Smaragdas

norą patogiai susisukti į antklodę ir užsnūsti teisuolės miegu. Po daugybės išgyvenimų ramybės nedavė blogos mintys. Gideonas tik apsimetinėjo. Jis manęs nemyli. „Mergaitės pačios limpa prie jo kaip musės prie medaus, – man ausyse skambėjo minkštas, įtaigus grafo de Sen Žermeno balsas. – Nieko nėra lengviau, kaip numatyti įsimylėjusios mo­ ters reakciją.“ Taigi, o kaip reaguoja įsimylėjusi moteris, kai sužino, kad buvo apgauta ir ja buvo manipuliuojama? Teisingai: ji valandų valandas kalbasi su savo geriausia drauge telefonu, paskui visą naktį sėdi tamsoje ir klausia savęs, kodėl, po galais, tas vaikinas jai taip krito į širdį, ir tuo pat metu iš ilgesio baigia išverkti visas ašaras. Tikrai nesunku numatyti. Šviečiantys žadintuvo skaičiai rodė tris valandas dešimt mi­ nučių. Vadinasi, vis dėlto buvau užsnūdusi ir pamiegojau net dvi valandas. Ir kažkas – gal mama – buvo atėjęs į kambarį ir mane ap­ klojo. Prisiminiau tik kaip prispaudusi kelius prie krūtinės sėdėjau ant lovos krašto ir klausiausi per greitai tuksinčios savo širdies.

Keista, kad sudužusi širdis iš viso gali plakti.

– Jaučiu, kad ji yra iš raudonų aštriabriaunių skeveldrų, žei­ džiančių mane, todėl aš kraujuoju! – pasakojau Leslei savo būse­ ną (sutinku, tai skamba lygiai taip pat patetiškai kaip ir to švogž­ džiančio susapnuoto žmogaus žodžiai, ir šiek tiek... neskoningai).

Leslė mane guodė: – Žinau, kaip jautiesi. Kai Maksas mane paliko, iš pradžių ma­ niau mirsianti iš sielvarto. Nuo visuotinės organų funkcijos sutri­ kimo. Juk sakoma: meilė trenkia per inkstus, ardo kepenis, sudau­ žo širdį, gniaužia krūtinę. Bet visa tai praeina, be to, tas reikalas nėra toks jau beviltiškas kaip atrodo, be to, širdis – ne stiklinė.

18