Romanų „Namas Trado gatvėje“, „Mergina iš Legaro gatvės“, „Nepažįstamieji Montagju gatvėje“, „Sugrįžimas į Trado gatvę“ autorė
The New York Times bestseleris
ROMANAS
Karen WHITE
THE GUESTS ON SOUTH BATTERY
Berkley, New York, 2017
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
Copyright © 2017 by Harley House Books, LLC
© Loreta Gema Baltaduonė, vertimas į lietuvių kalbą, 2023
© „Tyto alba“, 2023
ISBN 978-609-466-757-2
Pirmas skyrius
Nuo mirusiųjų neišsisuksi. Siaurame pusiasalyje, kur ir yra Čarlstonas, nuo jų niekur nepasislėpsi. Jų tankiai prilaidota senosiose kapinėse už puošnių metalinių tvorelių. Po mūsų gatvėmis. Po mūsų namais, garažais. Čia žemės trūksta, ir neišvengiamai laikui
bėgant gyvieji ir mirusieji ėmė trintis šonais. Dauguma žmonių
Šventajame mieste gyvena palaimingoje nežinioje ir nenutuokia apie buvusius miestelėnus, kurie yra mirę, bet kurių vardais esame pavadinti, kurių namuose gyvename ir kurie delsia galutinai išeiti. O tokiems kaip aš pasisekė kiek mažiau.
Tai viena iš priežasčių, kodėl aš visad jautriai miegu. Net ir tuomet, kai dar neturėjau nuolatinio dėmesio reikalaujančio senovinio namo Trado gatvėje, tikro pinigų siurbiko, ir dar nebuvau dvynukų motina, nuolat būdraudavau, laukdama šaltos rankos ant peties ar šešėlio prie lango. Per daugelį metų išmokau nekreipti į juos dėmesio, apsimesti, kad tai, ką pajutau, tėra skersvėjis, o šviesa keičiasi tik todėl, kad nakčiai į pašonę niuksi rytas. Tačiau apsimetinėdamas toli nenuvažiuosi. Šitaip jų dingti nepriversi.
Ir štai dabar – kai šaižus telefono skambutis ūmai išblaškė visus miegus, jau buvau betiesianti ranką į ragelį atsiliepti, bet prisiminiau, kad miegamajame laidinio telefono nebelaikome.
Atsisėdau lovoje ir žvelgiau į naktinį stalelį, ant kurio gulėjo mano mobilusis. Jo ekranas kažkodėl švytėjo mėlynai, o skambučio garsas buvo ne įprasta „Mamma Mia“ melodija, o toks kaip laidinio telefono, kuriuo čia nebesinaudojome.
Kol nesukilo manoji mieganti kompanija, šiaip ne taip sugraibiau telefoną, perbraukiau nykščiu ekraną ir atsiliepiau:
– Klausau!
Pasigirdo tolimas tuščias garsas, kaip į gilų šulinį įmetus akmenėlį.
– Klausau! – pakartojau. – Senele, čia tu?
Senelė mirė, kai buvau maža, bet tai nebūtų pirmas kartas, kai ji man paskambina. Vis dėlto žinojau, kad čia ne ji. Kai skambindavo senelė, apimdavo ramybė, gerumas. Jausmas, kad esi mylimas ir saugus. O ne toks, tarsi tau po galvą ropinėtų nematomi vabalai. Ir kažkur toli juodoje erdvėje kitame telefono linijos gale tarsi kažkas draskė nagais, tarsi būtų bandoma kažką nulupti, aidėjo vos pagaunamas tuštumoje skardinis virpėjimas.
Patraukiau nuo ausies telefoną ir paspaudžiau „Baigti“, tuomet pastebėjau vietinį telefono kodą 843, nors paties numerio neatpažinau. Padėjusi telefoną ant naktinio stalelio, pažvelgiau į mobiliosios auklės ekraną ir jame pamačiau savo dešimties mėnesių dvynukus, ramiai miegančius vaikų kambaryje koridoriaus gale, ir atsisukau į Džeką. Mane pasitiko šuns Generolo Li drėgna nosis ir didelės akys. Aš jį paveldėjau drauge su namu ir ekonome ponia Hulihan.
Nors nuolat sakydavau, kad nemėgstu šunų, netrukus tapau jau trijų šunų šeimininke. Paaiškėjo, kad net ir būdamas senyvo amžiaus Generolas Li vyriškumo nestokojo, jis tapo šunelių vados tėvu ir pernai vestuvių proga du iš jų gavome dovanų. Įgijusi vyrą, du kūdikius ir įdukrą, savo gyvenimą sunkiai beatpažinau ir dažnai turėdavau įsižnybti, kad įsitikinčiau, jog tai tiesa.
Būtent todėl telefono skambutis mane sunervino labiau, nei turėjo. Neramūs mirusieji nebevargino manęs beveik metus. Tai buvo džiaugsmo kupinas laikotarpis, aš pratinausi prie savo naujojo, kaip neseniai ištekėjusios moters, gyvenimo, ką tik tapau motina, ir vėlės iš manęs nieko nereikalavo. Net atsirado viltis, kad mirusieji mane užmiršo.
Generolas Li užropojo ant mano pagalvės, ir blausioje ekrano šviesoje pamačiau Džeko veidą. Iki šiol stebėjausi, kad jis mano vyras. Kad šitas erzinantis, užsispyręs, kerintis, nepakartojamas garsus rašytojas Džekas Trenholmas yra mano vyras ir mano vaikų tėvas. Jis ir dabar erzino ir užsispirdavo kaip ožys, ypač kai buvo kalbama apie mane, bet, nors ir keista, dėl to jis mane tik dar labiau žavėjo.
– Labas rytas, gražuole, – suniurnėjo jis užsimiegojusiu balsu. Prisitraukė mane, prisiglaudė man prie nugaros, ir aš sutirpau nuo jo kūno šilumos. Jo lūpos susirado mano kaklą, ir man visas kūnas įsitempė laukdamas, kas bus toliau. – Kas skambino?
– Mm? – murmtelėjau pamiršusi, ką reiškia žodis „skambino“.
– Telefonas. Skambėjo. Kas nors svarbaus?
– Mmm, – vėl sumurkiau, o garsas sklido giliai iš gerklės. Aš jau sukausi jo glėbyje, mano rankos slydo jo krūtine, apie telefono skambutį buvau seniai pamiršusi.
– Pagalvojau, gal tavo viršininkas nori sužinoti, ar ketini šiandien ateiti į darbą. Prieš motinystės atostogas pirmadieniais visad būdavai darbe septintą.
Bematant atsimerkiau – jo žodžiai man buvo kaip kibiras ledinio vandens, šliūkšteltas ant galvos. Žaibiškai atsisėdau,
Generolas
Li nepatenkintas sudejavo, ir aš vėl paėmiau telefoną. Po septynių penkios. Žvilgtelėjau į kambario kampą, kur laikiau nustatytus
tris skirtingus žadintuvus, visus senoviškus prisukamus, jeigu netikėtai vidury nakties dingtų elektra ar išsektų telefono baterija.
Ilgai į juos stebeilijau, ir Džekas atsiduso.
– Tikrai turėtum laikyti akinius po ranka. Aš taip dažnai tave su jais matau, kad tikrai nenustebinsi. – Jis atsisėdo, norėdamas pažiūrėti į laikrodžius. – Keista. Atrodo, jie visi sustojo dešimt minučių po ketvirtos.
Šokau iš lovos, dar nespėjusi suvokti, ką jis ką tik pasakė. Tai pirma mano darbo diena po beveik metus trukusių motinystės atostogų. Atostogauti turėjau tik iki vaikams sueis trys mėnesiai, tačiau niekaip nesisekė rasti auklės, kuri išbūtų ilgiau nei dvi savaites, o tai stulbino ir kėlė didelių sunkumų.
Nulėkiau į vonios kambarį ir atsukau dušą, paskui – į rūbinę, kur buvau iš vakaro pasiruošusi drabužius, net batelius ir papuošalus. Nusivilkau naktinius marškinius, Džeko nupirktą plonytį šilkinį drabužėlį, nė iš tolo neprimenantį mano senų mergystės flanelinių naktinių aukšta apykakle, tvarkingai sulanksčiusi padėjau juos ant suolo ir palindau po dušu.
Po penkių minučių jau valiausi dantis ir tuo pat metu sagsčiausi palaidinę, niekaip nenorinčią užsisegti, traukiau sijono užtrauktuką, kuris taip pat spyriojosi. Pažvelgiau į savo atvaizdą viso ūgio veidrodyje ir pasibaisėjau tuo, ką pamačiau, tad žvilgsnis ilgiau ties tuo atvaizdu neužsibuvo. Galėjau viltis tik vieno –kad darbe visi bus apakę ir niekas nematys, jog prasisegė mano palaidinė ar sijonas, – arba turiu susirasti kitus drabužius.
Kruopščiai nuskalavau elektrinį dantų šepetėlį ir įstačiau į laikiklį – prireikė tik dviejų bandymų, kol pagaliau atsistojo tiesiai, – tada vėl nužygiavau į rūbinę.
– Kad ją kur galas tą cheminę valyklą, – suniurnėjau, matuodamasi vieną kostiumėlį po kito. Nesidomėjau, kur ponia Hulihan veža valyti mano drabužius, bet būtinai turiu ją sustabdyti, nes teks grįžti prie plačių suknelių nėščiosioms. Su elastingomis siūlėmis ir iš tamprių audinių.
Galop sugrįžau į miegamąjį vilkėdama kone nuo kaklo platėjančią suknelę, kurią nupirko mama maždaug penktą nėštumo mėnesį. Ji aptempė krūtinę, ir ne daugiau, o prie gražaus žalio atspalvio mano rusvos akys atrodė kiek egzotiškai – tai buvo vieninteliai suknelės privalumai. Šlubčiojau suriestais kojų pirštais, apsiavusi „Manolo“ batus dvylikos centimetrų kulniukais, negalėdama atsistebėti, kaip mano bateliai ir rūbai šitiek susitraukė. Gal restauruotoje rūbinėje kas nors ne taip pasidarė su oru ir apie tai ką nors žinotų mano geriausia bičiulė daktarė Sofi Volen-Arasi, Čarlstono koledžo istorinio paveldo dėstytoja. Tai ji prižiūrėjo, kad rūbinė būtų atnaujinta istoriškai teisingai, kaip ir viso mano Trado gatvės namo restauraciją bei niekada nesibaigiančius jo remontus. Kaip ir, pavyzdžiui, neseniai atliktus stogo keitimo darbus, po kurių vis dar pasvajoju, ar nevertėtų išsinuomoti buldozerį ir padaryti viskam galą. Aš niekada nemėgau senų namų, daugiausia dėl neramių mirusiųjų, niekaip nenorinčių jų palikti. O dabar, pati būdama tokio namo šeimininkė ir netgi nenorom pripažindama, jog kartais jam kyla šiltų jausmų, dažnai jaučiuosi prieštaringai: tai norisi apglėbti retą Adamų darbo židinio atbrailą, tai netyčia įmesti degantį fakelą pro pirmo aukšto langą.
Sustojau prie lovos, kur dabar vietoj manęs susirietęs ir nugara prisiglaudęs prie Džeko snaudė Generolas Li. Džekas atsimerkė – ak, tos gražios mėlynos akys, kurias paveldėjo abu dvyniai sykiu su juodais plaukais ir duobutėmis skruostuose, o aš, matyt, pabuvau tik inkubatoriumi, – ir man ėmė linkti keliai. Įdomu, kiek prireiks bendro gyvenimo metų, kad tai liautųsi.
Telefone pažiūrėjau, kiek valandų, – aštuonios. Mobiliosios auklės ekrane mačiau, kaip savo lovelėje po rausvu baldakimu ėmė muistytis Sara. Ji buvo patikimesnis laikrodis už Šv. Mykolo bažnyčios varpus, ypač jei ateidavo laikas valgyti. Broliukas Džei Džėjus, arba Džekas Jaunesnysis, ir toliau ramiai sau miegojo,
gulėdamas ant nugaros ir išskėtęs rankas ir kojas kaip maža jūrų
žvaigždė. Kaip jį beguldytum, visuomet atsiversdavo ant nugaros. Visai kaip jo tėvas.
– Aš viską padarysiu, – tarė Džekas ir pabučiavo mane, bet atsitraukti neskubėjo ir aš jau gailėjausi, kad išlipau iš lovos. – Žinau. Tik... na, aš juk buvau su jais nuo pat jų gimimo.
– Aš taip pat. Dėl nieko nesijaudink.
Aš prikandau lūpą.
– Lentelės pakabintos ir vaikų kambaryje, ir virtuvėje. Nepamiršk pažymėti ir apibūdinti tuštinimosi, užrašyk, ką valgė ir kiek. Kambaryje paruošiau jiems rūbelius, padėjau ir atsargai, jeigu susiteps. Jeigu reikės trečios pamainos, visi pakabai sužymėti spalvomis, todėl lengvai rasi kelnytes ir tokius pačius marškinėlius.
Džekas ilgai į mane žiūrėjo.
– Brangioji, suprask mane teisingai, bet ar tau neatrodo, kad auklės neužsibuvo dėl to, kad nustatyta... per griežta tvarka?
Aš atlošiau pečius.
– Žinoma, kad ne. Vaikams geriau, kai gyvena pagal grafiką, kai nustatyta aiški tvarka. Aš nekalta, kad žinau apie vaikų auginimą daugiau nei kai kurios vadinamosios auklės. Kreipsimės į kitą agentūrą, kurioje griežčiau tikrinama kvalifikacija. Tik dar apsiklausinėsiu, nes manau, kad jau išbandėme visas, kurias mums rekomendavo.
– Žiūrėk, kad nereikėtų ieškoti kitose valstijose. – Jis timptelėjo lūpą ir iš pradžių pamaniau, kad juokauja.
– Labai gera mintis. Šiandien po pietų paskambinėsiu.
Sara jau erzeliavo iš rimtųjų, o Džei Džėjus ir toliau pūtė į akį. Džekas jau buvo išlipęs iš lovos ir šlepsėjo durų link.
– Žinau, tau sunku susilaikyti, bet gal geriau pas juos neik –susierzinsi labiau nei jie. Pasimatysit, kai sugrįši, be to, per pie-
tus pasikalbėsime skaipu. Viskas bus gerai. Aš tik kai ką taisinėju knygoje redaktoriaus prašymu, o tai galiu daryti prižiūrėdamas vaikus. Juk ne taip jau sunku.
Dabar atėjo mano eilė į jį stebeilyti.
– Mama liepė skambinti jai, jeigu prireiktų net menkiausios pagalbos, aš taip pat nešiosiuosi telefoną. Sofi sakė skambinti jai, jeigu nežinotum, ką daryti, bet, jei atvirai, į ją kreipčiausi tik tuomet, jei nebūtų kitos išeities. Kai anąkart su ja kalbėjausi, pasiūlė kūdikius masažuoti sklindant banginių leidžiamiems garsams. –
Aš nevalingai nusipurčiau.
Džekas sugrįžo pas mane ir taip aistringai pabučiavo, kad buvo nebesvarbu, jog teks iš naujo pasidažyti lūpas.
– Viskas bus gerai. Dabar eik.
Eidamas į vaikų kambarį palydėjo mane iki laiptų apglėbęs tvirta ranka, o prieš paleisdamas brūkštelėjo per sėdynę.
– Kai grįši namo, gali būti, kad tavęs lauks staigmena.
Jo akyse neabejotinai mačiau tą žvilgsnį ir man prireikė visų valios pastangų nusileisti laiptais.
Kai jau buvau beveik nulipusi, atsidarė Nolos miegamojo durys ir ji su šuneliais rankose – labai taikliai pavadintais Porgiu ir Bese – pamojavo jų priekinėmis letenėlėmis.
– Atsisveikinkit su mamyte. Linkiu sėkmingos pirmos darbo dienos. Parnešk mums skanėstų.
Džeko duktė Nola, netikėtai pasirodžiusi prieš keletą metų mirus jos motinai, privertė mane truputį pakoreguoti gyvenimą, tačiau paaiškėjo, kad ji, nors ir netikėta, yra tikra gyvenimo dovana... Niekada nemaniau, jog kada nors taip sakysiu apie paauglę.
Mergaitė mokėsi Ašli Holo mokyklos antroje klasėje, keistuolė, protinga, talentinga dainų kūrėja, ji dabar buvo ne tik Džeko, bet ir mano dukra. Kaip ir kiti du jo vaikai, mergaitė buvo į tėvą, kaip iš akies lupta, net su tokia pat duobute smakre. Jau seniai buvau
padariusi išvadą, kad pradedant kūdikį Džeko genai elgėsi kaip tikri grobuonys. Nola buvo veganė (dažniausiai) ir, pasiskyrusi būti mano mitybos guru, į ponios Hulihan pirkinių sąrašą vietoj produktų kreminei špinatų sriubai bei apkeptoms ybiškėms mėgdavo įrašyti tofu ir bolivines balandas, bet aš ją vis vien mylėjau.
– Dėkui, Nola. Ir tau sėkmės per prancūzų kalbos testą. Šiandien nuveš ir parveš Olston mama, tad turėsi laiko pasikartoti.
– Klausau, Melanija, – atsakė ji ir pavartaliojo akis.
Girdėjau virtuvėje triūsiant ponią Hulihan ir, norėdama jos išvengti, nustypčiojau prie durų pirštų galais. Viename virtuvės lange Sofi pastebėjo papuvus medieną, todėl langas buvo išimtas restauruoti. Tai įvyko prieš šešetą savaičių, ir aš pasiūliau visus langus pakeisti naujais, viniplasto rėmais, nes žinau, kad tik laiko klausimas, kada ir kiti langai ties palangėm sutreš ir ims sunktis vanduo. Sofi, ir pati jaunoji mamytė, susigriebė už širdies ir atsisėdo, žvelgdama į mane kaip įspirtas šunytis. Savo pasiūlymo nebekartojau, tačiau jau pavargau klausytis nuolatinių ponios
Hulihan skundų, kad virtuvėje užkaltu langu tamsu ir tokiomis sąlygomis dirbti neįmanoma.
Užsivilkau paltą ir išėjusi tyliai uždariau lauko duris. Bet akimoju sustojau, pamačiusi furgoną su užrašu per visą šoną:
TVIRTI PAMATAI, o už jo – tėčio automobilį. Mano tėtis, su kuriuo ne taip seniai susitaikėme, užsibrėžė manajam sodui, kurį kadaise sukūrė žinomas kraštovaizdžio architektas Lutrelis Brigsas, sugrąžinti buvusią šlovę. Jis taip puikiai pasidarbavo, kad pakartotinės jo sutuoktuvės su mano mama, taip pat ir mano vestuvės įvyko tame sode, po senojo ąžuolo šakomis, tarp rožių ir kvepenių. Tačiau tai nepaaiškino, ko jis ir Ričas Kobiltas, mano santechnikas, pamatų remonto žinovas, visų galų meistras, o kadaise net ir patarėjas, atsibastė iš pat ankstaus ryto. Tada prisiminiau vakarykštį pokalbį su tėčiu, jis manęs klausė, kelintą
ketinu išeiti į darbą. Lyg su Riču Kobiltu paslapčia būtų kažką planavęs ir nenorėtų, kad aš apie tai žinočiau.
Pamačiusi Ričą visada susierzindavau. Ne dėl jo nuolat žemai nusmukusių ir per daug atveriančių kelnių ir ne dėl to, kad vos jam išdygus ant durų slenksčio mano galvoje sušnarėdavo dolerių kupiūros ir sužlegėdavo kasos aparatas. Jį pamačiusi suirzdavau todėl, kad jam nežinia kaip pavykdavo į dienos šviesą išvilkti tokius dalykus, su kuriais mielai neturėčiau jokių reikalų. Pavyzdžiui, įtrūkius pamatuose ir trupančias kamino plytas. Taip pat užkastus griaučius.
Ilgesingai pažvelgiau į karietinę, kurioje stovėjo mano volvo universalas ir Džeko mikriukas, ir nieko daugiau nenorėjau, tik apsimesti, jog nežinau turinti svečių, ir traukti į darbą, kaip ir ketinau. Bet esu jau suaugusi moteris. Žmona ir trijų vaikų motina. Turėčiau būti drąsi.
Mintyse apsijuosiau strėnas kovos diržu ir leidausi neseniai pergrįstu taku į sodo gilumą, pro nejudančias sūpynes, kabančias ant ąžuolo šakos, pro fontaną, kuris ne taip seniai buvo išvaduotas nuo dvejų griaučių ir dabar sau čiurleno šį šaltoką žiemos rytą. Priėjusi namo kampą sustojau. Tikriausiai sukėliau triukšmo, nes ir tėtis, ir Ričas atsigręžė.
Jie stovėjo sodo gilumoje, kur beveik ištisą šimtmetį žydėjo garsiosios Luizos rožės. Tačiau ten, kur neseniai būta rožių krūmų, dabar juodavo giloka apskrita įduba.
Tėtis žengė į mano pusę lyg norėdamas užstoti vaizdą.
– Žirniuk... maniau, būsi darbe.
Aš suraukiau kaktą, tada pasisukau į Ričą, bet pamačiusi, kad jis nugara į mane atsitūpęs prie duobės krašto, ūmai nusukau akis.
– Kas atsitiko?
Dėkui Dievui, Ričas atsistojo.
– Labas rytas, panele Midlton... tai yra ponia Trenholm. – Jis
nuraudo. – Pastarosiomis dienomis tiek lijo, kad įgriuvo žemė. Regis, ten yra kažkoks statinys. – Jis vėl atsitūpė pasižiūrėti į duobę, ir aš vėl nusigręžiau. Yra dalykų, kurie traukia akį, nors tu ką.
– Statinys? – paklausiau ir laukiau, kada jis pridės žodį „kapinės“. Aš juk esu mačiusi filmą „Poltergeistas“. O Čarlstone tai anokia naujiena, taip yra nutikę ir anksčiau. Neseniai, statant naująją Gajaro auditoriją, buvo atkasta keletas kolonijinių laikų kapaviečių.
– Dedu galvą, ten nieko ypatingo, Žirniuk, – tarė tėtis, eidamas artyn.
Padariau klaidą, pažvelgusi jam į akis, nes pamačiau, kad jis taip pat prisiminė anoniminį laišką, kurio sulaukė Čarlstono
dienraštis „Pašto kurjeris“ ir kurį bebaimė reporterė bei etatinė
žurnalistė Siuzė Dorf paskelbė netrukus po mano dvynukų gimimo. Esą mano žemėje bus aptikta ir daugiau palaikų.
Tik dabar supratau, kad nuo tada laukiau sulaikiusi kvapą kaip tik šitos akimirkos. Nors tvirtinau, kad su vėlėmis ir mirusiaisiais daugiau neprasidėsiu, jie, regis, niekada nepaliks manęs ramybėje.
Apėjau juodu abu šonu ir sustojau prie gilios įdubos – ji atrodė nelyginant mano sodo bamba, o permirkusioje žemėje po suvirtusiais rožių krūmais buvo matyti senos plytos. Mano telefonas subirbė kaip senasis laidinis, nors tokios melodijos nebuvau įsivedusi. Atmečiau skambutį ir visai išjungiau telefoną, nes
žinojau: jeigu atsiliepsiu, girdėsiu tik tuštumą. Tačiau buvo aišku, kad gili įgriuva mano sode ir telefono skambutis yra susiję –kaip ir tą pačią valandą sustoję visi laikrodžiai mūsų miegamajame. Nežinau, kaip, bet spėjau, kad anksčiau ar vėliau sužinosiu, noriu to ar ne. Pasak Džeko, tokio dalyko kaip sutapimas nėra.
O kai telefonas vėl subirbė, mane suėmė bauginanti nuojauta, kad jis teisus.
Antras skyrius
Nors buvo šalta sausio diena, o bateliai spaudė kaip replės, iki Hendersono nekilnojamojo turto agentūros Brodo gatvėje tuos kelis kvartalus nusprendžiau eiti pėsčiomis. Puoselėjau viltį, kad giedras mėlynas dangus ir saulė, narsiai šviečianti per tokį šaltį, praskaidrins man galvą. Kol priėjau savo tradicinę stotelę, Rutos kepyklėlę, galvoje nebebuvo likę nė vienos minties, bet tik todėl, kad kojos klykė iš skausmo ir nebegalėjau nuosekliai mąstyti.
Iš nuostabos nusišypsojau, kai Ruta ant prekystalio pastūmė man užlankstytą maišiuką ir putplasčio puodelį, visai kaip senais laikais.
– Iš kur sužinojote, kad šiandien grįžtu į darbą?
Ji šyptelėjo ir man mirktelėjo jos auksinis dantis.
– Ką tik skambino ta miela mergaičiukė, Nola. Kokia ji supratinga ir rūpestinga. – Ruta patapšnojo per maišelį, ir mano širdis nusirito į kulnis.
– Nola? – paklausiau, su siaubu žvelgdama į maišelį, nes supratau, kad jame nebus mano mėgstamų šokoladu glaistytų spurgų su kremo įdaru. – Kas maišelyje? Kartonas su purvu ar žolė su medžio kamieno samanom? – Kalbėjau beveik rimtai, nes Nola ir Sofi kaip įmanydamos stengėsi trukdyti man pačiai pasirinkti
maistą – dėl nėštumo metu vos tinstelėjusių kulkšnių. O Ruta jų sąmoksle noriai dalyvavo.
Ji atlošė galvą ir užsikvatojo, jos tamsios akys žiburiavo lyg ką tik būčiau papasakojusi anekdotą.
– Ne, ponia. Tai mano naujasis avinžirnių miltų paplotėlis su špinatų ir ožkų sūrio įdaru. Jūsų bičiulė Sofi davė receptą ir, sakau, pabandysiu. Pati tokio nevalgyčiau, bet sumečiau, kad būdama verslininkė turėčiau pasirūpinti ir tais savo klientais, kuriems jų sveikata svarbi.
– Tačiau aš nesu viena iš jų, – atšoviau. – Aš iš tų jūsų klientų, kuriems svarbu skonis... nepamirškite mūsų. – Aš parodžiau į puodelį. – Gal bent čia yra daug plaktos grietinėlės ir cukraus?
Ruta išpūtė akis.
– Žaliojoje arbatoje? Ne. Tik labai sveika arbata. Dar karšta.
– Labai apgailestauju, kad sugaišote tiek laiko, bet aš norėčiau kaip visada. – Įsmeigiau į ją vilties kupinas akis.
Užuot paėmusi iš manęs maišelį su puodeliu, ji nužvelgė mano figūrą po plačia suknele.
– Jūs įsitikinusi?
Atkišau jai koją parodyti, kad kulkšnys jau normalios, kokios buvo iki nėštumo.
– Matote? Kulkšnys nebeištinusios! Dabar galiu valgyti, ką noriu.
Ji vis vien nesijudino. Pastebėjau laikrodį, kabantį už jos ant sienos. Ginčytis nebebuvo kada, tad stvėriau maišelį su puodeliu ir padėjau ant prekystalio keletą banknotų.
– Na, gerai. Bet rytoj norėčiau grįžti prie įprastos programos. Neverskite manęs pereiti pas „Glazed Gourmet Donuts“ Karaliaus gatvėje. Jie ne pakeliui, bet rytais man būtina suvalgyti spurgų, o jeigu jų negausiu, už savo veiksmus neatsakau.
Ruta nebesišypsojo, ir aš supratau, kad kalbėjau visa oktava
aukštesniu balsu. Nenuleisdama nuo manęs akių, ji paėmė vieną cukraus pakelį ir padėjo ant puodelio dangčio.
– Sprendžiant iš balso, kai kam abstinencija. Rytoj pabandysime pusę pakelio.
Aš prisimerkiau.
Pamatysime. – Ir patraukiau prie durų.
– Atsivežkit kada savo mažylius, ar girdit? Jie jau tikriausiai labai paaugo. O kai turi tokį tėtuką, kaip ponas Trenholmas, net sunku įsivaizduoti, kokie jie turėtų būti gražučiai.
Nežinojau, ar didžiuotis, kad esu šitų kūdikių motina, ar pykti, kad visi pamiršo, jog tai aš juos ne tik nešiojau devynis mėnesius, bet dar ir pagimdžiau.
Traukdamasi atbula pro duris pasakiau:
– Ką gi. Gal mums pavyktų susitarti.
Ji kilstelėjo juodą antakį, aš atsakiau tuo pačiu, paskui apsigręžiau ir durys man už nugaros pačios užsivėrė.
Nušlubčiojau dar gerą kelio gabalą iki agentūros, ir kai atidariau priimamojo duris, pūslėtų kojų beveik nebejaučiau. Priimamasis buvo apstatytas skoningais oda trauktais baldais, visur kartojosi ananasų motyvas: ant lempų, pagalvėlių, interjero dekore, – kad būtų kaip „senajame Čarlstone“.
– Kuo galėčiau padėti? – atsklido balsas nuo sekretorės stalo.
Pamačiau nepažįstamą moterį. Ji buvo su tamsių garbanotų plaukų kupeta ir ryškiai žaliomis akimis. Viena iš tų pagyvenusių moterų, kurių amžiaus neįmanoma nusakyti, nes jos visą gyvenimą vengė saulės ir brangia kosmetika puoselėjo odą. Ant jos melsvo švarkelio atlapo grakščiai tupėjo laumžirgis – daili emale dekoruota segė.
– Kur Džoisė?
– Ji persikraustė į Škotiją, norėjo visa atsiduoti mezgimui. Sakė norinti būti arčiau ištakų. Ji mane mokė beveik mėnesį, da-
bar dirbu savarankiškai, bet ir toliau mokausi – noriu gauti nekilnojamojo turto agento licenciją. Aš esu Merė Tompson, bet visi mane vadina Džiuge. – Ji džiugiai man nusišypsojo ir jos ausyse suspindo prie segės priderinti auskarai, o golfo kamuoliuko motyvo nebuvo nė užuominos. Aš iki šiol ilgėjausi Nensės Flaherti, mylimiausios sekretorės, kuri čia dirbo prieš Džoisę, bet ji nusekė paskui savo meilę golfui bei golfo garsenybei Taigeriui Vudsui ir persikraustė į Floridą.
– Ak, – atsakiau. – Malonu su jumis susipažinti. – Nelaukiau, kad mane kas pasitiktų su fanfaromis, bet matyti pažįstamą veidą būtų buvę malonu. Ypač tuomet, kai mano cukraus lygis grėsmingai kritęs. – Aš esu Melanija Midlton... tai yra Trenholm. –Vis dar buvo neįprasta taip prisistatyti. – Sugrįžau iš motinystės atostogų.
Moteris dar plačiau nusišypsojo.
– O, taip, aš daug apie jus girdėjau. – Ji nutilo ir man beliko tik spėlioti, ką girdėjo. – Jūs čia būdavote pati geriausia pardavėja. Dabar turime naują pirmūnų lentą... rašoma nebe kreida. Kaip jums atrodo, gal vertėtų pagaminti kortelę su jūsų vardu ir pavarde? Konkurencija dėl pirmos vietos didžiulė, o jūsų ilgokai nebuvo.
Gal dėl pūslėtų kojų, gal dėl cukraus ir kofeino trūkumo, o gal dėl atsiskyrimo nuo savo vaikelių, bet atrodė, kad dar kiek ir apsiverksiu.
Džiugė supratingai nusišypsojo. – Grįžti visuomet sunku. – Jos veidas pažvalėjo. – Tačiau, regis, žinia apie jūsų sugrįžimą jau pasklido. – Ji pastūmė man tris rausvus raštelius. – Skambino šįryt... ir kabinete jūsų kai kas laukia.
– Manęs?
Džiugė linktelėjo.
– Atėjo nesusitarusi, bet teiravosi jūsų vardu. Aš jai pasakiau, kad nesu tikra, kada ateisite... ponas Hendersonas minėjo, kad paprastai atvykdavote gerokai anksčiau. Tačiau ji pasakė – nieko tokio, palauksianti. – Džiugė atsuko į save segtuvą. – Paprašiau ją pasirašyti. Ji prisistatė Džeine Smit, kraustosi į mūsų miestą iš Alabamos.
– Iš Alabamos, – pakartojau. Jau taip seniai berodžiau kam nors namus, kad dabar rausiausi migla apėjusioje smegeninėje, ką turėčiau toliau daryti. Ir kur ta Alabama. Tikėjausi per pirmąją savaitę ramiai apsiprasti, tačiau mintis apie galimą klientą vis dėlto šiek tiek įsiūbavo adrenaliną. – Taip, – atsakė Džiugė. – Na, ir dar, Melanija. Ar galiu į jus kreiptis vardu?
Žinoma.
Ji išsitraukė sąsiuvinį su aligatoriaus nuotrauka, užklijuota ant viršelio, ir atsivertė. Labai atsargiai paėmė pieštuką ir išbraukė pirmas dvi labai ilgo sąrašo eilutes. Dirstelėjau į jos sąsiuvinį ir perskaičiau: „Perduoti Melanijai raštelius su skambinusiųjų žinutėmis. Pranešti, kad kabinete laukia klientas.“ Pradėjau skaityti trečią eilutę: „Rasti receptą...“
Džiugė staigiai užvertė sąsiuvinį. Kaltai šypsodama tarė:
– Aš visada susidarau sąrašus. Nekreipkite į mane dėmesio.
Pirmąkart tą rytą lengviau atsidusau.
– Manau, mudvi puikiai sutarsime, Džiuge. – Pasisukau į koridorių, vedantį į nedidelius darbuotojų biurus ir kabinetus. Jaučiausi dėkinga ponui Hendersonui, kad leido pasilikti savo kabinetą, – tai privilegija, skiriama tik geriausiems agentams. Tikėjausi, jog tai reiškia, kad jis neabejoja, jog netrukus vėl atsidursiu pirmūnų lentos viršuje, žinoma, jeigu gausiu vardo kortelę.
– Melanija?
Sustojau ir pažvelgiau į naująją sekretorę.
– Kadangi dirbsime drauge, norėčiau, kad šį tą apie mane žinotumėte. – Ji patylėjo, melsvai lakuotais nagais žaisdama su laumžirgio sege. – Aš esu ekstrasensė. Savaitgalių mugėse ir šventėse žmonėms teikiu paslaugas, bet, kadangi mes bendradarbės, jeigu jus domintų, galėčiau padaryti nuolaidą. Tik pasakykite. Ankstesnis mano optimizmas kaipmat išgaravo. Nė nežinojau, ką jai atsakyti, todėl tik linktelėjau nusišypsojusi ir nušlubavau į savo kabinetą.
Kai atsidūriau kabineto tarpduryje, Džeinė buvo nuo manęs nusigręžusi. Ji stovėjo priešais komodą ir tvarkingai dėliojo žurnalus, lygino juos, kad būtų atskirti vienodais tarpais ir kraštai lygiuotų su baldo kraštu. Aš susiraukiau. Nors ir seni žurnalai, nes kabinete buvau labai seniai, jie visada būdavo sudėti tvarkingai pagal datas, kad aiškiai matytųsi kiekvieno pavadinimas ir numeris. Ir buvau griežtai nurodžiusi man nesant niekam jų neliesti. Truputį suirzau, kad ji liečia mano žurnalus, bet paskui dingtelėjo, kad galbūt ji jaudinasi.
– Labas rytas, – pasisveikinau, dėdama ant stalo rankinę ir rausvus raštelius.
Moteris atsisuko ir nusišypsojo, padavė ranką. – Labas, – tarė ji, tvirtai paspausdama man ranką. – Aš esu Džeinė Smit. – Ji kalbėjo su aiškiai pietietišku akcentu, bet ne Čarlstono. Jos plaštaka mano delne buvo kaulėta, kaip ir liauni riešai. Ir, kaip pastebėjau atsitraukusi, visas kūnas. Nors ant viršutinės lūpos buvo cukraus pudros likučių, ji atrodė stačiai išsekusi iš bado.
Melanija Trenholm, – atsakiau, stengdamasi nekreipti dėmesio į cukraus pudrą, bet svarstydama, kaip jai tai pasakyti neįstumiant į nepatogią padėtį. Smiliumi lyg netyčia persibraukiau lūpą. Susipratusi ji išpūtė žalias akis, atsidarė rankinę, išėmusi kelis saldainių popierėlius, susirado servetėlę ir nusišluostė burną.
Štai kaip nutinka, kai pasiduodi pagundai, – tarė ji. – Šitoje
gatvėje yra nuostabi krautuvė – Rutos kepyklėlė, net neužėjusi užuodžiau spurgas. Visą gyvenimą negaliu praeiti pro saldumynus.
Mano šypsena išblėso, pagalvojus apie savo buvusią mėgstamą kepyklėlę, ir pasirodė, kad užuodžiu verdant saldžias spurgas.
Pasijutau užsigavusi, ir ne truputį, todėl paėmiau Rutos popierinį maišelį ir įmečiau į šiukšlinę. Vos nesusigundžiau paprašyti
Džeinės duoti išmesti saldainių popierėlius, kad vėliau galėčiau įbesti į juos savo nosį.
Daviau Džeinei ženklą sėstis priešais mano stalą, o pati atsisėdau kitoje pusėje. Man pasirodė, kad ji už mane jaunesnė, kiek per trisdešimt, ir blondinė, dažyta, bet jos antakiai tamsūs. Ji buvo graži, tipiška amerikietė, ilgakojė, su plačia šypsena. Nors ir liesa, jos krūtinė buvo tokia, kokios visada norėjau, bet tokią turėjau tik būdama nėščia ir maitindama. Arba kai segėjau pastandintą liemenėlę. Mano krūtys ir dabar buvo didesnės nei anksčiau, bet gimus vaikams jos kiek suglebo.
– Atsiprašau, kad užsukau nepranešusi. Jeigu turite susitikimų, galiu užsirašyti ateiti kitą kartą, – tarė Džeinė.
Jau ruošiausi suvaidinti, kad tikrinu savo kalendorius, bet stabtelėjau. Jos šypsenoje buvo kažkas keistai pažįstamo, o pro langą krintančioje šviesoje jos akys pašviesėjo ir atrodė žalsvos.
– Ar mes anksčiau matėmės?
Ji papurtė galvą.
– Vargu. Aš niekada nesu buvusi Čarlstone. Tiesą sakant, iki šiol nebuvau nuvažiavusi toliau Birmingamo. – Ji vėl nusišypsojo, tačiau jos akių šviesa kažkaip nublanko. – Man atrodo, mano veidas iš tų, kurie panašūs į daugelio žmonių.
– Tikriausiai taip ir bus.
Nuo komodos ėmė slysti žurnalai ir šiugždėdami nukrito ant grindų, ir nuo sukelto triukšmo abi pašokome. Džeinė puolė jų rinkti, paskui tvarkingai sudėjo atgal, kaip buvo.
– Matyt, buvau padėjusi per arti krašto.
– Nieko, viskas gerai.
Nors iš tiesų nebuvo gerai. Žurnalai gulėjo per dešimt centimetrų nuo krašto ir niekaip negalėjo patys nuslysti. Aš susimąsčiau. Kambaryje buvo dar kažkas, ko aš nemačiau ir beveik nejutau. Nei šešėlio, nei švytėjimo. Buvo aišku – tas kažkas tikrai norėjo, kad pamatyčiau, bet kažin kokia kliūtis trukdė. Beveik fiziškai jaučiau užuolaidą, slepiančią mano šeštąjį pojūtį, ir buvau priversta kliautis tik penkiais pojūčiais, kaip ir visi žmonės.
Klestelėjau ant kėdės sutrikusi, suirzusi. Aš pati norėjau kontroliuoti savo paveldėtą gebėjimą – arba neįgalumą, nelygu, kaip vienu ar kitu metu buvau nusiteikusi, – o jeigu ko nors nesuprasdavau, jaučiausi bejėgė. Pamenu, kaip nėštumo metu praradau gebėjimą matyti mirusiuosius ir, nors ir kaip keista, labai to ilgėjausi. Įdomu, ar ir motinystė daro tokį poveikį. Gal dėl to manęs taip ilgai niekas netrukdo. Galbūt.
Džeinė grįžo į savo vietą ir nusišypsojo, bet jos veide buvo kažkas pasikeitę. Tarsi visai baigiamam paveikslui trūktų dar kelių dailininko potėpių.
– Aš ieškau nekilnojamojo turto agento. Ir kai šįryt ėjau pro agentūrą, kažkas mane sustabdė. Lange pamačiau jūsų nuotrauką, kurioje atrodote tokia...
Ji nutilo, nežinodama, ar aš tikrai noriu išgirsti. Visi žinojo, kokia aš nefotogeniška, tai gali paliudyti ir mano nuotrauka vairuotojo pažymėjime. Įsivaizduodavau, kaip mano pažymėjimas kabo Kelių transporto valdybos poilsio kambaryje, naujienų lentoje, kaip pavyzdys.
– Draugiška, – užbaigė ji. – Tokia, kuri galėtų suprasti, ko man reikia.
Patenkinta, bet nepajutusi jokio palengvėjimo, išsitraukiau bloknotą su pieštuku ir įdėmiai pažvelgiau į ją.
– Tai kuo galėčiau jums padėti?
– Noriu parduoti savo namą ir nusipirkti naują.
– Aš dirbu tik Čarlstone. Tad jeigu norite parduoti namą Birmingame...
Džeinė papurtė galvą.
– Aš paveldėjau namą čia, Čarlstone. Tai senas namas... keletą kartų pro jį praėjau. Noriu jį parduoti ir nusipirkti kitą.
Atsilošiau nieko nesuprasdama.
– Ar buvote užėjusi į tą namą?
– Ne. Man ir nereikia užeiti. Aš vis tiek senų namų nemėgstu ir man nėra jokio reikalo eiti į vidų.
Ilgai į ją stebeilijau.
– Jūs nemėgstate senų namų?
– Man nepatinka, kad namas turi... praeitį. Noriu ko nors neseniai statyto, naujo. Kad būtų daug metalo, stiklo ir mūro.
– Aišku, – tariau ir šį tą pasižymėjau bloknote.
Man iš tiesų buvo aišku. Kai paveldėjau savo namą Trado gatvėje, ištariau lygiai tuos pačius žodžius, ir nuo tada dažnai juos kartodavau, netgi šįryt, kai palikusi įgriuvą sode išėjau į darbą.
– Kur yra tas jūsų namas?
– Pietų Baterijos gatvėje, prie pat Legaro gatvės kampo – didžiulis baltas namas su portiku ir kolonomis.
Akimirką bandžiau prisiminti.
– Senasis Pinknių namas? – Kaipgi to nežinosi. Aš mintinai žinojau beveik visus senuosius Čarlstono namus – arba dėl šeimos ryšių, arba kaip agentė, kuri parduoda būtent senovinius namus. – Aš pažinojau Sagutę Pinkni – labai miela moteris. Ar ji artima jūsų giminaitė?
Džeinė tarsi susigėdusi nunėrė akis į rankas.
– Tiesą sakant, aš jos nesu mačiusi. Ir tik dabar išgirdau, kad Karolina Pinkni turėjo pravardę. Net nežinojau, kad ji apskritai
egzistuoja, bet prieš tris savaites mane susirado jos advokatas ir pranešė, kad aš paveldėjau jos turtą.
Kažkur man tai jau girdėta. Prisiminiau save sėdinčią advokato kabinete netoli nuo čia, kaip advokatas aiškino, kad Nevinas Vanderhorstas, žmogus, kurį mačiau tik vieną kartą, paliko man savo griūvantį namą Trado gatvėje, nors nei norėjau, nei man jo reikėjo.
Aš taip stipriai gniaužiau pieštuką, kad buvau priversta padėti ant bloknoto, jei nenoriu sulaužyti. Išspaudžiau šypseną.
– Panelė Pinkni buvo mano mamos ir anytos bičiulė. Jos kartu mokėsi Ašli Hole. – Keletą akimirkų mąsčiau. – Kiek pamenu, Sagutė nebuvo ištekėjusi ir vaikų neturėjo. Tik vyresnį brolį, regis, jis prieš keletą metų mirė. Bet manau, kad ir jis neturėjo vaikų, tik beveik esu tikra, jog kažkada buvo vedęs. – Aš taip pat prisiminiau, kad toje šeimoje įvyko kažkokia nelaimė, bet smulkmenų neatgaminau.
Džeinė atsiduso.
– Taigi, jūs net neįsivaizduojate, kaip nustebau išgirdusi, kad iš visai nepažįstamo žmogaus paveldėjau seną namą.
– Norite tikėkite, norite ne, bet įsivaizduoju. – Aš užsičiaupiau, nenorėdama išsiduoti, ką jaučiu seniems namams, kurių sienos nuolatos ką nors kužda. – Gal namą galėtų apžiūrėti jūsų motina ar tėvas, ar koks kitas šeimos narys prieš galutinai apsisprendžiant? Jie juk tikrai gali numanyti, kodėl panelė Pinkni paliko namą jums.
Džeinė sustingo.
– Aš nieko neturiu. – Ji lėtai pakėlė į mane akis. – Aš neturiu artimųjų. Mane užaugino globėjai ir niekas neįsivaikino.
– Labai užjaučiu, – tariau.
Oras už jos sujudėjo ir ėmė švytėti, tarsi prieš audrą keičiantis slėgiui. Aš įsmeigiau akis, stengdamasi ką nors įžiūrėti, bet nieko
nepamačiau. Nors buvo aišku, kad ten kažkas yra ir mus stebi. Klausosi. Norėtų, kad pamatyčiau, bet nepavyksta apsireikšti. Pažvelgiau Džeinei į akis, o ji nemirksėdama žiūrėjo į mane, ir vėl pagavo jausmas, kad mes kažkada matėmės.
Ji tęsė:
Prie to jau pripratau... tai buvo labai seniai. Gal šitas paveldėjimas – tai atlygis už neramią vaikystę, ir nederėtų per daug į tai gilintis. – Ji žvaliai nusišypsojo, ir aš ja beveik patikėjau.
Ar advokatas nors žodeliu užsiminė, kodėl panelė Pinkni pasirinko jus?
– Aš klausiau, bet jis atsakė, kad jinai nieko jam neaiškino, nors klausė kelis kartus, numatydamas, ir ne be pagrindo, kad ir aš norėsiu tai žinoti. Jis man sakė, kad pats truputį pasidomėjo, tačiau nieko nesužinojo.
Šita moteris man kažkuo patiko ir norėjosi jai padėti. Gal dėl to, kad prisiminiau laikus, kai jaučiausi visų apleista našlaitė, savarankiškai besiirianti per gyvenimą.
– Mano vyras rašytojas, jis rašo apie šį kraštą, Čarlstone pažįsta visus, gyvus ir mirusius. Jis turi nepaprastą talentą išnarplioti mįsles. Jeigu norėtumėt, galėčiau jo paprašyti, kad jums padėtų.
– Ačiū... aš pasvarstysiu apie tai, – atsakė ji. – Man vis atrodo, kad jeigu aiškinsiuos kodėl, tai bus tas pats, kas žiūrėti dovanotam arkliui į dantis.
Linktelėjau, nes jos padėtį supratau geriau, negu ji numanė.
– Ir jūs įsitikinusi, kad norite parduoti?
– Tikrai taip. Seni namai manęs nė kiek nevilioja. Jie visi turi tą... kvapą. Trūnėsių, pelėsių, dulkių. Todėl už pinigus, kuriuos gaučiau pardavusi namą, norėčiau nusipirkti ką nors šiuolaikiškesnio, naujo. Geriausia ne senesnio kaip penkerių metų.
Aš linktelėjau, galvodama apie savo senąjį butą Maunt Plezante, butą plikomis baltomis sienomis, spindinčiais chromo ir
stiklo paviršiais, kuriame gyvenau prieš savo netikėtą paveldėjimą ir kurį iki šiol su ilgesiu prisimindavau. Paprastai tuomet, kai tekdavo išrašyti Ričui Kobiltui dar vieną čekį už remontą.
– Gerai. Bet turėsime užeiti į namą ir nustatyti jo vertę. Turime pasižiūrėti, kokios jis būklės, ar prieš skelbiant apie pardavimą nereikės būtiniausio remonto. Deja, daugumai reikia. – Prisiminiau poną Vanderhorstą ir jo gailią šypseną. „Tai dalelė istorijos, prie kurios gali prisiliesti.“ Nusišypsojau Džeinei, norėdama suteikti jai vilties. – Mano gera bičiulė daktarė Sofi Volen-Arasi yra istorinio paveldo dėstytoja Čarlstono koledže, ir žinau, kad ji labai norėtų eiti kartu, pasakytų savo profesionalią nuomonę. Girdėjau, kaip Džeinė nurijo seiles.
– Jūs ir vienos galėtumėte tai padaryti, tiesa? Man juk nebūtina ten eiti.
– Nebūtina, – atsakiau, įdėmiai į ją žvelgdama. – Bet, mano galva, jums labai praverstų ir pačiai pamatyti. Ką gali žinoti – gal apsigalvosite ir nebeparduosite. Taip yra nutikę ne kartą.
– Aš neapsigalvosiu, – išpyškino ji. – Taigi, maždaug... kaip jums atrodo, kiek toks namas apytikriai galėtų kainuoti? Aš nenoriu pasirodyti nei godi, nei ką; tik noriu žinoti, už kiek galėčiau nusipirkti naują butą. Neturiu supratimo, kiek čia užtruksiu ieškodama darbo, tad iš pradžių neturėsiu pajamų.
– Jei atvirai, prieš nustatydama kainą turiu užeiti į namą. Toje pačioje gatvėje keli namai per pastaruosius keletą metų buvo parduoti už septynženklę sumą, bet buvo ir už truputį mažiau, daugiausia dėl jų būklės. Pirkėjai įsigyja pigiau, bet paskui restauruodami išleidžia tris keturis kartus daugiau, nei sumokėjo už namą. Jums būtų naudinga parduoti jį kuo brangiau, o tam reikėtų atlikti bent patį paprasčiausią remontą ir tik tada skelbti apie pardavimą.
Ji lėtai palinksėjo.
– Na, tai bent jau šiokia tokia pradžia. Aš jau kreipiausi į kelias agentūras, padedančias ieškotis darbo. Bet tai ilgas procesas, nes turės patikrinti mano praeitį ir visa kita, ir aš labai norėčiau, kad prieš pradedant dirbti namas jau būtų parduotas. Nes kol jo neparduosiu, negalėsiu pirktis naujų namų.
Aš uoliai rašiausi į bloknotą, pasižymėjau, kad turiu pasikalbėti su Džeku ir mama apie Sagutę Pinkni bei jos artimuosius ir apie jų ryšį su Džeine Smit.
– Kokia jūsų profesija? – paklausiau lyg tarp kitko.
– Aš esu atestuota profesionali auklė.
Mano automatinio pieštuko galiukas nulūžo.
– Auklė? Jūs mažų vaikų auklė?
Ji nusijuokė.
– Negi būna kitokių? Taip, mažų vaikų auklė... taip pat ir paaugusių. Kai kas stebisi, kad užaugusi be brolių ir seserų dirbu aukle, bet man atrodo, kaip tik dėl to ir pasirinkau šį darbą. Aš gyvenau daugybėje globėjų šeimų ir visuomet rūpindavausi mažesniais vaikais. Ko gero, jau tada suvokiau, kad tik šitaip galiu pasidžiaugti broliais ir seserimis... nors trumpai.
Padėjau ant stalo pieštuką ir atsilošiau.
– Kokia jūsų nuomonė apie kūdikių miego ir maitinimo režimą?
– Stačiai privalomas. Augantiems vaikams režimas yra nepaprastai svarbus. Jie būtinai turi valgyti ir miegoti vienodu laiku.
– Ar vaikai gali miegoti su tėvais vienoje lovoje?
– Netikusi mintis.
– Ar galima lovelėje palikti buteliuką?
– Negalima. Gadina dantukus. – Ar galima lupti?
– Veiksmingiausias būdas – tai liepti pasėdėti atskirai ant kėdutės.
Pirmiausia išgirdau garsiai zvimbiant
muses, paskui šimtai oru skriejančių sparnuotų juodų kūnelių
ėmė bumbsėti į sieną, į langus, keldami didžiausią triukšmą. Mama stipriau suėmė mane už rankos ir abi pakėlėm akis į palėpės laiptus. Ir suklykėm.
KAREN WHITE (Karen Vait, g. 1964 m.) –JAV rašytoja, daugiau nei 30 bestselerių autorė, jos kūriniai verčiami į 15 kalbų.
Lietuvių skaitytojai jau pamėgo jos romanus „Stiklo skambesys“, „Prarastos valandos“, „Pakrantės medžiai“, „Naktis, kai užgeso šviesos“, „Svajonių medis“, „Paskutinė naktis Londone“, „Sugrįžimas namo“.
„Dvasios iš gretimos gatvės“ – penktasis autorės romanas, pasakojantis apie nekilnojamojo turto agentę Melaniją Midlton. Ji tetrokšta ramios kasdienybės, tačiau tvarkydama Čarlstono senųjų pastatų pardavimo reikalus nuolat susiduria su paslaptimis, vos peržengia tų namų slenkstį. JAV Pietų valstijų pasakojimo tradicijų ir mistinių paslapčių persmelkti pirmieji keturi serijos romanai „Namas Trado gatvėje“, „Mergina iš Legaro gatvės“, „Nepažįstamieji Montagju gatvėje“ ir „Sugrįžimas į Trado gatvę“ jau subūrė daugybę ištikimų skaitytojų. Melanija vis dar pratinasi prie savo naujojo gyvenimo, bet po motinystės atostogų jau turi grįžti į darbą. Tačiau jos sugrįžimas į nekilnojamojo turto pasaulį, regis, klostosi kur kas sėkmingiau, nei galėjo tikėtis. Naujoji Melanijos klientė – Džeinė Smit, istorinio namo Pietų Baterijos gatvėje paveldėtoja, – pasiryžusi jį kuo greičiau parduoti. Staiga visiems laikrodžiams pradėjus stoti ties ketvirta valanda dešimt minučių ir vis dažniau sulaukiant paslaptingų telefono skambučių Melanija įsitikina – dvasios, tylėjusios daugiau nei metus, tuoj vėl įsiverš į gyvenimą. Kodėl jokių sąsajų su Pinknių šeima neturinti Džeinė paveldėjo jų namą ir ką gi nori pasakyti vis netoliese atsirandančios dvasios?
Melanija žino – kapstymasis po praeitį nežada nieko gero. Tačiau kai kurios paslaptys turi būti atskleistos.
Marchet Butler nuotr.