Pitas |
J i s s t o v ė j o į s i t e m p ę s ant stiklo plokštės briaunos.
Basas. Tobulai laikydamas pusiausvyrą. Pastatęs pėdą priešais pėdą. Nuleidęs rankas. Toks dabar buvo jo žaidimas. Stiklo plokštė ėjo ir ėjo žemyn. Tarsi ribuliuojanti permatoma užuolaida. Viršutinė stiklo briauna buvo plona, tokia plona, kad galėjai įsipjauti paslydęs ar pargriuvęs, ar per staigiai žengtelėjęs, – siaurutė vaivorykštinė juostelė, žibanti ryškiai raudonai, žaliai ir geltonai. Vienoje stiklo pusėje buvo tamsa. Kitoje – akį rėžiančios, bauginančios spalvos. Dešinėje jis matė daiktus: po pat dešine ranka, ten, kur siekė pirštai. Ten buvo jo mama, tėtis ir sesuo. Ten kyšojo aštrūs kampai ir nesiliovė bjaurus triukšmas, nuo kurio knietėjo užsikišti ausis. Žiūrint į visus tuos daiktus, tuos žmones, suklypusius, netvirtus namus, kietus baldus, rankas ilgais nagais, kumpas nosis, begėdiškai spoksančias akis ir klykiančias burnas, jam norėjosi užsimerkti.
12
Michael Grant
Tačiau tai nepadėjo. Juos matė net pro užmerktus vokus. Ir girdėjo. Bet nesuvokė klaikių pulsuojančių spalvų. Kartkartėm jų tariami žodžiai atrodydavo kaip ryškių, papūgiškų spalvų daigai, lendantys jiems iš burnos. Mama, tėvas, sesuo, mokytoja, kiti. Vėliau – tik sesuo ir kiti. Kažką sakantys. Kai kuriuos žodžius jis suprato. Pitas. Pitis. Mažasis Pitas. Šitie žodžiai jam buvo pažįstami. Kai kada jie būdavo minkšti, minkšti kaip kačiukai ar pagalvėlės, jie sklisdavo iš jo sesers lūpų, jį trumpam apimdavo ramuma, bet paskui vėl užgriūdavo šaižūs, rėksmingi garsai ir akis imdavo peršėti nuo veriančių spalvų. Jam iš kairės, giliai giliai po begaline stiklo plokštuma, plytėjo visiškai kitoks pasaulis. Be garso, it pilkšvi šešėliai plaukė tylūs vaiduokliški pavidalai. Jokių kampų, jokių aštrių garsų. Jokių siaubingų spalvų, nuo kurių norėtųsi rėkti. Buvo tamsu ir be galo tylu. Giliai apačioje švelniai švietė skritulys, nelyginant žalsva saulė. Kada nors skritulys jį pasieks. Tos šviesos gija. Arba migla. Palies jį, besilaikantį ant briaunos, stovintį pėda priešais pėdą, nuleistomis prie šonų rankomis. Ramybė. Tyla. Nebūtis. Ji pakuždėdavo jam visokių minčių. Retkarčiais žaisdavo su juo. Vieną žaidimą. Pitas mėgo žaisti. Tik kairė pusė žaisdavo jo žaidimus taip, kaip jam patinka, nes žaidimai turėjo būti žaidžiami taip, kaip jam patinka: visada vienodai, nieko nekeičiant. Bet paskutinis žaidimas, kurį Pitas žaidė su Tamsybe, tapo šiurkštus ir pernelyg ryškus. Netikėtai Pito smegenis it strėlės pervėrė. Ir žaidimas nutrūko. Stiklo plokštė suskilo. Tačiau ir vėl suaugo, dabar jis stovi ant jos briaunos, ir švelni žalsva saulė šnibžda: „Nulipk pažaisti su manim.“
virusas
13
Kitoje pusėje – neramioje, triukšmingoje, kietoje – jo sesuo ištįsusiu it kaukė veidu po geltonais plaukais, rausvai ir baltai švytinčia burna, garsiai kalbėdama stumia jį rankomis lyg kūjais. – Apsiversk ant šono. Reikia ištraukti paklodę. Visa šlapia. Pitas suprato kai kuriuos žodžius. Jų griežtumą. Tačiau Pitas pajuto ir kai ką daugiau. Kažką svetima. Nepažįstama. Kažką negera, giliai pulsuojančią gaidą, kai strykas braukiamas per stygas; ji atitraukė jo dėmesį nuo kairės ir dešinės, net nuo stiklo plokštumos, ant kurios jis laikėsi. Gaida sklido iš vietos, kurios jis niekad nematė: savo vidaus. Dabar Pitas žvelgė į save tarsi iš viršaus, iš šalies. Žiūrėjo į savo kūną ir stebėjosi. Taip, štai naujasis balsas, netylanti gaida, atkaklus balsas, reiklesnis net už tylų Tamsybės murmesį ar griežtus sesers žodžius. Jo kūnas reikalauja jo dėmesio, atitraukia jį nuo žaidimo – išsilaikyti ant stiklo briaunos. – Tu išprakaitavai, – pasakė sesuo. – Visas degi. Pamatuosiu temperatūrą.
1 skyrius | 72 valandos 7 minutės
S e m a s T e m p l i s p a s i g ė r ė . Jam tai buvo naujas jaus-
mas. Būdamas penkiolikos porą kartų siurbtelėjo motinos vyno. Trylikametis išgėrė pusę skardinėlės alaus. Iš smalsumo. Nelabai patiko, per kartu. Dar prieš atsirandant Zonai, sykį užsitraukė žolės suktinę. Iš tikrųjų vos neiškosėjo plaučių, paskui valandą buvo apkvaitęs ir galų gale užmigo. Šitai nebuvo jo skoniui. Jis niekad nepritapdavo prie triukšmingų vakarėlių. Bet šį vakarą jis nuėjo patikrinti narve uždaryto pabaisos, kuris buvo čia Britnė, čia Dreikas, ir išgirdo bjaurius, nešvankius Dreiko keiksmus, baisios neapykantos riksmą. O tada dar blogiau – išgirdo Britnę maldaujant mirties. – Semai, žinau, kad klausaisi, – kalbėjo ji per užsklęstas ir užbarikaduotas duris. – Žinau, kad esi ten, išgirdau tavo balsą. Semai, nebegaliu ištverti. Semai, užbaik tai. Prašau, maldauju tave, paleisk mane, paleisk mane į Dangų. Anksčiau tą patį vakarą Semas užėjo pas Astridą. Apsilanky-
virusas
15
mas nenusisekė. Astrida stengėsi, jis taip pat, tačiau juodu skyrė per daug netiesos. Per daug nuoskaudų. Jis ėmė ją bučiuoti. Iš pradžių ji atsiliepė bučiniu. Tada jis nuėjo per toli. Rankos nuslydo ten, kur jam norėjosi. Ir jinai jį atstūmė. – Žinai, Semai, kad aš nesutiksiu, – tarė. – Taip, jau lyg ir supratau, – pasakė jis, piktas ir nusivylęs, bet stengdamasis tvardytis. – Jeigu pradėsime taip elgtis, kaip manai, per kiek laiko visi sužinos? – Ne todėl su manim nemiegi, – metė Semas. – Nenori, nes manai, kad nusileidusi netektum kontrolės. O tau, Astrida, rūpi tik kontrolė. Tai buvo tiesa, bent Semo įsitikinimu. Bet jei būtų buvęs sąžiningas, o ne tik supykęs, būtų gavęs pripažinti, kad Astrida turi savo rūpesčių. Kad ją slegia kaltė ir jai nereikia dar vienos priežasties jaustis kaltai. Mažasis Pitas gulėjo be žado. Astrida kaltino save, nors ir kvaila taip daryti, o juk ji toli gražu ne kvaila. Tačiau Pitas buvo jos brolis. Jos atsakomybė. Jos našta. Atstumtas Semas stovėjo ir žiūrėjo, kaip Astrida šaukštu pila į bejausmę Pito burną trintos artišokų ir žuvies sriubos. Mažasis Pitas galėjo ryti. Jos vedamas galėjo ir paeiti. Atlikti savo reikalus į griovį, iškastą užpakaliniame kieme, bet Astrida turėdavo nušluostyti jam užpakalį. Toks dabar buvo Astridos gyvenimas. Ji slaugė autizmu sergantį berniuką, sukaupusį visą jų pasaulio galią. Šiuo metu Pitas net nebebuvo autistas – jo apskritai neliko. Niekas nesužinos, kur jis nuklydęs savo keistame prote.
16
Michael Grant
Kai Semas pasakė išeinąs, Astrida jo net neapkabino. Nė neprisilietė. Toks buvo Semo vakaras. Su Astrida ir mažuoju Pitu. Su dvilypiu zombiu, kurį saugojo Orkas ir Hovardas. Jei Dreikas kaip nors ištrūktų, turbūt tik du žmonės galėtų jį įveikti: pats Semas ir Orkas. Orkas Semui buvo reikalingas kaip Dreiko prižiūrėtojas, tad jis nekreipė dėmesio į butelius šalia Orko sofos ir konfiskavo tik vieną, stovintį virtuvėje ant stalo. – Aš jį išmesiu, – pasakė Hovardui. – Žinai, kad uždrausta. Hovardas gūžtelėjo, nusiviepė. Tarsi būtų supratęs. Tarsi Semo akyse būtų pastebėjęs godulio kibirkštėlę. Bet pats Semas dar nieko nesuvokė. Jis ketino butelį sudaužyti ar kur nors numesti. Tačiau nenumetė, nešėsi tamsiomis gatvėmis. Pro gaisravietes ir apdegusius namus. Pro kapines. Nusinešė į paplūdimį. Nuplėšė dangtelį norėdamas gėrimą išpilti ant smėlio. Bet ėmė ir gurkštelėjo. Nudegino kaip ugnis. Patraukė dar gurkšnį. Jau nebe taip degino. Jis pasuko pakrante. Širdyje nujautė kur einąs. Žinojo, kad kojos veda prie uolos. Ir štai, po daugybės gurkšnių, jis svyruoja uolos viršūnėje. Gėrimas mušė į galvą. Jis suprato pasigėręs. Pažvelgė į siaurą paplūdimio lanką uolos papėdėje. Tamsų smėlį lyžčiojo mirguliuojančios bangelės. Šioje vietoje, kur jis dabar stovi, Merė savižudiškai žengė nuo uolos nusitempdama ir darželinukus. Vaikai išliko gyvi tik Dekos didvyriškumo dėka. Merės nebėra. – Už tave, Mere, – burbtelėjo Semas ir užsivertė butelį.
virusas
17
Jis Merę apvylė. Ji nuo pat pradžių ėmė rūpintis mažyliais ir vadovauti darželiui. Tą naštą vilko beveik viena. Semas matė, kaip ją pakeitė anoreksija ir bulimija. Bet jis nesuprato, kas jai darosi, o gal nenorėjo suprasti. Girdėdavo neramias šnekas, kad Merė stveria visus vaistus, kokius tik suranda, geria viską, kas, jos manymu, galėtų sumažinti depresiją. Ir šito jis nenorėjo žinoti. Bet pirmiausia jam reikėjo numatyti Neredzos kėslus, reikėjo pasiklausinėti, paspausti. Reikėjo, reikėjo, reikėjo... Jis vėl nurijo ugninį gurkšnį. Suėmė juokas. Jis kvatojosi pakrantėje, kur žuvo Orsėja, netikra pranašė. – Sudie, Mere, – ištarė jis, sunkiai apversdamas liežuvį, ir juokais kilstelėjo butelį lyg skelbdamas tostą. – Nors tu ištrūkai iš čia. Tą dieną, kai Merė išnyko, siena kelias akimirkas buvo peršviečiama. Jie išvydo pasaulį anapus: stebėjimo pakylą, palydovinės televizijos automobilį, abipus kelio statomas užkandines ir pigius viešbučius. Viskas atrodė labai tikra. Bet ar buvo tikra? Astrida sakė, kad ne, dar viena iliuzija. Tačiau Astridos nepavadinsi tiesos apaštale. Semas svyrinėjo ant uolos krašto. Ilgėjosi Astridos, gėrimas to jausmo nenuslopino. Ilgėjosi jos balso, jos šilto alsavimo jam į kaklą, jos lūpų. Tik dėl jos jis neišprotėjo. Tačiau dabar ji pati varė jį iš proto, nes kūnas troško to, ko ji nenorėjo duoti. Dabar buvimas su ja reiškė tik skausmą, tuštumą ir geismą. Siena buvo čia pat, už kelių žingsnių. Nepereinama. Nepermatoma. Deginanti. Blausiai švytintis kupolas, uždengęs dvidešimt pietų Kalifornijos pakrantės mylių ir jas pavertęs terariumu. Arba zoologijos sodu. Arba atskiru pasauliu. Arba kalėjimu.
18
Michael Grant
Semas bandė įsižiūrėt į ją, bet akys markstėsi. Su perdėta girto žmogaus atida jis pastatė butelį ant žemės. Atsitiesė. Pažvelgė į savo delnus. Tada atsuko juos į sieną. – Aš tikrai tavęs nekenčiu, – pasakė. Iš delnų šovė du žalsvi žaibai. – Aaaaaa! – suriko Semas, leisdamas iš delnų ugnį. Jis garsiai nusikeikė. Ir vėl paleido žaibus. Jie kapojo sieną, bet nieko jai nepadarė. Ji neužsidegė. Nė lopelis neapsvilo, nepasirodė dūmas. – Sudek! – šaukė Semas. – Sudek! Jis nukreipė spindulius aukščiau, taikydamas į sienos linkį. Rėkė net apsiputojęs ir vis laidė žaibus. Jokios naudos. Staiga Semas atsisėdo. Šviesa užgeso. Jis ėmė graibyti butelio. – Aš paėmiau, – tarė balsas. Semas pasisuko ieškodamas, kas kalbėjo. Nieko nepamatė. Bet kalbėjo ji, jis neabejojo, kad balsas mergaitės. Tada ji žengė artyn, kad jis pamatytų. Teilor. Teilor buvo dailutė azijietė, niekad neslėpusi, kad Semas jai patinka. Ji irgi buvo mutantė, turinti trijų brūkšnelių teleportacijos galią. Galėjo akimirksniu patekti į bet kurią vietą, kada nors matytą ar lankytą. Ji tai vadino „šastelėjimu“. Ji buvo su marškinėliais ir šortais. Apsiavusi sportbačiais. Be raištelių, įsispyrusi vienabasė. Niekas nebeturėjo geresnės aprangos. Nešiodavo viską, kas dar buvo pusėtinai švaru. Ir niekas nevaikščiojo be kokio ginklo. Teilor buvo prisijuosusi peilį gražiose odinėse makštyse. Ji nebuvo tokia gražuolė kaip Astrida. Tačiau nebuvo ir šalta, atšiauri, nežiūrėjo į jį kaltomis ir kartu kaltinančiomis akimis. Žvelgiant į Teilor jo neužplūdo meilės ir pykčio prisiminimai.
virusas
19
Ji nebuvo mergaitė, per visus tuos mėnesius tapusi jo gyvenimo centru. Mergaitė, palikusi jį apimtą nevilties, pažemintą, besijaučiantį kvailiu. Vienišą kaip niekada. – Labas, Teilor. Šokliuke Teilor. Kas nutiko? – Aš pamačiau šviesą, – atsakė Teilor. – Taip, esu šviesos šaltinis, – kandžiai tarė Semas. Ji atkišo butelį, dvejodama, nežinodama, ką su juo daryti. – Nee, – numojo jis ranka. – Manau, užtenka. Tau taip neatrodo? Jis stengėsi kalbėti aiškiai, nenukąsdamas garsų. Nelabai sekėsi. – Pasėdėk su manim, Teilor, šokliuke Teilor... Ji abejojo. – Eikš. Neįkąsiu. Gera pasišnekėti su kuo nors... normaliu. Teilor šyptelėjo. – Kažin ar esu labai normali. – Normalesnė už kai kuriuos. Aš ką tik buvau užsukęs pas Britnę, – paaiškino Semas. – Ar ir tavyje, Teilor, slypi monstras? Gal ir tave reikia užrakinti pusrūsyje, nes esi apsėsta kokio nors psichopato su rimbu? Ne? Matai? Esi visiškai normali, Teilor. – Jis pašnairavo į sieną, švarutėlę, be jokio įbrėžimo. – Teilor, ar kada nors meldiesi, kad būtum sudeginta, virstum pelenais ir iškeliautum pas Jėzų? Ne? Matai, Britnė tik tai ir daro. Taip, tu esi be galo normali, šokliuke Teilor. Teilor atsisėdo šalia. Ne per arti. Bičiuliškas artumas, bičiuliškas pokalbis. Semas tylėjo, galvoje grūmėsi prieštaringiausi jausmai. Kūnas ragino – nesnausk. O protas... Na, protas buvo sujauktas ir nelabai jo klausė. Jis paėmė Teilor už rankos. Ji jos neištraukė. Jo delnas pajudėjo jos ranka aukštyn. Teilor įsitempė ir apsidairė, ar kas nors nemato. O gal tikėdamasi, kad mato.
20
Michael Grant
Jo ranka pasiekė jos kaklą. Palinkęs artyn apkabino ją. Pabučiavo. Ji nesipriešino. Jis ėmė bučiuoti karščiau. Jos ranka šmukštelėjo po jo marškiniais, ėmė glostyti krūtinę. Staiga jis atšlijo. – Atleisk, aš... Semas nutilo, kaltės sukrėstas protas ginčijosi su ūmai užsidegusiu kūnu. Jis skubiai atsistojo ir nuėjo. Teilor linksmai nusijuokė. – Užeik aplankyti, Semai, kai atsibos svajoti apie savąją ledo karalaitę. Jam į veidą ūžtelėjo vėjo gūsis. Bet kuriuo kitu laiku, kitokiomis aplinkybėmis jis būtų nustebęs, nes Zonoje niekad nebūdavo vėjo.