Sviedinukas Greituoliukas

VIRSELIS

JANAS MALÍKAS Sviedinukas greituoliukas Pasaka patiems mažiesiems pasiskaityti ir pasiklausyti Iliustravo Helena Zmatlíková Iš čekų kalbos vertė Valdemaras Kvietkauskas

Prasideda pirmas skyrius, kuriame išgirsite apie namuką ant kalniuko, apie armoniką ir būgnelį ir apie išdaužtą langą.

Kone pačiam miesto pakrašty – bene kažkur ties Paupiu ar Pagiriais, nė pats gerai nežinau kur – stovėjo namukas, mažutis kaip grybukas, švarutėlis kaip veidrodėlis ir mielas kaip gėlytė saulutė. O tame namuke jau daugybę metų gyveno senelis ir senelė.

4

5

Vaikų senukai neturėjo ir gyveno ten sau patys vieni. Dienomis senelis kapstėsi darže, mat augino kopūstus, morkas ir saulėgrąžas, o senelė tuo tarpu virė valgį ir švarino namučius; vakarais senelis skaitė laikraštį arba klausėsi radijo, o senelė mezgė kojines – juodas ir raudonas, dryžuotas, languotas ir taškuotas – visokiausias.

Vieną vakarą žiūri senelė į senelį ir galvoja: vargšas seneliukas, kažko jam trūksta – sėdi sau, tyli, o akys tokios liūdnos. Bet jau žinau, ką daryti: rytoj senelio vardinės, tai nupirksiu jam armoniką.

Ir tikrai – vardo dienos proga senelė nupirko seneliui armoniką. Tai jau tą vakarą senelis nei laikraštį skaitė, nei radijo klausėsi, tik sėdėjo su armonika ir griežė be perstojo, net juokas jį suėmė. Bet vis žvilgčioja į senelę ir mąsto: vargšė seneliukė, manim pasirūpino, o pati kaip nesava; sakytum kažko jai trūksta – sėdi sau, tyli, o akys tokios liūdnos. Bet jau žinau, ką daryti: rytoj senelės gimtadienis, tai nupirksiu jai būgnelį.

6

Ir tikrai – gimimo dienos proga senelis nupirko senelei būgnelį. Ir jau tą patį vakarą senelė atsisėdo su būgneliu, mušė jį kuokelėmis, o senelis pritarė armonika, taip griežė ir griežė abudu, kol juos suėmė juokas.

Griežė juodu ir rytojaus dieną, ir trečią dieną – tik apsižiūrėjo vis liūdnesnes daineles begriežiantys. Senelis pasidėjo armoniką, senelė paslėpė kuokeles, abu susižvalgė, galvas palingavo ir prašneko: – Matai, matai, mums abiem kažko stinga.

O senelis ir tarė: – Reikėtų mudviem vaikelio.

– Mergytės, ar ne, seneli?

– Tik jau ne – berniuko, senele.

– O aš rinkčiausi mergytę, seneliuk.

– Tik jau ne, berniuką!

– Tik jau ne, mergytę!

– Berniuką!

– Mergytę!

Ir susipyko. O jiedviem taip vienas kitą erzinant, staiga tik barkšt patarkšt! – pro langą įlėkė kažkas apvalaus ir šmaukšt – pasislėpė kampe. Žinoma, senukai baisiai persigando, bet senelis tučtuojau suprato, kas tai.

– O juk tai sviedinys, senele! Norėčiau tik sužinoti, kaip jis pas mus pateko.

Senelė į iškultą langą žiūri, raukosi ir piktai murma: – Žinoma, iš aikštelės čionai atlėkė.

Vėl koks padauža įspyrė.

– Tai jau ne, senele, – pakraipė galvą senelis. – Tik pažvelk, juk tai visiškai naujas ir nepaprastas sviedinukas.

Senelė, nors dar šiek tiek pykdama, vis dėlto žvilgteli į kampą ir iš tiesų pamato, kad tas sviedinukas labai gražus, glotnutis, apvalutis, minkštutis, putlutis – visai kaip moliūgėlis.

8

Taip senukams bespėliojant, netikėtai suskamba balselis: – Aš alkanas!

– Ar sakei ką, seneli? – klausia senelė.

– Ar aš? Ne, nieko nesakiau, senele, – stebisi senelis.

– Vadinas, man tik pasirodė, lyg kažkas sušneko, – sumurmėjo senelė ir pagalvojo: matai, nebeprigirdžiu.

Ir vėl iš kampo suskambo balselis, plonas kaip plaukelis: – Aš alkanas!

– Seneli, – šūktelėjo senelė, – čia tas sviedinukas šneka!

Senelis tik galvą purto, – juk kaip gyvas nėra girdėjęs, kad sviedinys kalbėtų, – o tas trečią kartą cypteli: – Aš alkanas!

Senelis savo ausimis netiki, tačiau bematant nušlepsi į kambario kampą, – o tada jau tenka ir akimis netikėti.

– Senele, tai nėra paprastas sviedinukas! Jis turi akis!

– Ir nosį!

– Ir burną!

– Ir ausis!

10

– Ir plaukus!

– Ir rankas!

– Ir kojas!

Senelė tik žiūri į tokią dovanėlę – vienusyk ir šypsosi, ir ašarėlė rieda jai per skruostą.

– Matai, seneli, pats likimas už mus nusprendė. Tu norėjai berniuko, o aš mergytės, ir kad negalėjom susitarti, neturėsim nei berniuko, nei mergaitės, tiktai sviedinuką. Sviedinuką Greituoliuką.

– Tikrai gražus ir šmaikštus vardas, – nusijuokė senelis. – Taip ir tebūnie, senele: Sviedinukas Greituoliukas.

– Aš alkanas! – vėl pasigirdo iš kampo.

– Tik pažiūrėkit į tą spirgą! – nepiktai pagrūmoja senelė. – Vos tik atėjo – ir jau valgyti prašo.

– Tai bent skrajūnas – tikras rajūnas, ar ne, senele? – juokiasi senelis.

O Greituoliukas vis tą patį varo: – Aš alkanas!

Senelė prisiminė paskutinę duonos riekelę atidavusi seneliui, kad turėtų kuo užkąsti popiečio kavą, ir puolė tildyti rėksnį: – Gerai jau, Greituoliuk, tiktai luktelėk, sviedinuk, tuoj ką nors surasim. Gal dar ne visur uždaryta. Nulėksiu į pieninę šviežio pieno, o tu, seneli, 11

skubėk pas kepėją.

Nupirk Sviedinukui Greituoliukui šviežių bandelių.

– Ar nebijosi, Greituoliuk? – susirūpino senelis.

O sviedinukas narsiai pučiasi: – Aš Sviedinukas Greituoliukas ir nieko nebijau.

– O jei kas nors ateitų, pasakyk, kad luktelėtų už durų, mes tuoj sugrįšim, – liepia senelė. – Supratai, Greituoliuk?

O sviedinukas išdidžiai atšauna: – Aš Sviedinukas Greituoliukas ir viską suprantu.

– Na tai būk geras, sėdėk ir neišdykauk, – dar įspėja senelis. – Tad iki pasimatymo.

– Juk žinai, bemat sugrįšim. Sudie, sviedinuk, – atsisveikina senelė.

– Sudie, seneliai, ir nieko nebijokit! – šaukia jiems pridurmui sviedinukas ir lieka namie vienas.