Liudvikas Jakimavičius
DAR PABŪSIU
eilėraščių rinktinė
Jakimavičius
DAR PABŪSIU
eilėraščių rinktinė
Liudvikas
Vilnius 2024
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
ISBN 978-609-466-821-0
© Rūta Jakimavičienė, 2024
© Virginijus Gasiliūnas, sudarymas, 2024
© Sergejus Kanovičius, sudarymas, 2024
© Elena Selena, iliustracijos ir knygos dizainas, 2024
© „Tyto alba“, 2024
NUO KO VISKAS PRASIDĖJO
Buvau gal trejų
tolokai nuėjęs už daržinės, už daržų.
Prieš akis atsivėrė
padūmavęs, mėlynas Alanto slėnis –buvo saulėtas vasaros pavakarys.
Neįtikėtina vaiskuma – apsvaigau, pasiklydau smilgų lauke.
Tai tada pirmąsyk supratau, Kad aš čia esu, Kad aš esu aš, Ir tada pirmąsyk nuliūdau.
iš KITOJ MIŠKO PUSĖJ (1989)
Esu
sudužęs
veidrodį
viena
miške žiūri
į kurtinį
kita ranka dirbtuvėse
elektrinio pjūklo
sužersiu aido
aidas
akis
tikrina
dantis
šukes
į šaižų pjūklo riaumojimą proskynoj ir nebebus manęs.
DISPEČERĖ
I Troleibusų ūksmas iš miego pažadina rytą, bet šiąnakt pramigo dispečerė, ir stovi nuo vakar rasoti troleibusai, o miestas laukia jų ūksmo, ryto laukia vaikai į mokyklą –dispečerei reiktų paskambinti, bet niekas nežino jos telefono, nes ji labai negraži.
II
DISPEČERĖS AŠARA
Nieko nėra gražiau
už negražią dispečerę,
besikeliančią iš gausybės nubrizgusių antklodžių
metalinėje lovoje,
nieko nėra gražiau
už negražią dispečerę,
žiūrinčią į apskritą žadintuvą, o gražiausia yra dispečerės ašara,
kai ji supranta,
jog uždelsė rytą.
III
DISPEČERĖ EINA Į DARBĄ
Kai troleibusų parko dispečerė nulipa cementiniais laiptais
ir tekina bėga į troleibusų dispečerinę, užsimiegoję žmonės
žiūri į ją pro mėlynus langus, ir ji bijo, kad jie nesuprastų, jog ji – dispečerė.
DVI GILTINĖS DAINOS
I
Vien tam tyliam kambary pamerkiu tau užmirštuolių puokštę, suskintą už miesto, ir upė užmiršta žvejus ant lėkšto saulėto kranto, nuplovus jų kojas, kaip ežeras užmiršta debesis, debesys – savo gimtinę, kaip gimtinė užmiršta tave paskutiniam tyliam kambary. Dar mėginsi ant stiklo pirštu vedžiot savo vardą –užmarštį sau užrašysi.
II
Jūs gyvenat prie jūros ir renkate nuolaužas,
ėjo žmogus su dalgiu ir nuėjo.
Nieks nežino, kieno nušienavo pievas, bet grįžo turtingas, nieks neatsimena jo, bet aikštėj dalina jis pinigus ir linksmas dainuoja:
jūs gyvenot prie jūros ir rinkote nuolaužas,
ėjo žmogus su dalgiu ir nuėjo.
Nieks nežinojo, kas aš, bet pinigus ėmė –taip dainuoju per svietą, tik niekas negirdi, taip
ir jūsų vaikams dainuosiu sugrįžus.
Jis žiūri pro langą ir žiūri, kol žvilgsnis priauga prie lango, kol veidas priauga prie stiklo, ir jis jau kitaip nebegali, nes jis žiūri į veidą, o veidas žiūri į jį.
Kartais jis neišlaiko to žvilgsnio, nori nuplėšti veidą nuo stiklo, nori išmest jį pro langą į gatvę,
bet veidas žiūri į jį, jis žiūri į veidą.
O vasarą
į namus ateina tamsiaplaukė tarnaitė su dideliu apgamu ant kairiojo balto peties.
Ji atsineša kibirą mėlyno vandens su dideliais mėlynais burbulais.
Ji pradeda plauti langą dideliu mėlynu skuduru ir kartu su dulkėm veidą nuplauna.
O kai ji nusišypso, lange susiūbuoja liepos.
Lyg būčiau šulinio dugne, matau pro vandenį dar jauną kaimyną, už pavadžio vedantį didelį juodą niūfaundlendą, jis atsega pavadį, savo žmoną matau, glostančią šunį, ir lyg eičiau artyn –noriu jausti šiltą žmogaus ir šuns bičiulystę, bet negaliu prieiti tos vietos, nes vis sutinku savo kely mažą mergaitę, gatvėj valgančią obuolį, ir vaizdas tolsta
lyg gilėtų šulinys, ir plečias šviesi tuščiavidurė erdvė –iš toli tylinti ateina procesija –baltose vėliavose išsiuvinėtas mano kaimynas, vedantis pasivaikščiot juodą niūfaundlendą, matau savo žmoną, valgančią šilkinį raudoną obuolį, ir bijau klausti ko nors, nes neatsimenu, kas yra miręs iš mūsų.
senelio šveicariškas laikrodis
tiksi žmonėms ir mamutams
amžinam įšale,
tą kapą lengva surasti –priglaudžiu ausį prie samanų,
akimis lydžiu plaukiančius debesis –tai senelio balta vėlė per bekraštes taigos platybes varo suakmenėjusių mamutų kaimenę –
seneli, žiūrėk, tavo laikrodis jau stoviniuoja, ar parginsi į Lietuvą savo kaimenę iki saulėlydžio?
BALADĖ
Prieš daugel metų kuršių žvejai išplaukė jūron kurėnais, grįžta greitais motorlaiviais kai kurie, brangiai pardavę vėjarodes aname krante.
Per poeziją, panašiai kaip per maldą, žmogus susitaiko, sutaria su pasauliu, jei ji pati nekyla į maištą tą pasaulį ardyti ir griauti iš neapykantos, puikybės ir kitų ydų, kurių kiekvienas žmogus ir literatūra į valias turi. Kaip aš įsivaizduoju, poeto uždavinys yra nesumeluotai tai paliudyti, ir to visiškai pakanka, kad laikų pabaigoje galėtum pasakyti, jog tai, ką darei, turėjo prasmės ar bent jau prasmės iliuziją.
Liudvikas Jakimavičius
© Gedimino Pranckūno nuotr.