greitumu apsiversdavo ant kito šono. Šįvakar turbūt ji prašė Dievo ją, Dortę, saugoti. Ji sudėjo rankas maldai ir išgirdo savo balsą svetimame kambaryje, svetimame mieste su svetimais garsais. – Brangioji Marija, Dievo Motina, nežinau, kaip turėčiau pradėti, bet jei mama būtų žinojusi, kad iškeliauju, būtų tur būt priminusi, kad nepamirščiau pasimelsti. Nežinau, ar lai kai mane pakankamai suaugusia ir gerbtina. Bet yra vienas dalykas, kurį jau seniai norėjau su tavimi aptarti. Norėjau paklausti, kur pasidėjo tėtis. Aš, aišku, žinau, kad jis turėjo mirti, bet nežinau, kur jis pasidėjo, nes melsdavosi jis ne daug. Galbūt jis melsdavosi tyliai mintyse. Bet jis niekada mums neleisdavo dalyvauti maldoje kaip mama. Kai mama mirs, žinosime, kad ji viską su tavimi aptarė. Bet tėtis pasi likdavo savo slapčiausias mintis sau, nors ir kalbėdavosi su mumis visą laiką. Pavyzdžiui, aš nežinau, ar jam būtų patikę, kad važiuoju į Švediją su žmonėmis, kurių nepažįstu, vien tik todėl, kad mums reikia pinigų. Tai dalykai, kurių nesuži nosiu, jei tu, būdama tokia maloninga, nesuteiksi man žen klo. Supranti, aš taip norėčiau, kad tėtis manimi didžiuotųsi. Aš dar niekada anksčiau nesu miegojusi viena kambaryje. Aš negaliu džiaugtis, nors ir priėmiau didįjį sprendimą iške liauti į pasaulį, kad suaugčiau ir uždirbčiau pinigų. Paprašyk Dievo, kad būtų toks be galo malonus ir apsaugotų Nikola jų. Ir mamą, ir Verą! Suteik joms gerų minčių, kad nereikėtų nerimauti dėl to, kaip man sekasi. Amen! Her bjørg Wassmo Stiklinė pieno
6
– Mes važiuosim į tikrai prabangią vietą, – patikino Liu dvikas. – Didžiulis namas! Daugybė kambarių! Milžiniškos svetainės ir pirtis! Ten galėsi susipažinti su daugiau žmonių. Bet kuriuo atveju – su viena rusaite. Jis švilpavo. Dortei tai nepasirodė labai dirbtina, bet ir ne nuramino. Žodžių, klausimų, į kuriuos norėjo gauti atsaky mus, ji nepajėgė ištarti. Būtų galėjusi jam pasakyti, kad neina į pirtį su žmonėmis, kurie nėra jos giminės arba pažįstami. Bet jie turbūt ir taip supras, kai ji ten neis. Šito juk nebūtina sakyti. Vyrai apskritai nesikalbėjo, net ir tarpusavy. Makaras, matyt, iš viso be reikalo neaušindavo burnos. Jo rankos buvo drėgnos, kai apkabino ją per liemenį prieš jai atsisėdant į mašiną. Jo pirštai sučiupo jos nuogą dilbį, jai mėginant išsi laisvinti. Ji trūktelėjo ranką į save ir skubiai įsėdo į mašiną. Tada jis nusijuokė. Juokas keletą kilometrų skardeno lau kais. Garsiau ir garsiau. Kol ji suvokė, kad jos žandikauliai taip kietai sukąsti, jog kažin ar ji dar galės išsižioti. Jei aš nesiliausiu taip visko bijoti, verčiau jau grįžti namo, pamanė ji. Tiesa, ji neturėjo pinigų, bet galėjo paskambinti Nikolajaus mamai ir paprašyti, kad ši praneštų mamai, jog jai, deja, reikia pinigų autobuso bilietui. Būtų galima juos persiųsti. Bet kaip tik pinigų stygius privertė ją išvažiuoti, todėl būtų gėda varginti mamą dėl tokių dalykų. Vera būtų teisi sakydama, kad Dortė yra išlepinta ir per daug globoja ma mergiščia. 51
Tėtis būtų jai pataręs priprasti prie pasaulio. Būtų pa sakęs tai sėdėdamas fotelyje. Visiškai kasdieniškai, nė kiek nesusierzinęs. „Reikia priimti pasaulį tokį, koks jis yra, ir įžvelgti gerąją pusę.“ Visi žmonės turėtų taip daryti, galvojo ji. Kitaip nieko nenuveiktum, tiesiog liktum sėdėti vienoje vietoje priklausomas nuo kitų. Ne apie tai ji svajojo. Ir ne to siekė tėtis kurdamas jos ateities planus ir įpareigodamas ją skaityti ir mokytis. Kartą, kai Vera susigraudino jam kažką skaitant, tėtis ją paguodė, kad tai tėra išgalvota istorija. Bet kai ji paklausė, ar tikrovė geresnė, jis šypsodamasis papurtė galvą: „Reikia būti pasiruošus tam, kas blogiausia, bet kartu neprarasti pasitikėjimo žmonėmis.“ Juk niekas jai nieko nepadarė. Makaras, ko gero, teno rėjo būti draugiškas, jis nekaltas, kad jo rankos drėgnos, o ir protelio ne per daugiausia. Jeigu ant liemens būtų pa jutusi Nikolajaus rankas, ji būtų likusi stovėti nejudėdama ir nė nepastebėjusi, kad jos drėgnos. Galbūt ji būtų netgi prisiglaudusi prie jo. Šitaip jam būtų lengviau ją apkabinti ir prisitraukti prie savęs. Tokie buvo jų jausmai. Dabar jis vaikščiojo po Kauną su kvepiančiomis šiltomis rankomis kiekvieną mielą dieną, o ji negalėjo jų pajusti. Pavakary šešėliai pailgėjo ir driekėsi nuo medžių bei pas tatų tarsi nejudrūs kūgiai. Kraštovaizdis apsitraukė žaliais, geltonais ir ochros spalvos apmušalais, o dangus rytuose raudonavo. Jie išsuko iš pagrindinio kelio ir važiavo mišku. Nieko kito, vien medžiai iš abiejų pusių. Jokių kaimų ar baž nyčių bokštų, jokių laukų ar ūkinių pastatų. Ji pagalvojo, kad turėtų paprašyti grąžinti pasą, bet neiš taikė progos. Neverta prašinėti tokių dalykų, kai Liudvikas visą dėmesį sutelkęs į vairavimą. Ji jautėsi alkana ir ištrošku si, nes dėl senos, sudžiūvusios duonos atsisakė pusryčių. Bet tikriausiai pasirodytų įkyri, jei pasiskųstų. O čia neatrodė, kad kur nors galėtų nusipirkti maisto. 52
– Ar dar toli? – paklausė ji po valandėlės. – Keletas kilometrų. Makaro atsakymas buvo tarsi žaibas iš giedro dangaus. Bet juk gerai, kad jis kažką atsakė. Prisiminimai apie jo juo ką priblėso jiems važiuojant toliau. Kalbant jo balsas, šiaip ar taip, skambėjo geriau. – O mano pasas, Liudvikai? Turiu nepamiršti jo atsiim ti, – greitai ištarė ji. Pernelyg greitai. – Nusiramink! Aš pasilaikysiu jį, kol įvažiuosime į keltą. Bus geriausia, jei pateiksiu jį kartu su bilietu. Mes turime bilietą grupei. Taip pigiau, – atsakė Makaras. Dortė neįsivaizdavo, kad jos pasas pas jį. Bet nieko ne galėjo pakeisti. Buvo aišku, kad tai Makaras pasirūpino bi lietais. Liudvikas garsiai paleido muziką, ir ji daugiau nebe klausinėjo. Troškulys gerklėje išgraužė skylę. Brūžino šepe čiu pradėdamas pilve ir kildamas aukštyn. – Norėčiau atsigerti! – šūktelėjo ji galiausiai. – Ir mes norėtume, – atsiliepė Liudvikas beveik gerano riškai. – Bet jau greit atvažiuosime. Tamsai apgaubus žemę, o dangui kybant viršuje tarsi ne pasiekiamam violetiniam langui, palei kelią dešinėje išniro tvora. Miškas vis dar tęsėsi, bet nebe toks neįžvelgiamai tan kus, nes dauguma medžių buvo lapuočiai. Paskutinę kelio atkarpą ją ėmė kamuoti šleikštulys, nes aniedu priekyje be galo daug rūkė. Nepadėjo ir tai, kad langai buvo atidaryti. Dūmai sruvo pas ją į galą. Vieną kartą ji mandagiai paprašė tiek daug nerūkyti, bet Makaras taip susierzino, kad ji nuti lo. Ji mėgino negalvoti apie tai, kaip labai jo nemėgsta. Bet tai nepadėjo. Pagaliau Liudvikas įsuko mašiną į žvirgždu dengtą kie mą su iš trijų pusių stovinčiais namais. Tamsa apgaubė ją tarsi drėgnas apsiaustas, kai ji išsiropštė laukan. Po kaitros 53
ir blogo oro mašinoje gaivino maloni vėsa. Aitriai kvepėjo spygliuočių mišku ir žeme. Kvapai taip svaigino, kad norė josi verkti. Pagaliau ji gaus atsigerti! Staiga tylą nutraukė aršus šuns lojimas. Juodas šuo išbė go iš už kampo ir pasuko tiesiai prie jų. Ji niekada nebuvo mačiusi šuns tokia didžiule galva, tokiais didžiuliais nasrais. Dortei bemat užgniaužė kvapą, ir ji nė nemirktelėjus atsidū rė mašinoje. Vos tik uždarė dureles, jis jau stovėjo atsirėmęs į langą ir iššiepęs varvantį snukį. Garsas sklido iš išbadėju sios pabaisos gerklės. Laimei, jis apsigalvojo ir prišoko prie vairuotojo pusėje esančio lango. Liudvikas, matyt, turėjo būti suėstas pats pirmas. Didžiulės letenos gremžė mašinos laką, o raudonas snukis kartkartėmis prasižiodamas rodė aštrius dantis. Į šalis tiško putotų seilių purslai. Priešais stovinčio namo durys staiga atsivėrė, ant laiptų pasirodė žmogus ir kažką sušuko įsakmiu balsu. Šuo paklu so po trečio šūktelėjimo ir vizgindamas uodegą nurisnojo pas jį. Ten jis leidosi pririšamas, kol žiovavo. – Po galais, kas per pabaisa! – pratrūko Liudvikas vos drebėdamas. – Čia pašaliniai nepateks, – pasakė Makaras, vėl nusijuok damas savo juoku. Vyrai išsiropštė laukan, bet Dortė liko sėdėti. – Ateik! – tarė Makaras, kai jie išsiėmė daiktus iš ba gažinės. – Aš nedrįstu! Tol, kol šitas šuo ten yra. Vyrai užlipo ant laiptų ir ėmė kalbėtis su ten stovinčiuo ju. Parodė į ją ir nusijuokė. Ir vėl ją apniko jausmas, tarsi ji būtų kažkas, į ką neverta kreipti dėmesio. Jų juokas. Jai toptelėjo, kad ji nepratusi prie vyriško juoko. Vyras ant laiptų nesijuokė. Jis nusivedė šunį kažkur už namo. Ji palaukė dar valandėlę, bet kai Liudvikas nekantriai mostelėjo, išlipo dvejodama lauk ir greitai užbėgo laiptais. 54
Vėsus oras ir vėl ją apgaubė. Drabužiai, kurie ilgą laiką lipo prie kūno, atsipalaidavo. Oda išsilaisvino iš mašinos kalėji mo bei šlykščios sėdynės ir mėgavosi vėsa. Jie įėjo į didžiulę tamsią salę su ant sienų kabančiomis žvėrių galvomis ir šautuvais bei milžinišku aprūkusiu židi niu prie vienos sienos. Kambario viduryje į antrą aukštą vedė platūs laiptai. Kvapas buvo toks kaip namuose, kur žmonės iš tikro negyvena. Geltonai rudi lempų gaubtai ant kaltinės geležies sietyno šakų ir sunkūs tamsūs baldai pasieniuose. Nebuvo jokių langų, išskyrus dvivėrėse laukujėse duryse. Jie buvo nuvesti į virtuvę su ilgu stalu per vidurį. Dvi jaunos moterys, galbūt šiek tiek vyresnės nei Dortė, ir vy ras apsimiegojusiu suvytusiu veidu sėdėjo ir valgė. Kvepėjo pica ir alumi bei stipriai tvoskė atšalusiais pelenais. Ir dar kažkuo – tarsi kvepiančiomis cigaretėmis. Dortė pajuto, jog nuotaika čia tarsi įėjus į bažnyčią, kur žmonės vieni kitų ne pažįsta ir nesidomi vieni kitais, bet tiesiog sėdi, kad tik visa tai praeitų. Vienoje sienoje, virš ilgo virtuvės stalo, stūksojo du aukšti langai kaip juodai nudažyti veidrodžiai. Vyras, kuris nuvedė į šalį šunį, parodė, kur jiems sėstis prie stalo. Jis nepasisveikino su Dorte. Dabar jis įsakmiai linkte lėjo vienai iš merginų. Ji turėjo gražius tamsius plaukus ir dideles raudonas lūpas. Akys buvo pusiau užmerktos, lyg ji būtų beužmieganti. Bet ji atsistojo, tarsi vyras būtų davęs jai komandą, ir neištardama nė žodžio atnešė tris stiklines bei tris lėkštes. Padėjusi visa tai prieš juos, ji ir vėl atsisėdo ant savo kėdės krašto. Niekas neištarė „labas“ ir nepadavė vienas kitam rankos. Visi dėbčiojo į juos taip, tarsi jie būtų atvykę, kad iš jų ką nors atimtų. Arba buvo pikti dėl kažko, kas įvyko prieš jiems atvažiuojant, arba susierzino, nes kaž kas sutrukdė vakarieniauti. Dortė čiupo stiklinę ir nedrąsiai nuėjo prie kriauklės pri sileisti vandens. Visi nusekė ją akimis, išskyrus Šunininką. 55
Jis varstė ją žvilgsniu. Žvilgsniu, kurio neįmanoma atlaikyti. Akių vyzdžiai tarsi adatos. Ji atsuko nugarą ir leido vande nį tol, kol pajuto, kad jis pakankamai šaltas, tada leido jam bėgti į stiklinę, kol ėmė tekėti per viršų. Jos rankos drebėjo tarsi draiskanos vėjyje. Tą akimirką, kai ji suprato, kad kaž ko bijo, bet nežino, kas tai yra, jos galvą tarsi surakino. Bet sugniaužė stiklinę abiem rankomis ir godžiai išgėrė atsukusi anų akims nugarą. Sėdėdamas savo krėsle tėvas užvertė knygą apie dvasinę ga lią, nusiėmęs pasidėjo akinius ant stalo ir perbraukė ranka per akis. „Kai kurių pirmykščių bendruomenių šamanas burtais privilioja dvasias tų, kurių nemėgsta, ir suvaro į lėlę. Tada jis bado ją adatomis, kad pakenktų arba nužudytų.“ Dortė atsisuko. Vyrai spoksojo į ją, o merginos žvelgė žemyn. – Sėskis ir valgyk! – rusiškai pasakė Šunininkas. Balsas buvo žemas ir įsakmus, lyg jis būtų norėjęs, kad vakarienė greičiau baigtųsi. Lyg būtų pamanęs, kad ji tuoj nukraustys stalą. Kitos merginos žvelgė žemyn į lėkštes. Dortė troško, kad kas nors pasakytų ką nors įprasta. Geriausia ką nors, iš ko galima būtų pasijuokti. Bet niekas neištarė nė žodžio. Viskas, kas šiam pasauly galėjo būti juokinga, buvo dingę. Žmonės sutelkė dėmesį į valgymą. Galbūt šie žmonės buvo dar dro vesni už ją? Galbūt vyrui, kuris kone įsakė jai valgyti, tiesiog trūko išsiauklėjimo, todėl jis nežinojo, kaip jam elgtis? Gal būt kiti tylėjo, nes nenorėjo jo erzinti arba gluminti? Visi atrodė vienas kitam svetimi. Makaras ir Liudvikas taip pat buvo svetimi, ne tik ji. Tai tikriausiai ir galėjo paaiškinti keistą visų elgesį. Galbūt niekas Šunininko nepamokė, kad vis kas būtų paprasčiau, jei jis kalbėtų su žmonėmis mandagiai. Kaip tėtis visada sakydavo Verai, kai ši būdavo pikta: „Tavo artimas dažnai yra tavo pačios atspindys, taip pat ir 56
tos, kokia nenori būti.“ Dortė atsisėdo į vietą, kuri jai buvo nurodyta, paėmė gabalėlį picos ir ėmė ramiai kramtyti su čiauptomis lūpomis. Kai nurijo keletą kąsnių, kreipėsi į tamsiaplaukę merginą, kuri jiems atnešė lėkštes ir stiklines: – Mano vardas Dortė. O kuo tu vardu? Tamsiaplaukė įkvėpė ir jau ruošėsi atsakyti, bet susilaikė. Paskui ji metė žvilgsnį į Šunininką ir tylėdama ėmė tyrinėti savo lėkštę. Nežinia kodėl paėmė ją ir šiek tiek pakėlė, pas kui atsargiai pastatė ant stalo ir nuleido rankas ant kelių; lėkštėje dar gulėjo didelis gabalas picos. – Pamiršai, koks tavo vardas? – paklausė vyras roboto balsu. Tamsiaplaukė pakėlė galvą ir žvilgtelėjo į Dortę. – Olga, – ištarė ji vos girdimai ir tarsi sukniubo ant stalo. Dortė pažvelgė į kitą merginą. Šioji turėjo ilgus šviesius plaukus, kuriuose kone slėpė savo veidą. Atrodė, tarsi mie gotų. Bet po plaukais blizgėjo dvi plačiai išplėstos akys. – Marina, – paskubomis ištarė ir ėmė rinkti lėkštes, kad galėtų jas sudėti ant spintelės. – Ar šitas didelis namas jūsų? – netrukus paklausė Dortė ir linktelėjo Šunininkui. Iš pradžių buvo taip tylu, jog ji pamanė, kad ką nors įžeidė. Visi žvelgė žemyn. Vyras atsilošė ir gurkštelėjo. Įsmeigęs žvilgs nį į kažką už kambario ribų arba už sienos garsiai pačiulpsėjo, išsiskalavo gerklę iš stiklinės esančiu gėrimu ir nurijo. Galiausiai atsakė Liudvikas. – Mes pasiskolinom jį iš vieno pažįstamo. – Ar mes čia liksime iki rytojaus? – paklausė Dortė vilda masi, kad dar viskas gali būti kaip paprastai. – Matysim, – pasakė Liudvikas ir žvilgtelėjo į vyrą. – Ar visi gavo darbo Stokholme? – toliau klausinėjo Dor tė, mėgindama pagauti dviejų merginų žvilgsnius. Bet jos nusuko akis. 57
– Iš kur, po galais, jūs ją ištraukėte? Pasistenkit, kad ji už čiauptų snukį! Siųskit ją tiesiai į pirtį! – suriko Šunininkas. – Atsiprašau, – išlemeno Dortė, – bet aš negaliu eiti į pir tį. Aš... Vyras atsistojo taip staigiai, kad už jo apvirto kėdė. – Ar nesakiau, kad užčiauptumėt jai snukį! Makarai! – su šnypštė jis taip garsiai, kad visi kiti garsai išnyko. Ant lūpų kampučių pasirodė putotos seilės. Dortė nežinojo, kad įmanoma šitaip kalbėti. Tai nebuvo niekaip susiję su tikrove. Žmonės negalėjo šitaip kalbėti. Ji tik pasakė, kad negali eiti į pirtį. Tai juk buvo niekaip nesusi ję su kitais, tik su ja. Ji pasilenkė prie Liudviko, kuris sėdėjo šalia, ir sušnibždėjo: – Aš galiu eiti... ten, kur miegosiu... dabar. Tai... Šunininkas staiga atsidūrė virš jos. Savo letena tarsi žny plėmis nutvėrė ją už sprando beveik pakeldamas nuo kėdės. Dortė suriko iš skausmo, kai jis trenkė jai keliu į pilvą taip, kad ji atsidūrė ant grindų. Akimirką jai trūko oro, ji gulėjo ant nugaros mostaguoda ma rankomis. Garsai, jei jų buvo, dingo. Veidai aplink stalą tebuvo saujelė pilkų balionų, pritvirtintų prie stalo krašto. Kažkas buvo pradūręs skyles ten, kur turėjo būti akys. Ir vis tiek jie kybojo ore virš stalo. Visai neįmanoma tuo patikėti. Bet dėl viso pikto ji apsiglėbė rankomis galvą. Pačiu laiku: vyras ėmė žaisti su ja bato nosimi, tarsi ji būtų futbolo ka muolys. Buvo sunku suvokti, kas buvo anksčiau ir kas buvo po to, kai viskas virto naktimi ir sumalto švino skoniu. Ji supainiojo įvykių seką, bet priėmė sprendimą. Tai, ką ji prisiminė, buvo svarbu. Visa kita, kas negalėjo būti realu, ji nuvijo šalin.