DARIUS TAUGINAS
R omana s
Pilvu įsiremiu į šulinio briauną ir pažvelgiu į juodą kiaurymę, atsiveriančią po manimi. Matau vandenyje tingiai raibuliuojantį savo paties išdarkytą atvaizdą. Arba įtikinėju save, kad matau. Bet man vis vien. Nesiruošiu juo grožėtis, nėra dėl ko. Niekada nelaikiau savęs gražuoliu, neketinu įpročių keisti ir dabar. Momentas įpročiams keisti visai netinkamas. Iki vandens paviršiaus – vienuolika žiedų (rentinių). Žiedo aukštis – 900 mm, skersmuo – du metrai. Dar du žiedai po vandeniu. Gilus šulinys, turėtų pakakti. Žiedų siūlės atrodo kaip dešimtmečių sandūros. Arba penkmečių. Arba lygiadienių. Jubiliejinės siūlės. Susikaupiu. Lyg šuolininkas į vandenį, tuoj visus pritrenksiantis tobulu akrobatiniu šuoliu nuo tramplino, giliai įkvepiu, kelias sekundes sulaikau orą plaučiuose, vis dėlto puiki materija, palengvėle iškvepiu. Esu pasiruošęs. Beveik. Kraštutinei patirčiai pasiruošti iki galo niekam nelemta. Dar labiau persisveriu per kraštą. Laikausi tik iš įtampos tirtančiomis šlaunimis. Ištiesiu rankas į priekį. Šuolis turi būti taisyklingas. Laikytis
D A R I U S TAU G I N A S
taisyklių privalu. Net jei to nebereikalauja aplinkybės. Nesinori apvilti savo gausių mokytojų. Ne tam jie kūrė ir užrašė visus tuos regulų rinkinius, kad lengvabūdiškai į juos nusispjautum. Kad ir skaudančia širdim. Kad ir jausdamas kaltę. Taip, mano kaltės jausmas puikiai ištreniruotas. Ne kiekvienam duota, ne kiekvienam. Užteks knisti sau protą. Laikas. Susikaupti vis tiek nepavyks. O ryžto prarasti sau nelinkėčiau. Niekam nelinkėčiau. Taigi skaičiuokim iki trijų. Viens du... Pasimuistau ir dar labiau išprovokuoju traukos jėgas. Slystu žemyn. Rankos tiesiai. Viskas apgalvota. Nesusimausiu. Jei ir susimaučiau, niekas apie tai analuose neužrašytų. Pliusas. Trys! Pradedu kristi. Sako, ribinėse situacijose – besiartinantis šulinio vanduo puikiai tiko į šią kategoriją – pro akis prabėga visas tavo gyvenimas. Viliuosi, kad taip ir bus. Daug dalykų užmiršau, paskutinėmis akimirkomis nepakenktų išsitraukti svarstykles ir pasverti savo gerus bei blogus darbus. Mintys neįskaičiuojamos, tai tik nevykusi smegenų iškrova, jos ir savo šeimininkui, man, nepaklūsta, gyvena atskirame pasaulyje, kuria savus ritualus, lyg kauštelėję 6
DRAUGAS
prievaizdai be jokio tikslo botagu vaiko neuronų bandas. Kad tik būtų pramoga. Tik kam tai rūpi? Man? Nemanau. Laiko turiu net kelias sekundes. Ir vienuolika žiedų (rentinių). Pirmasis nesiskaito. Ten kūdikystė ir ankstyvoji vaikystė su traumomis ir neišsipildžiusiais pažadais. „Kai užaugsiu, būsiu mėsos kombinato direktorius.“ Kombinatai seniai griuvo, liko tik agrofirmos su puikiais chemikalų rinkiniais. Kad žmonės sveikai gyventų ir gryna mėsa neapsirytų. O psichoanalitiko, kuris padėtų iškrapštyti arba galutinai numarinti visą pasąmoninį bagažą, šalia nėra. Koks psichoanalitikas ryžtųsi šokti į šulinį kartu su manim? Net pasiūlius jam dvigubą užmokestį. Pradedam...
2 R E N T I N YS
Apie draugystę Draugystė – sudėtingas mechanizmas. Tarsi žmogaus gyvenime kas nors būtų paprasta. Neužtenka susirasti draugo ir padėti dar vieno kryželio asmeninio kredito stulpelyje. Lyg įtarus mokslininkas, nepasitikintis savo paties tezėmis, visą gyvenimą atlikinėji bandymus, mėgindamas nustatyti draugystės patvarumą: nardini į druskos tirpalą, mėtai į užterštą atmosferą, užrakini požeminiame rūsyje, it zefyrus kepini ant ugnies. Jei ji išlaiko šių keturių elementų sąjungą, kelias akimirkas nusiramini. Metai bėga, barzda želia, oda rambėja, smegenys bręsta, gal ir brinksta, vakarykštė diena lygiai tokia pat kaip ir šiandienykštė, tąsais su savo įsitikinimais kaip su aikštingu vaiku, nebesupranti, ar teisybė apskritai egzistuoja, ar tai tik mūsų pačių vaizduotės vaisius. Reiktų 9
D A R I U S TAU G I N A S
paklausti elito. Tačiau ir elitas turi ribas, be ilgai kauptų materialių gėrybių ir kelių institucinių pripažinimų, daugiau niekuo pasigirti negali, nebent ezoterinio lygmens retorika. O tu nei toks, nei anoks. Bet ir nesiardei, kad toks taptum. Kuo daugiau žinai, tuo daugiau klausimų kyla. Kuo daugiau turi, tuo daugiau nori. Kada beužtektų laiko ramiam gyvenimėliui? Sauna, alus, mergos arba kalbos apie jas, būtent tokių gėrybių geistum sau ir savo ištikimiausiems bičiuliams. Arba vienadieniams pažįstamiems. Betgi skirtumas yra. Didelis. Deja, draugų būrys keičiasi. Vieni išvažiuoja į kitus miestus, emigruoja į tolimas šalis, antri veda, augina nepriekaištingai niokojamos Žemės paveldėtojus, treti paskiria savo gyvenimą meditacijai, alkoholiui, ketvirti išgaruoja, net pėdsakų nepalieka. Juos pakeičia kiti. Gamta nesitaiko su tuštuma, ją užpildo. Kadangi bendrų ankstyvųjų prisiminimų nebėra, kuriami nauji. Ir bet kaip sumetami į atminties albumus, kad daug vėliau, supantis kėdėje priešais židinį ir glostinėjant savo praretėjusius plaukus, būtų ištraukti ir nors kiek pagal chronologinę tvarką surūšiuoti. Beje, ar kuris jūsų pagalvojo, ką reiškia prarasti draugystę? Netenki apetito, nebemiegi naktimis, skaudžiai dūsauji vartydamas rankoje draugo nuotrauką? Visa tai galioja meilei, o draugystei? Kvailas tas draugystės pra10
DRAUGAS
radimo jausmas – visai nesukrečiantis. Netekęs gerai apmokamo darbo liūdėtum daug ilgiau ir nuoširdžiau. Dabar teatsidūsti: gaila, reiks ieškoti ko nors kito, jei kompiuteris suges. Ir nė neįtari, kad tai tavo kompiuteris galvoje – visų kvailysčių valdymo centras – seniai išėjęs iš rikiuotės. Visi turi pirmą tikrąjį draugą. Su juo pradėjai klampų kelią į pilnaverčius visuomenės narius, prisilietei prie pamatinių žmogiškųjų ydų ir prisipratinai prie civilizacijos siūlomo išrankumo. Su juo atlikai ankstyvuosius savinaikos pratimus, įgyvendinai šaunų „bet kokia kaina išsiskirkim iš kitų“ planą, iš jo pirmąsyk išgirdai, kokia saldi gali būti nuodėmė, jei, žinoma, leidai sau tuo patikėti. Nes, be visų kitų savybių, geriausias draugas dažnai būna ir šaunus melagis. Susipažinai su juo daugiabučio namo kieme, darželyje, mokykloje. Smėlio dėžėje kartu pastatėte pilį, paskui su dar didesniu entuziazmu ją sutrypėte. Smagiai patampėte mergaitėms kasas, išbandėte jų atsparumą mechaninei apkrovai ir kartu jų mažytėse širdyse pasėjote įsitikinimo sėklelę, kad visi vyrai – šovinistiniai kuiliai. Bėginėdami stipriai prakaitu atsiduodančioje sporto salėje susimušėte kaktomis, susipainiojote pasipylusių žiežirbų skaičiuje, vėliau kaip patikimiausią priemonę nuo guzų pasirinkote 11
D A R I U S TAU G I N A S
koridoriaus sienos gražinimą guminiais batų padais. Už transformatorinės surūkėte pirmąją dvokiančią cigaretę, kosėjote taip, lyg ketintumėte plaučius išspjauti. Draugiškai nutarėte, kad alkoholis geriau. Net ir inkvizicijos kankinami nebūtumėt prisipažinę, kad visa bendra jūsų praktika – tik vogčiomis nusiurbta pusė stiklelio „Damų“ likerio. Kiek individų, tiek situacijų. Bet būna ir visiškai metafizinis, dar daugiau – pasakiškas interesų susikirtimas ir iš to išplaukantis dešimtmečius nenutrūkstantis ryšys. Knyga. Pasakos. Švedų pasakos. Aplink sukiojosi ketvirtokai – visa šauni vyriška 4 b klasės fauna. Tu irgi sukiojaisi. Turėjo būti įdomiausia pamoka – darbai. Jau tada įsivaizdavai, kaip iš nerūdijančiojo plieno skardos išpjausi, o paskui išlankstysi kastuvėlį, kuris tiks nebent šunų šūdams nuo šaligatvio grandyti. Priėjo Viščiukas, nupiepęs bernelis, per fizinio lavinimo rikiuotes su tavimi stovintis beveik pačiame mažųjų gale. Nors jis niekada netaps mokslininku, netgi nebandys siekti aukštojo mokslo, šie ateities nesusipratimai niekaip neužkirs kelio akivaizdžiam faktui – jis 12
DRAUGAS
rankoje spaudė knygą. Tavo knygą. Švedų pasakas. Tu mėgai pasakas ir dabar jas mėgsti. Nes tik tai, kas turi puikiai nubrėžtą pradžią ir į neabejotinai nerūpestingą ateitį sutirpstančią pabaigą, gali įkvėpti pasitikėjimą gyvenimu ir jo prasmingumu netgi tuomet, kai netikėtai – dažniausiai per klaidą – sustoji, apsidarai ir teisėtai savęs paklausi: ką aš, po velnių, čia darau? Buvo tokia serija „Pasaulio pasakos“. Gauti jos tomus prilygo stebuklui. Tavo mama dirbo vaistinėje, ir tai buvo didžiulis privalumas santvarkoje, paremtoje barteriniais mainais – aš tau, tu man. Taigi tavo mama suvairuodavo vaistų pažįstamai knygyno darbuotojai, o ji atsilygindavo tuomet tikru deficitu tituluojamais spausdintiniais leidiniais. (Kokie keisti laikai, kokie lengvabūdžiai žmonės tuomet gyveno, niekas jų – o ir jie patys savęs – dabar nebesuprastų.) „Pasaulio pasakos“, tas vaikiško romantizmo kuras, buvo geidžiamiausias mokinukų mainų produktas. Visa sekcijos lentyna su nesuvaidintu pasididžiavimu spindėjo pasauliniu folkloru. Iš nelyginio puslapio į lyginį, iš vienos knygos į kitą kraustėsi, keliavo savo pusei karalystės atsidavę princai su skaisčiomis (arba ne) princesėmis, kvaileliai broliai su suskystintąsias dujas spjaudančiais slibinais, pamokslaujantys žvėrys su negailestingais ragų ir kanopų medžiotojais, gobšuolės raganos su siera ir 13
D A R I U S TAU G I N A S
mazutu prasmirdusiais nelabaisiais, išdykę vaikai su visas netikėlių išdaigas dovanojančiais seneliais bei senelėmis. Švedų pasakos išsiskyrė skandinavišku liberalizmu: ten lygiomis teisėmis savo likimus kalė ir troliai, ir elfų karaliai, ir paprasti piemenukai. Knyga taip ir vadinosi. „Piemenukas ir elfų karalius“. Nežinia, patiko Viščiukui knyga ar ne. Nelabai ir svarbu. Svarbu tai, kad šį veiksmą – vertingos knygos perdavimą teisėtam jos savininkui – užfiksavo budri Visvaldo akis. Jau tada jis nesąmoningai valdė visus būsimus klasės individualistus inteligentus ar jiems prijaučiančius. (Užbėgsiu už akių ir pasakysiu, kad tokių buvo visas šešetas.) Jo tėvai taip pat priėjo prie blatų, šildėsi aukštuose postuose, bet kažkodėl švedų pasakų Visvaldui neparnešė. Būtent tam apsižioplinimui tu ir turi būti dėkingas. Visvaldas užsigeidė švedų pasakų. Paprašė tavęs knygos, pažadėjo duoti paskaityti ką nors kita. Žodžiu, tie patys viską apimantys mainai. Po kelių dienų nusivedė tave į savo namus. Tau net akys apraibo nuo prieškambaryje vyravusios intelektualios dvasios. Lentynos nuo grindų iki lubų. Šimtai knygų. Nuo privalomos klasikos, kelionių „Horizontų“, įžymių žmonių „Siluetų“, Diuma rinktinių raštų rusų kalba iki vertingiausių „Drąsiųjų kelių“ tomų. Tave labiausiai pavergė slaptas 14
DRAUGAS
skyrius spintoje, kur sovietmečiu savo nepriderančią egzistenciją slapstė smetoniškos knygos. Vėliau suprasi, kad tai tebuvo pigūs nuotykiniai romanai, bet anuomet, palyginti su kraupiomis istorijomis apie tai, kaip grūdinosi plienas ar nikelis, tai prilygo kažkam antgamtiškam. Ko gero, per ateinančius metus surijai mažne visus slaptos spintos lobius. Protingesnis nepasidarei, bet dėl to nesijaudinai. Ekscentriškojo draugo dėka atsivėrė daug platesni asmeninių kelionių horizontai. Tu juos visus – arba daugumą – metams bėgant ir ištyrinėsi.
3 R E N T I N YS
Apie sveikatą Nuo pat mažens pasižymėjai itin gerai ištreniruotu ligotumu. Mama turėjo medalį gauti tave po poliklinikas betampydama ir įvairiausio plauko specialistams it neišsemiamą ligų maišą rodydama. Kaišiodavo specialistai į burną geležines menteles, liepdavo giliai kvėpuoti ir gerklingai aimanuoti: „Aaaa“, šaltą stetoskopą glausdavo prie įdubusios krūtinės, klausydavosi išskirtinių širdies ritmo ir plaučių darbo dažnių, kažką mąsliai užrašinėdavo į perdėm išsipūtusią tavųjų ligų istoriją. Šešerių išoperavo anginą. Iki šiol regi chirurgą, pjaustantį ir traukiantį tau iš burnos kruvinus kukulius. Dėjo juos į dubenėlį tau prieš akis. Kad įvertintum ir prisimintum. Į miestą atvažiavo klajojantis zoologijos sodas. Sukaupęs paskutines jėgas sliūkinai palei prasmirdusius vargšų gyvūnų gardus. Ištinusiomis kepenimis, kone 17
D A R I U S TAU G I N A S
dvilinkai susirietęs. Pasiskundei mamai. Ji griebė už rankos ir vėl į polikliniką. Vos spėjai peržengti slenkstį, gydytoja jau nustatė diagnozę: vaikeli, kokios geltonos tavo akys. Į ligoninę! Namiškiams liepė visus namus dezinfekuoti. Kad nepasirodytų mažai, dar ir po ampulę į šiknas susmeigė. Štai kokie kvalifikuoti tuomet buvo gydytojai! Ligoninėje tau geltą išgydė. Bėda, visas veidas apteko bjauriausiais šašais. Ištepė zelionke. Vos nemirei iš gėdos, visas žalias kaip varlė važiuodamas autobusu namo. Neabejotinai jau tada savo turbinų veikiamąją galią tikrino susireikšminimo mechanizmai: įsivaizdavai, kad užsikrušusiems savais reikalais žmogeliams daugiau niekas nerūpi, tik spoksoti į tavo pažaliavusią marmūzę. Prožektoriaus efektas. Tavo egocentriškumas vaizduoja, kad visada esi kitų žmonių nužiūrinėjamas ir tuoj pat nuteisiamas. Štai kur nevykėlis! Laimei, kiekvienas iš mūsų yra ne mažiau egocentriškas, galvoja tą patį, ką ir tu: kokia žiauri mano šukuosena. Lyg varnos būtų lizdą ant makaulės susisukusios. Kokie purvini mano batai. Koks sušiktai didžiulis spuogas ant nosies! Leiskit mirti iš gėdos. Iš tikrųjų visiems vienodai rodo. (Užsiknisk su savo šukuosena. Prasmek skradžiai su savo batais. Tai vadini spuogu? Pažiūrėk, kas man per naktį iššoko. Tikras Žemės gaublys!) Nebent gyventum kokiam nors Klebo18
DRAUGAS
niškių kaime, kur kiekvienas tavo veiksmas būtų stebimas pro didinamąjį stiklą, protokoluojamas ir rodomas vėlesnėms kartoms. Štai taip nuo ligų iki pažinimo defektų. Buvai nuolatinis tuberkuliozės dispanserio lankytojas. Įtarė tau džiovą. Dėl to, kad mokykloje suleidus į ranką vakciną po kelių dienų susiformuodavo didžiulis raudonas blynas. Ir kaip niežėdavo! Dabar pagalvoji: visa tai jie išdarinėjo su vienu vieninteliu įrankiu! Pats patikimiausias kelias bakterijoms bei virusams keliauti po platųjį tarybinių vaikų pasaulį. Rūpestingai rūšiavai savo ligas. Didžiausią pasididžiavimą keldavo uždegimai. Lyderių statusą išsikovojo šlapimo pūslė, plaučiai ir ausys. Ant hierarchijos kopėčių keliais laipteliais žemiau glaudėsi bronchitas, gripas, tymai, kiaulytė. Viena liga buvo visiškai neaiški ir į jokią apibrėžtą kvalifikaciją netiko – ankstyvoji nesąmoninga masturbacija. Trindavaisi į paklodę ir jausdavai malonų tvinkčiojimą. Darželyje būdavai labai retas svečias: savaitė kolektyve, dvi savaitės lovoje. Gulinėdavai, karščiuodavai ir pasaulio tautų pasakas skaitinėdavai. Įsidėmėjai ukrainiečių didvyrį Ivaną, kuris visai armijai uodų leido savo kraują siurbti. Vėliau jie atsilygino, atverdami patrauklias perspektyvas užkariauti princesę su kraičiu. 19
ĮSIGYKITE
KNYGĄ DABAR