12
J u li e Garwo od
už vestibiulio ir vogčiomis gurkšnoti prastą viskį iš įrankių dėžėje laikomo butelio. Dirstelėjęs į laikrodį pamatė, kad dirbti liko vos pora minučių, ir nutarė, jog pakaks. Užgesino šviesą virš klausyklos ir jau siekdamas užuolaidos išgirdo, kaip sušnarėjo odinė pagalvėlė nuo ją prispaudusio svorio. Šį garsą palydėjo diskretiškas kosčiojimas iš gretimos atgailautojo kabinos. Tomas tučtuojau atsitiesė kėdėje, išsiėmė iš burnos gumą, vėl įvyniojo į popieriuką, maldingai palenkė galvą ir kilstelėjo medinę plokštelę. – Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, – prašneko tyliai persižegnodamas. Keletą sekundžių viešpatavo tyla. Prieš išpažindamas nuodėmes, atgailautojas mėgino sutelkti mintis arba drąsą. Tomas pasitaisė ant kaklo stulą ir toliau kantriai laukė. Pro pertvaros groteles plūstelėjo Kalvino Kleino „Manijos“ kvapas. Tomas atpažino šį savotišką sunkų ir saldų aromatą, nes buteliuką tokio odekolono per paskutinį gimtadienį Romoje jam padovanojo šeimininkė. Net ir nedidelį odekolono šlakelį galėjai užuosti iš tolo, atgailautojas aiškiai persistengė. Oras klausykloje tapo troškus. Nuo odekolono kvapo, sumišusio su pelėsių ir prakaito dvoku, Tomas jautėsi, lyg kvėpuotų pro plastikinį maišelį. Pilvas trūktelėjo, ir jis vos susilaikė nesusivėmęs. – Ar esate čia, tėve? – Aš čia, – sušnabždėjo Tomas. – Kai pasiruošite išpažinti nuodėmes, galėsit pradėti. – Tai padaryti... man sunku. Paskutinį kartą ėjau išpažinties prieš metus. Tuomet man nedavė išrišimo. Ar atleisite man dabar? Išgirdęs pašaipą keistame monotoniškame balse, Tomas sukluso. Ar nepažįstamasis nervinasi, nes nuo paskutinės išpažinties praėjo tiek daug laiko, ar tyčia laikosi nepagarbiai? – Negavot išrišimo?