va n d e n s m e t o d a s
275
Tulpen sakė tiesą, ir jis tai žinojo. Dar labiau jį žeidė tai, kad tas pokalbis nebuvo naujiena. Viską jis jau buvo patyręs anksčiau – ir ne kartą – su Bigi. Tad sėdėjo lovos kojūgalyje, troško katatonijos ir sulaukė. Kai telefonas suskambo trečią kartą, jam buvo nesvar bu, ar tai Ralfas ar ne. Jei būtų galėjęs pajudėti, būtų atsiliepęs. Tulpen tikriausiai jautėsi tokia pat vieniša, nes pakėlė ragelį. – Žinoma, – išgirdo Bogusas ją sakant pavargusiu balsu. – Ži noma, atvažiuokite ir sukite savo suknistą filmą. Tačiau Tramperis tebesėdėjo sustingęs tarsi akmuo, nerimau damas dėl artėjančios permainos. Jei nori atsidurti Ralfo filme, turi ištrūkti iš to filmo, kuriame esi dabar, ar ne? Tada Tulpen padėjo galvą jam ant kelių, atsisukusi veidu. Tas judesys – Tulpen jų turėjo daug – tarsi bylojo: gerai, mūsų kraš tovaizdyje bent pasirodė tiltas, nors jį dar reikia pereiti. Galbūt pavyks. Šitaip jie išbuvo ilgai, tarsi tai būtų toks pat geras būdas pasi rengti Ralfo apsilankymui kaip bet kuris kitas. – Tramperi! – pagaliau sušnibždėjo Tulpen. – Kai tu vis dėlto myliesi su manimi, man iš tiesų labai gera. – Ir man, – atsakė jis.