Tarnauti sÄ…jungai
ROMANAS
ĮŽANGA
Šių dienų smalsuoliams, interneto platybėse pabandžiusiems surasti Pietų Karelijos vietovę Vieščevą, nusivilti netektų – tokia vietovė tikrai yra. Ją ženklina apleistas aerodromo kilimo ir tūpimo takas, anksčiau išplėtota infrastruktūra, aplink kurią dabar – tankų išvažinėti keliai. Dabartinį Vyborgą, suomių kalba vadinamą Viipuri, kurį apie 1293 metus įkūrė ir panašiai pavadino švedų karvedys Torgelis Knutsonas, aptikti nesunku ne tik internete, bet ir įvairiuose žemėlapiuose. Į jį galima nuvykti ir pasigėrėti įdomia vietove, sena pilimi. Nesunku rasti ir nedidelį miestą Toksovą, arba Kavgolovą – nesvarbu, kaip pavadinsi: taip įvardijama ta pati vietovė, plytinti prie nemažo ežero, kurio pavadinimas, taip pat Kavgolovas, išvertus iš suomių kalbos reiškia arklio galvą. Suomiški vietovardžiai aiškiai pasako, kas tose vietose neseniai gyveno, tik dabar čia girdėti visai kita kalba. Todėl tai, kas parašyta tiek apie šią lyg ir mistinę vietovę – Vieščevą, tiek apie kitas, esančias tarp nesibaigiančių miškų, 5
VINCAS KRIŠČIŪNAS
pelkynų, ežerų ir akmenynų, netoli nuo dabartinės Suomijos ir Rusijos sienos, gali atrodyti nepatikima. Nėra tikslo įrodinėti, tiesa tai, ar ne, nes gyvenime netikrumo kur kas daugiau nei tiesos. Kartais mistika būna tikresnė už mus supančią realybę, kurios nenorime suvokti – per sovietinės tvarkos penkiasdešimtmetį Lietuvoje tai buvo bandyta įrodyti. Nesėkmingai. Ši knyga nėra tikslus, chronologiškas realios istorijos ar asmeninės patirties atpasakojimas, tačiau kiekvienas, besidomintis buvusios sovietinės armijos realijomis, atras neabejotinų tikrų įvykių atgarsių. Knygoje atsispindi gyvenimas uždaroje sistemoje, sutraiškiusioje ne vieno žmogaus likimą ne tik perkeltine, bet ir tiesiogine prasme, leidžiantis daugeliui prisiminti savo bei savo artimųjų patirtį, taikos metais įgytą už vartų, pažymėtų raudona penkiakampe žvaigžde. Daug kas galėtų pasakyti: „Taip, ir aš ten buvau. Patyriau dar daugiau.“ Ši knyga ne tik apie lietuvius, tarnavusius sovietinėje kariuomenėje. Ne tik pokariu, bet ir iki Lietuvos nepriklausomybės bei valstybingumo atkūrimo tūkstančiai jaunų vyrų iš Lietuvos įvairiausiuose didžiulės šalies kampeliuose tarnavo mūsų kraštą pasiglemžusioje okupacinėje kariuomenėje, ne tik jiems buvo brukama svetimos šalies ideologija, ne tik juos saistė karinė priesaika. Knygoje į uždarą sistemą žvelgiama iš vidaus ne vieno žmogaus akimis.
I
skyrius
Kaune, Gedimino gatvėje, į šešis autobusus, prižiūrimi išsipusčiusių karininkų, vos spėdami atsiglebėsčiuoti, atsibučiuoti, margaspalviu būriu grūdosi jauni vyrukai, gerokai apsvaigę nuo per naktį išgerto alkoholio. Vieniems rūpėjo atsisėsti ir snustelėti po nemiegotos nakties, kiti niekaip negalėjo atsisveikinti su gausia palyda: tėvais, broliais, sesėmis, mylimosiomis, draugais. Galop trūko į laikrodžius besižvalgančių karininkų kantrybė, ir jie, pasižymėję sąrašuose jau sėdinčius autobusuose, vos ne jėga pradėjo kimšti likusiuosius. Graudoko atsisveikinimo laikas baigėsi. Baigėsi ir palydinčiųjų jausmingų ašarų pakalnė, ir autobusų kolona, veždama būsimuosius sovietinės armijos kareivius – šauktinius – pajudėjo miesto gatvėmis. Karininkai dar kartą patikrino visus pagal sąrašus ir paliepė išsitraukti pasus. Į tai niekas nereagavo, nes po audringų išleistuvių visiems autobuso keleiviams tiesiog norėjosi miego, 7
VINCAS KRIŠČIŪNAS
naujų pažinčių jie nė nebandė megzti. Tačiau karininkai be jokių ceremonijų ir paaiškinimų, kaip kokie viešpačiai, iš pusiau snaudžiančių šauktinių netruko surinkti pasus, taip nubrėždami brūkšnį tarp skirtingų gyvenimo tarpsnių... Tai buvo nemaloni žinia: nors buvo aišku, kad išduos karinius bilietus, bet kam atimti pasus? Juos atėmė ir nieko daugiau nepaaiškinę pasiliko sau lyg kokius suvenyrus. O kol šauktiniai neturėjo jokių asmens dokumentų, jie buvo niekas: be asmenybių, be tapatybių, tarsi įkalinti griežtai apribotoje autobuso erdvėje. Aukščiausia valdžia čia buvo karininkai ir visus vežantys autobusų vairuotojai. Išvažiavus iš Kauno atsivėrė rudeniški laukai, o po kurio laiko autobusų kolona sustojo atviroje vietovėje. Karininkai paliepė apsnūdusiems šauktiniams išlipti su savo daiktais: „Nejaugi čia bus kelionės pabaiga ir visi liks tarnauti Lietuvoje?“ – tokia į miražą panaši mintis šmėkštelėjo ne vienam, tačiau ji buvo klaidinga. Išsirikiavus prie autobuso, pasigirdo komanda: atidaryti savo krepšius, lagaminus, parodyti jų turinį. Kad ir kaip gaila, bet pirmaisiais praradimais tapo atsargai apdairiai įsidėti degtinės buteliai. Du pirmi buteliai, lydimi prakeiksmų ir komentarų apie degtinės ir kitokio alkoholio daromą žalą sveikatai, buvo bemat pavyzdingai sudaužyti, o likusius karininkai pagarbiai kaip vitrinoje sudėjo atskirai. Gailėdamiesi ir susidomėję šauktiniai stebėjo, kaip suduš ir atidėtieji, tačiau dėmesį nuo butelių egzekucijos patraukė kita komanda – parodyti peilius ir padėti juos ant žemės. Visi žioplesni juos čia bemat ir prarado. Karininkai elgėsi be ceremo8
DABAR TU ARMIJOJE
nijų – peilius tiesiog kojomis nuspyrė pakelėn. Juos aptikusieji galės tik džiaugtis – tai įvairiausias ir kuo puikiausias rinkinys, iš kurio galima pasirinkti bet kokį peilį, kaip parduotuvėje, ir dar nemokamai. Peilius atėmė, bet kiekvienam liko asmeninei higienai skirti barzdos skutimosi peiliukai, nors ir menkesni, tačiau žymiai aštresni nei peiliai. Visa ši operacija su aštriais daiktais atrodė labai nelogiška. Tas pats vyko ir su šauktiniais iš kitų autobusų, niekas nė nebandė prieštarauti, nors visa tai atrodė labai keistai. Karininkai be jokio sąžinės graužimo plūsdamiesi atiminėjo iš vaikinų asmeninius daiktus. Po nemalonios kratos visi vėl sugarmėjo į šiltus autobusus, o karininkai truputį užtruko – matyt, jiems ne peiliai rūpėjo, nes į autobusą sulipo pralinksmėjusiais veidais. Greta sėdėjęs kaunietis kumštelėjo Sigitui į pašonę ir iš autobuse paliktų drabužių ištraukė butelį degtinės. Nutaikęs momentą, kai karininkai aprimo, mirktelėjęs akį, pasiūlė gurkšnelį: – Man kaimynas apie visas tas nesąmones papasakojo, tai pasinaudojau jo patarimais, – Sigitui į ausį patikliai pašnibždėjo naujasis pašnekovas, – ir peilį turiu, ir barzdai skusti peiliukų. Pasislėpk, jeigu turi, vėliau pravers viskas, ką išsisaugosi. Viską atima, bijo, kad tik ko neatsitiktų, nes pats matai, kokia čia kompanija. Gerk, juk iš Lietuvos išvažiuojam ir nežinia, kur pateksim, gal pas baltas meškas ar į kokius smėlynus, ar į kokį laivą įkiš. Gurkšnelis degtinės kiek pataisė nuotaiką, o bendrakeleivis jau tyliai plepėjo su kitais. Daugumai pakeleivių draugiški 9
VINCAS KRIŠČIŪNAS
jo patarimai buvo pavėluoti. Nors Sigitas apie kratas žinojo tik iš kalbų, bet peilį ir skutimosi reikmenis saugiai pasislėpė drabužiuose. Degtinė jam nelabai rūpėjo, svarbiau buvo išsaugoti pinigus, žymiai patogesnę ir universalesnę priemonę, tinkamą neapibrėžtoje ateityje. „Kas gi vyko vakar, – ši mintis vis dar neapleido Sigito atminties, – ar tik nebuvo persistengta?“ Visa kompanija buvo gerokai įsiaudrinusi, o kažkurio sumanymas atsisveikinant susprogdinti puskilogramį trotilo pasirodė visai priimtinas. Susiradusi ilgoką laido galą, baterijas ir elektros detonatorių, kauštelėjusi kompanija patraukė į prie upelio esančias daubas, nes laidas visgi atrodė trumpokas ir reikėjo kaip nors prisidengti nuo galimos sprogimo bangos. Sukonstruoti „pragaro mašiną“ buvo visai nesunku, to ėmėsi pora draugų, ir visi sugulė nedidelėje įduboje, sprogmenį padėję kitoje. Užteko du laido galus prijungti prie plokščios baterijos, ir virš galvų kažkas tarsi lengvai šniokštelėjo – jokio efekto, kurio tikėtasi. Aišku, puskilogramis trotilo turi jėgą, tik jos, trumpam užgulus ausims, kažkaip nepavyko suvokti. Užtat stiprokai, ryškiau nei ką tik sprogęs trotilas, jaunuolius veikė tą vakarą išgertas alkoholis, prie jo nepratusias galvas jis suko kaip reikiant. Šio šniokštelėjimo ir dusloko nuo miško atsiritusio aido kiek nuvilta kompanija vėl sugrįžo prie apkrautų stalų ir tęsė bendrą atsisveikinimą su namiškiais, draugais – ryt teks išsiskirti ir tapti kareiviais, o Sigito naktį dar laukė kelionė autobusu į Kauną. Atsisveikinimas užsitęsė, bet pagaliau visi pradėjo skirstytis. Sigitui keliauti į autobusų stotį nebuvo sunku: 10
DABAR TU ARMIJOJE
rankose – tik nedidelis krepšys su maisto atsargomis ir būtiniausiais daiktais, kurių turi užtekti trims dienoms – taip, kaip parašyta šaukime į karinę tarnybą. Tiesa, krepšys, kad ir nedidelis, buvo sunkokas: maisto – lašinių, kumpio, dešrų, duonos, druskos – buvo daugiau nei trims dienoms. Juk nežinia, kada vėl teks prisėsti prie stalo, nors visu tuo ir kitu turėjo pasirūpinti valstybė, panorusi turėti dar vieną kareivį. Bet dar gyvus prisiminimus, abejones jau sklaidė artėjantys Vilniaus vaizdai, užgožiantys praeitos nakties įspūdžius – kažin kada vėl teks juos pamatyti, tikrai ne anksčiau kaip po dvejų metų. Autobusų kolona, įsmukusi į patį miesto centrą, prasuko pro bokštą, katedrą ir įniro į senamiesčio niūrumas aukštomis, aprūkusiomis ir labai nesvetingai atrodančiomis sienomis Totorių gatvėje. Karininkai vikriai visus, pusiau miegančius ir apspangusius, iškrapštė iš autobusų, dar kartą patikrino pagal sąrašus, lyg kas nors būtų galėjęs pabėgti kelionėje, suskaičiavo kaip avis ir su pasų pluošteliu perdavė kitiems karininkams. – Dabar grįždami į Kauną išlaks visą šnapsą, kurį atėmė iš mūsų, nusigers iki negyvumo, – liūdnai šyptelėjo apdairus bendrakeleivis Vytas, – bet aš dar turiu vieną butelį, tik nežinia, ar pasiseks jį kaip nors išsaugoti. Dabar mus ves į pirtį, nukirps, drabužius įkiš iškaitinti – įtaria, kad galime būti utėliai ar blusiai. Paskui duos gabalėlį muilo, prausimės duše ir po visų ceremonijų lįsime pro šiuos vartus. Svarbiausia kuo trumpiau už jų būti. 11
VINCAS KRIŠČIŪNAS
Vytas neklydo, nes viską su smulkmenomis žinojo iš savo praktiško ir sumanaus kaimyno, jau išbandžiusio paruoštą kelią. Mat šis ne taip seniai buvo sugrįžęs atostogų ir atvėrė širdį su visais pagražinimais. Pirtyje visi supanašėjo, kai liko trumpomis šukuosenomis, kurioms jokių šukų nereikėjo, plikės beveik blizgėjo. Net keista, kiek individualumo žmogui gali suteikti plaukai: tamsūs ar šviesūs, lygūs ar garbanoti, kai žmogus jų netenka, praranda aiškiai suvokiamą išorinę savo asmenybės dalį. Čia su šia asmenybės dalimi niekas nesiskaitė ir jos išsaugojimu niekas nesirūpino: plaukai krito ant grindų, šluota buvo braukiami į semtuvą ir pilami į šiukšliadėžę. Kirpėjai su atvežtais naujokais elgėsi kaip su avimis: paliepę pakelti rankas, kirpimo mašinėlėmis dar brūkštelėdavo pažastyse ir tarpkojyje, matyt, ir čia galėjo būti kokių nors pasislėpusių gudrių ir pavojingų parazitų, o gal reikėjo įvykdyti kokį nors plaukų surinkimo planą. Nukirpo kaip avinukus, vietoje uodegų paliko tik persigandę ir susitraukę stimburiukai. Netekus plaukų, išryškėjo kiti individualumo požymiai: staiga atsikišo nosys ir ausys, solidžiai ar juokingai išryškėjo galvų formos. Dušuose niekas ilgai neužtruko, nes iš jų bėgo drungnas vanduo, o mažiau užsigrūdinę stengėsi išsisukti nuo šio prašmatnumo dar ir todėl, kad didelėje patalpoje buvo žvarboka. Kitoje patalpoje buvo suversti dar karšti drabužiai, kurių šiluma kompensavo ką tik buvusias nemalonias maudynes. Nors ir nepatenkinti, mindžikuodami nuo kojos ant kojos, visi atsirinko savo drabužius iš bendros krūvos. Vos spėjusius sušokti į kelnes, visus išgrūdo laukan. 12
DABAR TU ARMIJOJE
Žvarboką rytmetį patrypčiojus prie vartų net atsirado noras kuo greičiau už jų patekti, nes ryto drėgmė įkyriai lindo vis arčiau kūno ir norėjosi kur nors atsisėsti ar prisiglausti kad ir menkoje užuovėjoje. Visi instinktyviai ieškojo ką tik prarastos jaukios namų šilumos ir tikrinosi kišenes bei slaptavietes drabužiuose. Čia nemaloniai paaiškėjo, kad kai kurių piniginės suplonėjo – dingo visi pinigai arba liko tik vienas kitas rublis. Nenukentėjo tik tie, kas turėjo slaptavietes drabužiuose, bet buvo aišku, kad ir per tokį trumpą laiką nematomos rankos kaip kokie aštuonkojų čiuptuvai sugebėjo iščiulpti ne tik pinigus, bet ir dar kartą pamažinti jau ir taip nykstančios tapatybės likučius. Jeigu jau taip „puikiai“ sekasi, kas bus toliau? Aukšti dvivėriai vartai pagaliau atsidarė ir dar po vieno patikrinimo su dusliu trenksmu užsivėrė už vaikinų nugarų. Kodėl ir kam reikia taip dažnai tikrinti, skaičiuoti ir dar pirštu baksnoti į kiekvieną, lyg reikėtų įsitikinti, kad būrys atvežtų naujokų iš tikrųjų yra gyvi ir tikri, o ne kokie manekenai? Tai klausimas, į kurį niekas neatsakė, nors vaikinų padėtis buvo labai įdomi – nė vienas neturėjo jokių asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų. Jeigu nors keliems kiltų mintis pasisakyti išgalvotus vardus ir pavardes, sumaišties būtų daug ir nepaprastos. Tačiau tokių minčių nekilo niekam, visi buvo paklusnūs kaip avys ir trokšte troško, kad kas nors pagaliau pasakytų, kas jų laukia, ir pasibaigtų dar niekada nepatirtas neviltį keliantis neapibrėžtumas, pavyktų išsivaduoti iš tos niūrios ir slegiančios aplinkos. Šis Totorių gatvės užkampis Vilniaus senamiestyje – tai respublikinis būsimųjų kareivių surinkimo ir išvežimo punk13
VINCAS KRIŠČIŪNAS
tas. Čia ir prasidėjo pirma artimesnė pažintis su sovietine armija ir ji tikrai nebuvo įspūdinga, greičiau – atstumianti, su aiškiais kriminaliniais elementais, kurių niekas nesitikėjo, nors juos buvo galima nuspėti iš karininkų, lydėjusių šauktinius iš Kauno, veiksmų. Nežinia kada statyti, suodžiais aptekę raudonplyčiai kelių aukštų pastatai į vaikinus žvelgė grotuotais langais, o pro juos į atvežtuosius, ką tik peržengusius nesvetingus vartus, žiūrėjo tokie pat plikagalviai ir šaipėsi, kaip tik išmanė. Kodėl – juk visi buvo lietuviai arba bent iš Lietuvos? Kada ir kam šie pastatai buvo statyti? Kodėl jie tokie niūrūs, o akmenimis grįstas kiemas siauras kaip pirštinės nykštys, virš galvų matyti tik dangaus lopas, aplink – jokio medelio, tik plikos, pajuodusios sienos? Pro vartus įžengusiesiems leido atsisėti ant grindinio, bet paliepė niekur neiti. Karininkai vaikščiojo aplink ir keikėsi, kad per ilgai tęsiasi kažkokių dokumentų tvarkymas – jiems ir su milinėmis buvo žvarboka. Galop vėl suskambėjo komanda stotis, rikiuotis prie sienos, prasidėjo dar vienas patikrinimas pagal sąrašus. – Jūs esate komanda, – garsiai šaukė karininkas, rankoje laikydamas į kiemą užklydusio vėjo blaškomus popierius su vaikinų pavardėmis ir likimais, – įsidėkite į galvas, kad jūsų komandos numeris aštuonioliktas, ir nesupainiokite su jokiu kitu, kai bus kviečiamos komandos su daiktais į kiemą. Nesusimaišykite su kitais, šaukiami atsiliepkite, jeigu nenorite turėti nemalonumų. Jeigu jums pasiseks, tai jau rytoj išvyksite 14
DABAR TU ARMIJOJE
į nuolatinės tarnybos vietas, bet pažadėti negaliu. Kai kas čia laukia po savaitę, o visokie atsilikėliai ir neprigirdintys simuliantai vėliau džiaugiasi iš čia ištrūkę. Maisto jums buvo nurodyta turėti trims dienoms, vandens čia rasite, o sausą davinį pradėsime duoti arba vakare, arba kitą rytą. Dabar dėmesio: jūsų sekcija pirmame aukšte trečia, ten ir įsikurkite, su kitais nesimaišykite. Klausykite pranešimų iš garsiakalbių, kviečiami nedelskite atsiliepti ir vykdyti nurodymus. Ar viskas aišku? – Ar čia yra parduotuvė? – Ne, namus ir mamas, paneles ir parduotuves galite atsiminti, bet jos kol kas ne jums. Čia kariuomenė ir kvailų klausimų neuždavinėkite. Viskas bus paaiškinta laiku ir tinkamai. Dabar apsipraskite, įsitaisykite ir laukite nurodymų. Ar dar klausimų bus? Po tokio išsamaus ir apibendrinančio atsakymo klausimų daugiau nebuvo. Trečia sekcija – tai tik nedidelė pastato dalis, kurioje laukė prašmatnūs, net keturių aukštų mediniai narai, kokių Sigitui anksčiau niekada neteko matyti. Tai tik plikos, kūnų jau nublizgintos storokos lentos be jokios patalynės. Grindys – betoninės. Kažkaip savaime prasidėjo susistumdymas dėl geresnės vietos, nes aiškintis nebuvo su kuo nei kada. Pirmieji ir gudresnieji bemat sušoko į gultus pirmame ir antrame aukštuose, o kitiems liko trečias ir ketvirtas aukštai bei betoninės grindys. Prasčiausiai buvo susigrūdusiems ant grindų, nes po kurio laiko jiems ant galvų pradėjo birti šiukšlės, o nuo aukštesnių gultų nulipantieji būtinai pataikydavo užšokti ant kojų, rankų ar 15
VINCAS KRIŠČIŪNAS
kliudyti kitas kūno dalis. Prasidėjo erzelis, tačiau tvarkos niekas nė nebandė palaikyti. Atsirado kažkokie „blatnieji“, kurie susibūrė atskirai ir pradėjo terorizuoti kitus, bet ir jų užmačios sužlugdavo po eilinio pranešimo per garsiakalbius. Buvo skelbiami įvairių komandų numeriai, tarp jų ir aštuonioliktas, tad su savo mantomis mažiausiai kas porą valandų tekdavo bėgti į kiemą rikiuotis. Subėgdavo karininkai, vėl patikrindavo pagal sąrašus, o iš garsiakalbių vėl pasipildavo komandos, šauktinių pavardės. Po tokio patikrinimo – vėl bėgte į drėgną sekcijos kampą, kur jau nevyko tokia arši kova dėl vietos ant narų. Beprasmiška buvo ieškoti geresnės vietos, nes ta laimė labai greitai pasibaigdavo po kito skelbimo per nepavargstančius garsiakalbius. Ko gero, tai buvo vienintelis patikimas kariškių būdas suvaldyti kelis tūkstančius į vieną vietą sugrūstų šauktinių: visus laikyti nuolatinėje įtampoje ir nuolat dirginti nervus. Blogai, kad aštuonioliktosios komandos sekcija buvo prie įėjimo, ir pro jį lakstė tabūnai šauktinių, o netoliese buvo visais pasaulio kvapais trenkiantis bendras tualetas su keliais praustuvais ir varvančiais čiaupais. Bet tai dar nebuvo pats blogiausias variantas, nes, kaip paaiškėjo, kituose aukštuose buvo striuka su tualetais: jie tiesiog neveikė arba nuolat užsikimšdavo. Du pusgirčiai ir pasmirdę santechnikai niekaip nespėjo sutvarkyti tualetų, o varvantys čiaupai jų net nedomino. Per vieną tokią pertrauką, jau truputį apsipratę su nauja padėtimi, naujai atvežtieji pradėjo dairytis ir ieškoti draugų. Sigitas taip pat sutiko gerą pažįstamą Petrą, jau savaitę besitri16
DABAR TU ARMIJOJE
nantį Totorių gatvės prieglaudoje, panašioje į kalėjimą. Petras skundėsi, kad beveik neturi ko valgyti ir iki gyvo kaulo nusibodo laukimas – kada gi išgabens į tikrą armiją, nes šiame „bardake“ galima ir išprotėti. Nespėjus daugiau pabendrauti, pokalbį nutraukė eilinis raginimas aštuonioliktajai komandai rikiuotis kieme. Daugiau Sigitas su Petru toje maišalynėje nebesusitiko. Kartais prie savo eilės laukiančių komandų ateidavo seržantai, karininkai su įvairiais skiriamaisiais ženklais, kartais ir jūreiviai juodomis uniformomis, kurių prisiartinimo niekas nenorėjo. Tai buvo ženklas, kad galima patekti į laivyną, o tai ne dveji, bet garantuoti treji metai karinės tarnybos. Kažkur šiame raudoname ir aprūkusiame mūre būsimus kareivius skaičiavo, rūšiavo, dėliojo į popierių krūveles ir atidavinėjo pirkliams – taip buvo vadinami iš karinių dalinių atvykę pasiuntiniai pasirinkti naujokų. Vieni buvo vertingesni, kiti – ne tokie vertingi. Tik pagal ką ir kokius požymius buvo rūšiuojama ir kas tai darė – sunku ir įsivaizduoti. Tikriausiai pagal sveikatą – tokia mintis buvo pati paprasčiausia, toli gražu neaprėpianti visų šaukiamų į privalomą karinę tarnybą tinkamumo ir atrankos kriterijų. Žinoma buvo tik tiek, kad tankistais aukštaūgiai tikrai nebūna, jų nereikia ir į povandeninius laivus. Pradėjo klaidžioti įvairios legendos apie galimus laukiančios karinės tarnybos variantus: kur geriau, kur blogiau. Blogai šiaurėje – dantys išbyra dėl vitaminų trūkumo ir blogo maisto, todėl gali grįžti ne su savais, bet su negendančiais blizgančiais metaliniais iš nerūdijančio plieno. Ten diena ir naktis trunka po pusę metų. Blogai kalnuose – gali paslysti ir nukristi, o de17
VINCAS KRIŠČIŪNAS
santo kariuomenėje vėl vieni pavojai, pavyzdžiui, gali parašiutas neišsiskleisti: dribtelėsi ir tik šlapia vieta liks, o kas čia toks buvo, nustatys pagal automato numerį. Na, dar gali ir taip nukristi, kad niekas niekada nesuras. Pietuose – karšta, visą laiką troškulys kankina, o užvaikys iki nukritimo, kol tapsi pagarbos vertu, tarnybą baigiančiu seniu – tada ir atsikvėpsi, jeigu nebus dar blogiau. Geresnės tarnybos galėjo tikėtis turintys vairuotojų pažymėjimus – tai visuotinai žinoma legenda. Vairuotojų trūko visada, o žemaūgiai traktorininkai turėjo visas galimybes be konkurencijos tapti tankų vairuotojais mechanikais. Nekokia pėstininkų duona – kasi apkasus kaip kurmis, užtat pabėgioti ir pašaudyti galėsi iki valiai. Artileristams kiek geriau – visą laiką ant ratų, bet po tarnybos nė vienas netaps muzikantu – ausys bus taip užtrankytos, kad gerai tik būgnus girdėsi. Raketų daliniuose tinka tarnauti ne visi – tik ypatingai atrinkti, kaip ir tie, kam likimo korta lems tarnybą užsienyje, Varšuvos sutarties šalyse. Prastomis vietomis buvo laikomi kariniai darbo batalionai, bet gal ne pačiomis blogiausiomis, nes juose buvo mokamas uždarbis. Kaip sakoma, gerai tik ten, kur mūsų nėra. Buvo jau vėlokas vakaras, kai krintant dulksnai ant šlapių grindinio akmenų išsėdėjusi pusvalandį aštuonioliktoji komanda kartu su kitomis vėl sugarmėjo į savo sekciją. Iš garsiakalbių pranešė, kad į trečio aukšto dvidešimt ketvirtą kabinetą bus kviečiami aštuonioliktosios komandos šauktiniai. Tai privertė suklusti: bus kažkas naujo. Beveik visi iškviestieji į sekciją negrįžo, išskyrus keletą nekalbių vyriokų, nugriuvusių kur papuolė. Sigitas išgirdo ir savo 18
DABAR TU ARMIJOJE
pavardę. Jis nuėjo į trečią aukštą, kur ankštame kambaryje sėdėjo keturi išvargę karininkai. Kalba buvo trumpa. – Jūsų komanda išvyks po trijų parų, tai jau nuspręsta. Bet jeigu turite galimybę, galite dviem su puse paros išeiti iš čia, tik privalote sugrįžti trečiadienį, septynioliktą valandą. Jeigu sutinkate, pasirašykite, nurodykite savo buvimo vietą ir – laisvas. Jeigu ne – atgal į sekciją su visais jos malonumais. Tai buvo tikrai netikėtas pasiūlymas, kurio atmesti neįmanoma. Svarstyti nebuvo kada – juk Vilniuje gyveno dėdė, pusseserės, pusbrolis. Ir ne taip toli – senamiestyje, visai greta Vilnelės. Būtų galima ir į namus sugrįžti. – Gerai, sutinku, – ir Sigitas nurodė adresą, kur gyvens dvi su puse paros. – Pasirašykite ir žiūrėkite, kad nereikėtų ieškoti su milicija. Prapulsite, laikysime dezertyrais, tai sukels atitinkamas pasekmes, iškils ir karinio tribunolo grėsmė, atsimink tai. Štai jums leidimas išeiti ir sugrįžti, visi kiti jūsų asmens dokumentai lieka pas mus. Jeigu prisidirbsite ir papulsite milicininkams – parodykite leidimą, ir jie nedelsdami pristatys jus mums, bet tai sukels pasekmes, vėliau gali atsiliepti tarnyboje, todėl elkitės protingai. Prisigerti iš džiaugsmo dėl poros laisvų dienų ir vaikytis nereikalingų nuotykių nepatariame. Viskas. Sargybinis žvilgtelėjo į išduotą raudonos spalvos leidimą ir be klausimų atidarė siauruosius vartus. Senasis Vilnius Sigitą, išėjusį iš surinkimo punkto urvų, kur blausiai švietė į apelsinus panašios lemputės, tiesiog apakino gatvių šviesomis. Vakaras dar nebuvo labai vėlyvas, gatvėse 19
ĮSIGYKITE
KNYGĄ DABAR