ĮŽANGA
Garsiai ir atkakliai kažkas beldėsi į mūsų namų langus. Matyt, vėl tėviškai tikrino, ar kietai ir saldžiai miegame. Tai buvo ne pirmas ir ne antras kartas. Jei neprisibelsdavo, išbandydavo stiklo atsparumą kumščiais... kartą jie laimėjo 1:0. Dzzz zzzz zzzz... staiga suzvimbė stiklai. Ir BAM BAM į veidą. Bum bum į koją, į rankas, į šonus... Jis atkakliai tikrino, ar stiprus mamos kūnas, kiek ilgai toji gležna moteris atlaikys jo smūgius. Šią nemeilės išraišką palydėdavo trijų aukštų keiksmai. (O gal tokia ir yra VYRO meilė?) Kada persipildė mano, smurtautojo dukters, kantrybės taurė? Tada, kai gyniau mamą, su peiliu rankoje prirėmusi TĄ blogį kampe? Ar tada, kai po daugelio metų nepabūgau pažvelgti tėvui į akis ir išrėkti savo tiesos? O gal tada, kai po dvidešimt šešerių metų, jau būdama suaugusi, padariau daugybę dalykų, kuriais nesididžiuoju? Aš nesidžiaugiu ir savo ne visai šviesiomis mintimis apie tėvą, bet kartu suvokiu: SMURTAS GALI DOVANOTI LAIMĘ.
8