DUOK PENKIS SAU!

Iš anglų kalbos vertė Alm A ntė R I m Av I č I enė

Vilnius, 2023

Nusipelnei laimingo gyvenimo

Noriu papasakoti apie visai neseniai praėjusią dieną, kai išmokau vieno labai paprasto įpročio. Šį veiksmą, kuris padės tau pagerinti santykius su pačiu svarbiausiu žmogumi pasaulyje – savimi, pavadinau „duok sau penkis“. Pasidalinsiu su tavimi savo istorija, papasakosiu apie atliktą tyrimą ir tai, kaip tu išsiugdęs šį įprotį taip pat galėsi pakeisti savo gyvenimą.

Viskas prasidėjo vieną rytą, kai stovėdama vonioje ir valydamasi dantis pažvelgiau į veidrodį ir pagalvojau: Oi.

Staiga pradėjau vardyti viską, ko savyje nemėgstu: juodų paakių, smailo smakro, nevienodo dydžio krūtų (dešinioji mažesnė už kairiąją) ir nukarusios pilvo odos.

Galvoje ėmė suktis mintys: Atrodau baisiai. Reikia daugiau sportuoti. Man nepatinka mano kaklas. Sukirbus naujai minčiai jaučiausi vis blogiau.

Žvilgtelėjau į laikrodį: pirmasis „Zoom“ pokalbis prasidės po 15 minučių. Turėjau anksčiau atsikelti. Vėl šmėkštelėjo mintis apie vis artėjantį darbo atlikimo terminą. Sandorį, kurį bandžiau sudaryti. Neatsakytus elektroninius laiškus ir žinutes. Dar nepavedžiotą šunį. Tėčio biopsijos rezultatus. Visus su vaikais susijusius

reikalus, kuriuos turėjau šiandien sutvarkyti. Pasijutau sutriuškinta, nors dar net nespėjau užsisegti liemenėlės ar atsigerti kavos. Oi. Tą rytą troškau tik įsipilti puodelį kavos, įsitaisyti prieš televizorių ir pamiršti viską, kas man kėlė nerimą... Bet žinojau, kad tai nebūtų geras sprendimas. Žinojau, kad niekas neateis ir neišspręs visų problemų, neužbaigs projektų, už mane nepasportuos ar nesudalyvaus tame sekinančiame darbo pokalbyje, kuris manęs laukė.

Aš tik norėjau... nelemtos pertraukos... nuo savo gyvenimo Keletas pastarųjų mėnesių išties buvo pragariški. Nuolat buvau įsitempusi. Visais rūpinausi ir dėl visko nerimavau. Bet kas pasirūpins manimi? Esu tikra, kad ir tau tokia būsena nesvetima. Tokiomis akimirkomis, kai darbai tik kaupiasi, o vidiniai rezervai senka, gali atrodyti, kad viskas ritasi žemyn. Reikėjo, kad kas nors ateitų ir pasakytų: Tu teisi, sunku. Nenusipelnei to. Nesąžininga... Bet jei kas ir gali susitvarkyti, tai tik Tu. Tik tiek norėjau išgirsti. Reikėjo, kad kas nuramintų ir pakeltų nuotaiką. Ir nors esu viena sėkmingiausių pasaulio motyvatorių, tą akimirką nesugalvojau, ką sau pasakyti.

Net nežinau, kodėl taip pasielgiau. Bet kad ir kokia buvo priežastis, stovėdama vonioje vienais apatiniais kilstelėjau ranką savo pavargusiam atspindžiui. Norėjau pasakyti tik tiek: Matau tave. Matau tave ir myliu. Nagi, Mele. Tu gali.

Ne tik kilstelėjau ranką, bet ir daviau penkis savo atspindžiui veidrodyje. Šis gestas lengvai atpažįstamas, su niekuo nesupainiojamas

ir toks pat dažnas kaip rankos paspaudimas. Juk per savo gyvenimą visi daugybę kartų esame sumušę delnais su kitais. (Pastaruoju metu šis gestas gal net tapo nebemadingas.) Taigi, stovėjau vonioje vis dar be liemenėlės priešais veidrodį, pasirėmusi į kriauklę, negavusi rytinės kofeino dozės – sumušiau delnais su savo atspindžiu veidrodyje. Šiuo gestu tarsi pasakiau sau, ką labai troškau išgirsti. Patikinau save, kad galiu viską įveikti. Pasveikinau veidrodyje matomą moterį, t. y. save, ir paraginau kilstelėti smakrą ir eiti pirmyn. Vos tik ranka paliečiau veidrodį susiliesdama su savo atspindžiu, mano nuotaika šiek tiek pagerėjo. Jau nebuvau viena. Turėjau S aVE. Tai buvo labai paprastas gestas, tarsi paslauga sau. Man to reikėjo, nusipelniau to.

Iš karto pajutau, kad krūtinėje dingo įtampa, atlošiau pečius ir net išspaudžiau šypsenėlę, nes sumušti delnais su savo atspindžiu veidrodyje priminė nevykusį pokštą, bet staiga nebeatrodžiau tokia pavargusi, nebesijaučiau tokia vieniša, o laukiantys darbai nebebuvo tokie bauginantys. Tądien atlikau viską, ką buvau suplanavusi.

Kitą rytą vėl suskambo žadintuvas. Tos pačios problemos ir toks pats beviltiškumo jausmas. atsikėliau. Paklojau lovą. Nuėjau į vonią ir veidrodyje pasižiūrėjau į savo atspindį: Sveikutė, Mele. Net nesusimąsčiusi nusišypsojau ir vėl sumušiau delnais su savo atspindžiu.

Išaušo trečias rytas. Pabudusi supratau, kad laukiu, kol nueisiu prie veidrodžio ir sumušiu delnais su savo atvaizdu veidrodyje. Žinau, skamba keistai, bet taip jaučiausi. Kiek greičiau nei įprastai pasiklojau lovą ir entuziastingai nužingsniavau į vonią, nors niekas negalėtų taip jaustis ankstų rytą, vos penkios minutės po šeštos. Tai paaiškinti galėjau tik taip:

Jaučiausi taip, lyg eičiau susitikti su drauge

Vėliau tądien bandžiau prisiminti visus kartus, kada su kitais esu sumušusi delnais. Žinoma, prisiminiau jaunystę, kai priklausiau sporto komandoms. Dar prisiminiau bėgimo varžybas, kuriose dalyvaudavome kartu su draugėmis. Prisiminiau beisbolo rungtynes, kurias žiūrėdavome Fenvėjaus parke: „Red Sox“ pelnius tašką, daugybė stadione susirinkusių žmonių sumušdavo delnais. Duodavau penkis draugams, kai jie sulaukdavo taip norėto paaukštinimo, išsiskirdavo su nevykėle antrąja puse arba laimėdavo žaisdami kortomis. O tada prisiminiau dar vieną įvykį, kai sumušti delnais teko daugybę kartų: 2001 m. bėgau Niujorko maratoną. Buvo praėję vos keletas mėnesių po rugsėjo 11­osios teroristinio išpuolio, kai žuvo 2 977 žmonės ir buvo sugriauti Bokštai dvyniai. abipus trasos (26,2 mylios*), besidriekusios per visus penkis Niujorko miestą sudarančius rajonus, ant šaligatvių susigrūdo daugybė žiūrovų, kiek tik akys užmatė, pro kiekvieno buto langą kabojo amerikos vėliavos. Jei ne tie susirinkę žiūrovai, davę man penkis ir sveikinę, tikrai nebūčiau įveikusi viso atstumo. Neturėjau laivyno „ruoniams“ būdingos ištvermės. Uždusdavau, kol užnešdavau pirkinius į antrą aukštą. Be to, tuomet buvau jauna mama (auginau du dar trejų nesulaukusius vaikus) ir dirbau visą darbo dieną, todėl prieš maratoną negalėjau tinkamai treniruotis. Po šimts, net mano sportbačiai buvo vos keletą kartų dėvėti. Bet į svajonių sąrašą buvau įrašiusi šį maratoną ir atsiradus progai buvau pasiryžusi įveikti visą distanciją. Buvo tiek daug akimirkų, kai keliai drebėjo, šlapimo pūslė vos laikė, o protas įtikinėjo: Jokiu būdu. Negaliu to padaryti. Kartais imdavau šlubčioti. Kodėl per mažai

* 42 km ir 195 m. (Čia ir toliau – vertėjos pastabos.)

Nusipelnei laimingo gyvenimo

treniravausi? Kodėl prieš dvi savaites nusipirkau naujus sportbačius? Nubėgusi beveik 13 mylių* ėmiau maldauti vandenį dalijusius savanorius, kad man pritartų pasakydami pasitraukti. Bet jie net nenorėjo to girdėti. Pasitraukti? Dabar? Bet tiek daug nubėgta! Jų padrąsinimai išsklaidė mano abejones ir bėgau toliau.

Esi daug stipresnis, nei manai

Sugebėjau įveikti maratoną tik dėl visą kelią girdėtų nuolatinių palaikymo ir sveikinimo žodžių. Jei būčiau klausiusi galvoje besisukančių minčių, būčiau sustojusi po 7 mylių**, kai ant kojų pratrūko pūslės ir kiekvienas žingsnis pasidarė labai skausmingas. Bet buvo taip gera girdėti sveikinimus: tie žodžiai padėjo susikaupti ir judėti toliau. Sumušimai delnais stiprino mano tikėjimą, kad galiu padaryti tai, ko dar niekada nebuvau padariusi.

Kai jau buvau praradusi tikėjimą savimi, nes mane aplenkė tiek daug kitų bėgikų, nuo pasitraukimo mane sustabdė tik nepažįstamasis, ištiesęs ranką, kad man duotų penkis. Taip vienas žmogus kitam perduoda savo energiją ir tikėjimą. Šis gestas kažką pažadina. Primena, ką jau buvai pamiršęs. Kaskart sumušusi delnais žinodavau, kad jie manimi tiki, todėl ir aš ėmiau tikėti savimi ir savo galimybėmis judėti į priekį, žingsnis po žingsnio, visas šešias valandas, kol kirtau finišo liniją ir pasiekiau tikslą.

Jei suprasi, kiek daug gali duoti sumušimas delnais su nepažįstamuoju, bus gana lengva surasti gyvenimo ir maratono paraleles. abu yra ilgi, teikia pasitenkinimą ir džiugina, tačiau kartais yra skausmingi. Įsivaizduok, kas būtų, jei kas rytą pabustum ir įgytum

* apytikriai 20,9 km.

** apytikriai 11,3 km.

tos pačios energijos, kokios atsirasdavo sumušus delnais, ir jos pripildytum kasdienį gyvenimą?

Sustok ir pagalvok. ar kritikuodamas save kaip nors sau padedi? ar kas nors pasikeistų, jei galėtum atsikratyti to įpročio ir išmoktum kiekvieną gyvenimo dieną, kiekvieną savaitę, visus metus palaikyti save, žingsnis po žingsnio siekiant užsibrėžto tikslo ir svajonių? Tik įsivaizduok, jei TU pats būtum didžiausias savęs gerbėjas ir skatintojas. Sunku įsivaizduoti, tiesa? Bet neturėtų taip būti.

Noriu, kad sąžiningai atsakytum: Kaip dažnai dėl savęs džiūgauji?

Spėju, kad padarei tokią pačią išvadą, kaip ir aš. Beveik niekada. Kyla Klausimas: Kodėl? Jei taip velniškai gera būti mylimam, skatinamam ir garbinamam, jei toks elgesys ragina eiti pirmyn ir padeda pasiekti tikslus, kodėl tu pats su savimi taip nesielgi?

Prisimink gerai žinomą nurodymą: „Pirmiausia pats užsidėk deguonies kaukę“

Šiuos žodžius girdėjau gal milijoną kartų, bet taip ir neišmokau jų pritaikyti kasdienybėje. Tiesa! Sumušimas delnais su veidrodyje matomu savo atvaizdu atvėrė man akis: pirmiausia pasirūpink savimi, save iškelk į pirmą vietą, nors paprastai taip elgiesi su kitais.

Tik pagalvok, kaip puikiai moki palaikyti ir aukštinti kitus žmones. Palaikai savo mėgstamiausias komandas, seki mėgstamus aktorius, muzikantus ir nuomonės formuotojus. Perki bilietus į rungtynes, po pasirodymų atsilygini ovacijomis, laikaisi kitų rekomendacijų, perki drabužius iš jų naujosios kolekcijos ir kruopščiai

seki visus pasiekimus, pradedant pergalėmis Supertaurės turnyre ir baigiant „Grammy“ apdovanojimais.

Tau taip pat puikiai sekasi palaikyti ir skatinti savo mylimus žmones: partnerį, vaikus, geriausius draugus, šeimos narius ir bendradarbius. Visiems šeimos nariams suplanuoji gimtadienių vakarėlius ir kitas šventes, daugiau dirbi, kad padėtum pervargusiam bendradarbiui, ir pirmoji pagiri draugę, parodžiusią pažinčių puslapyje susikurtą anketą (Atrodai fantastiškai!), ar palaikai pradėjus prekiauti maisto papildais (Nusipirksiu atsargų visiems metams!). Visus skatini siekti savo tikslų ir svajonių, netgi šįryt pirmą kartą jogos treniruotėje sutiktą moterį. Vos instruktoriui užsiminus apie rengiamą būsimų jogos mokytojų programą, iškart puoli raginti: Ar ketinate užsirašyti? Tikrai turėtumėte taip pasielgti! Jums puikiai sekasi šuns nuleista galva poza.

Bet kai reikia skatinti save ir pasidžiaugti, ne tik kad pritrūksta žodžių, bet netgi elgiesi priešingai. Smukdai save. Žvelgi į veidrodį ir peiki save. Kritikuoji ir aiškini, kad tavo tikslai ir svajonės nieko verti. Dėl kitų vertiesi kūliais, bet niekada taip nesielgi dėl savęs.

Pats laikas imti save skatinti taip, kaip nusipelnei

Savivertė, savigarba, meilė sau ir pasitikėjimas savimi atsiranda tada, kai imi ugdyti šias savybes. Todėl noriu, kad kas rytą dieną pradėtum sumušdamas delnais su veidrodyje matomu savo atspindžiu. Labai svarbu išsiugdyti šį įprotį, suprasti, kodėl taip darai, ir kartoti jį kiekvieną dieną. Bet tai tik pradžia.

Sumušti delnais su savimi nėra paprastas veiksmas: tai holistinis gyvenimo būdas, pasaulėžiūra, filosofija ir strategija,

padėsianti perprogramuoti visus galvoje glūdinčius pasąmoninius modelius. Pasitelkusi mokslinius tyrimus, asmenines istorijas ir realius gyvenimiškus pavyzdžius parodysiu, kaip įprotis sumušti delnais keičia žmonių iš įvairių pasaulio vietų gyvenimus (šioje knygoje papasakosiu apie daugelį jų), ketinu paaiškinti, kaip galima kontroliuoti gyvenimą sumušant delnais, ir pasistengsiu įkvėpti kiekvieną dieną atlikti šį veiksmą.

Išmoksi identifikuoti emociškai smukdančias mintis ir jausmus, pavyzdžiui kaltę, pavydą, baimę, nerimą ir netikrumą. Taip pat sužinosi, kaip tai paversti visai kitokiomis mintimis ir elgesio modeliais, ne tik įkvepiančiais, bet ir skatinančiais žengti pirmyn. Ir, žinoma, atskleisiu visas smulkmenas ir paaiškinsiu, kaip ką daryti, papasakosiu apie atliktus mokslinius tyrimus, patvirtinančius, kad šis metodas veikia, ir netgi būsiu kasdien su tavimi (netrukus papasakosiu apie tai daugiau).

Tai kur kas daugiau, nei žinoti, kaip ryte pabusti laimingam, ar pralinksmėti, kai būna labai liūdna, ar netgi pasirengti svarbiausioms ir labiausiai jaudinančioms gyvenimo akimirkoms.

Kalbu apie supratimą, kaip sukurti ar pagerinti santykius su pačiu svarbiausiu asmeniu visame pasaulyje – savimi. Skaitydamas šią knygą sužinosi apie svarbiausius savo poreikius ir kaip juos patenkinti. Taip pat rasi informacijos apie išties veikiančias mąstymo strategijas, padėsiančias visomis gyvenimo akimirkomis – kai sekasi ir kai nesiseka, kai laimime ir kai patiriame pralaimėjimą – ir niekada neleisiančias išduoti veidrodyje matomo žmogaus.

Kaip matai save, taip matai pasaulį

Turbūt jau supratai, kad rašydama šią knygą daug mąsčiau apie sumušimo delnais svarbą. Galbūt net daugiau, nei derėtų. Dabar, jau išsiugdžiusi įprotį sumušti delnais, suprantu, kad pirmuosius savo gyvenimo dešimtmečius praleidau menkindama arba ignoruodama veidrodyje matomą savo atvaizdą, nes jis manęs nedžiugino. Tai išties ironiška, žinant, kaip užsidirbu.

Kaip viena iš dažniausiai samdomų viso pasaulio motyvatorių ir bestselerių autorė galiu tau pasiūlyti reikalingus įrankius ir palaikymą, kad pakeistum savo gyvenimą. Mano pasitikėjimas tavimi TaU suteikia pasitikėjimo savimi. Kai iš tiesų stabteliu ir susimąstau, suprantu, kad mano darbas prilygsta sumušimui delnais. Viskas, kuo dalijuosi (nesvarbu, ar kalbėdama, kai stoviu ant pakylos, ar knygose, ar vaizdo įrašuose, kuriuos keliu į „YouTube“ platformą, ar internetiniuose kursuose, ar socialinėje žiniasklaidoje), kiekvienas mano veiksmas skirtas pasakyti, kad tikiu tavimi. Tavo  vajonės yra svarbios. Tu gali, judėk pirmyn. Jau ne vienus metus sumušu delnais su tavimi. Deja, nors sumušu delnais su tavimi, ne visada taip puikiai elgiuosi su savimi. Esu pikčiausia savęs kritikė. Lažinuosi, kad ir tu toks esi. Tik visai neseniai, kai pradėjau sumušti delnais, iš pradžių su veidrodyje matomu savo atspindžiu, o vėliau ir kitais simboliškais būdais, viskas ėmė pamažu keistis. Išmokus save matyti ir palaikyti, pasidaro daug lengviau pastebėti, kada apima nerimas, ir gali pasistengti mąstyti veiksmingiau ir optimistiškiau. Galvoje sukantis pozityvioms mintims jausi daug daugiau motyvacijos keisti savo gyvenimą. O apsiginklavęs sumušimo

delnais įpročio suteikta energija ir išsiugdęs tinkamą požiūrį, gali viską pasiekti.

Kai sumušdavau delnais su savo atvaizdu veidrodyje, pagerėdavo nekaip prasidėjusi diena. Šis įprotis iš galvos ištrindavo savikritiką ir sau jaučiamą neapykantą. Ėmiau į gyvenimą žvelgti visai kitaip. Taip prasidėjo vienas didžiausių pokyčių mano gyvenime. Lyg būčiau smėlyje nubrėžusi liniją. Užmezgiau visai kitokį ryšį su svarbiausiu asmeniu savo gyvenime – savimi. Ėmiau visai kitaip galvoti apie save ir savo galimybes. Šis naujas įprotis pakeitė mano gyvenimą.

Todėl ir parašiau šią knygą.

Pats laikas tave padrąsinti

Pačios galingiausios šio pasaulio jėgos yra paskatinimas, pagyrimas ir meilė. O tu sau jų nesuteiki. Bet tu toks ne vienas. Visi taip elgiamės.

Gal tau sunku save pamilti arba negali pasikeisti, nors ir labai stengiesi. O gal pasiekei daug pergalių ir pelnei gerą vardą, bet vis tiek negali džiaugtis gyvenimu, nes visada galvoje sukasi negatyvios mintys. Gal praeityje tave kažkas nuskriaudė, o gal pats siaubingai elgeisi su kitais žmonėmis.

Kad ir kas tau yra nutikę, noriu, kad suvoktum tiesą. Tavęs laukia nuostabus gyvenimas, tik to dar nesupranti. Tavęs laukia nuostabi ateitis, tereikia suimti save į rankas ir ją sukurti. Turi patį nuostabiausią sąjungininką (arba kitaip palaikymo komandą, slaptą ginklą), kaip tik spoksantį į tave veidrodyje, bet jį ignoruoji. Jei nori gyvenime daug pasiekti arba tiesiog būti

laimingo gyvenimo

laimingesnis, turi pabusti ir pradėti elgtis su savimi geriau nei iki šiol. Viskas prasideda kiekvieną rytą, kaip tik tą akimirką, kai pažvelgi į veidrodį.

Viskas yra lengviau, nei tau atrodo

Paklausk savęs, kokio gyvenimo trokšti. Nejau nenori džiaugtis gyvenimu? Netrokšti sėkmingos santuokos ir puikaus darbo? Nejau nenori būti puikus tėvas ar mama, taip pat puikus draugas? Nejau nenori siekti pripažinimo ir jausti, kaip stiprybė ir įsitikinimai tave veda vis pirmyn? Žinoma, kad nori. apie tai ir yra ši knyga: apie pasitikėjimą ir džiaugimąsi savimi. Tada galėsi bet ką pasiekti ir bet kuo tapti. Prasidės grandininė reakcija. Bus impulsas judėti pirmyn, džiaugtis, užmegzti patikimą ryšį su savimi ir mėgautis džiaugsmo suteikta energija.

Viskas prasideda nuo tavęs

Jei gyvenime nori daugiau džiaugsmo, pripažinimo, meilės, palankumo ir optimizmo, pirmiausia reikia išmokti visa tai duoti sau. Iš tiesų. Viskas prasideda nuo TaV ę S. Jei nesistengsi būti laimingas ir nesieksi savo svajonių, kas kitas už tave tai padarys? Jei žvelgdamas į veidrodį negali matyti meilės verto žmogaus, kodėl kiti turėtų? Beje, išmokus mylėti ir palaikyti save, pagerės ir santykiai su kitais. Mokėdamas džiaugtis S aVIMI, sugebėsi dar labiau džiaugtis kitų sėkme: draugų, bendradarbių, šeimos, kaimynų ir savo partnerio. Nes neįmanoma kitiems suteikti to, ko nesuteiki sau.

Įspėjimas

Gali atrodyti, kad duoti penkis labai paprasta, tiesą sakant, net pernelyg paprasta. Todėl prašau manęs paklausyti ir išgirsti. Šis veiksmas labai stipriai paveikia pasąmonę ir neuronus. Pokyčiai išlieka daug ilgiau, nei rankos atspaudas ant vonios veidrodžio. Iš pradžių sumušti delnais atrodys tik kaip paprastas veiksmas, bet ilgainiui šio gesto simbolizuojamas pripažinimas, pasitikėjimas, džiugesys, optimizmas ir elgsena taps tavo tapatybės dalimi.

Pasakysiu tai, kas man pačiai buvo netikėtas atradimas: gali sunkiai dirbti, bet labai savimi rūpintis. Gali pasinaudoti atsiradusia galimybe, susimauti, išmokti pamoką, bet nepulti savęs gėdyti. Gali turėti didžiulių ambicijų, bet su savimi ir kitais elgtis labai maloniai. Gali gyvenime susidurti su milžiniškais sunkumais, bet įgauti dar daugiau optimizmo, atsparumo ir tikėjimo, kad viską išgyvensi. Vos liausiesi save kaltinti dėl blogos savijautos, iš karto pasijusi geriau.

Tik tada, kai tiek geromis, tiek blogomis dienomis išmoksi savimi džiaugtis, save skatinti ir palaikyti, liausiesi kovojęs, gyvenimas ims tekėti tau skirta vaga. Net neįsivaizduoji, kaip viskas bus paprasta, jei tik nebūsi sau toks griežtas. Suprasi, koks nuostabus gali būti gyvenimas. Kad geros dienos gali būti dar malonesnės, jei tik nuolat pats visko nesugadinsi.

Nusipelnei būti pagerbtas

Ne už metų. Ne tada, kai būsi paaukštintas, sulieknėsi ar pasieksi tikslą. Nusipelnei būti pagerbtas už tai, kas esi ir kur esi. Dabar. Jau šiandien. Ne tik nusipelnei, tau to reikia. Taip bus

patenkinti patys svarbiausi emociniai poreikiai: būti matomam, išgirstam ir pripažintam. Juo labiau kad tyrimai rodo, jog sulaukus tokios paramos tau ims sektis. Šioje žemėje niekas kitas negali taip smarkiai įkvėpti kaip padrąsinimas, tikėjimas tavimi ir pagarba.

Todėl manau, kad įprotis švęsti ir optimizmas turi tapti kasdienybės dalimi. Sąmoningai ir apgalvotai džiaugdamasis, kad ryte pabudai, pradėjai dieną, įgijęs įprotį save palaikyti, kad ir kas nutiktų, galėsi įveikti kiekvieną tave stabdančią kliūtį, pakeisti gyvenimą ir pajusti pasitenkinimą.

Būtent taip man nutiko.

Vos po keleto savaičių supratau, kad įprotis sumušti delnais su veidrodyje matomu savo atspindžiu mane visiškai pakeitė. Daugiau nebemąsčiau apie tuos savo bruožus, kurių taip nekenčiau. Ėmiau suprasti, kad mano išvaizda yra M a ŽI aUSI a I svarbi. Geriausia tai, kas slypi manyje.

Vos spėjusi ryte atsimerkti, nekantrauju vonios veidrodyje pamatyti savo atvaizdą. Jau daugiau nei 50 metų kiekvieną rytą pažvelgiu į veidrodį. Tik neprisimenu, kad kada būčiau to laukusi. Tai dar vienas keistas sumušimo delnais su savo atvaizdu poveikis: nebematai fizinio kūno, matai tik tai, kas VIDUJE. Svarbu asmenybė ir ką darai gyvenime.

Veidrodyje netgi nematai savo fizinio kūno, tiesiog sveikiniesi su savimi lyg koks kaimynas, mojuojantis nuo priebučio. Pakeli ranką ir kiekvieną rytą tyliai sau pasakai: Labas! Matau tave! Tu gali! Imkimės darbo. Toks elgesys turėjo didelę įtaką mano nuotaikai, jausmams, motyvacijai, atsparumui ir požiūriui. anksčiau pradėdama dieną jausdavausi taip, lyg į kalną risčiau didžiulį akmenį. Dabar kasryt išeinant iš vonios atrodo, kad vėjas pučia man į nugarą.

Kiekvieną dieną, kai žvelgdama į veidrodyje matomą atspindį kilsteliu ranką, mano ryšys su savimi tik stiprėja.

Tiesą sakant, vieną dieną jaučiausi taip gerai, kad nufotografavau save, besisveikinančią su savo atvaizdu veidrodyje, ir paskelbiau nuotrauką socialiniame tinkle. Nuomonės formuotojai taip daro. Dalijasi meile. Neparašiau nei antraštės, nei paaiškinimo. Nebuvo net grotažymės. Tiesiog platformoje „Instagram“ paskelbiau nuotrauką ir dariau tai, ką ir įprastai.

Tądien nebuvau vienintelė pasaulyje, kuriai reikėjo su kuo nors sumušti delnais.