęsiu!!!!
21.16. Mamutės svetainėje.
143
O, kaip gerai, kad nereikia tupėti ant šaltų betoninių grindų, kad esu mamutės lovoje, ant naktinio staliuko padėta stiklinė vandens, o šalia yra tualetas, nors ir ne mūsų. Šiandien na kvosiu pas mamutę. Taip pat ir Otilija. Tik vis dar nesupran tu kodėl. Veikiausiai mama su tėčiu netikėtai nusprendė kur nors iškeliauti, tačiau ši istorija man atrodo gana miglota. Mamutė išsivedė mane iš ponios Fromberg buto. Beje, na mie niekas nekėlė telefono ragelio, tad aš surinkau mamutės numerį. Vos spėjome įžengti pro duris, mamutei paskambi no tėtis ir labai apsidžiaugė išgirdęs mano balsą. Man pasi rodė keista, kodėl jis su mama manęs nepasiėmė. O aš ma niau, kad jie apsirgo iš baimės: juk toli gražu ne kiekvieną dieną nei iš šio, nei iš to pradingstu dešimčiai valandų net neįspėjusi, kur esu. Tačiau tėvas buvo kažkoks suglumęs, o su mama aš nė nepasikalbėjau. Paprašiau tėčio pakviesti prie te lefono mamą, bet jis atsakė, kad ji išėjusi pasivaikščioti. Vie na. Prisipažinsiu, nepatikėjau: mama niekados nevaikščioja viena. Be to, ji niekad nepaliktų mamutei Otilijos norėdama atsipūsti: juk mažylei vos dvi savaitės. Negana to, tėtis tvirti no, kad jie yra Uzedome, bet telefono ekranėlyje švietė mano senelių telefono numeris. O jie gyvena (kai neplaukioja Kari bų jūroje kaip dabar) Hamburge, o ne Uzedome. Taigi viskas labai strange ... Strange = anglų kalbos žodis, tariamas „streindž“ ir verčiamas „keista (-s), neįprasta (-s)“. Prieš porą mėnesių mamutė man patarė stengtis nevartoti tokių pat žodžių (geri rašytojai iš tiesų taip nedaro) ir dabar aš, dar kartą perskaičiusi, ką parašiau, nusprendžiau ne taip dažnai kaip iki šiol vartoti žodžius „neįprastas“ ir „keistas“.
144
Nė neįsivaizduoju, kaip elgtis po šio nuotykio su Kevinu. Benas sako, jog mes turėtume pranešti apie Keviną policijai, kad jis nekištų prie Šarinos letenų, bet vis dėlto Kevinas yra jos brolis (arba, tiksliau pasakius, suvestinis brolis), o mes neturime svarių įrodymų, tad jeigu Šarina viską neigs, po licininkai nė už ką mumis nepatikės. Be to... Galbūt brolių ir seserų muštynės nelaikomos nusikaltimu. Juk broliai su seserimis nuolat pešasi ir televizijos laidoje „Superauklė“ ir niekas nesišaukia policijos pagalbos. Bet man regis, kad šis atvejis visiškai kitoks, nes Kevinas beveik dviem galvom aukštesnis ir tikrai dukart sunkesnis už Šariną, bet kas žino... Benas sako, kad mums reikėtų bent jau Šarinos mamai pa pasakoti, kas vyksta jų namuose, deja, iš šio sumanymo taip pat maža naudos, nes nežinome, kur ji yra. Galbūt man ver tėtų pasikalbėti su mamute, bet norint tai padaryti reikia sulaukti tinkamos progos. Tačiau jeigu ji taip pat pasakys, kad mums reikia informuoti policiją, aš tikrai nežinosiu, ką man daryti. Prisipažinsiu, kad dabar pradėjau ne juokais bijoti Kevino. Tiesiog negaliu pamiršti jo veido išraiškos, kai jis trenkė man į saulės rezginį. Kevino veidas buvo iškreiptas tokio baisaus įniršio, kad pasijutau esanti kalta, jog Šarinai ir jam stinga pinigų. Be to, aš negaliu pamiršti, kokiu žvilgsniu jis neseniai žiūrėjo į Otiliją... O kas bus, jeigu jis iš tiesų jai ką nors pa darys?! Juk, tiesą sakant, jam tereikėtų nustumti jos vežimėlį nuo laiptų ar panašiai. Blaivas jis galbūt šito nepadarytų, bet jeigu ir vėl būtų apgirtęs? 145
O, shit. Geriausia būtų buvę, jei aš apskritai nebūčiau už sukusi pas Šariną!!! Kitą kartą, kai vėl užsimanysiu ką nors „išgelbėti“, užrakink mane į mano kambarį ir išmesk raktą pro langą, sutarta, dienorašti?
22.34. Mamutės svetainėje.
Aš taip ir maniau. Niekaip negaliu užmigti! Vos užsi
merkiu, tuoj pat išvystu Kevino veidą, užuodžiu jam iš bur nos sklindantį alaus dvoką ir man pasidaro bloga. Regis, mamutė vis dar žiūri televizorių, nes iš prieškam bario retkarčiais ataidi šūvių garsai. Veikiausiai sudomino koks nors kriminalinis filmas. Anksčiau niekuomet apie tai nesusimąstydavau, bet dabar man atrodo išties amoralu ir iš krypėliška, kad daugelis suaugusių žmonių geriausiai atsipa laiduoja prieš miegą žiūrėdami filmus apie mirtį ir žmogžu dystes. Argi negyvi žmonės gali suteikti kam nors palaimą? Prisipažinsiu, kad anksčiau daugelis kriminalinių serialų man taip pat atrodė esantys labai „kieti“, bet dabar mano nuomonė šiuo požiūriu visiškai pasikeitė. Mano galvoje tikra minčių makalynė. Aš net pašiurpstu įsivaizdavusi, kad galbūt seniau Kevinas lygiai taip pat švel niai sūpavo mažutę Šariną, kaip nūnai aš Otiliją: gal ir aš vėliau prikaišiosiu sesei, kad jai daug geriau sekasi mokslai nei man? Galbūt ji mane irgi taip smarkiai įsiutins, kad aš ją mušiu ir... Ne, verčiau apie tai nė negalvoti.
146
Kaip manai, dienorašti, ar galėčiau paprašyti mamutės prie jos prisiglausti? Nors mamutė nėra itin meili, o man jau 12,5 metų, bet kas čia tokio? Juk niekas niekada apie tai nesužinos...
147