reginiu: iš kairiojo kranto ištryškus, virš Senos grakštų lanką išrietus, įvairiaspalviais naktinio miesto atspindžiais sumirguliavus vaivorykštė žaižaruojančiom krištolo šukėm štai dūžta į Cité salos grindinį; kur dar pamatysi tokį įspūdingą spektaklį? Netrukus ničnieko neliko – tik cemento siūlėmis tarp akmenų nusruvenantys ir Senon kapsintys upeliukai, tik blizgančiais drėgmės atspindžiais sviduliuojantis gluosnis, tik tuščias suoliukas po juo. ... Gręžėsi. Perbėgę kiton salos pusėn, pusnuogiai, stripinėdami nuo kojos ant kojos, suko marškinius, tais pačiais marškiniais šluostėsi, vėl juos gręžė ir purtė. Juokavo, kvatojo, tarsi tik šito ir būtų tetroškę. Kai ėjo prošal, persimetė keliais žodžiais; spėjo nugirsti, kad vieno vardas Gérard’as. Kitą vakarą jų čia nebebuvo.
26 / Valdas Papievis