Spalio tylejimas

UDK 821.113.4-31 Gr549

Versta iš: Jens Christian GrØndahl Tavshed i Oktober Rosinante, København, 1999

Knygos leidimą parėmė Danų literatūros centras Kopenhagoje

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-01-1129-1 © Jens Christian Grøndahl og Munksgaard. Rosinante, København 1996 © Viršelyje panaudotas paveikslas (Edward Hopper, „Morning Sun“), Columbus Museum of Art, Ohio: Howald Fund Purchase, 1954.031 © Vertimas į lietuvių kalbą, Zita Marienė, 2002 © Leidykla „Alma littera“, 2002, 2013

Pirmas skyrius

Astrida stovi prie turėklo nugara į miestą. Vėjas pakelia

jos plaukus ir išskleidžia lyg tamsiai kaštoninę vėliavą. Ji su akiniais nuo saulės, ji šypsosi. Balti dantys gražiai tinka prie balto miesto. Nuotrauka septynerių metų senumo, fotografavau pavakary mažučiam kelte, kokių daugybė per Težą kelia į Kasiljasą. Kodėl Lisabona vadinama „baltuoju miestu“, supranti tik iš tolo – kai spalvos netenka aštrumo ir glazūruotos fasadų plytelės susilieja saulės spinduliuose. Žema šviesa gulsčiai krenta ant tolimų namų kitame upės krante, kylančių vienas už kito palei Prasa do Komersiją iki pat Bairo Alto ir Alfamos kalvų. Mėnuo, kai ji išvažiavo. Ir jokios žinios. Vienintelis jos pėdsakas – banko ataskaita, rodanti mūsų bendros sąskaitos operacijas. Paryžiuje ji išsinuomojo automobilį ir, per Bordo, San Sebastianą, Kompostelos Santjagą, Portą ir Koimbrą važiuodama į Lisaboną, naudojosi „Mastercard“ kortele. Tuo pačiu maršrutu keliavom ir aną rudenį. Spalio septynioliktą Lisabonoje ji paėmė didelę sumą. Po to kortelės nebejudino. Aš nežinau, kur ji. Negaliu žinoti. Man keturiasdešimt ketveri, bet dar niekada nesijaučiau esąs toks neišmanėlis. Kuo senyn, tuo mažiau žinau. Būdamas jaunesnis maniau, kad su amžiumi žinojimas didės, kad jis tolydžio plėsis kaip visata. Nuolat platėjant žinojimo sričiai, trauksis ir mažės nežinojimo plotas. Taip, buvau didelis optimistas. Laikui bėgant turiu pripažinti, jog žinau maždaug tiek pat, gal netgi mažiau, ir nėmaž nebejaučiu tokio tikrumo kaip andai. Vadinamoji mano patirtis išvis nėra tolygi žinojimui. Tai panašiau į, kaip čia pasakius, savotišką aidų salę, kur menkutės mano žinios atsimuša

6

J e n s C h r i s t i a n G r Øn da h l

dusliai ir bejėgiškai. Vis didesnė tuštuma gaubia mano skurdų žinojimą, paikai barškantį nelyginant sudžiūvęs riešuto branduolys kevale. Mano patirtis yra neišmanymo patirtis, jo begalybės, ir aš niekad nesuprasiu, kiek dar nežinau, o kiek – tėra dalykai, kuriais tikiu.

Vieną rytą spalio pradžioje Astrida pasakė išvažiuosianti. Ji stovėjo vonios kambaryje ir, pakėlusi veidą į veidrodį virš kriauklės, dažėsi lūpas. Buvo jau apsirengusi, kaip visad elegantiškai, kone kaip visad – tamsiai mėlynai. Jos elegancija kažkuo santūri, kukli; tamsiai mėlyna, juoda ir balta – jos mėgstamiausios spalvos, ir ji niekad neavi aukštakulnių batelių. Ir taip aukšta. Pasakiusi, kad išvažiuoja, veidrodyje pažvelgė man į akis lyg norėdama pažiūrėti, kas bus. Ji tebėra graži, o gražiausia, kai ir vėl įsitikinu, jog nepajėgiu atspėti jos minčių. Mane visad žavėjo jos veido simetriškumas. Toli gražu ne visi veidai simetriški. Dauguma šiek tiek netaisyklingi: dėl kreivos nosies ar apgamo, ar rando, ar kitaip įsirėžusios raukšlės viena pusė rodosi kitokia. Astridos veido abi pusės – lyg viena kitos atspindys abipus tiesutėlės nosies, o jos galiukas, žiūrint iš profilio, yra tobulas švelniai išlenktas lankelis. Astridos nosis neturi nieko perdėto ar išdidaus. Akys žalios ir siauros, tarpuakis platus, platesnis negu daugumos žmonių.

Skruostikauliai platūs, smakras kampuotas ir kiek atsikišęs. Lūpos putlios ir bemaž vienos spalvos su oda, jai šypsantis gudriai, susimokėliškai truputį išsiriečia, o jų kampučiuose ir akių kertelėse išryškėja smulkių raukšlelių vėduoklytės. Ji šypsosi daug, net kai, regis, nėra ko šypsotis. Kai Astrida šypsosi, neįmanoma atskirti jos proto nuo savaimingumo, su kuriuo jos oda reaguoja į aplinką: oro temperatūrą, šviesos šilumą ir šešėlių vėsą, tarsi niekad nebūtų norėjusi atsidurti kur nors kitur. Amžius patyliukais ėmė ženklinti jai kūną, tačiau ji tebėra plona ir išlaki, nors praėjo aštuoniolika metų nuo antro gimdymo, o juda taip pat laisvai, grakščiai ir lengvai kaip ir mūsų pažinties pradžioje.

Seniai būčiau pranešęs policijai, jog dingusi, jei nebūčiau gavęs ataskaitos apie tas bankines operacijas, bet ji nenori, kad jos ieškočiau, tiek aš supratau. Neturiu jos ieškoti. Tada paklausiau,

S pa l io t y l ė j i m a s

7

kur ketina važiuoti. Atsakė kol kas nežinanti. Dar pastovėjo prieš veidrodį lyg laukdama, ką sakysiu. Kadangi nieko netariau, ji išėjo. Išgirdau ją svetainėje kalbantis telefonu, bet žodžių nesupratau. Jos balsas mažumėlę tingus, vangokas ir kartais lūžinėja, lyg visą laiką būtų pakimusi. Netrukus išgirdau užtrenkiamas duris.

Maudydamasis po dušu pamačiau, kaip plotelyje tarp aklasienės ir kiemo gilumoje stovinčio namo, pagavęs ankstaus ryto saulės spindulį, aukštai danguje tvykstelėjo praskrendantis lėktuvas.

Turėjau nuolatos šluostyti aprasojusį veidrodį, kad neišnykčiau garuose tepdamasis veidą skutimosi putomis. Iš veidrodžio į mane žvelgia visada tas pats įtarus žvilgsnis, tartum norintis pasakyti, jog jis nėra tas, kuo jį laikau, – tasai vyras veidrodyje baltom putom padengtu veidu. Jis buvo panašus į liūdną, nusiplūkusį Kalėdų Senelį, įrėmintą portugališkose plytelėse, kurių glazūruoti mėlyni augalai vainiku aprietė veidrodį. Ji jas rado miglos apsiaustame miestelyje netoli Sintros, į kurį atvažiavome per kalnus vingiuotu žalių medžių tuneliu; aš keikiausi, kad išsipurvinau batus, o ji priekabiai ir įnoringai tyrinėjo mėlynų plytelių raštus, lyg jie būtų labai kuo skyręsi, gerklėje man kažkas virptelėjo geriant žalią vyną, kuriuo mane iš statinės asilu pakinkytuose ratuose pavaišino valstietis šiaudagaliais apkritusiomis drapanomis. Naktį mudu mylėjomės mėlyname viešbutėlyje, ir tarp sienų su nublizgintais mėlynais gėlių žiedais, burlaiviais ir paukščiais tylus jos aičiojimas skambėjo paslaptingai, ją nutolindamas ir sykiu priartindamas… Kai išėjau iš vonios, jos neberadau. Bute tylu. Roza praktiškai gyvena pas savo naująją meilę, o Simonas motociklu duodasi kažkur Sardinijoje. Netrukus būtume likę visai vieni, Astrida ir aš. Ta tema beveik nešnekėjom, gal todėl, kad nė vienas gerai neįsivaizdavom, kaip tai atrodys. Radosi nauja tyla, ir mes joje judėdavom su nauju atsargumu. Lig tol mėgaudavomės laisve, kai vaikų dėl kokios nors priežasties nebūdavo namie. Dabar kambariai atsiverdavo lyg praraja, kurią arba įveikdavom, arba ji likdavo žiojėti tarp mūsų.

Nutilo ištisas garsų pasaulis. Garsai, kuriuos skleidė kiti ir kuriuos sukeldavau aš pats, kurie šitiek metų supo mane tik šiam

8

J e n s C h r i s t i a n G r Øn da h l

pasaulėliui būdingomis žingsnių, balsų, juoko, verksmo ir šūkavimo temomis, motyvais, variacijomis. Savotiška nesibaigianti muzika, kuri niekada nebūdavo visai vienoda, tačiau per visus tuos metus liko ta pati, nes aš girdėdavau ir prisimindavau pačią muziką, ne instrumentus, mūsų bendro gyvenimo skambesį, o ne paskirus žodžius ir judesius, iš kurių jis susidėjo. Mūsų gyvenimas diena iš dienos kartojosi ir metai po metų keitėsi. Gyvenimas, susidedantis iš bemiegių naktų ir dvokiančių vystyklų, triratukų, pasakėlių prieš miegą ir važinėjimo į traumatologinį skyrių, vaikų gimtadienių ir kelionių užsakomaisiais skrydžiais, kalėdinių eglučių ir šlapių maudymosi kostiumėlių, meilės laiškų, futbolo rungtynių, džiugesio ir nuobodulio, kivirčų ir susitaikymo. Pirmuosius kelerius metus jis augo ir tarpo, šis gyvas, chaotiškas ir daugiabalsis pasaulis, kol viską užpildė. Visais savo įvykiais ir visu planavimu, ir visa rutina jis užėmė erdvę tarp mudviejų. Mes stovėjome abipus mūsų naujojo pasaulio ir ilgais laiko tarpsniais per visą tą triukšmą ir šurmulį įstengdavom tik susilinkčioti ir susirodyti ženklais. Vakare, atlikę visas pareigas, be jėgų susmukdavome priešais televizijos žinias ir viktorinas, ir senus kino filmus, ir, nors nė vienas neišdrįsdavome garsiai pasakyti, neabejojau, jog ir ji retsykiais klausdavo save, ar visos tos ceremonijos ir atsargumo priemonės, visi varginantys ir banalūs kasdienybės reikalai neužgožia to, kas turėtų viskam teikti prasmę. Tik daug vėliau retkarčiais dingtelėdavo, kad tos prasmės turbūt nerasi atrinktose akimirkose, kurias nufotografavau ir suklijavau į storą šeimos albumą, kad prasmę veikiau sudaro kartojamų banalių veiksmų suma, pats kartojimas, kartojimo būdai. Visam tam vykstant ją ir pajusdavau, tą prasmę, – staigų ir trumpą lengvumą, patvinstantį po visą kūną, kai aš, sverdintis iš nuovargio, stabtelėdavau nešdamas nuo virtuvės stalo prie plovyklės dar vieną nešvarią lėkštę ir kažkur bute išgirsdavau vaikų juoką. Atsitiktinės ir pavienės akimirkos, kada man toptelėdavo, jog kaip tik šitaip, lėkdamas per pasikartojančius dienų ir vakarų žodžius bei veiksmus, aš ir atsiduriu centre to, kas tapo mano gyvenimu, ir niekad labiau nebepriartėsiu prie to centro.

S pa l io t y l ė j i m a s

9

Šitai supratau tyloje, tuštumoje, kurioje palengva mus paliko Simonas ir Roza. Garsai bute liovėsi buvę muzika, kai susilieja skirtingų instrumentų skambesys. Kada stovėdavau vonioje paleidęs karštą vandenį ir skusdamasis, iš virtuvės girdėdavau jos balsą kiauksint sulčių spaudyklei, švilpiant arbatiniui arba sunkiai dūsaujant kavos aparatui, šie garsai išsiskirdavo tylos fone lyg neryžtingi signalai. Dabar, kai pagaliau galėjom vienas kitą girdėti, kartais nerasdavom, ką vienas kitam pasakyti. Pabusdavau šalia jos ir žiūrėdavau į veidą, per miegus atsuktą į mane, į ankstyvąją dienos šviesą. Kai žvelgdavau į ją miegančią, be jokios išraiškos, ramią, jos bruožai netekdavo formų, kuriose buvau įpratęs ją atpažinti, nuotaikų mimikos, prie kurios buvau taip pripratęs, ir bemaž rasdavosi kitas veidas – veidas, kurį šitiek metų turėjau priešais save. Pažinojau ją tokią, kokią regėjau kelyje per tūkstančius dienų ir naktų, mudviejų drauge praleistų, bet kokia gi ji buvo pačiai sau? Anksčiau bardavomės dėl niekų: katram ką reikėtų daryti, katras turėjo tą ir tą padaryti. Dabar tapom atidūs, kone taktiški. Netgi lovoje suartėdavom viens kitą atsargiai išbandydami švelnumu. Nebe visai tokie pat alsūs ar mieguistai patiklūs, net lunatiški būdavo žodžiai, staigus karštis nebevirsdavo tokia pat be saiko atkaklia aistra kaip kitados vaikams užmigus, – kad jie mūsų neišgirstų, tramdydavom aikčiojimus ir dejones. Šiek tiek atrodė, lyg būtume naujai susipažinę, gal truputėlį nustebę, kad iš tikrųjų čia mes, kad mes tebesame čionai. Pragyvenome drauge daugiau kaip aštuoniolika metų, Simonui buvo šešeri, kai mudu susitikome. Niekada neteko būti vieniems ilgiau kaip dieną ar dvi vienoj vietoj, daugiausia savaitę, išskyrus tą spalį prieš septynerius metus, kai mes važiavome per Les Landesą, Astūriją, Galisiją ir Tras os Montesą.

Astrida išvažiavo kitą dieną. Jeigu tuo laiku, kada pagaliau išlindau iš vonios kambario, ji jau nebūtų išėjusi, būčiau paklausęs kodėl. Mat kai ji grįžo iš miesto vėlai vakare ir susėdom vakarieniauti virtuvėje, kaip buvom įpratę nesant vaikų, rodėsi per vėlus metas.

Yra klausimų, kuriuos įmanoma užduoti tik tam tikrais atvejais, ir būna, jog tokia galimybė pasitaiko vieną vienintelį kartą. Laiku ne-

10

J e n s C h r i s t i a n G r Øn da h l

paklausei, ir galimybė nuplaukė. Man dedant į lėkštes valgį ir įpilant jai vyno, jos kelionė jau buvo įvykęs faktas, nors ji nė nebuvo susikrovusi lagamino ir, ko gera, dorai nežinojo, kur vyks. Mintis, jog ji išvažiuos, per dieną iškėlė tokią daugybę naujų klausimų, kad klausimas, kodėl vis dėlto ji išvažiuoja, pasirodė pernelyg sunkus, pernelyg drastiškas. Jei tik būčiau jį uždavęs, po jo stojusioje tyloje visi kiti klausimai klausimėliai būtų pradėję kelti savo apkvaitusias ir užraudonijusias galvas. Kažkodėl neabejojau, kad man paklausus virtuvėje būtų įsiviešpatavusi tyla. Nenorėjau, kad ji pastebėtų, kaip jos žodžiai šį rytą, mesti užsukant lūpų dažus ir paskubomis dirstelint į savo veidą veidrodyje, kaip toji atsaini frazė neleido man parašyti daugiau negu pusę puslapio straipsnio apie Sezaną, kurį turėjau pradėti prieš savaitę ir kurio tariausi apgalvojęs kiekvieną sakinį. Nenorėjau sėdėti kaip koks įsiskaudinęs vaikigalis, bailiai iškėlęs pravėdinti savo pavyduolišką paranoją. Mes juk, kaip sakoma, suaugę žmonės. Galbūt aš per dieną, kiurksodamas kabinete ir mėgindamas susikaupti, be reikalo taip baisiai nerimavau. Iš tiesų juk nieko nepaprasto, kad ji panūdo pabūti viena ir pamatyti šį tą nauja, – dabar, kai pareigos ne tik atleido gniaužtus, bet visiškai mus paleido palikdamos savo pačių nuožiūrai ir vienas kitam.

Pavakary ji paskambino iš montažinės ir pranešė užtruksianti darbe. Iš ragelio, ant montavimo stalo greitai leidžiant kadro dublius, sklido čerškiantis lyg animacinių filmukų balbatavimas.

Padėjęs ragelį, kelis kartus perkračiau visą trumputį pokalbį replika po replikos, ieškodamas nors menkiausio intonacijos pasikeitimo, bet kiekvienas žodelis skambėjo įprastai ir raminamai, ji neatrodė, šnekantis telefonu, nei santūresnė, nei meilesnė, negu būdavo visada. Ir kai sėdėjome virtuvėje, tarp mūsų neįvyko nieko, kas šį vakarą būtų išskyręs iš kitų. Laukiau, kol pati prabils apie savo kelionės planus, tačiau ji atrodė tarsi viską pamiršusi apie juos. Jeigu tiktai nesėdėjo ir nelaukė, kol aš pertrauksiu jos šneką. Ji plepėjo apie filmą, kurį tądien baigė montuoti, šypsodama savo įprastine kreiva šypsena, pasakojo apie jaunąjį režisierių, labai rimtą ir nervingą tipą, kuriam širdis plyšo matant, kaip iškarpomi jo mėgstamieji kadrai. Jos darbas buvo kaip ir

S pa l io t y l ė j i m a s

11

nematomas. Iš padrikos filmuotos medžiagos, kurią sunešdavo režisieriai, ji turėdavo sumontuoti nuoseklų pasakojimą – šitai pavykdavo tik išmetant didžiumą kadrų. Taip jau yra su pasakojimais, manuoju irgi. Negaliu visko sukišti, reikia atrinkti vaizdus iš turimos daugybės, reikia nuspręsti, kokia bus jų seka, taigi manoji istorija pasidarys visai kitokia negu ta, kurią galėtų papasakoti ji, nors, regis, abi apie tą patį. Jai kalbant sekiau kiekvieną jos veido virptelėjimą. Veidas buvo kaip visada. Per visus tuos metus retsykiais pastebėdavau žilą plauką, lig tol nematytą paaštrėjusią raukšlelę, bet šiaip tos pačios akys sutikdavo mano žvilgsnį per viską, kas tarp mūsų vyko, tos pačios lūpos kalbėdavo man per tą viską, ką mudu esame vienas kitam pasakę ir vėliau prisiminę arba užmiršę.

Vėliau gulėjau nemiegodamas ir bandžiau prisiminti prabėgusias savaites ir mėnesius. Mėginau rasti išraišką, judesį, frazę, kuri galėtų paaiškinti tai, kas galbūt visiškai nėra mįslė. Tačiau arba neįvyko jokio pasikeitimo, arba aš jo neįžiūrėjau. Nejau išties tapau toks išsiblaškęs? Ko gera. Atmintis prasta, dienos niekuo nesiskiria, jos taip susilieja, jog tame pačiame laiko šulinyje kasdieną tik kitoniškai atsispindi dangus. Kiekvieną dieną kartodavosi maždaug tas pats. Rytą ji išvažiuodavo į darbą, o aš atsisėsdavau prie stalo ir žiūrėdavau į medžių eilę palei Ežerus, kuri diena po dienos iš šlamančios žalios sienos nepastebimai virto kreivų nuogų šakų raizginiu tarp nudžiūvusių lapų, šmėkšančiu ramiai spindinčio vandens fone. Grįžusi namo gulėdavo ant sofos, kol aš taisydavau vakarienę, mes pavalgydavom, tada žiūrėdavom televizorių arba skaitydavom ir eidavom gulti. Vienintelė permaina buvo tyla Simonui išvažiavus ir tarp tolydžio retėjančių Rozos apsilankymų; suvokimas, kad ką nors vienas kitam sakydami nutraukiame tylą, o ne, kaip lig tol, paprasčiausiai tęsiame tą pačią istoriją. Ne kartą sustojau eidamas iš vieno kambario į kitą ir tarpdury žvelgiau į ją susirietusią ant sofos ir skaitančią laikraštį, o nagu nejučiomis skrebenančią sofos apmušalą arba stovinčią prie lango ir žiūrinčią į namų fasadus kitoj ežero pusėje taip, tarsi būtų ką nors išvydusi arba lauktų pasirodant. Kai

12

J e n s C h r i s t i a n G r Øn da h l

ją taip slapčiomis stebėdavau, lyg ir užsimiršusią, paskendusią reginyje ar mintyse, retsykiais ji imdavo ir pakeldavo galvą nuo laikraščio ar atsisukdavo nuo lango ir pažvelgdavo man į akis, tartum ant veido pajutusi mano žvilgsnį, bemaž kaip prisilietimą, ir aš skubiai tardavau ką nors praktiško arba kas šaudavo į galvą, kad tik neišsprūstų tą valandėlę kirbantis klausimas.

Gulėjau klausydamasis ramaus jos alsavimo ir tolimų automobilių. Pamaniau, jog ji užmigo, bet staiga tamsoje išgirdau jos balsą. Galbūt ji stebėjosi, kad nieko neklausinėjau virtuvėje. Galbūt tikėjosi, kad mėginsiu ją sulaikyti. Ji gulėjo nugara į mane, jos balsas buvo ramus ir blaivus. Tikriausiai išvažiuojanti ilgesniam laikui. Kokiam? Nežinanti. Po antklode uždėjau delną ant klubo, ji nekrustelėjo. Glostydamas šlaunį pamaniau, jog mano klausimas nuskambėjo taip, tarsi žinočiau, apie ką ji kalba. Paklausiau, ar keliaus viena, bet ji neatsakė. Gal jau miegojo. Kai pabudau, ji stovėjo miegamojo tarpdury ir žiūrėjo į mane. Jau su paltu. Atsikėlęs priėjau. Ji tebežvelgė į mane lyg išvydusi mano veide kažką, ko ir pats nenumaniau. Tada paėmė šalia stovintį lagaminą. Nusekiau iki buto durų ir akimis nulydėjau lipančią laiptais žemyn, tačiau ji neatsigręžė. Nesupratau savęs. Nesupratau, kaip galėjau ją išleisti be menkiausio pasiaiškinimo. Be abejo, negalėjau reikalauti, kad ji atsakytų į visus mano baimingus klausimus.

Reikalavimai, kuriuos kėlėme vienas kitam, palengva atkrito, kai vaikams nebereikėjo mūsų. Tačiau galėjau bent paklausti ir palikti pačiai spręsti, kiek norės atsakyti. Ji pranešė apie kelionę prieš veidrodį, taip nerūpestingai ir kasdieniškai tarsi kalbėdama apie ėjimą į kiną ar pas draugę, ir aš daviausi suvedžiojamas jos balso paprastumo. Ir vėliau, lovoje, kai maniau, jog ji miega, jos balse nuskambėjo toks atsitolinimas, lyg jau būtų iškeliavusi ir skambinusi iš kito pasaulio krašto. Lyg savo šaltumu būtų norėjusi pasakyti, kad duočiau jai ramybę. Kita vertus, jos žodžiai tamsoje galėjo būti pasiūlymas, kurio – tik dabar, per vėlai, supratau – nesugebėjau priimti. Dažnai žodžius iš jos reikėdavo traukte traukti, po vieną, su ilgomis pauzėmis, kai tylėjimas ar abejinga išraiška sakydavo, kad kažkas negerai, kad ji įskaudinta ar įsižei-

S pa l io t y l ė j i m a s

13

dusi. Tai buvo nusistovėjęs ritualas, branginimasis, prie kurio buvau ją pripratinęs, ir aš žinojau savo vaidmenį tame žaidime, švelnų nuolankaus klausinėtojo kantrumą, mokėjau atmintinai visas intonacijas ir judesius, kuriais, atsisėdęs ant paties kėdės kraštelio ar pasilenkęs prie jos nusuktos nugaros, murmėdamas prašydavau atleidimo. Stovėdama miegamojo tarpdury ir laukdama manęs pabundant, tą ilgą valandėlę, kol stovėjome vienas prieš kitą, ji su paltu, aš su pižama, ji gal man davė paskutinę progą paprieštarauti, ją sulaikyti, parodyti savo nerimą ir gimstantį pavydą. Bet mane sukaustė jos nejudrios akys, įsmeigtos man į veidą. Nežinia kodėl, bet, sutikęs jos mąslų žvilgsnį, regis, žvelgiantį iš tolimos, nežinomos ir nepasiekiamos vietos, supratau, jog būtų buvę bergždžias reikalas.

Sėdėdamas su kavos puodeliu prie virtuvės lango ir, kaip dažnai darau, žiopsodamas į gaisrasienės mūrą priešais, atsargiai paliečiau mintį, kurios vakar dieną rūpestingai vengiau. Kol ji, galimas daiktas, sėdėjo lėktuve arba traukinyje, o aš nagrinėjau nelygias mūrinio siūles, raudonų ir rudų plytų raštą, prisiverčiau paklausti save, ar ji tame lėktuvo salone arba traukinio kupė sėdi viena. O gal iš tikrųjų sėdi svetimame automobilyje šalia man nepažįstamo vairuotojo kur nors plente į pietus nuo Kopenhagos. Guodžiausi, kad būtų man pasisakiusi, jei turi meilužį. Nesvarbu, kad abu būtume šyptelėję nuskambėjus šitam žodžiui.

Priešingu atveju būtų pasistengusi sugalvoti svarią kelionės priežastį. Kiek žinau, ji niekada nebuvo man neištikima. Kiek žinau… Šiaip ar taip, niekada nesu pavyduliavęs, tačiau tai, be abejo, įrodo ne ką kita, o tik mano savimylą, bet jeigu per tuos aštuoniolika metų, kuriuos pragyvenome drauge, ji išties turėjo romanų, vadinasi, buvo daug išmoningesnė ir šaltakraujiškesnė apgavikė, negu galėjau įsivaizduoti. Nors ir kaip paslaptingai tylėdavo, kai bandydavau iš jos išpešti, kas negerai, savo nuotaikų slėpti nemokėdavo. Vis dėlto mintis, jog ji šalia mudviejų bendro gyvenimo galėjo turėti slaptą kitą gyvenimą, ne tik baugino, bet ir stulbino, nes metė šešėlius ten, kur šitiek metų man viskas regėjos apšviesta ir aišku.

14

J e n s C h r i s t i a n G r Øn da h l

Paprastai keletą kartų per metus išvykdavau darbo reikalais, iš tikrųjų ji turėjo puikias galimybes nerti į vieną kitą nuotykį. Galimas daiktas, ne vieną sykį jos beatodairiškas sutikimo džiaugsmas tebuvo savotiškas atlygis; kai, man grįžus namo, mylėdavomės taip pat padūkusiai kaip pirmaisiais metais, galbūt josios naujai įsiplieskęs geismas tebūdavo maskuotė ir nerami sąžinė. Bandžiau įsivaizduoti ją lovoje su kitu. Regėjau jos užkaitusį, raudoną veidą, besiblaškantį ant pagalvės, ir regėjau svetimą kūną, užgulusį ją, surakintą jos kelių, netgi regėjau svetimą kambarį. Prieš daugelį metų, tuoj po to, kai ėmėme gyventi kartu, ji man pasakė, jog, jei kada nors sulaužysiu ištikimybę, prašanti to nedaryti mudviejų lovoje, ir aš neabejojau, kad ji pati būtų laikiusis tos taisyklės, bet, kaip jau sakiau, niekuomet neįtariau, jog pasitaikė tokia proga.

Regėjau ją gulinčią priešais save svetimame kambaryje, sukūriau jam baldus, paveikslus ant sienų ir vaizdą pro žaliuzes į gatvę visai kitoje miesto dalyje, bet nė už ką neįstengiau įsivaizduoti to svetimo vyro veido, ir staiga suvokiau, kad šitos pavyduliavimo pratybos yra aklagatvis, žabangai. Vis dėlto mūsų bendras gyvenimas buvo tokio ilgumo, kad jo negalėjo išjudinti koks atsitiktinis romaniukas, kita vertus, ji veikiausiai iš rimtųjų nė nemanė, be manęs, niekada su niekuo daugiau negulėsianti. Tokia mintis absurdiška, ir jeigu ji tikrai turėjo romaną, ne mano reikalas, svarbu, kad jis niekuo nepakeitė mūsų santykių. Deja, kaip tik šitai nedavė man ramybės vonioje aną dieną, tas nerimas, tolydžio stiprėjęs miegamojo tamsoje ir prieš kelias valandas tarpduryje, kai ji tylėdama pažvelgė į mane ir pakėlė lagaminą. Vis stiprėjanti nuojauta, kad jos netikėtas, nepaaiškinamas išvažiavimas, su slaptu meilužiu ar be jo, apvertė visą mudviejų gyvenimą. Įdėjau nešvarų puodelį į indaplovę ir nuėjau į kabinetą įtikinėdamas save, kad reikia pamėginti gyvent su tais neatsakytais klausimais, mokytis gyventi nežinioje, bent jau kol kas, neužkaišiojant nežinojimo spragų bulvarinėmis fantazijomis. Ji išvažiuojanti netrumpam. Viskas, ką žinau, viskas, ką ji pasakė. Slenka savaitės, iš jos nė žinelės, ir man jos tie žodžiai atrodo nebe įspėjimas, o mėginimas nuraminti. Tikriausiai šitai sakydama žino-

S pa l io t y l ė j i m a s

15

jo, ką ketina veikti, ir galbūt pasakė tik todėl, kad nepamesčiau galvos ir nesikreipčiau į policiją. Ką ji veikia? Kaip man išmatuoti savo netikrumą? Abejingai sklaidžiau užrašus žvilgčiodamas į ančių tako pleištą spindinčiame vandens paviršiuje ar bėgiojančias figūras, čia išnyrančias, čia pranykstančias tarp tamsių ilgos pakrantės medžių kamienų. Staiga pajutau negalįs nieko daugiau pridurti apie Sezaną. Šiaip ar taip, ir be mano pagalbos kiti jau veikiausiai pasakė, ką dar buvo galima apie jį pasakyti. Planavau užbaigti straipsnį ir įteikti prieš išskrisdamas į Niujorką, tačiau iki kelionės liko mažiau nei savaitė, o straipsnio dar neįpusėjau.

Buvau numatęs kelių savaičių išvyką. Per pastaruosius kelerius metus esu parašęs ne vieną esė apie amerikiečių dailininkus, be to, Vitnio muziejuje atidaryta retrospektyvinė Edvardo Hoperio paroda, kurią verkiant reikėjo pamatyti. Dabar apskritai nebesusigaudžiau, ar išvis verta tenai belstis. Staigus Astridos išvažiavimas mane paralyžiavo. Negalėjau apie nieką galvoti, tik apie jos paslaptingą apsisprendimą ir ne mažiau paslaptingą ryžtą veide, kai prieš išeidama stovėjo miegamojo tarpdury ir žvelgė į mane.

Jaučiausi kiaurai permatomas, kai tenai stovėjau užsimiegojęs, bežadis, su suglamžyta pižama, bet visiškai nenutuokiau, ką ji regi tuo savo žvilgsniu, kuris vėrė mane pats likdamas neįžvelgiamas ir neįmanomas paaiškinti. Jutau, kaip jos akys giliai manyje paliečia kažkokią šerdį, kaip per kelias sekundes apšviečia tašką, kurio nė neįtariau turįs: arba todėl, jog jis per ilgai glūdėjo užmirštas tamsybėje, arba todėl, jog tą valandėlę Astrida suprato mane geriau, nei aš pats kada nors esu save supratęs. Dar neradau žodžių, kurie man atvertų tą žvilgsnį, tai buvo žvilgsnis iš anapus žodžių, ir jau tada, jai lipant laiptais, jau tada, stovėdamas ir klausydamasis jos žingsnių, suvokiau grįšiąs ir grįšiąs prie tų sekundžių, kai mes tylomis stovėjome vienas priešais kitą prie kambario, kuriame tiek metų miegojome šalia. Bet aš žinojau, jog ji nesiskubins atgal tik todėl, kad aš esu namie ir sergsčiu jos nebuvimą. Tiek pat naudos, ar aš suksiu ratus šitame bute ar Manhatane, visur mane seks jos žvilgsnis tarpdury.

16

J e n s C h r i s t i a n G r Øn da h l

Bandžiau susiimti, bandžiau susikaupti Sezanui. Mano padriki, improvizuoti užrašai staiga pasirodė tušti ir beprasmiški. Tarp jų buvo pasvarstymas, brūkštelėtas prieš kelerius metus. Taip ir neišmaniau, ką su juo veikti, nes jis į grynai estetinius Sezano metodo apmąstymus įnešė gluminančio psichologizmo. Toji pastaba buvo apie vieną jo paveikslą, vaizduojantį mauduoles; iš tiesų tos moterys nesimaudo, bet, jau išbridusios iš upės ir ramut ramutėlės, gosliai apsunkusios, pasiduoda stebėtojo žvilgsniui, slenkančiam nuo jų kūnų prie medžių vainikų, ir oda, žievė, lapai, vanduo, atspindžiai jame susilieja į vieną spalvų sūkurį, į vieną kontrastų ir atspalvių slinktį ratu aplink aikštelę tarp medžių, pro kurių tarpą, už moterų pirmajame plane, aiškiai matyti upė ir tolimas kitas krantas. Pačiame paveikslo centre, anoj pusėj upės, Sezanas įdėjo dvi mažytes neryškias figūrėles, beveik neįžiūrimas miglotame spalvų tolyje, – stovinčio prie vandens vyro ir šalia jo tupinčio šuns.

Vyriškis per toli, kad matytųsi veidas, bet aišku, jog jis žiūri į šitą krantą, akis į akį su stebėtoju, nuo kurio jį skiria paveikslo erdvė, ir akivaizdu, kad jis spokso į moteris, kad su šunimi šnipinėja jų nevaržomą nuogumą. Toji mažytė vyro figūrėlė yra stebėtojo žvilgsnio atspindys paveikslo plokštumoje, todėl lankytojas, stovintis tyliame muziejuje, akimirką pajunta miglotą, nepaaiškinamą gėdą, tarsi jo žvilgsnis, neskiriantis kūnų nuo augalijos, nevalingai slystantis ratu per abstrakčiai išskaidytas spalvas, tarsi tas jo pasyvus, beaistris žvilgsnis būtų ir ranka, kuri liečia nieko neįtariančių moterų krūtis ir šlaunis.

Kai sučirškė telefonas, neabejojau, kad skambina Astrida, tačiau tai buvo Roza – klausė, kada jiems ateiti. Buvau visai pamiršęs, kad jau prieš savaitę užkvietėm ją su mylimuoju vakarienės. Ji kalbėjo taip mandagiai, kaip tikra viešnia, pakviesta į svečius, o ne įnoringas, nekantrus vaikas, kurį penėdavau košėmis, vėliau – Frankfurto dešrelėmis ir išradingais indonezietiškais patiekalais. Mėginau sukurpti kokį puslapį apie Sezano vujaristą, bet po kiekvieno sakinio galvodavau, kaip paaiškinsiu, jog nėra Astridos. Tačiau ji pati tuo pasirūpino, nes susėdus valgyti pašaipiai prisimerkusi Roza pareiškė, kad mama dabar su Gunila sėdinčios kur nors Švedijos

S pa l io t y l ė j i m a s

17

šcheruose ir taršančios jį ne prasčiau kaip tuos dešimt kilogramų vėžių, kuriuos jos pasitaisė vakarienei. Rozos akys visada pašaipiai primerktos kaip ir motinos, šypsantis lūpų kampučiai užsiriečia visiškai kaip Astridos, labai juslingai, o retsykiais net piktokai, šitaip nusišypsojo ir dabar, pamačiusi, jog aš sutrikau. Atsiprašiau, kad užkandžiams neparūpinau vėžių, bet ji tik nusijuokė ir atlaidžiai, meiliai paglostė man skruostą. Gunila yra lesbietė vaikų psichiatrė iš Stokholmo dažytais plaukais, beveik raudonais, man buvo ne prie širdies nei ji pati, nei jos kaip maišai suknelės baisingais raštais, nei jos holistinė šcherų salelė su lauko tualetu, žibalinėmis lempomis ir akmenų didumo gintarais, nors ji ir pažinojo Astridą nuo pat jos santuokos su Simono tėvu – galbūt kaip tik dėl to. Rozai su savo vaikinu išėjus, susiieškojau Gunilos numerį Stokholme: gal Astrida tikrai pas savo seną draugę, kurios, ji žino, aš negaliu pakęsti, gal todėl ji ir nepasisakė, kur iškeliaujanti. Taip ir nesupratau, ar ši mintis mane paguodė, tad kai Gunilos balse išgirdau didžiausią nuostabą, pajutau palengvėjimą. Net šiokią tokią piktdžiugą. Buvo aišku: ji nieko nežino, kad Astrida išvažiavo, nors kalbėdavosi telefonu ne mažiau kaip dukart per savaitę, ir visad ne trumpiau kaip po valandą.

Naujasis Rozos simpatija buvo mažiausiai penkeriais metais vyresnis už ją. Kone visą vakarienę ištylėjo. Lig tol buvom susitikę vos vieną kartą, todėl negalėjau suprasti, ar tas jo tylėjimas ir jį įrėminantys kapoti minimalūs sakinukai rodo drovumą, o ne begalinę panieką. Jis buvo vienas tų juodai besirengiančių skustagalvių, kurie nelyginant darbininkų būrys, atėjęs griauti būsimos statybvietės, ėmėsi greitinti Vakarų žlugimą, kad galėtume atsikratyti viso civilizacijos mėšlo. Pasibjaurėjimas kultūra jam virto pasibjaurėjimu viskuo, išskyrus nebent Rozą: retkarčiais, įsmeigęs į mane dygias akutes, glamonėdamas suimdavo jai kaklą taip, kad, rodės, pasmaugs. Kiek pastebėjau, jo pritarimą pelnė ne tik mano dukra, bet ir šalta daržovių sriuba. Prieš vakarienę Roza aprodė jam butą, netgi, su mylimos dukrelės abejingumu teritorinėms riboms, nutempė jį į mano kabinetą, bet jis tik niekinamai prunkštelėjo pamatęs Džakomečio graviūras ir atverstas monografijas apie

18

J e n s C h r i s t i a n G r Øn da h l

Sezaną. Roza buvo pranešusi, kad jis menininkas, ir aš nežinojau, džiaugtis ar liūdėti, kai pamačiau, kaip sužibo jos akys. Kiek supratau, jis daugiausia užsiima instaliacijomis ir jam priklausė autorystė parodos, sukėlusios šiokį tokį susidomėjimą todėl, kad joje buvo eksponuojamas užkonservuotas žmogaus embrionas, įspraustas į snapučių raudonumo plastiko gabalą, pastatytą šalia vaizdo monitorių sienos, juose lėtai slinko vokiečių pornografinio filmo kadrai su mergytėmis iš Tailando. Padėdama sudėti indus į indaplovę, Roza papriekaištavo, kad galėjau būti jam draugiškesnis, ir įžeistu balsu pareiškė, jog jis skaitęs mano straipsnį apie Džeksoną Poloką ir nekantravęs pasiginčyti apie jį. Nespėjau pasiteisinti, nes suskambo telefonas, ir ji nuėjo pas instaliacijų kūrėją, jau įsitaisiusį svetainėje. Išgirdau juos bučiuojantis, o juk koridorius iki virtuvės ne toks jau trumpas… Paskui bučinius nustelbė karštligiškas mano motinos žodžių srautas.

Mano motina yra, taip sakant, tarpi moteriškė. Viskas jos kone atogrąžiškai vešlu. Paklausė, ar negalėtų pasišnekėti su mano žavingąja žmonele. Ji sako tą patį kiekvieną kartą, nepavargsta kartoti, kartoja jau aštuoniolika metų. Pasakiau, kad Astrida svečiuojasi pas draugę Stokholme. Tada ji paklausė, ar tarp mudviejų neperbėgusi juoda katė. Šitaip ji kalba visą laiką, ir aš dažnai save klausiu, ar ir kai jauna buvo, jos tokie žodžiai ir posakiai skambėdavo taip pat nenuoširdžiai ir dirbtinai. Ji vis dar sugeba mane nustebinti, po šitiek metų, ne tik tobulai išlavėjusia uosle „namų dūmams“, kaip ji vadina, bet ir klaikiu kuklumo neturėjimu, nes peržengia visas mano teritorijos ribas ir saldžiai tardama „kukū“ įkiša galvą į mano šventų švenčiausiąją. Neabejoju, kad būčiau žiauriai išbandęs jos smalsumą pasiūlydamas įsikurti prie mūsų lovos. Priešingai sveikam protui, Astridai ji atrodo miela, ir ji tebesijuokia iš atvirukų ir laiškų srauto, kuriuo jos anyta mus apipila išvykusi gastrolių į provinciją. Jos poreikis bendrauti nepasotinamas ir ji nustoja rašyti tik tada, kai išeikvoja visą viešbučio laiškinį popierių. Suprantama, jos laiškai pasakoja apie ją pačią ir apie tai, kaip jos asmenybė lygiai tą valandą patyrusi neregėtą dvasinį

S pa l io t y l ė j i m a s

19

sukrėtimą, kuris privertė į viską pažvelgti kitomis akimis. Sukrėtimai kartojasi ne rečiau kaip kas antrą mėnesį. Ji aktorė, ir nors nuo laiko, kai jau buvo per sena vaidinti Ofeliją ar panelę Juliją, ją skiria gražus amželis, nesiliauja vaidinti išdykusios katytės, kokia kitados ir buvo. Skambino priminti apie premjerą, į kurią kvietė jau septynis kartus, – į jauno dramaturgo pjesę, specialiai parašytą jai. Išreiškė viltį pamatyti mus abu. Jos balsas aiškiai sakė, jog ji perpratusi padėtį, ir aš pajutau, kad noriu išgirsti, ką mananti, bet ji jau įsivažiavo postringauti apie savo vadinamąjį širdies draugą, sukriošusį operos režisierių su nesveika prostata ir šilkine kaklaskare. Negaliu atsistebėti, kaip Astrida ją pakenčia, kaip nesibodi būti mano „žavingąja žmonele“, bet ji tik atlaidžiai šypsosi, tarsi ne apie ją būtų šitaip sakoma. Astrida iš viso labai pakanti, kvaili žodžiai taip ir atšoka nuo jos draugiškos šypsenos, kol pati mąsto savo mintis.

Kai galų gale padėjau ragelį, viena ausis buvo raudona ir patinusi. Roza ir jos instaliatorius tuoj išėjo. Norėjau ilgiau su ja pasišnekėti, taip seniai nebuvome matęsi. Pamažu virsdama grakščia jauna moterimi, atsikračiusia karštakošiško vaikystės negrabumo, ji traukėsi ir nuo mudviejų senojo artumo. Kitados visko mane klausinėdavo ir aš atsakydavau į visus klausimus. Kalbėdavau ir kalbėdavau, dar gerokai anksčiau, negu ji pati pradėjo aiškiai šnekėti ar suprasti, ką sakau, bet vos sukako dešimt metų, jau ji ištisai kalbėdavo, atkakliai ir neleisdama įsiterpti pasakodavo man apie pasaulį, kokį matė ir atrasdavo sau, lyg visą laiką būtų turėjusi kartoti nuolatos prisidedančias žinias apie jį, kad nieko nepamirštų.

Mudu ir toliau galėdavom šnibždėtis susėdę kertėje, bet vis dažniau pastebėdavau, kaip mano klausimai paliekami prie durų į naują, nepažįstamą kambarį, kur man uždrausta įžengti, tada prisimindavau savo motiną, jos tiesmuką, nenuramdomą įkyrumą ir prikąsdavau liežuvį. Jei mėgindavau jai paaiškinti suaugusiųjų gyvenimo vilkduobes, ji tik kantriai šypsodavo, kol aš baigsiu. Turėjau tenkintis stebėdamas ją iš tolo, sugrudusia širdimi, ir džiaugdavausi, ir liūdėdavau regėdamas jos išdidų, bet ir tokį trapų grožį,

20

J e n s C h r i s t i a n G r Øn da h l

kurio dar niekas nespėjo suteršti. Kai kada jos beveik nepažindavau, kai bendraamžių būry plepėdavo ir kvatodavo nejausdama, kad žiūriu, ir jeigu staiga pažvelgdavo į mane ir nusišypsodavo Astridos ir savo pačios akimis ir lūpomis, prisipažindavau, jog vis menkiau susigaudau, kas vyksta to žalio žvilgsnio gelmėse. Jis man priminė, ką vienas mano senesniųjų bičiulių pasakė vaikams palikus namus. Kad vaikai tėvus pažįsta geriau negu tėvai – vaikus.

Vėl likęs vienas, be tikslo slankiojau po butą. Nežinau, ar jis man atrodė didesnis ar mažesnis negu paprastai. Nukrausčiau stalą ir viską sutvarkiau, bet sugaišau neilgai. Vėl tyla, tačiau tai buvo ne mūsų bendra tyla, Astridos ir mano, kurią bet katras galėdavom kada nori nutraukti. Ši tyla susiverdavo aplink mane po kiekvieno mano sukelto garso, po kiekvieno automobilio, pralekiančio palei Ežerus. Pagalvojau, gal ką paskaityti, bet pagalvojimu ir užsibaigė. Verčiau uždėjau plokštelę, vieną iš senutėlių Džono Koltreino plokštelių, kurių Astrida nepakenčia, bet nei Koltreino garsų kaskados, nei Makojaus Tainerio griausmingi akordai netapo kuo nors didingesniu negu traškantis, duslokas mechaniškas aidas, atkartojantis popietę Manhatano įrašų studijoje prieš daug, pernelyg daug metų. Neišmaniau, kuo užsiimti šį pirmą vakarą be Astridos.

Vaikščiojau po butą klausydamasis savo žingsnių ir grindų girgždėjimo. Vieną kartą jau sustojau prieškambaryje užsivilkęs paltą: eisiu pasivaikščioti, gal išgersiu taurelę kitą, pabėgsiu nuo buto tylos ir jausmo, jog esu lyg įkalintas savyje. Tada susigriebiau pamiršęs cigaretes ir grįžtant koridoriumi į virtuvę toptelėjo, kad gali paskambinti Astrida. Niekur nebėjau. Sėdėjau ant sofos ir perjunginėdamas kanalus montavau beprasmišką savos režisūros filmą: pokalbiai, golfo turnyrai, automobilių lenktynės ir atogrąžų gyvūnai. Ėmęs vėl minti po kambarius, televizorių palikau įjungtą – gal kad nebūčiau vienintelis, kuris juda ir skleidžia garsus nepajudinamoje daiktų ir baldų tyloje. Pirmą kartą per aštuoniolika metų neturėjau supratimo, kada ji pareis ir ar iš viso pareis. Be abejo, mes pykdavomės kaip visi, bet paprastai dėl smulkmenų ir neilgai. Nė karto nenuėjome miegot nesusitaikę, nenusišypsoję iš savęs pačių ir vienas kitam. Šitam butui niekada neleista ilgiau kaip valandą būti šeimyniniu vaizdeliu, kuriame vienas stovi prie lango atsukęs

S pa l io t y l ė j i m a s

21

nugarą, o kitas sėdi avanscenoje ir apsimeta, jog skaito laikraštį.

Visus tuos metus, kai buvome šeima, ir dabar, vaikams pradėjus veržtis iš jos rato, judėjome kartais pagal nervingą, kartais pagal ramią, bet visada – pagal lanksčią choreografiją, per dienas susitikdami, išsiskirdami ir vėlei susitikdami. Visi tie karštligiški rytai išleidžiant vaikus į mokyklą ir visi tie įtempti vakarai taisant vakarienę buvo daugiau ar mažiau to paties baleto kartojimas su vos pastebimais pakeitimais, kai sukiodavomės apie vienas kitą spėte nuspėdami partnerio judesių brėžinį. Net ir jausdamiesi vis vienišesni šalia vienas kito, tebesistengdavome nuspėti kits kito veiksmus ir atlyginti už neapsižiūrėjimus ar atidumo stoką, nesvarbu, ar tai būtų reikalinga pakeisti lemputė, ar spėtas sugriebti krentantis puodelis. Mudviejų kūnai pažinojo kits kitą it nuluptą ir mokėdavo rasti bendrą ritmą, kai eidavome gatve ar gulėdavome, net versdamiesi per miegus prisitaikydavome prie kits kito sulenktų kelių ar alkūnių.

Mano žvilgsnis klaidžiojo po kambarį tarp nejudrių baldų ir daiktų. Daugumą parinko ji. Savo kaprizingu, bet niekada ne­ abejojančiu skoniu ji nusprendė, kaip įrengti butą. Dažnai nustebdavau, kai ji namo parsinešdavo lempą, arbatinuką ar vazą, kurių kaip gyvas neįtariau, kad gali jai patikti, tačiau net keisčiausias jos radinys veikiai rasdavo natūralią vietą, logiškas įprasto namų pasaulio papildas. Kambario apstatymas ne tik buvo mūsų bendro gyvenimo rėmų puošmena, bet ir atspindėjo Astridos fantazijas ir užgaidas, tokias pat būdingas jos esybei kaip ir truputį tęsiama šneka ar veržlūs, vis dar kiek mergiški jos ilgų kojų žingsniai. Viskas buvo įprastinėje vietoje, bet atrodė, jog daiktai atstumia mano žvilgsnį. Tamsraudonis kilimas, kitados mudviejų pirktas Stambule, staiga liko kilimas, ir tiek; japoniška graviūra, vaizduojanti ledo melsvumo ežero gale dunksantį Fudžijamos kalną, buvo nebe širdžiai mielas svajonių šalies kampelis, o nieko nesakantis svetimo, priešiško pasaulio vaizdas; medaus spalvos raudonmedžio rašomasis stalas, kurį Astrida paveldėjo iš tetos, man pasirodė bjaurus, nors jo kontūrai ir poliruoto medžio rievės buvo įsirėžę mano atmintyje taip pat giliai kaip Astridos lūpos ir akys. Kambaryje niekas nerodė, kad ji nebeįžengs po valandėlės pro duris ir neat-

22

J e n s C h r i s t i a n G r Øn da h l

sisės ant sofos su laikraščiu, o aš juk tiksliai žinojau, kaip ji sėdės, katram kamputyje, – užsikėlusi ir parietusi kojas, tiesi, kiek pakreipusi galvą, skaitys iš lėto delnu glostydama sau kaklą. Pastovėjau miegamojo tarpdury, toj pačioj vietoj, kur ji stovėjo rytą. Mano apklotas gulėjo suveltas šalia lygios, ištemptos ir minkštos jos antklodės. Mano pagalvė gulėjo prispausta prie sienos, o jos buvo išpurtyta ir be jokios raukšlelės, be įdubimo, kurį kasdien palikdavo jos galva. Ji nepatingėjo dailiai pakloti savosios pusės, lyg, prieš apsirengdama ir atsistodama tarpdury stebėti nieko nenujaučiančio, miegančio mano veido, pirma būtų norėjusi sunaikinti visus savo pėdsakus. Bet pamiršo uždaryti spintą. Ji, regis, mažai ką pasiėmė, beveik visi drabužiai tebekabėjo ant pakabų, ir kai pamačiau jos negyvas sukneles ir palaidinukes, taip ir nuėjo per širdį, sakytum ji būtų mirusi ir iš jos telikę drabužiai bei kiti daiktai. Šepečiai ant staliuko po veidrodžiu su keliais ilgais kaštoniniais plaukais. Kiniška dėžutė, kurioje ji laikė savo papuošalus, juodai lakuotu dangteliu, išgražinta paauksuotais garniais viršum paauksuoto nendryno.

Išrikiuoti bateliai, seniausių dugne tamsavo jos kulnų įspaustos žymės. Nors tie drabužiai ir daiktai liudijo josios asmeninį skonį su visais jo įgeidžiais, dabar, tyliame miegamajame palikti likimo valiai, atrodė keistai anonimiški. Jos nesant, jie taip mažai turėjo ką pasakyti. Kuo daugiau apie ją sužinodavau, tuo geriau tariausi ją pažįstąs, betgi galėjo būti ir priešingai. Mat juo daugiau žinojau, juo daugiau galėjo likti nežinoma. Bedugnė mintis. Nebeprisiminiau, kada nustojau įsivaizduoti jos slaptąsias, paslėptąsias puses, kada pripratau prie tokios, kokia būdavo su manimi ir vaikais. Neturėjau supratimo, ar ji apskritai yra kada nors ką nors nuslėpusi nuo manęs, ar jos paslėptosios pusės slaptos ir jai pačiai. Galbūt ir ji pati išmoko būti tokia, kokia ją laikiau.

Pirmą kartą per nežinia kiek laiko pasiėmiau storą albumą, į kurį metai iš metų dėjau fotografijas, mūsų gyvenimo vaizdus.

Seniausios nuotraukos pablukusios, spalvos susiliejusios. Astrida, dar jaunatviškai apvaliais skruostais, žindo kūdikį. Putlutė Roza vasarą kepėstuoja paplūdimiu. Simonas žūklėje, laiko glėbyje menkę beveik su savim didumo. Astrida kailine kepure su vai-

S pa l io t y l ė j i m a s

23

kais pozuoja šalia pakiužusio ir liūdno senio besmegenio. Astrida priešais auksinį miškais apaugusį slėnį Tras os Montese tą rudenį prieš septynerius metus ir šalia kelto turėklų Težo upės vidury popietės saulėje, baltadantė, vėjo plaikstomais plaukais ir blyksinčiais akinių stiklais baltai spindinčių fasadų, aplipusių Alfamos ir Bairo Alto kalvas, fone. Aš retai kur esu šiose nuotraukose, daugiausia pats fotografuodavau ne sykį pagalvodamas, jog įamžinu savo nebuvimą, lygiai kaip, kas kartą sėdėdamas lėktuve, išskrendančiame iš Kopenhagos, bandydavau įsivaizduoti, ką namie veikia šeima. Štai Roza ant pievelės pajūryje, nuogutė saulėje, atkištu pilvuku; išplėtusi akis, ji prideda pirštą prie laistymo žarnos, ir aplink ją ištrykšta vandens vėduoklė, žėrinti visomis vaivorykštės spalvomis nelyginant išskleista povo uodega. Simonas, prispaudęs skruostą prie grindų, ilgesingai žiūri į savo mašinėlių mikrokosmą – tarsi švelnus ir vienišas Guliveris, svajojantis, kad galėtų atsisėsti žaislinių automobiliukų priekinėje sėdynėje. Viskas taip greitai pralėkė, vaikai taip skubėjo užaugti, tarsi gyvenimas jiems būtų ėjęs per lėtai, net fotografijos neįstengia sustabdyti laiko.

Priešingai, jos parodo, kaip jau seniai Simonas žaidė mašinėlėmis, o Roza taškėsi vandeniu.

Vis dėlto džiaugiuosi padaręs šias nuotraukas, nors dažnai jausdavausi nei šiaip, nei taip, kai tupėdavau prieš juos su fotoaparatu. Jausdavau, kaip jiems kliudau stengdamasis įamžinti jų nepaprastą susikaupimą ar spontanišką džiaugsmą. Nežinau, kurios nuotraukos man kelia didesnį liūdesį: ar tos, kuriose vaikai nesuvokia esą fotografuojami, lyg būtų visai vieni, ar tos, kuriose jie šypsosi ir žiūri į objektyvą drąsiai atlaikydami mano žvilgsnį. Vienose nuotraukose jie atrodo taip, tarsi manęs nė nebūtų ten buvę, kitose jie šypsosi tikrai ne man, bet kvailam fotoaparatui, už kurio aš pasislėpęs. Kai kada man regisi, jog žmogus fotografuoja, užuot žiūrėjęs, jog pamiršta žiūrėti, nes įsismaginęs fiksuoja tai, ką mato, stengiasi sustabdyti vaizdus laiko bėgsme. Jo paties tose nuotraukose nėra – ne tik todėl, kad pats fotografuoja, bet ir dėl to, kad išduoda akimirkas, kurias trokšta išgelbėti nuo užmaršties. Kol nustato ryškumą, vaizdas

24

J e n s C h r i s t i a n G r Øn da h l

jau pasikeičia, akimirka pasikeičia. Astrida beveik niekad nefotografuodavo, palikdavo šitai man, netgi skatindavo, ir kaskart fotografuodamas jausdavausi atstumtas. Ji pati yra visose nuotraukose, susiliejusi su akimirksniu, mano išplėštu iš aklos laiko slinkties ir įdėtu į storą albumą; panašiai į mokyklinį sąsiuvinį Roza klijuodavo knygose sudžiovintas gėles. Sudžiovinti mūsų gyvenimo fragmentai, kai ji užkasa Rozą smėliu, jau tiktai kyšo išsišiepusi galvutė, arba dažo dryžiais Simonui veidą, nes Užgavėnių karnavale jis bus indėnas, tuo tarpu aš šnipinėju juos pro objektyvą – iš tolo lyg įsimylėjęs seklys.

Vienoje nuotraukoje Astrida stovi viena balkone ankstų vasaros rytą, kai namo fasadą tebedengia šešėlis. Ji atsirėmusi į mūrą, po kuriuo žemiau jos auga medžių eilė, nueinanti į tolumą ir išnykstanti. Ji žiūri į kažką už fotografijos ribų, aš nežinau, į ką, sakytum nustebusi, nuščiuvusi tarp dviejų sekundžių, tarp vienos ir kitos minties. Sustabdyta nuostaba, galbūt dėl metų, taip greitai pralėkusių vienas paskui kitą, dėl to, kaip susiklostė jos gyvenimas, – tartum būtų sutilpęs į vieną susimąstymo akimirką kaip ši, nulydint akimis paukštį, atsimainiusį debesį, ribuliuotą vėjo taką šviesiame, spindinčiame ežero paviršiuje arba žiūrint, kaip medžių lapai atsuka vėjui ir saulei čia blizgiąją, čia blausiąją pusę. Jei ir buvo nusivylusi, tikrai negalėjo pasakyti kuo, ir vis dėlto jos laimė jai, ko gera, neaiškiai ir neapibūdinamai atrodė kaip išdavystė.

Nors ji negali apsispręsti, kol kas ir nemėgino apsispręsti, gyvenimas ją išdavė ar ji – gyvenimą. Gyvenimas. Ar išvis galima apie jį taip kalbėti? Ar galima kalbėti apie ką nors kita, o ne jos gyvenimą? Gyvenimą, kuris neįsivaizduojamas be kitų gyvenimų – berniuko, mergaitės ir vyro. Metams slenkant, neįmanoma kitaip galvoti nei apie ją, nei apie kitus, metai leidžia jai matyti kitus, leidžia, kai esti viena, matyti save veidrodyje. Jie yra jos ir ji yra jų.

Kas šitaip padarė – atsitiktinumas ar lemtis? Kada pirmąjį pakeitė pastaroji? Kada ji nustojo skirti? Kada ūmiai tapo per lengva ir per sunku, pernelyg sudėtinga ir iš esmės beprasmiška klausti, ar tikrai myli vyrą, žvelgiantį į ją pro fotoaparato objektyvą? Panašiai dukrelė klausia, kur baigiasi kosmosas.

S pa l io t y l ė j i m a s

25

Sėdėjau prie lango, išeinančio į Ežerus, neįjungęs lempos viršum rašomojo stalo. Patamsyje medžių vainikai, vandens veidrodis ir namų eilė aname krante susiliejo, tik langai tarp medžių šviečia tarsi pailga ir nelygi geltona mozaika. Vienur mozaikai trūksta akmens, kitur jos akmenėliai rodos lyg aptrupėję, nes tamsus šakų raizginys šitame krante suaižo tolimus šviesos keturkampius. Šviečiantys langai blausiai atsimušė juodame vandenyje; banguojant jo paviršiui, tie atspindžiai drebėjo. Kai taip žvelgiau į juos iš savo kėdės, per visą ežerą, į tas šviesių langų eiles, valandėlę pasirodė neįsivaizduojama, jog tenai, už tų tamsių lėlių namų fasadų, įsikūrę svetimi žmonės ir kiekvienas jų gyvena savo atskirą gyvenimą, vienas šalia kito, eilių eilės nepažįstamų namų.

Gal kai kurie žiūri per televiziją tą patį filmą, gal kai kurie tuo pačiu metu kelia kavos puodelį, gal ne vienas kaip tik šią akimirką virtuvėje stovi prie dubens plaudamas indus ir žiūri, kaip putų burbulai ant lėkštės, lūžtant šviesai, kuri krenta nuo lemputės virš kriauklės, nusidažo violetine spalva, ir visi šie banalūs, kasdieniški veiksmai nėra visiškai sinchroniški. Tačiau kiek iš jų mano, jog jų mažas pasikartojimų ir pasikeitimų, banalybių ir tragedijų, ir netikėtos sėkmės pasaulėlis tėra vienas iš daugelio toje didžiulėje mozaikoje? O gal kas nors aname krante irgi sėdi už lango žiūrėdamas per ežerą į šitą pusę ir mąstydamas tą patį, ką ir aš? Ar tik mes du sėdime ir galvojame apie visus tuos langus, visus tuos vaizdus ir visas tas duris, visas galimybes, atsiveriančias ir užsiveriančias tam kitam žmogui? Prieš daugelį metų, kai jaunas žalias atsikėliau į sostinę, vakarais važinėdavausi dviračiu, kad ir palei Ežerus, tikėdamasis, jog pilna durų, pro kurias galiu įžengti. Medžiais apsodinta krantine pravažiuodavau daugybę durų trokšdamas atrasti tokias, vieninteles tikras duris, kurios atsivertų į kažką, ko dar nė neįstengiau įsivaizduoti.

Paryžiuje, Fošo prospekte, ji išsinuomojo automobilį. Ir patraukė į pietus. Aš turiu mūsų bendros banko sąskaitos operacijų ataskaitą, matau, kur ji panaudojo savo banko kortelę. Vakare pasiekusi Bordo, apsistojo viešbutyje. Ji važiavo paupiu vėlyvo eismo sraute, pro aprūkusius namų fasadus. Kol vakarieniavau su Roza

26

J e n s C h r i s t i a n G r Øn da h l

ir jos vaikinu, ji sėdėjo restorane Bordo stebėdama kitus svečius ir abejingai klausydamasi jų šnekų – vieniša pakeleivinga moteris. Dulkiant smulkiam lietučiui, ji nuvažiavo senuoju mūsų keliu per Les Landesą, per bekraščius pušynus, iki pat Ispanijos sienos.

Valandos susiliejo į ilgą pilkos, miglotos šviesos tunelį, o ji sėdėjo prie vairo nejudri ir vis dėlto judanti, automobilyje tarp daugybės kitų automobilių išsišakojusioje greitkelio deltoje. Galimas daiktas, ji suvokė paliekanti pėdsaką, vos tik įkišdavo kortelę į bankomatą degalinėje ar pakelės kavinukėje. Pėdsaką vietovardžių, kuriuos, ji žinojo, tikriausiai atpažinsiu, lygiai kaip prisiminiau ir jų seką. Tas pats maršrutas, tas pats metų laikas, kai Europos pakelės nusidažo įvairiausių atspalvių geltona, raudonai ruda ir dulsvai žalia spalvomis, o priemiesčiai, fabrikai, jėgainės ir greitkelių kilpos ištirpsta ūkanose ir dulksnoje tarp automobilių žibintų slenkančių grandinių. Galbūt kompiuterinėje ataskaitoje išvardytomis vietovėmis ji netgi siuntė man pavėluotą žinią, bandė priminti, ką norėjo, kad aš prisiminčiau. San Sebastiane užsuko į barą „La Concha“ viešbutyje. San Sebastianą įsivaizduoju tik lynojant: kolonadą žemiau viešbučių, javų geltonumo smėlėtą paplūdimį, žalią vandenį, o dar toliau – siūbuojančius tralerius, išblukintus Biskajos įlankos rūko. Įsivaizduoju, kaip ji stovi triukšmingame bare siurbčiodama café cortado ir pakaitomis žiūrėdama čia į skėčius, judančius promenada, čia į šokinėjančius, rupius ir kažkokius nusitrynusius vaizdus televizoriaus ekrane viršum baro, rodančius tolimą, nesuprantamą karą tarp barzdotų kareivių nudriskusiomis uniformomis, vedamų nesuvokiamos neapykantos, nesuvokiamo troškimo perpjauti kam nors gerklę Kaukazo purve arba kad pačiam kas perpjautų. Tuos pačius vaizdus, kuriuos ir aš žiūrėjau tais rudens vakarais, vienas priešais televizorių bute prie Ežerų, o vėliau – viešbučio numeryje Leksingtono aveniu, vienas su neaiškiu jausmu, jog laikas traukiasi nuo mūsų ir tuo pačiu judesiu mus perskiria nepažindamas savo paties veido ir rydamas savo vaikus.

Mes ėjome tarp promenados kolonų ir per šlapią smėlį. Net ir tokiu metų laiku žmonės maudėsi. Jie lakstė paplūdimiu susigūžę, sukryžiavę rankas, o jų pašiurpę blizgantys kūnai atrodė

S pa l io t y l ė j i m a s

27

gailiai it pasiklydę vasaros prisiminimai. Astrida stryktelėdavo putų liežuviams siekiant lyžtelėti kojas, ji džiugiai kvatojo šitiek valandų išsėdėjusi automobilyje, nuo drėgno oro jos plaukai susiraitė, skruostai buvo šalti ir lipnūs nuo sūrumo. Aš jai paaiškinau, kad concha reiškia ir kriauklę, ir vaginą, ji vėl nusikvatojo ir pastūmė mane, bangų putos ūžtelėjo man per batus… Ne, mes nesijautėme, kaip sakoma, vėl jauni, negrįžo kitados nežabotas žaismingumas. Mes juk buvome tie patys žmonės kaip visada, visą tą laiką, kol viskas vyko pašėlusiu greičiu. Rozai sukako vienuolika, Simonui šešiolika, ir, kaip jau minėjau, mudu pirmą kartą ilgiau nei savaitę buvome išvykę be jų. Lyg ir atrodėme tokie patys, tačiau sekėme kits kitą smalsiais, tiriamais ir bent kiek baimingais žvilgsniais. Vis dar buvome jauni, bet supratome, jog nebeilgai.

Vakarais mylėdavomės viešbučių kambariuose, ko daugybę metų nebuvome darę. Mes važiavome iš vienos vietos į kitą ir kiekviename mieste, kuriame miegodavome kelyje į pietus, pasijusdavome vis labiau vieni, palikti vienas kitam. Aš gulėjau padėjęs galvą jai ant šlaunų, jaučiau, kaip jos pilvas kilnojasi alsavimo ritmu, klausiausi lietaus, barbenančio į „La Concha“ langines, ji atsargiai praskėtė kojas ir paklausė, ar girdžiu jūrą. Galėjo ir ko kito klausti, bet nepaklausė. Pora savaičių prieš išvažiuojant grįžau iš Niujorko, šią kelionę sugalvojau aš, pasiūliau iškart, automobilyje, kai ji mane vežė iš oro uosto. Ji nustebusi šyptelėjo ir ėmė svarstyti…

Pirmą kartą su mumis nebuvo vaikų, reguliuojančių mūsų meilę, ir mes net svaigome nuo šito netikėto ir netrikdomo artumo. Judėjome pirmyn apčiuopomis, bent jau aš, sykiu stengdamasis išsiaiškinti, viešbučiuose ir kelyje, ar tebesame tokie, kokius turėjau vilties esant. Važiavome Biskajos įlankos pakrante tarp vandenyno ir kalnų niekur neužsilaikydami, lyg būtume turėję kur nors suspėti. Sustodavome tik valgyti ir miegoti. Bilbao ir Santanderas tebuvo lietuje šmėstelėję pavadinimai.