SALVADORAS DALI IR GALA by knygos.lt

dailininkas ir jo mūza

VILNIUS 2024

Iš vokiečių kalbos vertė

Alfonsas Tekorius

2-oji patikslinta laida

Herbert GENZMER SALVADOR UND GALA DALÍ

Der Maler und die Muse Rowohlt, Berlin, 1998

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-466-825-8

SVEČIUOSE ELEKTROS

MUZIEJUJE

1929 metų gruodžio pradžia. Trečiasis dešimtmetis eina į pabaigą. Paryžius klesti. Kviestieji renkasi Andrė Bretono bute Fontaine gatvėje, bute, kurį draugai vadina elektros muziejumi , nes čia kibirkščiuoja, o po tuo stogu nuolat kas nors vyksta ir turi kas nors nutikti.

Šį vakarą, kaip ir šitoje draugijoje apskritai, stengiamasi nustatyti sielos kalbą. Norima sukelti spontaniškus rašymo ir tapymo procesus, kurie nepaklūsta proto kontrolei, tikimasi, kad rasis automatinio rašymo pavyzdys –taip jį 1924 metais Pirmajame siurrealistų manifeste apibrėžė Bretonas. Metamos kortos, rengiami seansai, aiškinamasi, ką reiškia kolegų sapnai, žaidžiami psichologiniai ar tokiais laikomi žaidimai, ir visi geidžia tik viena – psichoanalitinėmis pratybomis ištrinti iš sąmonės savąjį Aš. Žodžiu, čia būnama siurrealistu.

Luisas Bunjuelis stovi kambario kampe. Laikydamas rankoje taurę, kužda argentinietei dailininkei Leonorai Fini į ausį:

– Dorovės ir poezijos požiūriu siurrealizmas – tikra revoliucija.

Abu susižvalgo, linkteli, išgeria.

– Siurrealizmas – tai mūsų laikų būtinybė, priešinga buržuazijos įstatymams ir normoms.

– Taip, – atsako Fini, iškrypėliško kerėjimo dailininkė.

Bunjuelis, įkarščio pagautas, sušunka:

– Aš manau, kad siurrealizmas turi tarnauti pasaulinei proletariato revoliucijai.

– Klausykit, paklausykit! – nuaidi iš visų kambario kampų, nes aragoniečio balsas ne iš švelniųjų, todėl jo žodžius visi aiškiai girdi.

– Bravo! – atsiliepia Andrė Bretonas.

Grupės nariai yra puikiai susipažinę su Froido psichoanalize ir tikrojo žmogiškumo raiškos ieško nesąmoningumo būsenoje. Svaigulio ir sapnų potyrius, hipnozės ir lunatizmo situacijas elektros muziejuje stengiamasi paversti meno manifestacijomis.

– Žinoma! – garsiai pritaria viską akylai stebintis Bretonas ir linkteli ispanui.

– Jokia meno kūryba neturi nieko bendra su amžinų vertybių kūrimu, – moko jis. – Meno kūryba – vien pažinimo priemonė, kurią, deja, itin lengva išprievartauti asmeninėmis ambicijomis.

Ambicijos, ypač asmeninės meno ambicijos, dar dažnai

bus svarbios – būtent tada, kai elektros muziejuje įsiplieskia skandalas ir maištautojai kviečiami į Café Cortâ, kur imami už pakarpos ir sprendžiama, ar šalinti juos iš grupės.

– Žmogus, – aiškina Bretonas klausytojams arogantiškai ir nuobodžiu balsu, – nėra pats savaime egzistuojantis padaras, jo ribos su gamta visais atžvilgiais neryškios.

Įprasta, kad visi sėdi drauge, kuria planus, šnekučiuoja. Bretonas skaito balsu ką nors iš savo paties „automatinio rašymo“ metu gimusių kūrinių, taip pat ir iš kitų knygų, ne vien draugų, bet ir priešininkų. O jei prireikia išsilieti keiksmais, keikiamasi kolektyviai; jei kyla reikalas ką draskyti, turi būti draskoma kolektyviai, taip pat ir kiekvienas pagyrimas, bet koks teigiamas vertinimas nuskamba tik visiems dalyvaujant. Individualistai nelabai pageidaujami, jiems pakimba pavojus vėliau liūdnai pagarsėjusiuose „tribunoluose“ būti išplūstiems ir gėdingai išmestiems iš grupės.

Bretonas gali elgtis kaip tironas iki absurdo!

Visi siurrealistai privalo gerti vyną Pernod. Mat šis, jo nuomone, vienintelis neburžuazinis gėrimas – jį, kadangi jis pigus, geria proletarų minios. Be to, jį reikia skiesti tinkama doze vandens, kad pasidarytų pieniškas, kaip debesėlis, – Bretonas yra ir alchemijos gerbėjas. Kai Luji Aragonas, kuris kartu su Bretonu ir Supo 1919 m. įkūrė šią grupę, vieną dieną išdrįsta pasivaišinti vermutu, jis iš grupes ištėškiamas kaip musė iš barsčių (bet ne vien už tai)!

Grupėje renkasi tokie menininkai kaip Yvas Tangi, Andrė Masonas, Maksas Ernstas, Marselis Diušanas, Manas

Rėjus, Renė Krevelis, Renė Šaras, Žakas Preveras, Benžaminas Perė, taip pat Žoanas Miro, Renė Magritas, Hansas Arpas, Arto ir per keletą metų daugelis kitų. Bretonas atrodo tarsi liūtas su savo į karčius panašiais plaukais, lyg patriarchas sergsti jis viską, kas vyksta „muziejuje“. Rengiasi žaliais drabužiais ir net pypkę rūko žalią, o debatams vadovauja kaip mokyklos mokytojas.

Elektros muziejus grūste prigrūstas: stori kilimai ant grindų, sofos, apdėliotos daugybe pagalvėlių, ant sienų prikabinėta visų grupės atstovų paveikslų, dar matyti daiktų, totemų iš Afrikos. Dalijamasi šimtmečio sandūros atvirukais. Jie renkami, jų ieškoti siurrealistai važinėja net po šalį.

Būti siurrealistu – garbė, nes jautiesi priklausąs meno avangardui, vienintelei literatūros ir meno srovei, turinčiai po Pirmojo pasaulinio karo pasiūlyti kai ko iš esmės nauja, modernaus.

Staiga pašoka vienas vyriškis, ima vartyti akimis, kol akiduobėse bematyti vien balti rutuliai. Jis drimba ant grindų, kūną ima tampyti traukuliai – tai poetas Roberas Desnosas. Jis voliojasi ir raitosi asloje išgyvendamas automatinio rašymo preliudiją. Netrukus jis užbaubs reikalaudamas popieriaus ir pieštuko ir parašys eilėraštį, kurį paskui interpretuos visa grupė, dabar į šį šėlsmą žiūrinti su vis didesniu nuoširdžiu susidomėjimu.

Kai kurie iš grupės galbūt pasivaišina trupučiu hašišo ar opiumo, nes tai neprieštarauja automatiniam rašymui, tapymui ar skulptūros kalimui. Tačiau daro jie tai visuo-

met už Bretono nugaros, nes šis tokiems dalykams kategoriškai nepritaria. Jis reikalauja, kad svaigulys rastųsi savaime, nebūtų sukeliamas kokių nors medžiagų. Bretonas mėgina kurti poeziją, atgaivindamas mąstymo dresūros į nieką paverstą „būties laukiniškumą“, kaip pats tai vadina.

Poetui Desnosui tatai pavysta tą akimirką, kai jis rangosi ant grindų. Stiklai ima dūžti – taip žvėriškai jis blaškosi, putos pasirodo ant lūpų.

Bretonas sėdi, stebi viską, aiškina automatinio rašymo esmę ir tai, kas būtina žinoti kitiems grupės nariams:

– Esu tvirtai įsitikinęs, – rėkte rėkia jis į visą tą maišatį, – kad kiekvienas absoliučiai nevalingas suvokimas, tarkim, netyčia išsprūdęs sakinys, padeda simboliškai ar kaip kitaip įveikti sunkumą, į kurį esi su savim įklimpęs.

Tik reikia mokėti tame labirinte susigaudyti!

Jis apsidairo:

– Dėmesys veikiau leistųsi išsukinėjamas rankas ir kojas, negu nors akimirką pasiduotų nukreipiamas į tą pusę, kur žmogaus troškimai negali būti įgyvendinami. Patrauklu man šitaip matyti viską yra todėl, kad šitas būdas nepaliaujamai atnaujina troškimą. Kaip neturėti vilčių, –nusišypso jis žvelgdamas į Desnosą, – kad gyvūną su įstabiomis akimis kam nors pasiseks priversti pasirodyti.

Tuo tarpu Desnosą, girdintį raminamus žodžius, pagauna transas. Ar gyvūnas su įstabiomis akimis pasirodė? Ar poetui pavyko jį privilioti? Užsimezga smagus dialogas. Roberas atsakinėja į namų šeimininko klausimus, nes visi siurrealistiniai išgyvenimai daug priklauso nuo

Bretono. Jis vadovauja ceremonijai, be atodairos nustato, kaip viskas turi būti, kaip kiekvienas privalo elgtis.

Bretonas . Ar atpažįsti ranką, kurią lieti?

Desnosas . Taip.

Bretonas . Makso Ernsto?

Desnosas . Taip.

Bretonas . Ar jis ilgai gyvens?

Desnosas . Penkiasdešimt vienus metus.

Bretonas . Ką veiks?

Desnosas. Žais su pamišėliais.

Bretonas. Ar su pamišėliais bus laimingas?

Desnosas. Klausk moters ten mėlynais drabužiais.

Bretonas. Kas toji moteris ten mėlynais drabužiais?

Desnosas. Bokštas.

Bretono žmona Simona viską sąžiningai užrašinėja, ji yra šios sesijos elektros muziejuje sekretorė. Tačiau Roberas Desnosas dar nebaigė, moteriai mėlynais drabužiais, „Bokštui“, jis pranašauja ateitį: toji moteris turės tris degtukus, trijų spalvų.

Serenė Aleksandrian netrukus šiuos žodžius išaiškins taip: „Savo gyvenime ji turės tris dideles meiles.“

„Bokštas“ – tai Gala Eliuar, mergautinis vardas ir pavardė – Jelena Dimitrijevna Djakonova; pravardė „Bokštas“ jai prilipo grupėje. Ji elgiasi labai santūriai, niekada nekiša nosies nei į automatinės kūrybos, nei į kitokius veiksmus. Sukrustų nebent tada, jei prireiktų proteguoti savo

antrąjį degtuką, iš Katalonijos kilusį dailininką Salvadorą Dali. Šiandien ji atsivedė jį į grupę. Lapkričio pradžioje kartu su juo ir jo paveikslais buvo atvykusi į Paryžių.

Lapkričio 20-ąją Dali eksponavo Didįjį masturbuotoją ir kitas savo drobes Goemano galerijoje. Paroda sulaukė pasisekimo, tad po jos Bretonas išreiškė pageidavimą įtraukti

Dali į grupę, nes atrodė, kad siurrealizmo idėjos išsikvepia. Gala tai žinojo. Be to, inkvizicinis Bretono stilius jau buvo atbaidęs kai kuriuos talentingiausius ir inteligentiškiausius dalyvius. Tuo metu iš grupės buvo pasitraukę Andrė Masonas ir Andrė Tivionas. Pastarasis kartą rašė, jog Bretono genialumą sudaro gebėjimas kurti puikiai suderintą atsivėrimo klimatą – kad geresnius dalykus būtų galima atskirti nuo prastesnių. Tačiau savo dogmatizmu ir nepakantumu jis atsijoja taip pat ir vienus geresnius nuo kitų geresniųjų. Plati automatinio rašymo gatvė virto akligatviu: tai, kas anksčiau šokiravo, vėliau ėmė kelti nuobodį. Todėl ir dabar tebesiginčijama su Desnosu, nes jo transo būsenų rezultatai nepatenkinami. Pasisakymai apie asmenis, kurių ir taip nelabai norima matyti, kurie nieko kito neveikia, o tik dalyvauja, nėra patrauklūs. Kur eilėraščiai? Kur haliucinaciniai posmai? Kur tekstai – verkiant norima žinoti. Kur patarimai, kaip kurti paveikslus? Kur drastiškos, itin psichologiškos pasakų interpretacijos? Gala pasikalba su Bretonu ir jai pavyksta šį įtikinti, kad Dali turi užtektinai energijos grupėje atsiradusiam vakuumui užpildyti. Ji trumpai išaiškina jam Dali paranojinio kritinio aktyvumo teoriją:

– Sapnų fragmentų sukeltą egzaltaciją, – sako ji, – galima taip sutelkti, kad ji pasidaro reali ir yra patiriama kaip tik tada, kai žiūrovo žvilgsnis nukrypsta į paveikslą.

Bretonas nustemba, tai jam patinka.

– Dalį savo asmenybės manasis Dali, – toliau aiškina Gala, – pavertė save patį analizuojančiu instrumentu. Taip jis geba dionisišką srautą paversti apoloniškais darbais. Šis metodas išsiskiria tuo, kad visados pasisavina iracionalumą. Lavinant dėmesį, daugiasluoksnės, bet tikros struktūros iš to, kas nesąmoninga, ištempiamos į dienos šviesą.

Tai Bretoną sužavi ir Galai jis pažada pasižiūrėti į jaunąjį kataloną iš arčiau. Sako jis tai tik šiaip sau, nes puikiai žino visus Dali paveikslus, o apie jų autorių turi savo nuomonę.

Kitame elektros muziejaus gale įsiplieskia smarkus ginčas. Roberas puolamas toliau, jo pasisakymuose nesą jokios prasmės. Serenė Aleksandrian jį gina: vis dėlto ne kas kitas, o ji pateikė jo paskutiniojo teiginio interpretaciją. Roberas raunasi plaukus nuo galvos, tikina buvęs kupinas geriausių ketinimų, esą kalbama iš jo ir per jį; pats jis neįstengiąs kontroliuoti to, kas jame randasi ir galiausiai iš jo išsiveržia. Polis Eliuaras, su kuriuo Gala dar nenutraukė santuokos, bet kartu nebegyvena, nes Katalonijoje į jos gyvenimą įžengė antrasis ,,degtukas“, aistringai dalyvauja ginče. Eliuarą sujaudino tai, kad buvo paminėtas Maksas Ernstas, su kuriuo Gala kartą yra turėjusi romaną ir kuris dabar – kadangi ši vėl suka ienas kito link – lyg niekur nieko minimas kartu su

ja. Eliuaras taip susiginčija su Desnosu, kad tas ima jį mušti peiliu, laimė – tik mušti, bet Eliuaras priverstas nešti kudašių; vienas išsiveja antrą į sodą. Galai ir Maksui Ernstui galų gale pavyksta abu sutramdyti.

Siurrealistų gyvenimas nėra nepavojingas.

Salvadoras Dali tai žino, todėl apdairiai laikosi atokiai.

Grupėje jis naujokas. Atrodo gerai, įdegęs saulėje. Jis pataiko į toną, kuris patinka ir Bretonui, ir kitiems; ir kol sode vaikomasi, o paskui nusiraminama, jis pareiškia:

– Tikroji žmogaus dvasinė kultūra – tai jo gebėjimas iškreipti savo mintis.

Plojimai!

– Klausykit, paklausykit, – niurna Bretonas.

Jis mėgsta agresyvius proveržius, bet jie neturi turėti nieko bendra su tokiais ekstravagantiškais asmeniniais dalykais kaip meilės romanai.

Su didžiausiu džiaugsmu ir pasitenkinimu Gala suvokia, kad naujasis žmogus jos gyvenime kalba teisingai, kad juo gėrimasi. Ji puikiai žino, kaip jam reikalinga ši grupė, kad galėtų irtis į priekį. Be jos jam nepavyks pasiekti šlovės, kurios, kaip jai atrodo, yra vertas. Ar daugelis jo „siurrealistinių“ paveikslų, tokie kaip Juodasis žaidimas arba Medus saldesnis už kraują , neišsiskiria didžiule raiškos jėga ir erotika? Ar filmas Andalūzijos šuo nebuvo sukurtas anksčiau, negu Dali prisidėjo prie siurrealistų?

Juk daugelyje savo paveikslų Dali išreiškia laiko dvasią, todėl visai natūralu, kad jį kviečia į grupę. Be to, jis turi ką pasakyti – svarbių dalykų grupei ir šios tikslams.

Staiga Bretonas pašoka kaip liūtas, pripuola prie Žoržetos Magrit – ant kaklo ji nešioja aukso kryželį, – užrinka ant jos įsakmiai reikalaudamas kryželį nusiimti. Renė

Magrito žmona yra veikiau puritonė negu siurrealistė. Ji apsigręžia ir nepaisydama to ūmaus išpuolio gan ramiai pašaukia savo vyrą, kuris kitame kambario gale yra pasinėręs į rimtą pokalbį su Desnosu stengdamasis šį nuraminti, ir abu demonstratyviai išeina. Šiaip ar taip, Dali, galima sakyti, yra jos atradimas. Šių 1929 metų rugpjūtį

ji ir Anri kartu su Eliuarų ir Goemanų šeimomis važiavo į

Kadakesą pasižiūrėti jaunojo padūkėlio, ištvėrė jo isteriškus juoko priepuolius.

Kaltas buvo tas aukso kryželis. Bretonas yra karingas antiklerikalas.

Po šio incidento kurį laiką visi sutrikę tyli, bet pauzė trunka neilgai, nes prie tokių scenų jie pripratę. Jos, kaip ir Robero Desnoso haliucinacijos, sudaro šios grupės susitikimų neatskiriamą dalį. Salvadoras Dali susigaudo situacijoje ir pasinaudodamas kiek slogia tyla iškart ima kalbėti:

– Kartą, kai aš [...] nešiojau ankštus, iki skausmo suvarstytus batus, mano iškalba pasiekė viršūnę. Kūniškas skausmas man tikrai skatina iškalbą, o danties skausmas neretai duoda postūmį retorikai pratrūkti.

Vėl jo žodžiams plojama. Situacijos, kaip su vyru ir žmona Magritais, aiškina jis toliau, visada jam sukeldavusios tikras kalbėjimo tiradas. Gala didžiuojasi, ji persimeta žvilgsniais su Eliuaru, tas supranta, kas turima galvoje,

nes yra dailininko priėmimo į grupę krikštatėvis. Dar ne visai apsiprato su savo pirmo, bet jau sudegusio degtuko vaidmeniu, tačiau žino, kaip yra iš tikrųjų. Savo žmoną pažįsta jau labai seniai – daugiau kaip dvylika metų, kai su ja susituokęs. Jam taip pat žinoma, į kokią padėtį yra pakliuvusi grupė, nes dar ne per seniausiai, 1927 metais, siurrealistinis judėjimas tam tikru požiūriu buvo pasiekęs viršūnę, o Bretonas kartu su Luji Aragonu ir juo pačiu buvo neginčijamas vadas. Toks ir dabar tebėra, nors zenitas jau peržengtas.

Abu su Desnosu sunkiai atgauna kvapą, bet vėl šypsosi ir susidauždami taurėmis su pieniškos spalvos Pernod vynu – pasak Bretono, toks drumstas šis ir turi būti – linki vienas antram sveikatos.

– Turkijoje, – pamokslauja Bretonas, – esama gėrimo raki , išvertus reiškia „liūto pienas“, o tas liūto pienas, kaip visi žino, yra sperma, jėga, kūrybinė potencija. Todėl šį gėrimą, kuriuo, beje, mėgaujasi ir liaudies masės, reikia gerti kaip tik šitaip.

Atsidaro durys ir įvirsta Benžaminas Perė, visas susidraikęs ir susitaršęs. Jis zujęs po Paryžių ieškodamas kunigų, kuriuos galėtų įžeisti ar net gal prilupti. Šiaip ar kitaip jis jiems parodysiąs, iš kur kojos dygsta, o jei šiek tiek pasisektų, tada kiltų skandaliukas, dėl kurio grupė vėl patektų į laikraščius, ir visiems išeitų į naudą. Tai siurrealistų viešumo ambicijos.

Jau ne vieni metai siurrealistai kėsinasi į švenčiausias prancūzams temas, ir viena iš mėgstamiausių yra popie-

žius. Savo žurnale La Révolution Surréaliste popiežių jie vadina sielų blusinėtoju ir šunimi.

– Mūsų revoliucija, – sušunka Perė, pamatęs kelis nieko gero nelinkinčius veidus, nes ne visi iš tikrųjų pritaria šiai nuomonei, – nėra tokia, kurią būtų galima vykdyti pasirišus kaklaraištį – tai partizaninis judėjimas, jo taktika – staigūs užpuolimai. Tą turėtų kai kas iš mūsų įsikalti į galvą. Kas koketuoja su siurrealizmu, tegu tai daro ne salone!

Jis apžvelgia visus iškart.

– Kas nori su siurrealizmu žengti koja kojon, turi eiti į gatves! Siurrealistų veikla, kitaip sakant – mūsų veikla! –turi sukelti bendrą sąmonės krizę.

Ovacijos, plojimai, šūksmai: ,,Bravo!“

Gala šypsosi, bet širdyje jaučiasi suglumusi, nes dangus, bažnyčia, religija jai – ne tušti žodžiai. Tiktai ji yra pakankamai išmintinga, kad to čia niekam neparodytų.

Grupėje priešų jai ir taip netrūksta. Dali nutuokia, kad jis čia ilgai turės kelti nepasitenkinimą, nes, kaip pačiam žinoma, jis pernelyg geros nuomonės apie save, pernelyg įsimylėjęs save patį, kad įsipareigotų kam nors, išskyrus save. Ir jei įsipareigoja, tai tik sau ir Galai, o per ją –vėlei sau.

Tačiau ir jis neišsiduoda: užuot kalbėjęs apie save, ima šnekėti apie Kadakesą:

– Gamtovaizdis ten – tai rojus sielai, – sušunka. – Viskas harmoningai apšviesta, tikra Dali savijautos estetinė paslaptis.

Jau šiuose pusiau viešuose pasisakymuose jis kalba apie save trečiuoju asmeniu.

– Tenai, – tęsia, – galiu imtis svarbių dalykų. Tik Gala pajėgia mano fantazijos peizažą paversti tikrove. Kiekvieną rytą išplaukiu su žvejais į jūrą. Iškart pakeri gyvenimo ramybė, baltų namų su ryškiai raudonom durim žavumas, juodų švytinčių stogų fone tamsiai žalios spalvos alyvmedžių paslaptingumas.

Jis susijaudina, nes pastebėjo – bent taip jam atrodė, –kad Bretono žvilgsnis ima niauktis. Yra žinoma, ir Gala savo globotinį buvo įspėjusi, koks nepaprastai skrupulingas tas Bretonas. Tačiau Dali ką tik vienu įkvėpiu paminėjo kartu Galą ir save, tuo paskelbdamas, apie ką nedera kalbėti – apie jųdviejų gyvenimą kartu Ispanijoje. Kol kas ji tebėra susituokusi su Eliuaru. Jie yra pora! Bretonas visuomet mielai kišasi į siurrealistų asmeninį gyvenimą, ne vien į kūrybą. Ypač į jų intymius reikalus. Siurrealizmo aistra, nesiliauja jis kartojęs, galinti būti grindžiama tik vyro ir moters ištikimybe.

Jau net į Galos romaną su Maksu Ernstu buvo žiūrima skersai; ji ne kartą kėlė pasipiktinimą, pavyzdžiui, kai mėgino užmegzti kontaktą su homoseksualu Renė Kreveliu. O homoseksualumą Bretonas buvo paskelbęs tabu. Tokie žmonės galį savo partneriui sukelti dvasinį ir moralinį deficitą, teigia jis.

Net Eliuarui būna su Bretonu keblu – dėl pastarojo nuolatinių meilės intrigų. O Gala ir Polis yra tvirtai įsitikinę, kad sutuoktiniams nedera vienas antram reikšti turti-

nių pretenzijų. Abu pritaria substancinei ištikimybei, kuriai neturį kelti pavojaus kūno kaprizai. Polis laiko savo santykius su Gala, kiek juodu gyveno kartu, brangia dovana. Savo laiškuose jis daug kartų tai paliudija. Tačiau Bretonas jam prikiša „lėkštą palaidumą“.

Tokioje perdėto drovumo terpėje Gala sunkiai randa

sau vietą, todėl širdies gilumoje Bretono neapkenčia. Tą puritoną, tą „mokyklos sargą“, kaip jinai jį vadina, bando savo nevaržomu seksualumu nuolat provokuoti ir šokiruoti. Aiškus daiktas, ji jaučiasi ganėtinai saugiai, nes visada čia pat Ernstas, Eliuaras ir dabar Dali, kurie padarys viską, kad ją užstotų. Tačiau šitoje aplinkoje, kurioje moterys, galingų vyrų išrinktosios, yra aukštinamos kaip mūzos ir paskui kada nors pametamos, ji įkūnija kažką panašaus į sex pur. Būtent ji ieško vyrų ir šiuos paskui pavaro, bet ne priešingai. Tai išmuša iš vėžių didžiąją dalį siurrealistinio pasaulio vyrų, taip pat ir moterų, kurios, matydamos tokias laisves, dar stipriau jaučia savo ribotą vaidmenį. Gala nieko nekuria, ji nėra nei dailininkė, nei skulptorė, nei poetė. Kai siurrealistai žaidžia savo siurrealistinį žaidimą, ji visada prisideda tuo pačiu. Bokštas nejuda. Štai žaidžiamas žaidimas ekskvizitinis lavonas: imamas popieriaus lakštas ir kiekvienas, ką nors jame nupiešęs, jį ties ta vieta užlenkia, perduoda kitam, vėl atsiranda piešinėlis ir taip toliau, kol lakštas pripiešiamas pilnas, tada jis išvyniojamas ir interpretuojamas. Šis žaidimas, pasak Bretono, turįs atskleisti kolektyvinės pasąmonės saitus. Paskui tie paveikslai eksponuojami siurrealistų darbų parodose.

„Nuo

tos dienos Dalí ėmė sparčiai keistis. […] Jis kalbėjo tik apie Galą, kartojo kiekvieną jos pasakytą žodį.“

Kiekvienas yra girdėjęs meno istoriją pakeitusio katalonų tapytojo Dalí vardą. Bet kas gi toji moteris, kurios vertinimas bei meilė tampa pagrindiniu Dalí tikslu ir kurios atvaizdą po lemtingojo susitikimo galima išvysti ne viename garsiojo siurrealisto paveiksle?

Dalí ir Galos keliai pirmą kartą susikerta Katalonijoje 1929 m. vasarą. Dešimt metų vyresnė moteris, poeto Paulio Eluard’o žmona, Paryžiuje gyvenanti emigrantė su paslaptinga praeitimi, siurrealistų grupės narė, jau tapusi ne vieno to meto menininko mūza, iš karto patraukia ekscentriškojo Dalí dėmesį.

Netrukus ši moteris supažindins jį su Paryžiaus avangardo scena, klajūnišku gyvenimo būdu, taps pagrindine jo vadybininke bei kritike ir padarys jį Misteriu Siurrealizmu Jungtinėse Amerikos Valstijose. Gyvenime Gala atliks daugybę vaidmenų. Vieniems ji – stokojanti talento, kitiems – vyrus pražudanti vampyrė, pačiam Dalí – moteris, įkūnijanti absoliučios laisvės viziją. Tačiau kokia iš tikrųjų buvo jųdviejų meilės istorija? Ir kas, jeigu ji – tik dar vienas kruopščiai stilizuotas Dalí kūrinys?

HERBERT GENZMER (Herbertas Gencmeris, g. 1952) – vokiečių rašytojas ir vertėjas. Baigė lingvistikos, anglų filologijos ir meno istorijos studijas. Iš viso parašė 34 knygas, tarp jų – romanai, apsakymų rinktinės ir žymių asmenybių biografijos. „Salvadoras Dalí ir Gala. Dailininkas ir jo mūza“ –žymiausia šio autoriaus knyga, išversta į ne vieną užsienio kalbą.

SALVADORAS DALI IR GALA

HERBERT GENZMER

dailininkas ir jo mūza

TURINYS

SVEČIUOSE ELEKTROS

MUZIEJUJE