Page 1


1 Mano dukra snūduriavo savo vietoje prie lango „British Airways“ lėktuve. Rausvai rudos garbanos supo veidelį ir padrikai krito ant pečių, siekdamos nugarą. Jos niekados nebuvo kirptos. Buvo 1984 m. rugpjūčio 3 d. Brangusis mano vaikas buvo išvargintas ilgos kelionės. Trečiadienio rytą išvykome iš Detroito, o kelionei baigiantis jau aušo penktadienio rytas. Mano vyras, Mūdis, pakėlė akis nuo knygos, gulinčios jam ant pilvo. Stumtelėjo akinius aukštyn ant plinkančios kaktos. – Pradėkit ruoštis, – pasakė jis. Atsisegiau saugos diržą, čiupau rankinuką ir nuskubė­ jau siauru praėjimu ligi tualeto lėktuvo gale. Stiuardesės jau rankiojo šiukšles ir rengėsi nusileidimui. Tai klaida, pasakiau pati sau. Jeigu tik galėčiau tuojau pat išlipti iš šito lėktuvo. Užsirakinusi tualete žvilgterėjau į veid­ rodį. Pamačiau moterį, beveik pagautą siaubo. Man buvo ką tik sukakę trisdešimt devyneri, o tokio amžiaus moteris turėtų pati tvarkyti savo gyvenimą. Kaip aš paleidau vadžias iš rankų? Šiek tiek dar pasidažiau, kad atrodyčiau kuo geriau ir kad nors tuo metu pailsėčiau nuo įkyrių minčių. Nenorėjau būti čia, tačiau buvau, taigi reikėjo kaip nors laikytis. Gal tos dvi savaitės greitai prabėgs. Grįžusi namo, į Detroitą, Mahtoba pradės lankyti Montesori vaikų darželį priemiestyje. Mūdis 9


įniks į savo darbą. Pradėsim statyti savo svajonių namą. Tik kaip nors ištverk šias dvi savaites, pasakiau sau. Rankinuke susiradau porą storų juodų pėdkelnių, kurias Mūdis buvo liepęs man nusipirkti. Užsimoviau jas ir nulei­ dau žemyn tamsiai žalio kuklaus kostiumėlio sijoną. Dar sykį dirstelėjau į savo atspindį, vydama šalin min­ tį, kad reiktų dar brūkštelėti šepečiu rudus plaukus. Kam stengtis? – paklausiau pati save. Apsigaubiau stora žalia skara, kurią, kaip sakė Mūdis, aš privalėsiu ryšėti, kai bū­ sime lauke. Sumezgusi ją pasmakrėje, atrodžiau kaip sena valstietė. Suabejojau dėl akinių. Be jų sau atrodžiau patraukles­ nė. Laikas jau buvo apsispręsti, ar aš noriu padaryti įspūdį Mūdžio šeimai, ar noriu pamatyti tą neramumų kankinamą šalį. Akinių nenusiėmiau, nusprendusi, kad jau skara bus pakankamai mane subjaurojusi. Galiausiai grįžau į savo vietą. – Aš pagalvojau, – tarė Mūdis, – kad mums teks paslėpti savo amerikietiškus pasus. Jeigu juos suras, atims iš mūsų. – Ką daryti? – paklausiau. Mūdis dvejojo: – Jie iškrės tavo rankinuką, kadangi tu amerikietė, – pa­ sakė jis. – Verčiau aš juos paimsiu. Manęs gal nekrės. Galbūt tai buvo teisybė, nes mano vyras savo šalyje buvo garbingos kilmės, tą faktą liudijo net jo vardas. Persų vardai turi daugybę prasmės sluoksnių, ir pilnas Mūdžio vardas Sajed Bozorg Mahmūdi iraniečiui daug ką byloja. „Sajed“ – religinis titulas, nurodantis, kad žmogus iš abiejų šeimos pusių yra tiesioginis pranašo Mahometo palikuonis, ir Mū­ dis turėjo sudėtingą genealoginį medį, parašytą farsi kal­ ba, įrodantį tai. Jo tėvai pavadino jį „Bozorg“, tikėdamiesi, 10


kad užaugęs jis bus vertas to vardo, duodamo tam, kas yra didis, garbingas ir doras. Šeimos pavardė seniau buvo Ha­ kim, bet Mūdis gimė tuo metu, kai šachas jau buvo išleidęs ediktą, draudžiantį tokias islamiškas pavardes, kaip ši, todėl Mūdžio tėvas pakeitė pavardę į Mahmūdį, kuri yra daugiau persiška negu islamiška. Ji išvesta iš žodžio mahmūd, reiš­ kiančio „pašlovintas“. Prie iškilnaus vardo prisidėjo ir išsimokslinimo presti­ žas. Nors Mūdžio tautiečiai oficialiai nekenčia amerikiečių, jie gerbia Amerikos švietimo sistemą. Kaip gydytojas, išėjęs mokslus Amerikoje, Mūdis, be jokios abejonės, priklauso privilegijuotam savo šalies elitui. Pasiraususi rankinuke, suradau pasus ir padaviau juos Mūdžiui. Jis įkišo juos į vidinę švarko kišenę. Netrukus lėktuvas pradėjo leistis. Variklio ūžimas aki­ vaizdžiai sumažėjo, ir lėktuvas nėrė žemyn neįprastai stai­ giai ir greitai tūpdamas. – Reikia leistis greitai, nes miestą supa kalnai, – paaiški­ no Mūdis. Nuo įtampos visas lėktuvas drebėjo. Mahtoba nubudo, netikėtai išgąsdinta, ir suspaudė man ranką. Pažiūrėjo į mane, ieškodama padrąsinimo. – Nesijaudink, – pasakiau jai. – Netrukus nutūpsim. Ką sau mano amerikietė moteris, skrisdama į šalį, vie­ nintelę iš visų pasaulio šalių atvirai priešišką amerikiečiams? Kodėl vežu savo dukrą į Iraną, įsivėlusį į žiauriausią karą su Iraku? Aš nieku gyvu negalėjau užgniaužti nykios baimės, kuri persekiojo mane nuo to laiko, kai Mūdžio sūnėnas Mama­ lis Ghodsi pasiūlė šitą kelionę. Dviejų savaičių atostogas galėtum ištverti bet kur, jeigu tikėtumeis grįžti į patogų ir 11


normalų gyvenimą. Bet mane buvo apsėdusi mintis – anot mano draugų, visai neprotinga, – kad Mūdis, sykį nuvežęs mudvi su Mahtoba į Iraną, amžinai ten laikys. Jis niekada to nedarys, tikino mane jie. Mūdis visai sua­ merikonėjęs. Du dešimtmečius jis išgyveno Jungtinėse Vals­ tijose. Visas jo turtas, jo medicininė praktika – jo dabartis ir jo ateities perspektyva – Amerikoje. Nejaugi jis norės grįžti į praeitį? Argumentai atrodė logiški, bet niekas nepažįsta para­ doksalios Mūdžio asmenybės geriau už mane. Mylintis vy­ ras ir tėvas, Mūdis linkęs negailestingai ignoruoti savo šei­ mos poreikius ir norus. Jo protas šviesus ir drauge kupinas tamsiausio chaoso. Kultūros atžvilgiu jis yra pusiau rytietis, pusiau vakarietis; net pats nežino, kas veikia jį labiau. Niekas negali sukliudyti parsivežti mūsų atgal į Ameriką po dviejų savaičių atostogų. Bet taip pat niekas nesukliudys jam priversti mus likti Irane. Kodėl, žinodama šią šiurpią galimybę, aš sutikau va­ žiuoti? Mahtoba. Mano ketverių metų dukrelė buvo linksmas plepus vai­ kas, pilna gyvybingumo, švelnumo man, tėvui ir savo kišku­ čiui, pigiam plokščiam kokių keturių penkių pėdų ilgumo medžiaginiam žvėriukui su baltais taškučiais žaliame fone. Jam prie kojų buvo pritaisyti dirželiai, todėl prisitvirtinusi kiškutį sau prie kojų ji galėdavo su juo šokti. Mahtoba. Farsi, oficialiąja islamiškosios Irano respublikos kalba, tas žodis reiškia „mėnesieną“. Bet man Mahtoba – saulės šviesa. 12


Kai reaktyvinio lėktuvo ratai palietė pakilimo-nusileidi­ mo taką, aš pirmiausia pažvelgiau į Mahtobą, o tik paskui į Mūdį ir žinojau, kodėl atvykau į Iraną. Iš lėktuvo išėjusius mus apgožė slopi Teherano vasa­ ros kaitra. Ji tarytum spauste spaudė mus prie žemės, kol žingsniavom gudronuotu taku nuo lėktuvo ligi autobuso, laukiančio nuvežti ligi stoties. O buvo dar tiktai septinta valanda ryto. Mahtoba tvirtai įsikibo man į ranką, savo didžiulėmis rudomis akimis gerte gerdama šitą svetimą pasaulį. – Mamyte, – sukuždėjo ji, – man reikia į tualetą. – Gerai. Tuoj susirasim... Įžengus į didžiulės aerouosto stoties laukiamąją salę, mus tučtuojau pritrenkė kitas nemalonus pojūtis – viską stelbiantis žmonių kūnų dvokas, juolab, kad buvo taip karš­ ta. Tikėjausi, kad greitai iš čia išeisim, bet salė buvo prisi­ grūdusi keleivių, atvykusių keliais reisais, visi stumdėsi ir brovėsi prie vienintelio pasų kontrolės pulto, vienintelio išėjimo iš patalpos. Teko kaip ir visiems alkūnėmis skverbtis į priekį. Laikiau Mahtobą apkabinusi, kad neprispaustų. Aplinkui aidėjo riksmai ir spiegimai. Mudvi su Mahtoba buvom permirku­ sios prakaitu. Žinojau, kad moterys Irane privalo slėpti rankas, kojas ir kaktas, bet vis dėlto nustebau, pamačiusi, kad visos oro uosto darbuotojos, taip pat dauguma moterų keleivių buvo nuo galvos iki kojų įsivyturiavusios į apdarus, kurie, kaip man pasakė Mūdis, vadinosi čadromis. Čadros yra didžiulis pusmėnulio formos audeklo gabalas, apvyniotas apie pe­ čius, kaktą, smakrą, paliekant neuždengtas tik akis, nosį ir 13


burną. Tai primena senų laikų vienuolės abitą. Pamaldesnės iranietės leisdavo tik vienai akiai dirstelėti į lauką. Moterys skubėjo per oro uostą viena ranka nešdamos po kelis sun­ kius nešulius, kadangi antrosios reikėjo prilaikyti audeklui po smakru. Ilgos besiplaikstančios juodų čadrų palos laisvai plevėsavo. Keisčiausia man atrodė, kad čadros nebuvo pri­ valomos. Galima buvo rinktis ir kitokį apdarą, atitinkantį griežtas apsirengimo normas, bet šitoms musulmonų mote­ rims, nepaisant slopios kaitros, labiau patiko nešioti čadras ant visų kitų drabužių. Mane stebino ta jėga, kokia jų visuo­ menė ir jų religija jas valdė. Praėjo pusvalandis, kol prasibrovėme pro minią ligi pasų pulto. Susiraukęs valdininkas pasižiūrėjo į vienintelį Irano pasą, kuris galiojo mums visiems trims, uždėjo antspaudą ir, mostelėjęs ranka, praleido mus. Mudvi su Mahtoba nu­ sekėm paskui Mūdį ir palypėję laiptais už kampo patekom į bagažo išdavimo zoną, kitą didelę patalpą, pilną prisigrū­ dusių keleivių. – Mamyte, man reikia į tualetą, – pakartojo Mahtoba, nesmagiai vizguliuodama. Mūdis farsi kalba paklausė čadra apsigaubusios mote­ riškės, kur eiti. Ji parodė tolimąjį patalpos galą, o paskui nuskubėjo savais reikalais. Palikusios Mūdį laukti bagažo, mudvi su Mahtoba susiradom tualetą, bet priėjusios prie durų suabejojom, pasidygėjusios smarve. Nenoromis įėjom į vidų. Apsižvalgėm apytamsiame kambaryje, ieškodamos klozeto, bet visa, ką radome, tebuvo skylė grindyse, apsupta ovalo formos porceliano plokštės. Grindys buvo apterštos musių apniktomis krūvelėmis, lyg žmonės būtų nepataikę į skylę arba jos nepaisę. 14


– Baisiai dvokia! – sušuko Mahtoba, tempdama mane laukan. Skubiai nubėgome atgal pas Mūdį. Be jokios abejonės Mahtobai buvo labai negera, tačiau ji neturėjo nė mažiausio noro ieškoti dar vieno viešo tualeto. Ji palauksianti, kol mes atsidursime pas tetą, Mūdžio seserį, apie kurią jis visada kalbėdavo itin pagarbiai. Sara Mahmūdi Ghodsi buvo šeimos matrona, kurią visi tituluodavo „Di­ džiąja teta“. Bus lengviau, kai mes pasieksim Amė Bozorg namus, galvojau aš. Mahtoba buvo išvargusi, tačiau atsisėsti nebuvo kur, to­ dėl mes išlankstėm vaikišką vežimėlį, kurį buvom nupirkę vienam Mūdžio giminaičių naujagimiui. Mahtoba paten­ kinta atsisėdo į jį. Kol laukėm bagažo, kurio vis nebuvo, iš kažkur atsklido šaižus riksmas: – Da-hy-džon! – klykė balsas. – Da-hy-džon! Išgirdęs tuos žodžius, kurie farsi kalba reiškė „brangus dėde“, Mūdis atsisuko ir džiugiai pasveikino vyriškį, sku­ bantį prie mūsų. Du vyrai išskėtę rankas puolė vienas kitam į glėbį, ir kai aš pamačiau ašaras riedant Mūdžiui iš akių, staiga pasijutau kalta, kad nenorėjau leistis į šią kelionę. Tai buvo jo šeima. Jo šaknys. Žinoma, jis norėjo, jam reikėjo juos pamatyti. Jis dvi savaites džiaugsis jais, o paskui mes sugrįšim namo. – Čia Zia, – pasakė man Mūdis. Zia Hakimas šiltai pakratė man ranką. Jis buvo vienas iš tos nesuskaičiuojamos gausybės jau­ nų giminaičių, kuriuos Mūdis patogumo dėlei vadindavo „sūnėnais“: Zia sesuo Maluk buvo ištekėjusi už Mostafos, vyriausios ir labai gerbiamos Mūdžio sesers trečiojo sūnaus. 15


Zia motina buvo Mūdžio motinos sesuo, o jo tėvas buvo Mūdžio tėvo brolis, arba atvirkščiai; ryšiai man niekada nebuvo visai aiškūs. „Sūnėnas“ buvo lengviausias pavadi­ nimas. Zia jaudinosi, pirmą kartą susitikęs Mūdžio žmoną ame­ rikietę. Nugludinta anglų kalba jis pasveikino mane atvyku­ sią į Iraną. – Aš taip džiaugiuosi, kad jūs atvažiavote, – pasakė jis. – Kaip ilgai mes šito laukėme! Tada jis kilsterėjo Mahtobą nuo žemės ir ėmė ją glėbes­ čiuoti ir bučiuoti. Tai buvo gražus, ryškių arabiškų bruožų vyriškis su ke­ rinčia šypsena. Aukštesnis už daugumą žemaūgių iraniečių aplinkui mus, jis iš karto išsiskyrė savo žavesiu ir rafinuo­ tumu. Jis buvo kaip tik toks, kokius aš įsivaizdavau visus Mūdžio giminaičius. Rausvai rudi Zia plaukai buvo madin­ gai nukirpti. Vilkėjo jis tvarkingą, nepriekaištingai gulintį kostiumą ir baltutėlaičius marškinius, prasegtus prie kaklo. Svarbiausia – jis buvo švarus. – Lauke tiek daug žmonių nori pamatyti jus, – pasakė jis švytėdamas. – Jie čia jau laukia valandų valandas. – Kaip tu perėjai muitinę? – paklausė Mūdis. – Mano draugas čia dirba. Mūdis pralinksmėjo. Vogčia ištraukė iš kišenės mūsų amerikietiškus pasus. – Ką daryti su jais? – paklausė. – Mes nenorim, kad juos konfiskuotų. – Aš jais pasirūpinsiu, – atsakė Zia. – Ar turit pinigų? – Turim. – Mūdis ištraukė iš pinigų pluošto keletą bankno­ tų ir padavė juos Zia kartu su mūsų amerikietiškais pasais. – Susitiksim lauke, – pasakė Zia ir dingo minioje. 16


Man tai padarė įspūdį. Zia išvaizda ir pasitikėjimas savo įtakingumu patvirtino tai, ką Mūdis buvo man pasakojęs apie savo šeimą. Didžiuma jų išsilavinę žmonės, daugelis – baigę universitetus. Jie buvo profesionalūs medikai kaip Mūdis arba iš verslo pasaulio. Jau buvau sutikusi keletą iš tų „sūnėnų“, kurie aplankė mus Jungtinėse Valstijose, ir visi jie atrodė turį tam tikro laipsnio socialinį statusą tarp savo tautiečių. Bet, kaip atrodė, net ir Zia negalėjo paspartinti bagažo sky­ riaus darbuotojų. Visi bruzdėjo, be paliovos plepėjo, bet, at­ rodo, ne kažin ką veikė. Tad mes išstovėjome kaitroje daugiau nei tris valandas, iš pradžių laukdami savo bagažo, o paskui – begalinėje eilėje prie muitininkų. Mahtoba kantriai tylėjo, nors aš žinojau, kad ji tikriausiai baisiai kankinasi. Pagaliau mes pasistūmėjome į priekį ir atsidūrėme eilės pradžioje – Mūdis pirmas, o aš su Mahtoba vežimėlyje – jam už nugaros. Muitininkas kruopščiai apieškojo kiekvieną mūsų daiktą ir stabtelėjo, aptikęs lagaminą, prigrūstą vaistų. Jis ir Mūdis įsikarščiavę ginčijosi farsi kalba: Mūdis paaiškino man an­ gliškai, kad jis muitininkui pasakęs esąs daktaras ir atvežęs vaistus vietos medikams. Tai sukėlė muitininko įtarumą, ir jis ėmė daugiau klau­ sinėti. Mūdis buvo atvežęs daug dovanų savo giminaičiams. Jos turėjo būti išvyniotos ir patikrintos. Muitininkas atida­ rė lagaminą su mūsų drabužiais ir rado Mahtobos kiškutį, kuris paskutinę minutę buvo įmestas į lagaminą. Tai buvo daug keliavęs kiškutis, lydėjęs mus į Teksasą, Meksiką ir Ka­ nadą. Mums išeinant iš namų Detroite, Mahtoba nusprendė negalinti keliauti į Iraną be savo geriausio draugo. Muitininkas leido mums pasilaikyti savo drabužių laga­ miną ir – Mahtobos džiaugsmui – kiškutį. Likęs bagažas, 17


pasakė jis, būsiąs mums atsiųstas vėliau po nuodugnaus pa­ tikrinimo. Taip atsikratę nešulių, maždaug keturioms valandoms praėjus nuo lėktuvo nusileidimo, mes išėjome į lauką. Tučtuojau Mūdį ryte prarijo minia apsigaubsčiusių, šy­ dais apsidangsčiusių žmogystų, kurios kabinosi nagais už jo išeiginio kostiumo ir spiegė iš džiaugsmo. Daugiau nei šimtas jo giminaičių apsupo mus, klykė, šaukė, purtė jam ranką, glėbesčiavo, bučiavo jį, bučiavo mane, bučiavo Mah­ tobą. Atrodė, kad kiekvienas turėjo gėlių ir bruko jas Mah­ tobai ir man. Kodėl aš ryšiu tą bjaurią skarelę? – pagalvojau. Plaukai man buvo prilipę prie galvos. Smarkiai prakaitavau ir ta­ riausi dabar atsiduodanti prakaitu taip kaip ir jie visi. Mūdis verkė iš džiaugsmo, kai Amė Bozorg apkabino jį. Ji buvo apsigaubusi tokia pat čadra kaip ir visos, bet aš vis tiek atpažinau ją iš nuotraukų. Tokios kumpos nosies niekas neturi. Stambių kaulų plačiapetė moteriškė, šiek tiek vyresnė už Mūdį, kuriam sukako keturiasdešimt septyneri, ji laikė jį tvirtai apglėbusi per pečius ir vis pasišokinėdama nuo žemės apsivydavo kojomis, lyg ketindama niekada ne­ bepaleisti. Amerikoje Mūdis buvo osteopatijos anesteziologas, ver­ tinamas specialistas, kurio metinės pajamos siekė beveik šimtą tūkstančių dolerių. Čia jis buvo vėl tiktai Amė Bozorg mažasis berniukas. Mūdžio tėvai, abu gydytojai, pasimirė, kai jis buvo vos šešerių, ir sesuo užaugino jį kaip savo sūnų. Jo grįžimas beveik po dešimtmečio taip ją sukrėtė, kad ki­ tiems giminaičiams teko ją plėšte atplėšti nuo jo. Mūdis supažindino mus, ir ji nukreipė savo meilę į mane, stipriai glėbesčiuodama, dusindama bučiniais ir visą laiką 18

Tik su dukra  

Knygos Tik su dukra ištrauka

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you