Issuu on Google+

52

alexandra ripley


skarlet

53

riam laikui ir apsistoja. Tik atsimink, kad negalėsi ilgai svečiuotis, nes turėsi persirengti Molės pietums. Ji, kaip ir mes visi, turi trūkumų, tačiau negalima riesti prieš ją nosies jos pačios namuose. Vargšelė taip ilgai stengėsi atsikratyti šių apatinių sijonų, kad tikrai nepakęs jų savo valgomajame. Skarlet paėmė Kolemą už rankos. – Kaip manai, ar negalėčiau apsistoti pas Danielių? – paklausė ji. – Man tikrai nepatinka pas Molę... Ko tu juokiesi, Kolemai? – Kaip tik sukau galvą, kaip priversti Molę dar vienai dienai paskolinti mums vežimaitį. Tačiau dabar galėsiu ją įkalbėti perleisti jį tau visam viešnagės laikui. Dabar eik pasižiūrėti danties, o aš šnektelsiu su Mole. Tik nesuprask klaidingai, Skarlet brangioji, bet ji, ko gero, prižadės ką tik nori, kad tavim atsikratytų. Ji niekada tau neatleis to, ką pasakei apie elegantiškas Roberto pirštines tvarte. Tai pati linksmiausia istorija, pasakojama visose Malingaro virtuvėse. Vakarieniaujant Skarlet įsikūrė kambaryje virš virtuvės. Dėdė Danielius netgi nusišypsojo, kai Kolemas pasakojo legendą apie Roberto pirštines. Šis nuostabus įvykis dar pagardino legenda tapusią istoriją. Skarlet stebėtinai lengvai prisitaikė prie paprasto dviejų kambarių Danieliaus namuko. Gyvendama viena kambaryje ir turėdama patogią lovą, Skarlet galėjo be rūpesčių – visą namų ruošą neįkyriai atlikdavo nenuilstanti Katlina – mėgautis atostogomis. Taip ji ir darė – su didžiausiu malonumu.

52 Kitą savaitę Skarlet visai nebeturėjo laisvo laiko ir tam tikra prasme jautėsi daug geriau negu bet kada gyvenime. Neprisiminė, kad kada anksčiau būtų buvusi tokia stipri ir gyvybinga. Išsivadavusi iš madingo kietai suvarstomo korseto ir veržiančių tarsi narvas metalinių strypų, ji pirmą kartą gyvenime galėjo judėti


54

alexandra ripley

daug greičiau ir kvėpuoti giliau. Be to, ji buvo iš tų moterų, kurios nėštumo metu tarsi atgyja, lyg viduje auganti gyvybė suteiktų joms jėgų. Ji kietai miegodavo ir pabusdavo su aušra išalkusi ir geisdama nuotykių. Kas dieną Skarlet džiaugdavosi jaukiais, paprastais namų malonumais ir nekantraudavo patirti ką nors naujo. Kolemas tik ir taikydavosi išsivežti ją „ieškoti nuotykių“ Molės vežimaičiu. Tačiau visada pirmiausia turėdavo atplėšti ją nuo naujųjų draugų. Jų galvos imdavo dygti tarpduryje iškart po pusryčių. Žmonės norėdavo pasisvečiuoti, pasikviesti ją į svečius, papasakoti galbūt dar negirdėtą istoriją, paprašyti, kad ji padėtų perskaityti iš Amerikos gautą laišką ir išaiškintų kai kuriuos nesuprantamus žodžius bei sakinius. Ji buvo Amerikos žinovė ir turėdavo nuolat apie ją pasakoti. Be to, ji buvo airė, tik, vargšelė, kentėjo to nežinodama, todėl jai reikėjo papasakoti tuzinus dalykų, pamokyti ir daug ką parodyti. Airių moterų paprastumas tiesiog nuginkluodavo Skarlet; buvo nepaprastai sunku jas suprasti, kaip ir tą pasaulį, kuriuo jos tikėjo, pasaulį, kur gyveno visokiausio plauko pasakiškos būtybės, krečiančios stebuklingas, žavias išdaigas. Ji atvirai juokdavosi, kai Katlina kas vakarą dėdavo tarpduryje pieno lėkštelę ir lentelę su duonos trupiniais, jei kartais pro šalį keliaujantys „mažieji žmogeliukai“ būtų išalkę. Kartą, kai ryte nei lėkštutėje, nei ant lentelės nieko nebebuvo, Skarlet protingai pasakė, kad, ko gero, viską suėdė tos katės iš daržinės. Tačiau toks skepticizmas nė kiek nesutrikdė Katlinos ir ilgainiui jos vakarienė fėjoms ėmė Skarlet atrodyti pačiu žaviausiu dalyku Oharų namuose. O dar jai labai patikdavo svečiuotis pas senelę. „Ji kieta lyg bato padas“, – su pasididžiavimu galvojo Skarlet. Visus gyvenimo sunkumus senelei padėjo ištverti jos sveika, valstietiška prigimtis. Skarlet dažnai užbėgdavo į mažutį namelį ir jei senoji Keitė Skarlet nemiegodavo ir norėdavo pasikalbėti, tai prisėsdavo ant kėdutės ir prašydavo papasakoti apie tėčio vaikystę. Galų gale tekdavo pasiduoti Kolemo įkalbinėjimams, lipti į vežimaitį ir važiuoti ieškoti nuotykių. Šiltai apsirengusi, su vilno-


skarlet

55

niais sijonais ir apsiaustu, ji netrukus jau nebebijojo vakario vėjo šuorų ir dažnai, bet neilgai krapnojančio lietučio. Toks lietutis kaip tik krapnojo, kai Kolemas pasiėmė ją aplankyti „tikrosios Taros“. Skarlet apsiaustas plaikstėsi vėjyje, kai jie užkopė nelygiais akmeniniais laiptais į žemą kalvą, nuo kurios valdė didieji Airijos karaliai. Čia jie grojo, mylėjo ir nekentė, puotavo ir kovojo, kol galų gale buvo nugalėti. Čia nebuvo netgi pilies. Skarlet apsidairė, bet tepamatė aplink besiganančias avis. Iš pilko dangaus liejosi pilka šviesa, kurioje jų vilna taip pat atrodė pilka. Skarlet pati nustebo, kai sudrebėjo. Žąsis perbėgo mano kapą. Ji nusišypsojo, kai mintyse šmėstelėjo šis vaikiškas paaiškinimas. – Tau patinka? – paklausė Kolemas. – Hm, taip, labai miela. – Nemeluok, Skarlet brangioji, ir neieškok Taroje grožio. Eime su manim. – Jis ištiesė ranką ir Skarlet įdėjo jam į delną savo plaštaką. Juodu nuėjo per tankią žolę ten, kur kalvos viršūnėje pūpsojo kažkokie žole apaugę gūbriai. Kolemas priėjo prie jų ir sustojo. – Čia, kur mes dabar stovime, kadaise stovėjo pats šventasis Patrikas. Jis buvo tiesiog žmogus, paprastas misionierius, ko gero, ne aukštesnis už mane. Šventumas atėjo vėliau ir galų gale žmonių mintyse jis užaugo į nenugalimą milžiną, ginkluotą šventuoju Dievo Žodžiu. Bet, manau, geriau nepamiršti, kad visų pirma jis buvo žmogus. Jis tikriausiai bijojo, kai vienišas, su numintais sandalais ir nudriskusiu apsiaustu stovėjo priešais didįjį karalių ir jo burtininkus. Patrikas teturėjo tikėjimą ir savo misiją ir troško skelbti tiesą. Ko gero, pūtė šaltas vėjas. O troškimas degino jį tarsi visa ryjanti liepsna. Tą naktį, kai turėjo būti užgesintos visos ugnys, jis sulaužė didžiojo karaliaus įstatymą, uždegdamas didžiulį laužą. Už šią piktadarystę jį galėjo nužudyti ir jis tai žinojo. Didžiai rizikuodamas jis siekė atkreipti karaliaus dėmesį ir parodyti jam tiesos, kurią jis skelbė, didybę. Jis nebijojo mirties, bijojo vien tik neištikimybės savo Dievui. Tačiau jo nenužudė. Karalius Leigiras nuo savo senovinio, brangakmeniais nusagstyto


56

alexandra ripley

sosto suteikė įžūliajam misionieriui teisę skelbti savo mokslą be jokių kliūčių. Ir visa Airija tapo krikščioniška. Tykus Kolemo balsas vertė Skarlet klausytis ir mėginti suprasti, kas sakoma, ir dar daugiau. Ji niekad nebuvo pagalvojusi apie šventuosius kaip apie žmones, galinčius bijoti. Tiesą sakant, ji išvis niekad negalvojo apie šventuosius, jie tebuvo šventinių dienų pavadinimai. O dabar, žiūrėdama į neaukštą, kresną Kolemo figūrą ir paprastą jo veidą su vėjyje besiplaikstančiais plaukais, ji beveik įsivaizdavo kito, tokio pat paprasto žmogaus veidą ir ryžtingą laikyseną. Jis nebijojo mirti. Koks tai jausmas? Smilktelėjo žmogiškas pavydas šventajam Patrikui, visiems šventiesiems ir netgi šiek tiek Kolemui. „Aš nesuprantu ir niekada nesuprasiu“, – galvojo ji. Suvokimas atėjo lėtai ir sunkiai ją prislėgė. Ji suprato didžią, skausmingą ir jaudinančią tiesą. Yra dalykų, kurie slypi pernelyg giliai, yra pernelyg sudėtingi, pernelyg prieštaringi, kad galėtum juos paaiškinti ar suprasti. Skarlet pasijuto vieniša vakarų vėjo pagairėje. Kolemas nuėjo toliau, vesdamasis ją kartu. Iki tos vietos, kur jie sustojo, tebuvo keli tuzinai žingsnių. – Čia, – pasakė jis, – ar matai tą eilę neaukštų kauburių? Skarlet linktelėjo. – Reiktų muzikos ir stiklo viskio, kad apsigintum nuo vėjo ir plačiau atsimerktum, tačiau aš nieko negaliu tau pasiūlyti, taigi, ko gero, teks užsimerkti, kad pamatytum. Tai visa, kas liko iš tūkstančio žvakių pokylių menės. Čia gyveno Oharos, Skarlet brangioji, ir moterys, pavadintos Skarlet vardu, ir visi tavo pažįstami: Monachanai, Mahoniai, Makmahonai, O’Gormanai, O’Brajenai, Danaherai, Donahju, Karmodžiai, – ir visi kiti, su kuriais dar susipažinsi. Čia susirinkdavo visi didvyriai. Čia buvo daug ir puikių valgių, taip pat gėrimų. Ir grojo muzika, linksminanti širdį. Čia galėdavo susirinkti tūkstantis svečių ir švietė tūkstantis žvakių. Ar matai visa tai, Skarlet? Kaip šviesa dvigubai, trigubai, dešimtgubai atsispindi auksinėse apyrankėse jiems ant rankų ir auksinėse, nuo lūpų prie lūpų keliaujančiose taurėse ir auksu aptaisytuose raudonuose, žaliuose bei mėlynuo-


skarlet

57

se brangakmeniuose, prilaikančiuose ant pečių karmino spalvos apsiaustus. O kaip jie valgydavo – riebią elnieną, šernieną ir žąsieną, kaip gerdavo midų ir krūminę, kaip klausydavo muzikos, kumščiais belsdami ritmą į stalus, ant kurių barškėdamos šokinėdavo auksinės lėkštės. Ar matai savo tėtį? Ir Džeimį? Ir tą šelmį jaunąjį Brajaną, šnairuojantį į moteris? Ak, kokia puota! Ar matai visa tai, Skarlet? Ji juokėsi kartu su Kolemu. Taip, tėtis tikriausiai riaumotų „Pegę vežimaity“ ir šauktų reikalaudamas vėl pripilti jo taurę, nes dainavimas sukėlęs siaubingą troškulį. Kaip jam tai būtų patikę! – Turėtų būti ir žirgų, – patikliai pasakė ji. – Tėtis ir žirgas neatskiriami. – Tokių stiprių ir nuostabių žirgų kaip tos į krantą bėgančios bangos. – Ir kad kas nors, labai kantrus, po puotos paguldytų jį lovon. Kolemas nusijuokė. Jis apkabino ją, spustelėjo ir paleido. – Žinojau, kad suprasi ir šį didingą dalyką, – pasakė jis. Tuose žodžiuose nuskambėjo pasididžiavimas. Skarlet jam nusišypsojo, jos akys žėrėjo lyg gyvi smaragdai. Vėjas nupūtė jos gobtuvą ir galvą paglostė saulė. Lietutis nustojo lyti. Ji pažvelgė į giedrą mėlyną dangų, kuriame vėjas šokdino baltus debesėlius. Jie atrodė tokie artimi, tokie šilti, pabirę airiškame danguje. Paskui jos žvilgsnis nukrypo žemyn ir priešais ji pamatė Airiją. Virš ką tik sužėlusių žalių laukų švelnia žaluma švytėjo jauni medžių lapai ir tankios gyvatvorės. Matėsi taip toli, iki pat migla aptraukto horizonto. Širdies gilumoje prabudo kažkoks senovinis, pagoniškas jausmas, kūną perliejo karšta sunkiai tramdomo pašėlimo banga, kuri visada tūnojo jos kraujyje. Štai ką reiškia būti karalium ir stovėti šioje aukštumoje virš viso pasaulio, kur taip arti ir saulė, ir dangus. Ji išskėtė rankas, siekdama apkabinti šį gyvybės alsavimą ant kalvos, o visas pasaulis gulėjo po jos kojomis. – Tara, – ištarė Kolemas. *

*

*


skarlet

61

Skarlet dar niekad nebuvo mačiusi vyrų, kovojančių kumščiais. Ją šiurpas krėtė klausantis trankių smūgių ir matant iš nosių bei burnų besiliejantį kraują. Čia buvo ir visi keturi Danieliaus sūnūs, tad ji maldavo Kolemą juos sustabdyti. – Kad prarasčiau savo penkis šilingus? Nekvailiok, moterie. – Koks tu bjaurus, Kolemai Ohara, tiesiog bjaurus. Ji ir vėliau kartojo tuos žodžius: ir Kolemui, ir Danieliaus sūnums, ir Maiklui su Džozefu, dviem Kolemo broliams, kurių anksčiau nebuvo sutikusi. Jie visi sėdėjo Danieliaus namų virtuvėje. Katlina su Brigita ramiai plovė žaizdas, nekreipdamos dėmesio, kad vyrukai šūkčioja iš skausmo ir kaltina šiurkščias jų rankas. Kolemas siuntė ratu stiklines viskio. „Man visai nejuokinga, nesvarbu, ką jie sakytų“, – pagalvojo Skarlet. Ji negalėjo patikėti, kad peštynės tarp grupuočių gali būti turgaus pasilinksminimų dalis, tikras viešas renginys ir Oharoms, ir jų draugams. „Tiesiog šaunuoliai“, ką ir bekalbėti! O merginos netgi dar blogesnės – taip tyčiojasi iš Timočio, kuriam tebuvo pamušta akis.

53 Kitą rytą Kolemas ją nustebino – prieš pat pusryčius atjojo ant arklio ir atsivedė dar vieną. – Sakei, kad mėgsti pajodinėti, – priminė jis. – Taigi pasiskolinau porą. Tačiau juos reikės grąžinti prieš vidurdienio „Viešpaties angelą“, taigi čiupk kiek likę duonos nuo vakar vakaro ir dingstam, kol namai dar neprisirinko lankytojų. – Betgi nėra balno, Kolemai. – Čia dabar, tai tu moki joti ar ne? Čiupk duoną, Skarlet brangioji, o Brigė padės tau užlipti. Ji nuo vaikystės nebuvo jojusi nebalnotu arkliu. Buvo visai pamiršusi tą jausmą, kai su žirgu tarsi susilieji. Bet viskas sugrįžo, lyg ji visada būtų jodinėjusi šiuo būdu, o netrukus jau nebereikėjo nė vadelių, valdė arklį vien kelių spustelėjimu.


62

alexandra ripley

– Kur jojam? – Takutis buvo nematytas. – Prie Boinės. Noriu tau kai ką parodyti. Upė. Skarlet širdis ėmė greičiau plakti. Upė ją ir traukė, ir baugino. Pradėjo lyti ir ji apsidžiaugė, kad Brigė privertė pasiimti skraistę. Apsigobusi galvą ji tyliai jojo paskui Kolemą, klausydama į lapus barbenančių lietaus lašų ir neskubraus arklių kanopų kaukšėjimo. Kaip ramu. Kai liovėsi lyti, ji nė kiek nenustebo. Dabar gyvatvorėse vėl galės giedoti paukščiai. Takutis baigėsi, pasirodė upė. Krantai buvo tokie žemi, kad vanduo kone plūdo per juos. – Tai sekluma, kur pliuškenasi Brigė, – pasakė Kolemas. – Gal norėtum išsimaudyti? Skarlet dramatiškai nusipurtė. – Aš ne tokia drąsi. Vanduo, ko gero, šaltas. – Tuoj sužinosi, bet sušlapti teks nedaug. Josim į kitą pusę. Tvirtai laikyk vadeles. Jo arklys atsargiai įlipo į vandenį. Sugriebusi sijonus, Skarlet prispaudė juos šlaunimis ir nusekė iš paskos. Kitame krante Kolemas nulipo. – Eikš, papusryčiausim, – pakvietė jis. – Pririšiu arklius prie medžio. – Medžiai čia augo visai prie pat upės, Kolemo veidą išmargino šešėliai. Nučiuožusi žemėn, Skarlet atidavė jam vadeles. Ji surado saulėtą vietelę ir atsisėdo, nugara atsirėmusi į medžio kamieną. Krante žydėjo mažos geltonos gėlytės širdučių pavidalo lapeliais. Ji užsimerkė ir klausėsi neskubraus upės teškenimo, lapų šlamėjimo virš galvos ir paukščių giesmių. Kolemas atsisėdo greta. Tada ji lėtai atvėrė akis. Jis perlaužė duonos puskepalį į dvi dalis ir atidavė jai didesniąją. – Kol valgysi, noriu papasakoti tau vieną istoriją, – pasakė jis. – Žemė, kurioje esame, vadinasi Balihara. Prieš beveik du šimtus metų tai buvo tavo tautos, mūsų tautos namai. Tai Oharų žemė. Skarlet atsisėdo, visas snaudulys dingo. Čia? Tai čia Oharų žemė? O Balihara – argi tai ne to apleisto kaimelio, pro kurį jie taip greitai pravažiavo, pavadinimas? Ji nekantriai atsisuko į Kolemą.


skarlet

63

– Nurimk ir valgyk savo skaniąją duoną, Keite Skarlet. Tai ilgoka istorija, – pasakė jis. Pamačius Kolemo šypseną, jai praėjo visas noras klausinėti. – Prieš daugiau kaip du tūkstančius metų čia apsistojo pirmieji Oharos ir ši žemė tapo jų namais. Prieš tūkstantį metų – matai, kaip greitai artėjam prie mūsų dienų – vikingai, kuriuos dabar vadinam norvegais, atrado turtingą žalią Airijos žemę ir pamėgino ją užkariauti. Airiai, kaip ir Oharos, stebėjo upes, kuriose galėjo pasirodyti barkasai su slibino galvomis priekyje, ir pastatė stiprius įtvirtinimus priešui sutikti. Kolemas atsilaužė gabalėlį duonos ir įsidėjo į burną. Skarlet nekantriai laukė, kol jis baigs kramtyti. Šitiek metų... jos protas negalėjo aprėpti tokios metų gausybės. O kas nutiko po to tūkstančio metų? – Vikingai buvo išvyti, – pasakojo Kolemas, – ir Oharos toliau dirbo savo žemę ir stiprino pilį dar daugiau kaip du šimtus metų. Jie pastatė tvirtą pilį, kur buvo vietos jiems ir jų tarnams, nes airių atmintis ilga, o taip, kaip praeityje atsibastė vikingai, ir ateityje galėjo ateiti priešai. Ir jie atėjo. Nebe vikingai, bet anglai, kurie kažkada buvo prancūzais. Jie užkariavo daugiau kaip pusę Airijos, tačiau Oharos laikėsi už tvirtų sienų ir dirbo savo žemę dar penkis šimtus metų. Iki pat Boinės mūšio, kurio liūdną istoriją tu jau žinai. Daugiau kaip du tūkstančius metų viešpatavo Oharos, o paskui žemė atiteko anglams. Oharos, tie, kurie išliko, moterys ir kūdikiai, buvo nustumti už seklumos. Vienas iš jų užaugęs nuomojosi žemę iš anglo už upės. O jo anūkas vedė mūsų senelę Keitę Skarlet. Kartu su savo tėvu jis žvelgdavo per rudus Boinės vandenis ir matė griaunamą Oharų pilį, o jos vietoj dygstantį anglų namą. Tačiau vardas išliko. Balihara. Ir tėtis matė tą namą, žinojo, kad tai Oharų žemė. Skarlet pravirko dėl savo tėvo pykčio ir sielvarto, kurį matydavo jo veide ir girdėdavo balse, kai jis riaumodavo apie Boinės mūšį. Kolemas nuėjo prie upės ir atsigėrė vandens iš rieškučių. Paskui nusiplovė rankas ir vėl pasėmęs vandens atnešė jo Skarlet. Kai ji atsigėrė, jis švelniais savo pirštais nušluostė jai nuo skruostų ašaras.


64

alexandra ripley

– Nenorėjau tau šito pasakoti, Keite Skarlet... Skarlet piktai jį nutraukė: – Turiu teisę žinoti. – Ir aš taip manau. – Papasakok ir visa kita. Žinau, kad tai ne viskas. Matau iš tavo veido. Kolemas išblyško, lyg kęsdamas nepakeliamą kančią. Anglų Balihara buvusi pastatyta jaunajam lordui. Jis buvęs gražus tarsi Apolonas, o ir pats save laikęs dievu. Jis nusprendęs paversti Baliharą gražiausiu Anglijos dvaru. Jo kaimas – užgrobtoji Balihara, priklausanti jam iki paskutinio akmens bei lapo, – turės būti didingesnė už visus kitus kaimus, didingesnė netgi už patį Dubliną. Ji tokia ir tapusi, aišku, ne tokia didelė kaip Dublinas, tačiau vienintelė jos gatvė buvusi platesnė už pagrindinę sostinės gatvę. Jo arklidės buvusios lyg katedra, langai skaidrūs lyg deimantai, o sodai lyg minkštas kilimas driekęsi iki pat Boinės. Pievelėse vaikštinėję povai, išskleidę lyg brangakmeniais papuoštas uodegų vėduokles, o brangakmeniais pasidabinusios gražuolės dariusios garbę jo pobūviams. Jis buvęs Baliharos lordas. – Vienintelis jo sielvartas – tai, kad jis turėjo tik vieną sūnų, o ir pats buvo vienintelis vaikas. Tačiau prieš patekdamas į pragarą dar sulaukė anūko. Anūkas taip pat neturėjo nei sesers, nei brolio. Bet jis buvo gražus ir doras, tapo Baliharos lordu, paveldėjo arklides lyg katedrą ir didžiulį kaimą. Taip pat ir jo sūnus. Aš prisimenu jį, jaunąjį Baliharos lordą. Tada tebuvau vaikas, maniau, kad jis nuostabus ir geras. Jis jodinėdavo aukštu keršu žirgu, o kai didikų žirgų kanopos per medžioklę trypdavo mūsų javus, jis visada mums, vaikams, numesdavo monetų. Toks išlakus ir lieknas, jis sėdėdavo balne su rausvu apsiaustu, baltais bridžiais ir spindinčiais batais. Negalėjau suprasti, kodėl tėvas atimdavo iš mūsų monetas, laužydavo ir keikdavo jas davusį lordą. Kolemas atsistojo ir ėmė žingsniuoti palei upę. Kai vėl prabilo, taip stengėsi suvaldyti balsą, kad jis skambėjo labai tyliai. – Tada prasidėjo badas, o su juo atėjo mirtis. „Negaliu matyti, kaip kenčia mano nuomininkai, – pasakė Baliharos lordas. – Nu-


skarlet

65

pirksiu du tvirtus laivus ir saugiai nuplukdysiu juos į Ameriką, kur pilna maisto. Man nesvarbu, kad dejuos pritvinkusios karvės, nesvarbu, kad mano laukai apžels piktžolėmis. Man labiau rūpi Baliharos žmonės negu javai ar galvijai.“ Ūkininkai ir kaimelio gyventojai bučiavo jam rankas už tokį gerumą ir dauguma jų ėmė ruoštis kelionei. Tačiau ne visi galėjo pasmerkti save kančioms, palikdami Airiją. „Mes liksim, nors teks badauti“, – pasakė jie lordui. Tada jis po visą apylinkę paskleidė žinią, kad likusias laisvas vietas su malonumu atiduosiąs dykai. Mano tėvas ir vėl jį keikė. Jis siuto ant savo dviejų brolių, Metju ir Brajano, kam jie priėmė anglo dovaną. Tačiau jie tvirtai apsisprendė išvykti... Jie žuvo su visais kitais, kai sutrešę laivai nuskendo, pirmąkart smarkiau subangavus jūrai. Tuos laivus žmonės su kartėliu pavadino laivais-karstais. Vienas žmogus iš Baliharos pasislėpė arklidėse, nekreipdamas dėmesio į tai, kad jos gražios lyg katedra. Ir kai jaunasis lordas atėjo ieškoti savo aukšto keršo žirgo, sučiupo ir pakorė auksaplaukį Baliharos lordą bokšte prie Boinės, iš kurio Oharos stebėdavo slibino galvomis puoštus laivus. Skarlet ranka užsidengė burną. Kolemas išblyškęs vis vaikščiojo ir kalbėjo tuo tyliu svetimu balsu. Bokštas! Tikriausiai tas pats. Ranka kietai užspaudė lūpas. Dabar negalima kalbėti. – Niekas nežino, – pasakojo Kolemas, – kas buvo tas vyras iš arklidžių. Vieni mini vieną pavardę, kiti kitą. Kai atėjo anglų kareiviai, likę Baliharoje žmonės jo neišdavė. Anglai juos visus pakorė keršydami už jaunojo lordo mirtį. Kolemo veidas baltavo saulės zuikučiais nusėtame medžių šešėlyje. Iš jo krūtinės ištrūko rauda. Karti ir bežodė. Jis atsisuko į Skarlet ir šioji atšlijo, pamačiusi paklaikusias jo akis ir kančios iškreiptą veidą. – VAIZDAS? – suriko jis. Tarsi pabūklas trenkė. Ir susmuko ant kelių tarp geltonų gėlyčių, palinko priekin ir užsidengė veidą. Jo kūnas drebėjo. Skarlet rankos išsitiesė, paskui lėtai nusileido į sterblę. Ji nežinojo, ką daryti.


66

alexandra ripley

– Atleisk man, Skarlet brangioji, – pasakė jau pažįstamas Kolemas, kai pakėlė galvą. – Mano sesuo Molė yra kvailiausia Vakarų moteris, jei galėjo pasakyti tokį dalyką. Ji visada sugebėdavo mane įsiutinti. – Jis nusišypsojo, šypsena buvo beveik maloni. – Mes dar turim laiko perjoti Baliharą, jei nori ją pamatyti. Joje jau daugiau kaip trisdešimt metų niekas negyvena, tačiau niekas neina ten plėšti. Niekas nenori net prisiartinti. Jis ištiesė ranką ir pelenų spalvos veide nušvito šilta šypsena. – Eime. Arkliai netoliese. Kolemo arklys skynėsi kelią per susipynusius gervuogių krūmokšnius ir netrukus Skarlet išvydo akmenines didžiulio bokšto sienas. Jis pakėlė ranką perspėdamas ją ir sustabdė arklį. Prisidėjęs rankas prie burnos sušuko: – Seachain, seachain. Keisti garsai nuaidėjo atsimušę į akmenis. Kolemas atsisuko, jo akys linksmai spindėjo. Skruostai jau buvo raustelėję. – Tai geilų kalba, Skarlet brangioji, senoji Airijos kalba. Čia kažkur netoliese lūšnelėje gyvena cailleach, žiniuonė. Kai kurie sako, kad ji ragana, sena kaip pati Tara, o jei paklausytum kitų, tai prieš dvidešimt metų nuo Pedžio O’Brajeno iš Trimo pabėgusi žmona. Šūktelėjau norėdamas ją perspėti. Galbūt ji nemėgsta staigmenų. Įsidėmėk, aš netvirtinu, kad tikiu raganomis, bet mandagumas dar niekam nepakenkė. Jie atjojo į laukymę, supančią bokštą. Iš arčiau Skarlet pamatė, kad tarp akmenų nėra kalkių skiedinio, tačiau jie nė per pirštą nepajudėję iš savo vietų. Kiek ten jam, pasak Kolemo, metų? Tūkstantis? Du tūkstančiai? Nesvarbu. Ji jau nebijojo, nors buvo išsigandusi, kai Kolemas pradėjo taip keistai kalbėti. Juk bokštas tai tik pastatas, pats gražiausias iš visų jos matytų. Nė kiek nebaisus. „Tiesą sakant, jis tarsi kviečia mane.“ Ji prijojo arčiau ir pirštais perbraukė per plyšius. – O tu drąsi, Skarlet brangioji. Juk perspėjau tave, kad kai kas mano bokšte vaidenantis pakaruoklio dvasią. – Nesąmonė! Vaiduoklių išvis nėra. O jei ir būtų, tai arklys neitų arčiau. Juk visi žino, kad gyvūnai jaučia tokius dalykus.


skarlet

67

Kolemas nusijuokė. Skarlet paglostė akmenis. Daugybę amžių pragulėję po atviru dangumi, jie buvo nugludinti lietaus ir vėjo. Ji jautė juose saulės šilumą ir lietaus bei vėjo vėsumą. Širdin įžengė neįprasta ramybė. – Jis labai senas, – pasakė ji, pati suprasdama, kad tie žodžiai netinkami, kad jie neturi jokios prasmės. – Jis išliko, – tarė Kolemas. – Kaip galingas medis, kurio šaknys siekia giliai, iki pat žemės centro. „Giliai siekiančios šaknys.“ Kur ji tai girdėjo anksčiau? Na, žinoma. Retas pasakė tuos žodžius, kalbėdamas apie Čarlstoną. Glostydama senus akmenis, Skarlet nusišypsojo. Ji irgi galės jam šį tą papasakoti apie giliai siekiančias šaknis. Tegu tik pabando dar kada nors aiškinti apie senas Čarlstono tradicijas. Baliharos pilis taip pat buvo akmeninė, tačiau tai buvo šlifuotas granitas, kiekvienas akmuo tobulo kvadrato formos. Ji atrodė tvirta, patvari, tiktai išdužę langai bei apsilaupę jų rėmai visiškai nederėjo prie laiko nepaliesto akmens. Tai buvo milžiniškas namas su šoniniais priestatais, kurie patys buvo daug didesni už bet kurį Skarlet matytą namą. Statyta amžiams, pasakė ji sau. Kaip gaila, kad niekas tenai negyvena, tiesiog nuostolis. – Ar Baliharos lordas neturi vaikų? – paklausė ji Kolemo. – Ne. – Jo balsas nuskambėjo smagiai. – Jis turėjo žmoną, bet ji sugrįžo pas savo šeimą. Arba pateko į pamišėlių namus. Kai kas kalba, kad ji išprotėjo. Skarlet suprato, kad Kolemui matant geriau nesigrožėti tuo namu. – Apžiūrėkim kaimelį, – pasakė ji. Tai buvo net ne kaimas, o visas miestelis. Niekur nė vieno sveiko lango ar nesulaužytų durų. Apleista ir nyki vieta. Skarlet kūnu nubėgo pagaugai. Visa tai padarė neapykanta. – Kaip greičiau parsirasti namo? – paklausė ji Kolemo.


Skarlet, II d.