VIRSELIS UDK 820(73)-93 Me-01
Versta iš: Richelle Mead Vampire Academy, Razorbill Published by the Penquin group Penquin Young Readers Group, New York
Džekei ir Keitlin – mano miesto merrrginoms
ISBN 978-9955-38-859-3 Viršelio fotografija © 2007 Fanelie Rosier / istock Copyright 2007 © Richelle Mead © Vertimas į lietuvių kalbą, Rūta Razmaitė, 2010 © Leidykla „Alma littera“, 2010
V V Pirm a s
Jos baimę pajutau anksčiau, negu išgirdau riksmą.
Jos košmaras smelkėsi į mane ir pažadino iš sapno – gulėjau paplūdimyje, o kažkoks gražuolis tepė mane aliejumi nuo saulės. Mintyse sukosi vaizdiniai – jos, ne mano – ugnis, kraujas, dūmai, sulankstytas automobilis. Vaizdiniai mane slėgė, dusino, kol suvokiau, kad šis sapnas ne mano. Pabudau. Ilgų, tamsių plaukų sruogos buvo prilipusios man prie kaktos. Lisa per miegus blaškėsi ir šaukė. Pašokau iš lovos ir akimirksniu atsidūriau prie jos. – Lisa, – papurčiau ją. – Lisa, pabusk. Riksmas nutilo, jį pakeitė tyli aimana. – Andrė, – sudejavo ji. – Dieve mano... Padėjau jai atsisėsti. – Lisa, tai buvo sapnas. Pabusk. Ji sumirksėjo ir atsimerkė. Prieblandoje mačiau, kad ji pradeda suvokti, kur esanti. Nelygus alsavimas nurimo ir Lisa padėjo galvą man ant peties. Apkabinau ją ir paglosčiau plaukus. – Viskas gerai, – tyliai pasakiau. – Viskas baigėsi. – Sapnavau košmarą. – Žinau. Taip sėdėjom kelias minutes nepratardamos nė žodžio. Kai pajutau, kad ji aprimo, pasilenkiau prie naktinio staliuko, sky-
6
Richelle Mead
rusio mūsų lovas, ir uždegiau lempą. Šviesa buvo silpna, bet mums ryškios ir nereikėjo. Priviliotas šviesos mūsų kaimyno katinas Oskaras užšoko ant atviro lango atbrailos. Iš tolo aplenkdamas mane – dėl kažkokių priežasčių gyvūnai nemėgsta dampyrų – jis stryktelėjo ant lovos ir tyliai murkdamas pasitrynė į Lisą. Morojams jie antipatijos nejautė, o Lisą netgi mylėjo. Nusišypsojusi ji pakasė katinui pagurklį ir aš pajutau, kad ji visiškai nusiramino. – Kada paskutinįkart gėrei kraujo? – paklausiau tyrinėdama jos veidą. Jis buvo blyškesnis nei paprastai. Po akimis juodavo ratilai, ji atrodė nusilpus. Visą savaitę mokykloje buvo tikras chaosas ir aš neprisiminiau, kada paskutinįkart daviau jai kraujo. – Praėjo... daugiau nei dvi dienos, tiesa? Trys? Kodėl man nieko nesakei? Ji truktelėjo pečiais ir nusuko akis. – Buvai užsiėmus. Nenorėjau trukdyt... – Velniop, – atkirtau atsisėsdama patogiau. Nieko keisto, kad ji tokia nusilpus. Oskarui nepatiko, kad prisiartinau, jis nušoko nuo lovos ir grįžo ant palangės, kur galėjo stebėti mus iš saugaus atstumo. – Eikš. Tau reikia kraujo. – Rouz... – Eikš. Pasijusi geriau. Atlošiau galvą ir atmečiau plaukus apnuogindama kaklą. Mačiau, kad ji dvejoja, bet reginys buvo pernelyg gundantis. Veidu perbėgo alkio šešėlis, prasivėrusios lūpos apnuogino nuo žmonių slepiamas iltis. Tos iltys keistai nederėjo prie veido. Švelnių bruožų šviesiaplaukė buvo panašesnė į angelą nei į vampyrę.
Va m p y r ų A k a d e m i j a
7
Jai lenkiantis prie mano kaklo pajutau, kaip širdis daužosi iš baimės ir nekantrumo. Šis jausmas man nepatiko, bet negalėjau nieko padaryti – tai viena mano silpnybių. Iltims susmigus į kaklą iš skausmo riktelėjau. Paskui skausmas išnyko, jį pakeitė nuostabus, auksinis džiaugsmas, apėmęs visą kūną. Šimtąkart geriau, negu apsvaigti nuo alkoholio ar narkotikų. Netgi geriau už seksą – bent jau taip maniau, nes dar nebuvau to darius. Grynas, ypatingas malonumas pasklido po visą kūną ir tarsi žadėjo, kad dabar viskas bus gerai. Ta būsena tęsėsi. Jos seilėse esančios medžiagos padidino endorfinų kiekį, ir aš pamiršau viską aplinkui, pamiršau, kas esu. Deja, viskas greitai baigėsi. Maždaug po minutės. Lisa atsitraukė ir šluostydamasi lūpas pasižiūrėjo į mane. – Gerai jautiesi? – Taip. – Atsiguliau ant lovos, netekus kraujo man sukosi galva. – Išsimiegosiu ir viskas bus gerai. Šviesios, nefrito žalumo akys stebėjo mane su nerimu. Lisa atsistojo. – Atnešiu tau užkąsti. Jau norėjau prieštarauti, bet ji išėjo nespėjus ištarti nė žodžio. Malonumas susilpnėjo, kai tik nutrūko ryšys, bet tebejaučiau jį pulsuojant gyslose, ir mano lūpas iškreipė kvaila šypsena. Pasukau galvą ir pažvelgiau į Oskarą, tebetupintį ant palangės. – Nežinai, ką prarandi, – pasakiau jam. Tačiau katino dėmesys buvo sutelktas į lauką. Jis susirietė į kamuoliuką ir juodas kaip derva kailis pasišiaušė. Uodega pradėjo trūkčioti. Lioviausi šypsotis ir prisiverčiau atsikelti. Kambarys sukosi, prieš atsistodama turėjau luktelėti. Pakilus apėmė silpnumas.
8
Richelle Mead
Šiaip ne taip priėjau prie palangės ir pažvelgiau laukan. Katinas atidžiai mane nužiūrėjo, šiek tiek pasitraukė į šalį, paskui vėl nukreipė akis į lauką. Šiltas brizas – keistai šiltas Portlando rudeniui – kedeno man plaukus. Gatvėje buvo tamsu ir sąlyginai tylu. Trečia nakties, vienintelis metas, kai studentų miestelis nurimsta. Namas, kuriame pastaruosius aštuonis mėnesius nuomojomės kambarį, buvo apsuptas senų, įvairiausių stilių namų. Kitapus gatvės mirksėjo žibintas – atrodė, tuoj užges. Bet jo šviesos užteko įžvelgti automobilių ir namų kontūrus, medžių ir krūmų siluetus. Ir mane stebintį vyrą. Iš netikėtumo net atšlijau. Jis stovėjo po medžiu už kokių dešimties metrų ir pro langą galėjo matyti, kas vyksta kambaryje. Pakankamai arti, kad galėčiau į jį ką nors paleisti. Ir tikrai ganėtinai arti, kad pamatytų, ką darėm su Lisa. Vyrą slėpė šešėliai ir net mano aštrus regėjimas nepadėjo įžvelgti jo bruožų, tik ūgį. Jis buvo aukštas. Labai aukštas. Vyras dar kiek luktelėjo, paskui žengė atgal ir pasislėpė tarp medžių kiemo gale. Buvau tikra, kad jis ne vienas, bet žmogystas prarijo tamsa. Kad ir kas jie buvo, Oskarui nepatiko. Paprastai jis sutardavo su visais, jį suerzindavo tik keliantys akivaizdžią grėsmę. Vyras lauke Oskarui nepadarė nieko blogo, tačiau katinas pajuto kažką negero. Taip jis elgdavosi ir pamatęs mane. Pajutau stingdančią baimę, kuri beveik – bet ne visai – sunaikino Lisos įkandimo sukeltą palaimą. Pasitraukiau nuo lango ir šokau į džinsus, jie mėtėsi ant grindų. Kišdama kojas į klešnes susipainiojau ir vos nepargriuvau. Paskui čiupau mudviejų su Lisa švarkus ir pinigines. Įsispyriau į pirmus pasitaikiusius batus ir puoliau prie durų.
Va m p y r ų A k a d e m i j a
9
Lisą radau virtuvėje siaubiančią šaldytuvą. Vienas mūsų kaimynų, Džeremis, sėdėjo prie stalo ir pasirėmęs ranka galvą liūdnai žiūrėjo į matematikos vadovėlį. Lisa nustebusi pažvelgė į mane. – Tau nereikėjo keltis. – Mes išeinam. Dabar. Ji nustebusi išplėtė akis, paskui viską suprato. – Ar... tu tikra? Linktelėjau. Negalėjau paaiškinti, iš kur tai žinau. Žinojau, ir tiek. Džeremis smalsiai mus nužvelgė. – Kas atsitiko? Man į galvą šovė mintis. – Lisa, paimk jo automobilio raktelius. Džeremio akys lakstė nuo manęs prie Lisos. – Ką jūs?.. Lisa nedvejodama žengė prie jo. Per mus siejantį ryšį jaučiau jos baimę, bet drauge ir pasitikėjimą, kad viskuo pasirūpinsiu, kad būsim saugios. Tikėjaus, esu jo verta. Ji plačiai nusišypsojo ir pažvelgė jam tiesiai į akis. Akimirką Džeremis žiūrėjo į ją sutrikęs, paskui jo žvilgsnis pasikeitė. Akys liguistai sublizgo, dabar jis žvelgė į ją susižavėjęs. – Mums reikia pasiskolinti tavo automobilį, – pasakė ji tyliai. – Kur rakteliai? Džeremis nusišypsojo, aš suvirpėjau. Pati aš atspari įtaigai, bet jaučiu poveikį, kai ji nukreipta į kitą žmogų. Be to, visą gyvenimą buvau mokoma, kad negražu ja naudotis. Džeremis įkišo ranką į kišenę ir ištraukė ant raudono žiedo sukabintus raktus. – Ačiū, – padėkojo Lisa. – Kur stovi automobilis?
10
Richelle Mead
– Gatvėj, – atsakė jis užsisvajojęs. – Už kampo. Prie Brauno. Už keturių kvartalų. – Ačiū, – padėkojo ji traukdamasi atatupsta. – Kai išeisim, skaityk toliau. Pamiršk, kad šiąnakt mus matei. Jis paklusniai linktelėjo. Man rodės, kad jis būtų žengęs nuo uolos į prarają, jei ji būtų liepus. Visi žmonės pasiduoda įtaigai, bet Džeremis pasirodė silpnesnis už kitus. Ir dabar tai pravertė. – Eime, – paraginau. – Nevalia gaišti. Išėjom į lauką ir patraukėm ieškoti automobilio. Nuo įkandimo man vis dar svaigo galva ir negalėjau eiti taip greitai, kaip norėjau. Lisa keliskart mane prilaikė, kad nepargriūčiau. Visą tą laiką jaučiau iš jos sklindantį nerimą. Stengiausi nekreipti dėmesio, man užteko savų baimių. – Rouz, ką jie mums padarys, jei sugaus? – sušnabždėjo ji. – Nesugaus, – piktai atkirtau. – Aš neleisiu. – Bet jei mus suras... – Buvo radę ir anksčiau. Bet nesugavo. Važiuosim į geležinkelio stotį ir sėsim į Los Andželo traukinį. Jie pames pėdsakus. Išdėsčiau planą, lyg įvykdyti būtų visai paprasta. Visada taip kalbėdavau, nors tikrai nebuvo lengva pabėgti nuo tų, su kuriais užaugome. Jau dvejus metus slapstėmės, kad galėtume baigti mokyklą. Prasidėjo paskutiniai metai, gyvenimas studentų miestelyje atrodė saugus. Laisvė rodėsi ranka pasiekiama. Lisa tylėjo, bet pajutau, kad jos pasitikėjimas manim auga. Iniciatyvos imdavausi aš – sugalvodavau ir vykdydavau, kartais nė nesusimąsčiusi. Tuo tarpu ji prieš ką nors darydama viską gerai apgalvodavo. Abu būdai turi savo pranašumų, bet kartais reikia veikti per ilgai nesvarstant. Laikas skubino. Mudvi su Lisa draugavom nuo darželio, kai auklėtoja pasodino mus kartu per rašymo pamokas. Versti penkiametes parašyti
Va m p y r ų A k a d e m i j a
11
Vasilisa Dragomir ir Rozmari Hetavėj žiauru, todėl mes, tiksliau aš, atitinkamai elgdavausi. Svaidydavau į auklėtoją knygą ir vadindavau ją fašistų išpera. Nežinojau, ką tai reiškia, svarbiausia buvo pataikyti į gyvą taikinį. Nuo tada mudvi su Lisa tapom neišskiriamos. – Girdėjai? – staiga paklausė manęs Lisa. Man prireikė kelių sekundžių išgirsti tam, ką jos aštri klausa jau buvo pagavusi. Prie mūsų sparčiai kažkas artėjo. Susiraukiau. Iki automobilio buvo likę dar du kvartalai. – Teks pabėgėti, – pasakiau imdama ją už rankos. – Bet tu negali... – Bėgam. Turėjau sutelkti visas valios pastangas, kad neapalpčiau. Netekau kraujo ir mano kūnas nenorėjo klausyti – o gal tai buvo jos seilių poveikis. Bet aš paliepiau raumenims nesiožiuoti ir įsikabinau į Lisą. Mūsų kojos dundėjo asfaltu. Šiaip būčiau aplenkusi ją be jokių pastangų – juo labiau kad ji buvo basa – bet šįvakar Lisa tempė mane. Persekiotojų žingsniai artėjo. Akyse mirgėjo juodos žvaigždės. Tolumoje mačiau žalią Džeremio hondą. Dieve, jei tik ją pasiektume... Už kokių trijų metrų nuo automobilio stovintis vyras žengė tiesiai į mus. Staigiai sustojom, aš truktelėjau Lisą atgal. Tai buvo jis, tas pats vyras, kuris stebėjo mane iš kitapus gatvės. Jis buvo vyresnis už mus, daugiau kaip dvidešimties, ir labai aukštas – kokių dviejų metrų. Kitomis aplinkybėmis – tarkim, jei nebūtų trukdęs mums pabėgti – būčiau palaikiusi jį gražiu. Rudi pečius siekiantys plaukai suimti į uodegėlę. Tamsiai rudos akys. Ilgas, rudas, žemę šluojantis apsiaustas.
12
Richelle Mead
Tačiau dabar man tai buvo nė motais. Vyras tebuvo kliūtis, skirianti mudvi su Lisa nuo automobilio ir laisvės. Žingsniai už mūsų sulėtėjo, supratom, kad persekiotojai mus pasivijo. Pamačiau, kaip jie mus supa. Dieve! Atsiuntė kokią dešimtį. Karalienė, ir ta keliauja su mažesne palyda. Išsigandusi pasielgiau instinktyviai. Savo kūnu užstojau Lisą nuo vyro, kuris atrodė esąs jų vadas. – Palikit ją ramybėj, – suurzgiau. – Atstokit. Vyro veidas liko neįskaitomas, bet jis ištiesė rankas, tarsi norėdamas mus nuraminti, lyg būčiau pasiutęs gyvūnas, kurį jis nori užmigdyti. – Aš ir neketinu... Jis žengė žingsnį į priekį. Per daug priartėjo. Puoliau jį taip niršiai, kaip nieko nebuvau puolus dvejus metus, nuo tada, kai mudvi su Lisa pabėgom. Tai buvo kvaila, instinkto ir baimės paskatinta reakcija. Ir niekam tikusi. Vyras buvo patyręs sergėtojas, ne koks treniruotes praleidinėjantis novicas. Be to, jis nebuvo nusilpęs ir apsvaigęs. Jo reakcija buvo žaibiška. Pamiršau, kokie greiti būna sergėtojai, kaip jie kerta lyg kobros. Jis mostelėjo tarsi vydamas šalin musę, bet nuo smūgio aš susvyravau. Jis nenorėjo manęs užgauti – greičiau sulaikyti – bet praradau pusiausvyrą. Pradėjau kristi, susirietusi artėjau prie grindinio. Man skaudės. Labai. Bet neskaudėjo. Taip pat greitai, kaip atrėmė mano puolimą, jis sugriebė man už rankos ir pastatė ant kojų. Tada pamačiau, kad jis į mane žiūri. Tiksliau, spokso į mano kaklą. Nieko nesupratau. Paskui laisvąja ranka paliečiau Lisos įkandimo žymes. Atitraukusi pirštus pamačiau ant jų lipnų, tamsų kraują. Sutrikusi papurčiau galvą, plaukai užkrito ant veido. Mano plaukai buvo
Va m p y r ų A k a d e m i j a
13
tankūs, ilgi ir dengė kaklą. Užsiauginau juos, kad paslėpčiau įkandimų žymes. Vyras dar kurį laiką žiūrėjo į kaklą, paskui žvilgsnis nukrypo man į akis. Atlaikiau jo žvilgsnį ir nusipurčiau ranką. Jis mane paleido, nors žinojau, kad būtų galėjęs pasielgti priešingai. Kovodama su svaiguliu pasitraukiau prie Lisos ruošdamasi dar vienam puolimui. Staiga ji sugriebė man už rankos. – Rouz, – paprašė tyliai. – Nereikia. Iš pradžių nekreipiau dėmesio į jos žodžius, bet paskui pradėjau rimti. Tai nebuvo įtaiga – prieš mane ji niekad nebūtų jos naudojusi – bet Lisos žodžiai pasiekė sąmonę, juolab kad ir jėgos buvo nelygios. Supratau, kad kova beprasmė. Įtampa atslūgo ir aš pasidaviau. Supratęs, kad nebepulsiu, vyras žengė į priekį ir nukreipė žvilgsnį į Lisą. Jo veidas buvo ramus. Jis grakščiai nusilenkė, o tai stebino turint omeny jo ūgį. – Aš Dimitrijus Belikovas, – prisistatė. Išgirdau nežymų rusišką akcentą. – Princese, atvykau sugrąžinti jus į Šv. Vladimiro akademiją.
V V
Dvidešimt ketvirta s
Nors buvau mokoma apie strigojų elgesį ir kaip su
jais kovoti, pirmąkart susidūriau su strigoje akis į akį. Buvo baisiau, negu tikėjausi. Kai Natali puolė antrąkart, buvau pasirengusi. Na, beveik pasirengusi. Atšokau svarstydama, kokios mano galimybės. Prisiminiau Dimitrijaus pokštavimą prekybos centre. Nei sidabrinio kuolelio, nei kito įnagio, kuriuo galėčiau nukirsti galvą. Padegti irgi nepavyks. Bėgti išties atrodė geriausia išeitis, bet ji pastojo man kelią. Jausdamasi niekam tikusi pradėjau trauktis atatupsta. Natali judesiai buvo labai grakštūs. Stulbinamu greičiu ji puolė mane, sugriebė ir trenkė galvą į sieną. Pervėrė skausmas, burnoje pajutau kraujo skonį. Karštligiškai priešinausi mėgindama apsiginti, bet sekėsi ne ką geriau, negu kovoti su Dimitrijum. – Mieloji, – sumurmėjo Viktoras, – nežudyk jos, jei nebūtina. Rouz dar gali mums praversti. Natali sudvejojo duodama man laiko atsikvėpti, bet nesiliovė piktai spoksojusi. – Pasistengsiu, – jos balse buvo justi abejonė. – Eik iš čia. Susitiksim, kai baigsiu. – Negaliu patikėti! – suklykiau Viktorui pavymui. – Pavertėt savo tikrą dukrą strigoje?
262
Richelle Mead
– Paskutinė viltis. Būtina auka dėl kilnaus tikslo. Natali supranta. – Ir jis išėjo. – Tikrai supranti? – tikėjausi kalbomis vilkinti laiką, kaip tai daroma filmuose, taip pat vyliausi, kad klausimai paslėps mano išgąstį. – Tikrai supranti? Dieve, Natali! Tapai strigoje tik todėl, kad jis tau liepė? – Mano tėvas – didi asmenybė, – atsakė ji. – Jis išgelbės morojus nuo strigojų. – Gal tu pamišusi? – sušukau. Traukdamasi atatupsta atsirėmiau į sieną. Įsikabinau į ją nagais tarsi tikėdamasi pralįsti kiaurai. – Tu ir esi strigojė. Ji truktelėjo pečiais, beveik kaip senoji Natali. – Turėjau tai padaryti, kad išlaisvinčiau jį, kol nepasirodė karališkieji sargybiniai. Viena strigojė, kad būtų išgelbėti visi morojai. Verta atsisakyti saulės ir magijos. – Bet tu jausi norą žudyti morojus! Negalėsi susilaikyti. – Tėvas man padės valdytis. Jei nesusivaldysiu, turės mane nužudyti. – Natali sugriebė mane už pečių. Mane sukrėtė, kaip abejingai ji kalba apie savo mirtį. Lygiai taip pat abejingai svarstė, ar pribaigti mane. – Tu pamišusi. Negali jo taip mylėti. Negali... Natali vėl bloškė mane į sieną. Susmukau ant grindų ir suvokiau, kad šįkart nebeatsikelsiu. Viktoras jai liepė manęs nežudyti, tačiau jos žvilgsnis sakė, kad labai to nori. Ji troško mano kraujo, mačiau alkį jos akyse. Natali tapo strigoje. Supratau, kad nereikėjo jos šnekinti. Sudvejojau, ar ją įveiksiu, kaip ir buvo perspėjęs Dimitrijus. Ir staiga išvydau jį patį, tarsi giltinė šluojantį grindis ilgu apsiaustu. Natali atsigręžė. Ji judėjo žaibo greičiu. Bet Dimitrijus išvengė puolimo. Jo veidas spinduliavo jėgą ir stiprybę. Susižavėjusi
Va m p y r ų A k a d e m i j a
263
žiūrėjau, kaip jie suka ratus tarsi mirties šokio partneriai. Ji buvo už jį stipresnė, bet tik visai neseniai tapo strigoje. Įgijo antžmogiškų galių, bet dar nebuvo jų įvaldžiusi. Tuo tarpu Dimitrijus puikiai išmanė kovos meną. Keli klastingi smūgiai, ir jis užsimojo. Sidabro kuolelis įsmigo tiesiai Natali į širdį. Dimitrijus greit atsitraukė ir abejingai žiūrėjo, kaip ji krinta ant grindų. Netrukus Natali nurimo. Dimitrijus paėmė mane ant rankų ir pasileido prie durų. Nešė kaip ir tada, kai susilaužiau koją. – Ei, drauge, – sumurmėjau silpnu balsu. – Buvai teisus dėl strigojų. – Man aptemo akyse ir aš užsimerkiau. – Roza! Roza, atsimerk. – Dar nebuvau girdėjusi jo balse tokio išgąsčio ir įtampos. – Tik neužmik. Tik ne dabar. Pašnairavau į jį. Dimitrijus išbėgo laukan ir pasuko į ligoninę. – Tai jis buvo teisus? – Kas? – Viktoras... Jis sakė, kad kerai šiaip sau neveikia. Pajutau, kad vėl netenku sąmonės, bet Dimitrijus greitai mane prižadino. – Ką čia šneki? – Apie kerus. Viktoras sakė, kad turėjai manęs norėti... mane mylėti... antraip kerai nebūtų suveikę. – Dimitrijus tylėjo, todėl pamėginau sugriebti jį už marškinių, bet buvau pernelyg nusilpusi. – Tai kaip? Ar norėjai manęs? Šįkart jis buvo atviras. – Taip, Roza. Norėjau tavęs. Vis dar noriu. Norėčiau... kad galėtume būti kartu. – Tai kodėl man melavai? Jis sugebėjo atidaryti ligoninės duris tebelaikydamas mane ant rankų. Tik įėjęs į vidų puolė šaukti gydytojus. – Kodėl man melavai? – neatstojau.
264
Richelle Mead
Dimitrijus pažvelgė man į akis. Išgirdau artėjančius žingsnius ir balsus. – Todėl, kad mes negalim būti kartu. – Dėl amžiaus skirtumo, tiesa? – paklausiau. – Ir dar dėl to, kad tu – mano mokytojas? Jis švelniai nubraukė ašarą išdavikę, nuriedėjusią mano skruostu. – Ne tik dėl to. Kada nors abu sergėsim Lisą. Turėsiu ją apsaugoti bet kokia kaina. Jei puls strigojai, turėsiu užstoti ją savo kūnu. – Žinau. Tai tavo pareiga. – Vėl aptemo akys. – Ne. Jei leisiu sau tave mylėti, užstosiu tave, o ne ją. Gydytojai paėmė mane iš jo rankų. Vos po dviejų dienų vėl atsidūriau ligoninėje. Trečiąkart per du mėnesius. Savotiškas rekordas. Tikriausiai man buvo sukrėstos smegenys, gal net prasidėjęs vidinis kraujavimas, bet to nesužinojau. Kai geriausia draugė yra gydūnė, dėl kai kurių dalykų paprasčiausiai nesuki galvos. Pragulėjau ligoninėje kelias dienas, bet Lisa ir jos naujasis draugas Kristianas beveik nuo manęs nesitraukė, išeidavo tik į pamokas. Iš jų sužinojau visas naujienas. Dimitrijus suprato, kad akademijoje yra strigojus, kai surado Natali auką – senąjį mokytoją Nadžį. Keistas pasirinkimas, bet būdamas vyresnis jis mažiau priešinosi. Taigi slavų meno pamokų nebebus. Viktorą saugoję sergėtojai liko gyvi. Natali paprasčiausiai juos pritrenkė, kaip ir mane. Viktorą sulaikė nespėjusį pabėgti iš akademijos. Apsidžiaugiau, bet Natali auka pasirodė beprasmė. Pasak gandų, kai jo pasiimti atvyko karališkieji sargybiniai, Viktoras neatrodė išsigandęs. Jis visą laiką šypsojosi, lyg saugotų paslaptį, kurios niekas nežino. Pamažu gyvenimas grįžo į vėžes. Lisa daugiau nebežalojo savęs. Gydytojai skyrė jai antidepresantų ir ji pasijuto geriau. Nieko ne-
Va m p y r ų A k a d e m i j a
265
nusimanau apie tabletes. Mano galva, jos paverčia kvailais ir laimingais. Svarbiausia, kad vaistai padėjo jai atsikratyti nuotaikų kaitos. Tiesa, liko keletas neišspręstų klausimų. Pavyzdžiui, istorija su Andrė. Lisa pagaliau patikėjo Kristiano pasakojimu ir pripažino, kad Andrė nebuvo toks, kokiu jį laikė. Buvo nelengva, bet ji susitaikė su mintim, kad jis turėjo ir gerų, ir blogų savybių. Ją liūdino, kad jis apgavo Miją, bet jis vis tiek buvo geras brolis ir ją mylėjo. Lisa suprato neprivalanti sekti jo pėdomis. Dabar ji galėjo būti savimi. Tą ir darė draugaudama su Kristianu. Aplinkiniams vis dar buvo sunku su tuo susitaikyti, bet jai buvo tiesiog nusispjaut. Lisa juokėsi iš apstulbusių ir apimtų paniekos kilmingųjų. Beje, taip manė toli gražu ne visi. Kai kurie mokiniai pamėgo ją dėl puikaus būdo, nereikėjo jokios įtaigos. Labiau už kilmingųjų žaidimėlius žavėjo jos atvirumas ir sąžiningumas. Žinoma, dauguma kilmingųjų ją ignoravo, o už akių šmeižė. Keisčiausia, kad Mija – nors, rodos, buvo visiškai pažeminta – sugebėjo prisiplakti prie kilmingųjų. Buvau tikra, kad ilgai ji netylės. Ir netrukus pastebėjau pirmuosius keršto ženklus. Vieną dieną eidama į klasę nugirdau mokinių pokalbį. Mija kalbėjo garsiai, aiškiai norėdama, kad ir aš išgirsčiau. – ...abu labu tokiu. Iš žemai puolusių ir atstumtų šeimų. Sukandusi dantis praėjau pro šalį. Mačiau, kaip Mija spokso į Lisą su Kristianu, jie buvo panirę į savo pasaulėlį. Jiedu iš tiesų buvo graži pora. Ji šviesiaplaukė, jis tamsiaplaukis žydromis akimis. Nejučia įsistebeilijau ir aš. Mija buvo teisi. Abiejų šeimos užsitraukė nešlovę. Tatjana viešai pažemino Lisą, ir nors niekas nekaltino Ozerų dėl to, kas nutiko Kristiano tėvams, kitos kilmingųjų morojų šeimos laikėsi atstu. Bet Mija buvo teisi ir dėl kitko. Lisa su Kristianu idealiai tiko vienas kitam. Gal jie ir buvo atstumtieji, bet Dragomirai ir Ozeros kadaise vadovavo morojams. Ir per trumpą laiką Lisa su
266
Richelle Mead
Kristianu pradėjo veikti vienas kitą taip, kad prilygtų savo garsiesiems protėviams. Iš jos jis perėmė rafinuotumą ir socialinę elgseną, ji išmoko kovoti už savo įsitikinimus. Kuo daugiau juos stebėjau, tuo daugiau mačiau tarp jų spinduliuojančios energijos ir pasitikėjimo. Jie vienas kito nenuvils. Kitus traukė Lisos gerumas. Mūsų draugų tolydžio daugėjo. Prie jų prisidėjo ir Meisonas, jis jau nebeslėpė simpatijų man. Lisa dažnai mane dėl to pašiepdavo, o aš tiesiog nežinojau, ką daryti. Kartais pagalvodavau, ar ne laikas suteikti jam galimybę, nors be galo ilgėjausi Dimitrijaus. Dimitrijus elgėsi su manim kaip mokytojas su mokine. Rūpestingas. Švelnus. Griežtas. Supratingas. Aplinkiniai neįtarė, kad tarp mūsų šis tas nutiko – susidurdavo tik mudviejų žvilgsniai. Ir kai pagaliau nusiraminau, supratau, kad jis teisus. Kliudė amžiaus skirtumas, juo labiau kad tebebuvau akademijos mokinė. O jei kalbėsim apie kitą jo paminėtą priežastį... Apie ją negalvojau, nors turėjau. Du vienas kitą mylintys sergėtojai gali primiršti morojų, kurį turi nuolat saugoti. Negalėjom rizikuoti Lisos gyvybe dėl savo užgaidų. Antraip būtume nė kiek ne geresni už pasprukusius Badikos sergėtojus. Daug kartų sakiau Dimitrijui, kad mano jausmai nesvarbūs, svarbiausia yra Lisa. Tikėjausi, tai ne šiaip tušti žodžiai. – Gaila, – pasakė man Lisa. – Mhm? Sėdėjom jos kambary ir mokėmės, bet mano mintys sukosi apie Dimitrijų. Nors pati skaitydavau jai pamokslus, kaip negerai turėti nuo manęs paslapčių, nieko nepapasakojau nei apie jį, nei apie tai, kaip vos nepraradau nekaltybės. Pati nežinau, kodėl neprisiverčiau jai atskleisti tiesos.
Va m p y r ų A k a d e m i j a
267
Lisa numetė istorijos vadovėlį. – Kad teks atsisakyti gydymo ir įtaigos, ypač jos. – Gydymas buvo laikomas reta dovana, kurią dar reikėjo ištirti, o už įtaigą Kirova su Karmak pareiškė griežtą papeikimą. – Dabar esu laiminga. Jau seniai reikėjo paprašyti pagalbos – buvai teisi. Džiaugiuosi, kad geriu vaistus. Kita vertus, ir Viktoras neklydo. Daugiau nebegaliu naudoti dvasios, nors vis dar ją jaučiu... Ilgiuosi nebegalėdama prie jos prisiliesti. Nežinojau, ką atsakyti. Tokia Lisa man patiko labiau. Pamiršusi beprotybę vėl tapo savimi, draugiška ir tvirta, kokią pažinojau ir mylėjau. Stebėdama ją patikėjau Viktoro žodžiais, kad ji gali tapti lydere. Gebėjimu sužavėti Lisa priminė man savo tėvus ir Andrė. – Ir dar viena, – kalbėjo ji toliau. – Jis sakė, kad negalėsiu jos visiškai atsisakyti. Jis buvo teisus. Sunku apsieiti be magijos. Kartais baisiai norisi ją panaudoti. – Suprantu, – pasakiau. Jaučiau jos skausmą. Vaistai nuslopino magiją, bet ne mūsų ryšį. – Vis dar svarstau, ką galėčiau padaryti, kam galėčiau padėti, – tarė Lisa su gailesčiu. – Visų pirma padėk sau pačiai, – pasakiau griežtai. – Nenoriu, kad vėl žalotumeis. Aš tau neleisiu. – Žinau. Kristianas sako tą patį, – ir nusišypsojo ta paika šypsena, kuri visada pasirodydavo jos veide, vos kalba pasisukdavo apie jį. Jei būčiau žinojusi, kokiais kvailiais juos pavers meilė, gal ir nebūčiau taip stengusis, kad būtų kartu. – Tikriausiai jūs teisūs. Verčiau trokšti magijos, bet likti sveiko proto, nei tapti magiją naudojančia pamišėle. Aukso vidurio čia nėra. – Ne, – pritariau. – Nėra. Ir staiga man šovė viena mintis. Aukso vidurys yra. Prisiminiau Natali žodžius. Verta atsisakyti saulės ir magijos.
268
Richelle Mead
Magija. Karp tapo strigoje ne todėl, kad išprotėjo. Ji tapo strigoje, kad neprarastų sveiko proto. Tapęs strigojum nebegali naudoti magijos. Tapusi strigoje Karp nebegalėjo naudoti magijos, jos nebejautė, nebenorėjo. Žiūrėdama į Lisą pajutau nerimą. O kas, jei ji tai supras? Jei ir ji to užsigeis? Ne, greitai nusprendžiau. Lisa taip nepasielgs. Ji pernelyg stipri, pernelyg dora. Ir kol ji geria vaistus, sveikas protas neleis jai daryti drastiškų sprendimų. Tačiau tokios mintys paskatino mane išsiaiškinti dar vieną rūpimą klausimą. Nuėjau į bažnyčią ir palaukiau kunigo. – Labas, Rozmari, – pasisveikino jis aiškiai nustebęs. – Kuo galiu padėti? Atsistojau. – Noriu daugiau sužinoti apie šv. Vladimirą. Perskaičiau knygą, kurią davėt. – Jam verčiau nežinoti apie knygas iš palėpės. – Niekur nerašoma, kaip jis mirė. Kodėl nutrūko jo gyvenimas? Ar jis mirė kankinio mirtimi? Kunigas iš nuostabos kilstelėjo vešlius antakius. – Ne, jis mirė nuo senatvės. Tyliai ir ramiai. – Jūs tikras? Jis netapo strigojum, nenusižudė? – Žinoma, ne. Kas tau šovė į galvą? – Na... Jis buvo šventasis ir taip toliau, bet pamišėlis, ar ne? Skaičiau apie tai. Pamaniau, gal... jį užvaldė beprotybė. Kunigas surimtėjo. – Tiesa, jis visą gyvenimą kovojo su demonais – su beprotybe. Tai buvo tikrų tikriausia kova, kartais jam norėdavosi mirti. Bet jis ją nugalėjo, nepasidavė. Nustebau. Vladimiras negėrė jokių vaistų ir toliau naudojo magiją. – Kaip jam pavyko? – Turbūt valios pastangomis... – Jis patylėjo. – Ir, žinoma, Anos.
Va m p y r ų A k a d e m i j a
269
– Šešėlio pabučiuota Ana, – sumurmėjau. – Jo sergėtoja. Kunigas linktelėjo. – Ji nuolat buvo šalia. Kai Vladimirui užeidavo silpnumas, palaikė, ragino išlikti stipriam ir nepasiduoti beprotybei. Iš bažnyčios išėjau tarsi sapnuodama. Anai pavyko. Ana suteikė Vladimirui aukso vidurį, padėjo jam daryti stebuklus ir išvengti baisių padarinių. Karp nepasisekė. Ji neturėjo sergėtojo, su kuriuo sietų ryšys. Neturėjo, kas ją palaiko. O Lisa turi. Šypsodamasi pasukau į valgyklą. Jau seniai gyvenimas neatrodė toks šviesus. Mums su Lisa pavyks. Drauge mums pavyks. Ir tada akies krašteliu pastebėjau kažką tamsaus. Pro mane praskrido ir ant artimiausio medžio nutūpė paukštis. Didelis ir piktas kranklys žvilgančiomis juodomis plunksnomis. Staiga supratau, kad tai ne šiaip kranklys, o tas pats, kurį išgydė Lisa. Joks kitas paukštis neskristų taip arti dampyro. Joks kitas paukštis nežiūrėtų tokiu protingu, pažįstamu žvilgsniu. Sunku buvo patikėti, kad jis vis dar čia. Šiurpas perbėgo nugara, ėmiau trauktis. Netikėtai suvokiau tiesą. – Ir tave su ja sieja ryšys, ar ne? – paklausiau nesibaimindama būti palaikyta aplinkinių pusprote. – Ji grąžino tau gyvybę. Tu irgi šešėlio pabučiuotas. Buvo šaunu. Ištiesiau ranką tikėdamasi, kad kranklys nutūps. Tačiau jis tik pažvelgė į mane kaip į kvaišą, mostelėjo sparnais ir nuskrido. Nulydėjau jį akimis skrendantį į saulėlydį. Paskui apsigręžiau ir patraukiau ieškoti Lisos. Tolumoje išgirdau kranksėjimą, panašų į juoką.