Issuu

Ju li e Ca plin

Iš anglų kalbos vert ė

Almantė Rimav ičienė

Julie CAPLIN

A LITTLE PLACE IN PRAGUE

One More Chapter, a division of HarperCollinsPublishers Ltd, London, 2024

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Originally published in the English language by HarperCollinsPublishers Ltd. under the title

A Little Place in Prague

Translated under licence from HarperCollinsPublishers Ltd.

Julie Caplin asserts the moral right to be acknowledged as the author of this work.

ISBN 978-609-466-912-5

SKYRIUS

Rugsėjis

– Brangioji, aš namie, – šūktelėjo Leo pro atviras viršutinio aukšto buto duris, žengdamas per tarpduryje sukrautus lagaminus.

Niekas neatsakė, bet Leo girdėjo patyliukais beriamus keiksmus, todėl nuėjo prie kitų pravirų durų ir pamatė

maždaug jo paties amžiaus stambų vaikiną, kuris net prisimerkęs spoksojo į kažkokio plokščio supakuoto daikto surinkimo instrukciją.

– Labas, mes tikriausiai dalinsimės šiuo butu, – pasakė ir numetęs kuprinę ant grindų apsidairė po šviesų ir erdvų kambarį, kurio nuožulniose lubose buvo įrengti „Velux“ stoglangiai. Iš pirmo žvilgsnio ši vieta, kuri ateinančius šešis mėnesius bus jo namai, atrodė visai neblogai. Vylėsi, kad ir šis buto kaimynas bus visai nieko, nors iškart susidarė įspūdį, kad jis kiek nekalbus – betgi, kita vertus, kas toks nebūtų, jei aplink mėtytųsi maišeliai su varžtais ir stovėtų tik pusiau surinktas lovos rėmas.

Naujasis kaimynas žvilgtelėjo į jį.

– Ką? – vis dar suraukęs kaktą sumurmėjo, nes akivaizdžiai svarstė, kokį varžtą pasirinkti. – Taip, teisingai.

– Leo Naitas, – pamojavo, nes akivaizdu, kad vaikinas dabar niekaip negalės paspausti rankos. – Atleisk, kad įsiveržiau. Atrodo, dar laukia nemažai darbo. Reikia pagalbos?

– Susitvarkysiu. Stivas Mantas, – nerangiai atsistojo. –

Ką tik atvykai?

– Taip. Šįryt atskridau į Vaclavo Havelo oro uostą, – pasimėgaudamas pasakė čekišką vardą ir pavardę ir vylėsi, kad ištarė teisingai.

– Kur? – susiraukė vaikinas, o Leo jau antrą kartą pagalvojo, kad šis kartu gyvensiantis vyrukas arba per lėtas, arba kiek kvailokas. Tik dar negalėjo apsispręsti, koks.

– Į Prahos oro uostą, – atsakė Leo. Gal tam vyrukui reikia konkretaus paaiškinimo. – Viešasis transportas čia puikus. Iš lėktuvo išlipau tik prieš pusantros valandos. Rodos, čia praleidai kiek daugiau laiko ir jau spėjai apsipirkti.

– Ne, atvažiavau automobiliu, – jis kryptelėjo galva į ant grindų išdėliotas lovos rėmo dalis. – Atsivežiau su savimi. Mano mergina išėjo apsipirkti. Atvykom vos prieš pusvalandį, – labai įdėmiai ir kiek įtariai nužvelgė Leo, nedaug trūko, kad ir pats Leo būtų žvilgtelėjęs į veidrodį. Ar atrodė taip grėsmingai? Gal keistai? Abu dėvėjo džinsus ir marškinėlius, nors Leo „Armani“ džinsai buvo jau daug matę, o madingos įplėšos – tikros, atsiradusios susidūrus su spygliuota viela, mat vienas nepatenkintas vyrukas reagavo labai nemaloniai, kai Leo pabučiavo jo merginą. Nors ji nesiskundė ir nė neužsiminė turinti vaikiną.

– Atrodo gerai, ar ne? – nepasidavė Leo, ryžtingai nusiteikęs suteikti vyrukui progą užmegzti šiltesnius santykius.

– Ką?

– Butas. Visai neblogas.

Leo apsisukęs nužvelgė koridorių bei mažesnį, tuščią kambarį priešais. Kažkas buvo labai organizuotas. Pats buvo suplanavęs užsukti į artimiausią „Ikea“, prigriebti čiužinį, patalynės, dar kelis reikalingus daiktus ir parsivežti uberiu. Parduotuvė dirbo iki aštuntos. Dar daugybė laiko. Kai pasiūlo pigiai nuomotis neapstatytą butą, juk neatsisakysi, juo labiau kad pusmetį teks verstis tik iš stipendijos.

– Gal alaus? – paklausė. – Pakeliui parduotuvėje paėmiau keletą butelių, ir labai šaltų.

– Alaus? – Stivas žvilgtelėjo į laikrodį, tada vėl žemyn į instrukcijas, kurias ką tik nagrinėjo, ir suraukė kaktą. –Kodėl ne? Nuo šito jau sukasi galva. Čia dviejų žmonių darbas, todėl šią akimirką vienas nieko negaliu padaryti.

Atsistojo.

Leo nusišypsojo.

– Geriau sakyk, kur virtuvė. Nes kol kas kambaryje tik spėjau numesti savo daiktus.

– Viršuje. Dėl kažkokios priežasties čia viskas atvirkščiai, – susiraukė vyrukas. – Ten virtuvė ir poilsio kambarys.

O Leo toks išdėstymas pasirodė puikus.

– Šaunu. Spėju, ten puikūs vaizdai, kad jau esame pastato viršuje.

– Nematau nieko šaunaus visą laiką bėgioti laiptais, bet juk ne aš čia gyvensiu.

– O, – Leo lipo jam iš paskos, bet stabtelėjo dėkingas už tokią naujieną.

– Čia gyvens mano mergina. Padedu jai persikraustyti. Liksiu savaitgaliui. Išsinuomojom krovininį mikroautobusą. Atvažiavom. Per Prancūziją, Belgiją ir Vokietiją. Užtrukom penkiolika valandų.

– O, supratau. Ką gi, malonu susipažinti, – Leo pamanė, kad tai paaiškina įtarų žvilgsnį. Jis nebuvo pasipūtėlis, bet ir ne kvailys.

Stivas tęsė:

– Ji čia pagal kultūrinių mainų programą su kažkokia alaus darykla. Bet jei kas manęs paklaustų, nuoširdžiai manau, kad neverta taip toli trenktis tik tam, kad išmoktum virti lagerą.

– Iš manęs nesulauksi užuojautos, drauguži, – pasakė Leo išspausdamas šypseną, iškart pajutęs bendrystę su kol kas nepažįstama mergina ir patenkintas bent šiokia tokia sąsaja. – Ir aš toks pat kvaištelėjęs. Ir aš čia pagal programą.

Jam tepasakė, kad dalysis butu su kitu europiečiu, kuris pagal tą pačią programą atvyko geriau susipažinti su Čekijos kultūra, produkcija ir pramone. O tai, kad juos abu domina alus, dar labiau džiugino. Pirmadienį bus surengtas susitikimas, per kurį jis susipažins su daryklos atstovu ir sužinos, kur dirbs ateinančius šešis mėnesius. Nors užsitikrinti stažuotę buvo nemenkas laimėjimas ir dėl jos varžėsi daug dalyvių, jam iš tiesų labiau rūpėjo tai, ką galėjo pelnyti per stažuotę. Bent jau jam ji atrodė kaip nuostabi galimybė ir jis troško laimėti porą alaus brandinimo rezervuarų ir visą reikalingą įrangą, kurią sumontuotų savo rūšinio alaus darykloje. Popieriuose viskas atrodė gana paprasta: reikia sukurti pagal užsakymą gaminamo alaus rūšį, parengti rinkodaros ir platinimo planą, kuris parodytų, kaip Jungtinėje Karalystėje garsins čekišką alų. Laimėjęs alus taps pagrindiniu naujojo Kalėdinio alaus festivalio gėrimu. Tai būtų neįtikėtina reklaminė galimybė. Spėliojo,

kiek dar stažuotę gavusių žmonių svajoja laimėti aludariams reikalingą įrangą.

Vos įėjęs į poilsio erdvę Leo sustojo kaip įbestas ir nusišypsojo, nes ant stogo išvydo terasą, kurios nesitikėjo.

– Čia tai privalumas.

Stivas tik gūžtelėjo stambiais pečiais.

– Turbūt, jei patinka spoksoti į stogus. Verčiau jau atsivertų tinkamas vaizdas. Pavyzdžiui, jūra, paplūdimys ar panašiai.

– Būtų sudėtinga. Esu beveik tikras, kad Čekijos Respublika neturi prieigos prie jūros. Užtat šaunu, kad kirtęs šalies sieną gali atsidurti keturiose skirtingose valstybėse.

Stivas tik dėbtelėjo, lyg Leo būtų tauškęs niekus.

Ačiū Dievui, jis nepasiliks, galvojo Leo, į virtuvę nešdamasis mažesnę kuprinę. Gal jam tik reikia daugiau laiko, kad taptų draugiškesnis.

– Saugok galvą, – įspėjo Stivas. – Nesuprantu, kodėl kažkas sumanė čia įrengti virtuvę. Abipus nuožulnios lubos. Nevykusiai atliktas darbas ir sumautas košmaras. Aš būčiau virtuvę įrengęs kurioje nors svetainės pusėje ir padaręs ją atviro plano.

Leo prikando liežuvį.

– Nė neabejoju, kad taip ir padarytum.

Bet jam patiko ši keista virtuvėlė su stoglangiais mediniais rėmais. Jautėsi lyg atsidūręs pačioje kalno viršūnėje stovinčioje trobelėje, kur pro kiekvieną langą galėjo gėrėtis puikiais vaizdais. Atidarė keletą spintelių ir galiausiai rado tinkamus stiklus. Kraštutinėmis aplinkybėmis jis buvo nieko prieš gerti tiesiai iš butelio, bet kaip tikras alaus entuziastas žinojo, kad alaus skonį tai tik gadina.

Todėl paėmė taures, iš neseniai į šaldytuvą įdėtų butelių prigriebė porą ir išėjo į stogo terasą, trokšdamas kuo greičiau pasimėgauti rugpjūčio pabaigos saulėkaita, nes

didžiąją dienos dalį teko lindėti oro uoste, lėktuve, o paskui sėdėti taksi. Atsisėdęs ant vienos lauko kėdės giliai įkvėpė ir iš kišenės išsiėmęs raktus su atidarytuvu nulupo vieno „Pilsner Urquell“ alaus butelio dangtelį. Saugus ir standartinis pirmos dienos pasirinkimas, bet jau nekantravo vietiniuose baruose paragauti rūšinio alaus.

Stivui padavė butelį ir atidarytuvą.

– Ačiū, – Stivas sudribo vienoje iš kėdžių ir atsidarė alų.

Leo atsargiai susipylė alų į taurę, mėgavosi matydamas, kaip kyla puta, ir jau iš anksto džiaugėsi auksinio alaus skoniu.

– Į sveikatą, – pasakė ir godžiai nurijęs didelį gurkšnį šypsodamasis pastatė taurę. – Tikras nektaras.

Stivas suraukė nosį:

– Nesu įsitikinęs, – bet gurkštelėjo.

Leo užsimerkė ir mėgavosi vėsiu, gaivinančiu alaus skoniu ir saulės šiluma ant veido. Jautėsi lyg rojuje. Vėl atsimerkė ir bandė įžiūrėti, kas matyti prieš saulę. Dievulėliau!

Taip smarkiai spustelėjo aprasojusią taurę, kad ji net išsprūdo iš pirštų ir garsiai barkštelėjusi į stalą alumi aptaškė ranką.

– Ana, grįžai, – pašoko ant kojų Stivas, nekreipdamas dėmesio į Leo nesėkmę, ir nuskubėjo prie ką tik pro stiklines duris į terasą įžengusios moters. Išdidžiai apkabino ranka, savininkiškai apglėbė, o Leo nenuleisdamas akių nuo Anos veltui stengėsi nusišluostyti šlapią ranką.

– Čia Leo, su juo kartu gyvensi šiame bute.

Leo išdžiūvo burna, o širdis nusirito į kulnus. Šūdas. Šūdas. Šūdas. Kas per... Sugriebė taurę ir paskubomis gurkštelėjo alaus, kad tik atrodytų užsiėmęs.

– Čia mano mergina Ana. Ana Lav, – Stivas net išpūtė krūtinę savindamasis moterį lyg teritoriją sauganti gorila, tarsi sakydamas, esą tau, vyruti, vertėtų tai įsiminti. Ir tai buvo velniškai juokinga, nes jis nė nenutuokė, kas toks yra Leo.

– Ana, – sunkiai nurijęs seiles ištarė Leo. – Leo. Malonu susipažinti, – vos akimirką patylėjusi ištarė ji, nė nežengdama iš globėjiško Stivo glėbio. Žvelgė į jį labai ramiai, abejingai ir niekaip neišsidavė, lyg patyrusi pokerio žaidėja.

Jis sumirksėjo ir dar sekundę luktelėjo. Iš tiesų taip pasakė? Malonu susipažinti? Ar jo neatpažino? Po velnių, žinoma, kad pažino. Kaipgi kitaip?

Juto, kaip kryptelėjo viršutinė lūpa... tik nesuprato, kodėl. Kad negalėjo patikėti? Nustebo? Nusivylė?

Tikrai? Ji ketina apsimesti, kad jo nepažįsta?

Netgi po šitiek laiko pasijuto lyg gavęs smūgį į pilvą.

– Nupirkau pieno. Galėsi išgerti padorios arbatos puodelį, – tarė ji atsisukusi į Stivą. Į savo vaikiną.

V-v-vaikiną. Leo sutraukė gerklę, lyg gurkštelėjus perrūgusio pieno.

– Gal ir tu norėtum... ee, Leo? – pasiteiravo lyg abejodama dėl jo vardo.

Oi, kaip dygu. Net širdį sugniaužė, lyg kas ją būtų suglamžęs kaip celofaną.

– Eee hm, ne. Eee... – nepajėgdamas rasti reikiamų garsų, ką kalbėti apie žodį, tik kilstelėjo alų, lyg abu būtų kalbėję skirtingomis kalbomis.

Ji linktelėjo, kone niekinamai, ir atsisuko į savo... Į Stivą.

– Norėtum?

Šis tik apgailestaudamas šyptelėjo.

– Aš taip pat turiu alaus. Visai neblogo.

– Mmm, – atsakė Ana ir, jei ką, nužvelgė kiek nepritariamai. Iš dalies norėdamas paerzinti, iš dalies savaime

Leo iškart ir jai pasiūlė.

– Jei norėtum, šaldytuve yra dar keletas pilsnerio butelių. Bet kadangi jau čia esu, iš tiesų nekantrauju išbandyti keletą vietinių rūšių. Planavau šįvakar užsukti į barą „BeerGeek“. Gal ir judu norėtumėt?

Anos akys nušvito, jose žybtelėjo entuziazmo liepsnelės, bet paskui ji žvilgtelėjo į Stivą ir lūpos susispaudė: nežymiai, bet tokio pokyčio užteko Leo suprasti, kad akimirką ji rimtai svarstė pasiūlymą.

– Ne, drauguži, – atsakė Stivas. – Ateinančius mėnesius turėsim būti atskirai, todėl verčiau ką nors nuveiksim... tik mudu.

Ana linktelėjo.

– Šio to nupirkau pasigaminti vakarienei, – nutilo, o Leo vos nesusijuokė matydamas, kad jos įgimtos geros manieros varžosi su noru pasielgti taip, kaip nori vaikinas, Leo vos garsiai nenusikvatojo. – O tu... ee... galėtum dėtis prie mūsų, jei tik nori.

Ko gero, tai buvo toks itin nenoriai ištartas kvietimas, kokį tik Leo iki tol teko girdėti, ir jis galėjo garantuoti, kad jo dalyvavimas būtų toks pat pageidaujamas, kaip birželį spustelėjęs Sibiro šaltis.

– Tai jau tikrai. Paliksiu judu, įsimylėjėliai, dviese. O man reikia pasirūpinti lova, – paėmęs telefoną, atsidarė

„Uber“ programėlę ir jau po akimirkos suvedė reikiamus duomenis.

– Ir kaip tą padarysi? – Stivo balse buvo girdėti užslėpta pašaipa.

– Taksi nulėksiu į „Ikea“. Internetu užsisakiau kalną daiktų, taip pat ir tokį stebuklingą čiužinį vakuuminėje pakuotėje. Todėl turiu važiuoti ir viską pasiimti, – jausdamasis lyg taręs paskutinį žodį Leo atsistojo ir pasiėmė alaus butelį bei taurę. – Pasimatysim vėliau, – o nulipęs į savo kambarį užsidarė duris ir garsiai ištarė: – Po velnių, negaliu tuo patikėti.

Pusmetį gyvens kartu su ta velnio nešta Ana Lav. Kokia beprotiška žvaigždžių rikiuotė užvirė šitokią košę?

SKYRIUS

Ana uždarė vonios kambario duris ir į jas atsirėmė. Blyškią it numirėlio kaktą padengė plonas lipnaus prakaito sluoksnis, širdis daužėsi kaip pašėlusi, trankėsi ląstoje lyg kokia išsigandusi musė į lango stiklą. Nors Leo jau prieš valandą išvyko į parduotuvę „Ikea“ susirinkti „būtinų atsargų“, panikos jausmas neslopo.

Ji perdėtai lėtai iškrovė pirkinius ir neskubėdama virtuvėje ieškojo jiems tinkamiausios vietos. Laimei, Stivas vėl nuėjo rinkti lovos ir visai nepastebėjo, kokia ji išsiblaškiusi.

Sunkiai atsidususi klestelėjo ant klozeto dangčio. Panika privertė ją apsimesti, kad nepažįsta Leo. Kodėl džiaugsmingai jo nepasveikino kaip seno draugo? Bet tuomet būtų turėjusi pernelyg daug aiškintis ir klausytis neišvengiamų

Stivo klausimų. Iš kur pažįsta Leo? Kur jie susitiko? Be to, negalėtų kontroliuoti Leo atsakymų. Kas, jei jis išklotų Stivui visą tiesą?

Stivas – Leo priešingybė: patikimas, rimtas ir ramus. Jis jos nenuviltų, neflirtuotų su kita moterimi ar nepriverstų jaustis taip, lyg jam jos nepakaktų. Bet svarbiausia, ji puikiai žinojo, kad Stivas ją myli. Dar kartą atsidususi sunkiai

atsistojo kramtydama lūpą. Bent jau Leo neišsidavė. Bet ar gali juo pasitikėti, kad neprasitars iki pat pirmadienio ryto, kai Stivas išvyks namo?

Ir kada, velniai rautų, Leo ėmė domėtis alumi? Tai bent naujiena. Ir dar keista, nusprendė ji.

– Ei, Ana. Man praverstų pagalba! – šūktelėjo Stivas.

– Einu.

Pažvelgusi į veidrodį susiraukė, atsuko čiaupą ir šaltu vandeniu apsišlakstė veidą. Kol kas daugiau nieko negali padaryti. Reikia tikėtis, Leo nesimaišys po kojomis. Sukryžiavo pirštus, paskubomis sumurmėjo maldelę ir nuskubėjo padėti Stivui.

Suprato, kad jis paslaugus ir nori įsitikinti, jog prieš jam išvažiuojant ji įsikurs patogiai, bet šiomis dienomis jis buvo kiek valdingas. O dabar ir pati ėmė elgtis kaip mergiotė. Priminė sau, kad tik dėl jos Stivas pervažiavo pusę Europos. Susipažinusi su juo buvo labai dėkinga, kad toks dėmesingas. Vietinė regbio žvaigždė. Visų numylėtinis, ir ji jautėsi pamaloninta, kad ja susidomėjo.

Bet jei būtų visiškai sąžininga sau, turėtų pripažinti, kad būta ir politikos. Nuo pat pirmosios dienos Stivas labai sklandžiai įsiliejo į jos įtėvių šeimą, net atrodė, kad jo buvimas kompensuoja jos trūkumus. Suteikė jai anksčiau neturėtą statusą, ypač dėl regbio išprotėjusių šeimos vyrų ir miestelio vaikinų akyse.

Stivas buvo visais 110 procentų patikimas. Niekada jos nenuviltų. Ji galėjo garantuoti, kad pažiūrėjęs į kitą moterį, Stivas pirmas jai apie tai prisipažintų. Galima daug kalbėti apie patikimumo ir sąžiningumo svarbą, ypač kai jos pačios šeimos galva akivaizdžiai flirtuodavo ir buvo

mergininkas. Ji papurtė galvą. Paika nedėkingoji. O gal abu liovėsi labai stengtis – bet ar ne taip nutinka, jei santykiai ilgalaikiai?

Dar nespėjus nueiti pas Stivą į savo naująjį miegamąjį, išgirdo suskambant telefonspynę.

– Klausau, – neužtikrintai atsiliepė ji.

– Sveiki. Taksi. „Ikea“.

– Nesupratau?

– Atvežiau pirkinius. Iš „Ikea“.

Ji atidarė buto duris, išgirdusi šiugždančius maišus

išėjo į laiptinę ir per turėklus žvilgtelėjo žemyn, kaip tik laiku, kad pamatytų vyrą, apačioje pro duris sunešantį keletą mėlynų maišų iš „Ikea“.

– Kur Leo? – šūktelėjo ji. Taksi vairuotojas nieko nesuprasdamas žvilgtelėjo į ją.

– Tas vyrukas, kur viską nusipirko, – dar parodė rankomis, lyg taip būtų galėjusi įveikti kalbos barjerą.

Vairuotojas papurtė galvą.

– Nėra vietos. Jis eiti, – vairuotojas pirštais pavaizdavo ėjimą.

Durys užsidarė, o tada... nieko. Ji žvilgtelėjo į apačioje sukrautą mėlynų maišų kalną, paskui į buto duris. Tikriausiai ten Leo pirkiniai. Dar kiek luktelėjusi nusileido laiptais žemyn ir rado susuktą čiužinį, maišus su patalyne, rankšluosčiais, naktinę lempą, veidrodį, keletą pagalvių ir dvi plokščias dėžes. Nors ir nenoriai, lūpose nušvito šypsena. Buvo labai lengva įsivaizduoti: Leo tiek visko prisipirko, kad jam pačiam taksi nebeliko vietos.

Atsivėrė pirmojo aukšto buto durys ir pro jas išėjo mažytė, labai elegantiška moteris, vilkinti prašmatniais kaili-

nukais ir avinti dailiais žemakulniais bateliais. Ana stengėsi nespoksoti į jos nepriekaištingus, švelnius žilus plaukus, kurie buvo sukelti į stilingą šukuoseną ir susegti dirbtiniais deimantais puoštu segtuku.

Pamačius prie durų suverstus maišus jos lūpos iš pasipiktinimo net persikreipė.

– Atsiprašau, – tarė Ana ir nuskubėjo paimti maišo.

– Ar jie jūsų? – žemu radijo diktorės balsu ir nepriekaištinga anglų kalba pasiteiravo moteris, bakstelėjusi į juos nupoliruota lazdele.

– Ne. Tiesą sakant, ne. Jie... Jie... na, manau, jie priklauso tame pačiame bute gyvensiančiam vaikinui, tik nežinau, kur jis dabar yra.

– Juos reikia patraukti, – pabrėžė moteris ir dar įsakmiai mostelėjo žiedais su brangakmeniais puoštais pirštais, lyg vien to pakaktų pašalinti juos jai iš akių.

Nors Ana jai pritarė, atrodė nesąžininga, kad turės prisiimti atsakomybę už Leo šlamštą. Bet argi jam tai nėra būdinga? Tikriausiai susitarė dėl pristatymo, o pats užsiėmė smagesniais ar įdomesniais reikalais, nes būtent taip Leo ir elgdavosi.

Anos nuostabai, moters veido išraiška tapo švelnesnė.

– Paklauskim Jano, gali padėti.

Nors rankoje laikė lazdelę, stebėtinai mitriai užlipo į vidurinį aukštą ir pasibeldė į duris. Trumpai šnektelėjo čekiškai, o tada laiptų viršuje pasirodė maždaug Anos amžiaus vaikinas vešliais, tamsiais, garbanotais plaukais, trumpa barzdele ir skvarbiomis rudomis akimis.

– Čia Janas, jis tau padės, – pranešė moteris palaimingai šypsodamasi, lyg išsprendusi visas pasaulio problemas.

– Ačiū, – padėkojo Ana, dėl taip pasisukusių įvykių kiek sutrikusi.

Janas nulipo laiptais.

– Labas, tu turbūt esi naujoji kaimynė, – atkišo ranką. –Janas.

– Ana.

– O čia... – Janas linktelėjo ir tris kartus sujudino lūpas lyg skaičiuotų, – mano mergina Michaela. – Savaime aišku, kaip tik tą akimirką laiptų viršuje pasirodė daili nelyginant elfė blondinė. – Gražuolė, bet tikra landūnė, – sušnabždėjo, o akyse sublizgo greito smagaus humoro velniukai.

– Labas, naujoji kaimyne, – tobula anglų kalba su vos girdimu amerikietišku akcentu pasisveikino mergina. Gal ji ir buvo smulkutė, trapaus sudėjimo, bet besiplaikstantys plaukai, tiek žibančios rudos akys skleidė energiją. – Sveika atvykusi į mūsų namą.

– Ačiū, – padėkojo Ana ir perkėlė svorį ant kitos kojos, puikiai suvokdama, kad už priešais stovinčią mažytę fėją yra bent 30 centimetrų aukštesnė ir dvigubai stambesnė.

– Kaip sekasi įsikurti? – pasiteiravo Michaela. – Gal ko nors reikia?

– Ji tik nori pasipraktikuoti kalbėti angliškai, – purtydamas galvą įsikišo Janas, o jo kančios išvargintame veide nušvito graudi šypsena. – Nesileisk apkvailinama, – bet nepaisant šių žodžių, buvo akivaizdu, kad labai myli šalia stovinčią moterį.

– Man patinka susipažinti su naujais žmonėmis, – pasipiktinusi ištarė Michaela ir bakstelėjusi jam alkūne į šonkaulius pridūrė, – bet anglų kalbos žinias patobulinti visada naudinga.