Page 1


\1\

Kelionė už milijoną dolerių

K

inai sako: „Laimėje visada slypi trupinėlis nelaimės, o nelaimėje – trupinėlis laimės.“ Gal jie ir teisūs. Būdama dvidešimt aštuonerių ir netekusi abiejų tėvų, šiame klastingame šešiolikos tūkstančių kilometrų „Raudonųjų dulkių“ kelyje* likau vienui viena ir be cento kišenėje. Bent jau taip man atrodė. Paskui, po metų, iš Mils ir Mano advokatų kontoros Manhatane gavau laišką, kuriuo man buvo pranešta, kad netrukus gausiu pinigų. Tiesą sakant, milžinišką sumą. Tris milijonus dolerių. Bet iš ko? Ir kodėl? Mat buvau iki paskutinio cento išgrandžiusi savo kreditines korteles ir tik tam, kad paguldyčiau savo tėvus į kuklius karstus ir žiūrėčiau, kaip jie – o kartu ir mano sunkiai uždirbtos lėšos – virsta pelenais. Čia tai bent! Man teko sutelkti visą valią, kad neimčiau klykti, iš laimės nepratrūkčiau nevaldomu, beprotišku juoku ir galėčiau skaityti toliau. Mano geradarė pasirodė esanti kažkokia Mindė Medison – rodos, mano teta iš motinos pusės. Nei mama, nei tėvas niekada nebuvo užsiminę apie jokią tetą nei šiame, nei kitame pasaulyje.

* Aliuzija į 1932 m. sukurtą amerikiečių romantinę dramą „Raudonosios dulkės“ (rež. Victor Fleming), kurios siužeto pagrindą sudaro meilės trikampis.


10   •   Mingmei Yip

Tad iš kur galėjo išdygti ta Mindė Medison? Be to, Medison nebuvo nei mano motinos (ji buvo Cai), nei mano (aš buvau Lin) pavardė. Ir staiga tarsi praregėjau. Ar visa tai – ne per daug gerai, kad būtų tiesa? Ar ne per daug įtartina? Ar nepanašu į nuvalkiotą pigaus romano siužetą? Nesileisdama į tolesnius svarstymus, nors ir labai nenoriai, pakišau laišką po savo kuriamo romano rankraščiu ant rašomojo stalo ir pasistengiau šį reikalą išmesti iš galvos. Bet, kaip kinai sako: „Užgriuvę turtai galingai priremia prie sienos.“ Po dviejų dienų, baigusi pamainą „Šunli rūmuose“  – Manhatano centre įsikūrusiame, pernelyg brangiame kinų restorane, kuriame dirbau padavėja,  – ir grįžusi namo, pastebėjau tamsoje skendinčiame bute mirksint raudoną atsakiklio švieselę. Paspaudžiau telefono mygtuką ir kambarį akimirksniu pripildė malonus vyriškas balsas: „Laba diena, aš Deividas Manas iš Mils ir Mano advokatų kontoros. Ši žinutė skirta panelei Lilei Lin dėl didelės pinigų sumos, kurią paliko jos teta Mindė Medison. Prašom kuo greičiau su mumis susisiekti, kad nedelsdami galėtume sutvarkyti šį reikalą. Norėtume susitikti su panele Lin. Ačiū.“ Kitą dieną, nenustygdama ir nervindamasi, jau sėdėjau brangiame Manhatano kvartale įsikūrusioje prašmatnioje advokatų kontoroje priešais du nepriekaištingai apsirengusius teisininkus ir klausiausi neįtikėtinų kalbų, keistesnių ir už fantastinį romaną. – Taip, visa tai tikra tiesa, panele Lin. Jūs nesapnuojate, netrukus jums tikrai atiteks trys milijonai dolerių, – neužsikirsdamas, kaip ir dera teisininkui, patikino mane Deividas Manas, maždaug trisdešimties metų išstypęs šviesiaplaukis vyras. Šioje kontoroje, prigrūstoje storų kaip plytos knygų ir griežtų formų tamsiai rudų baldų, spindinčios jo akys buvo vieninteliai šviesuliai. – Bet tai dar ne viskas. Nemanykite, kad pinigai jums atiteks taip lengvai, – įsiterpė jo kolegė, penktąją dešimtį įpusėjusi Margaretos Tečer antrininkė Margareta Mils.  – Jūsų teta  – matyt, ir


Šilko kelio daina    •   11

pati buvusi nemenka nuotykių ieškotoja – reikalauja, kad išsiruoštumėte į ilgą kelionę po Kiniją ir trauktumėte Šilko keliu. Nurodymas labai aiškus: privalote keliauti tais pačiais keliais, kuriais kadaise keliavo ji, ir daryti tą patį, ką darė ji. Kol pildysite šį reikalavimą, trys milijonai dolerių liks banke ir lauks jūsų. – Ji nutilo ir piktai dėbtelėjo į kažkokį dokumentą, lyg tai būtų buvęs lavonas ant rašomojo stalo. Paskui, tarsi tam nepritardama, pridūrė: – Tačiau gausite penkiasdešimt tūkstančių dolerių avansą, kad galėtumėte pasiruošti kelionei. Vis dar priblokšta ir suglumusi paklausiau: – Ar ilgai truks kelionė? Vėl atsklido lyg medumi teptas Mano balsas: – Dokumente aiškiai nurodyta, kad kelionė truks nuo pusės metų iki aštuonių mėnesių. Paskubomis apsvarsčiau: ar penkiasdešimties tūkstančių dolerių pakaks pragyventi Kinijoje šešis ar aštuonis mėnesius? Žinoma. Dauguma kinų tiek neuždirba per visą gyvenimą! Žiūrėjau į du in ir jang žmogystas – vieną stamboką ir pasipūtusią, kitą – liekną ir saldžiakalbį, – toliau aiškinančius man smulkmenas: girdi, Mils ir Mano kontora tik tarpininkaujanti; toliau šį reikalą tvarkys kita teisinių paslaugų firma Pekine. Todėl, jei sutiksiu tęsti šį keistą reikalą, Pekine man reikės susitikti ir su ponu Lo. Advokatai pažėrė ir daugiau smulkmenų, bet aš vis tiek nieko nesupratau. Pagaliau juodu baigė nuobodžią ir pompastišką, monotonišku teisininkų žargonu dėstomą prakalbą, o aš tebesėdėjau netekusi žado. Deividas Manas nusišypsojo parodydamas eilę dailių balintų dantų, o jo mėlynos akys suspindo lyg du safyrai. – Taigi, panele Lin, ar ketinate priimti savo tetos sąlygas ir leistis į šešiolikos tūkstančių kilometrų kelionę? Ar turėjau sutikti su tokiu siūlymu? Akimirką nesuvokiau, ką atsakyti. Ir vis dėlto, kad ir kokie keisti būtų reikalavimai, iškelti visiškai nepažįstamo žmogaus, – lyg ir mano tetos, – argi kas nors galėtų atsispirti septynženklei dovanai? Bent jau pirmosios publikacijos laukianti rašytoja, pragyvenimui prisidurianti iš padavėjos


12   •   Mingmei Yip

darbo, – tikrai ne. Tad pamėginau nusišypsoti taip, kad ta šypsena parodytų nesuvokiamą, netikėtai mane aplankiusią sėkmę. Tikrai paimsiu penkiasdešimt tūkstančių dolerių avansą, o paskui... kas žino, gal nuo kelionės man pavyks išsisukti? Įtemptai mąsčiau, mintis vijo mintį; nė nenutuokiau, į ką painiojuosi. Bet ir nenorėjau rizikuoti prarasti šio iš dangaus man nukritusio lobio. Todėl ryžtingai linktelėjau. – Žinoma. Visada svajojau patirti nuotykių ir tikrai neketinu atsisakyti trijų milijonų. Nieko nelaukusi Margareta Mils stumtelėjo dokumentą man pasirašyti. Truputį virpančia ranka blyškiame kaip mirtis lape pakeverzojau savo vardą „Lilė“, jis kinų kalba reiškia „gražuolė“ arba „sėkmė“, ir pavardę „Lin“, verčiamą „miškas“ arba „gausybė“. Mils vėl paėmė dokumentą ir abu teisininkai energingai paspaudė man ranką. – Sveikiname, panele Lin! Ir staiga kontora, anksčiau panaši į kapą, persimainė į saulės nutviekstą sodą. Net vidutinio amžiaus Margaretos Tečer antrininkė Margareta Mils atrodė graži. Atidžiai žvelgdama į įsakmų jos veidą nejučia prisiminiau Ispanijos užsienio reikalų ministro kitai Margaretai pasakytus žodžius: „Ponia, buvau pasiruošęs jūsų intelektui, bet ne grožiui!“ Prieš akis iškilus dviejų Margaretų paveikslams, – viena buvo Britanijoje, kita  – čia pat,  – kaip įmanydama mėginau tramdyti juoką. Tada vėl prabilo Manhatano Margareta. – Panele Lin, tvarkyti tokius reikalus ilgai trunka. Ateikite kitą savaitę ir mes jau turėsime jums paruošę penkiasdešimties tūkstančių dolerių čekį. Deividas Manas pridūrė: – Tapsite turtinga. Džiaugsimės galėdami ir ateityje padėti tvarkyti teisinius reikalus. Pusę penktos stovėjau gatvėje priešais advokatų kontorą apsvaigusi ir praradusi nuovoką po tokios netikėtos likimo permai-


Šilko kelio daina    •   13

nos. Saulė švietė skaisčiai ir šildė, o jos spinduliais tviskantis oras atitiko gerėjančią mano nuotaiką. Nors aplinkinis pasaulis, rodos, liko koks buvęs, – pro šalį skubėjo žmonės, gatvėse šliaužė automobiliai, – mano vidinis pasaulis pasikeitė tarsi staiga apverstas smėlio laikrodis. Jaučiausi iš visų pusių apsupta žmonių, nors niekas į mane nekreipė dėmesio. Vis galvojau apie keistus reikalavimus tos nepažįstamos, tariamos savo tetos, kuri visus dvidešimt devynerius metus man tiesiog neegzistavo. Ką jau kalbėti apie nepakeliamą lengvumą popierėlio, ant kurio bus užrašyta „50 000 dolerių“ ir kuris netrukus oriai ir sklandžiai įkris į mano piniginę! Visą kitą savaitę kaip visada valgiau, miegojau ir dirbau padavėja „Šunli rūmuose“, bet mintys jau skriejo į Šilko kelią, kuriame kūnas lepinasi pirtimi po kaitria saule, basi kojų pirštai ir padai kepa auksiniame deginančiame dykumos smėlyje, o akys svajingai merkiasi nuo beprotiško karščio. Įsivaizdavau karavanus, traukiančius į paslaptinguosius Rytus, ir egzotiškas moteris lygia oda, užsidengusias veidus, vilkinčias plačius puikaus šilko drabužius. Jų oda auksinė kaip smėlis, jos niūniuoja keistas melodijas, o kupranugariams prie kulkšnių pririštų varpelių skambėjimas joms pritaria... Slinko dienos, pagaliau aš vėl atvilkau savo nutirpusias kojas į Mils ir Mano kontorą ir sutvarkiau tą keistą reikalą – banaliai, pagal įstatymo raidę. Advokatai man dar kartą priminė keliamas sąlygas ir atidavė penkiasdešimties tūkstančių dolerių čekį. Įteikdama didelį rusvą voką Margareta Mils tarė: – Panele Lin, čia – pradinė maršruto dalis ir užduotys, kurias turėsite atlikti Šilko kelyje. Smulkiau apie tetos dokumento turinį ir savo kelionę sužinosite nuvykusi į Pekiną, pas poną Lo. Stodamasi eiti ir tvirtai spausdama prie krūtinės voką, pamačiau Deivido Mano veide šmėstelint paiką šypseną. – Sėkmės vykdant tetos reikalavimus! Išėjusi iš teisinių paslaugų firmos ir slegiama visiškos nežinomybės, nuvykau tiesiai į Chase banką Sankirtos aikštėje, nes netoli


14   •   Mingmei Yip

jos gyvenu, ir atidaviau saugoti čekį. Tuomet ėmiau bastytis po miestą mėgindama surikiuoti mintis. Prie metro stoties trys paaugliai demonstravo neįtikėtinus riedlentininkų triukus: sukiojo lentą, skriejo į visas puses ir vartėsi per galvą, – jų riedlentės, brūžinamos į grindinį, garsiai džeržgė – „Džrrr! Džrrr! Džrrr!“ – Atsargiai! – šūktelėjau vaikiščiams skubiai traukdamasi, kad neužkliudytų, o paskui nebūčiau palikta likimo valiai, – mat prisiminiau dabar esanti trijų milijonų dolerių savininkė. – Liau-ki-tės! Riedlentė girgžtelėjusi sustojo tiesiai prieš mane. Jis buvo jauniausias iš paauglių. Paauglys pasveikino mane plačia, širdį tirpdančia šypsena ir riktelėjo: – Gerai, ponia! Neįtikėtinai dailiame jo veide tarsi ryto rasos lašas tviskėjo auskariukas su netikro brilianto akute. Atsakiau jam būsimos milijonierės šypsena ir nuėjau sau. Kas galėjo numanyti, kad ši baltą palaidinę vilkinti ir mėlynus džinsus mūvinti kinė netrukus dėvės tik dizainerių drabužius, puošis tobulais trijų karatų deimantais, bus pasidariusi šukuoseną už tris šimtus dolerių ir pietaus tik aukštos klasės madinguose restoranuose? Hm... Tiesą sakant, vienas žmogus galėjo. Jaunas banko tarnautojas. Nors jis nieko nepasakė, šypsena išdavė jo palankumą. Nekantravau pamatyti jo šypseną (tuomet jam tikriausiai plyš skruostai?) po pusmečio, – žinoma, jei tik sveika ir gyva grįšiu iš Kinijos. Parsiradusi namo iš karto sėdau skaityti Mindės Medison dokumentų. Greitai perverčiau storą jų pluoštą, vieną kitą skyrių permesdama akimis, vieną kitą praleisdama. Man gerokai palengvėjo, – mat vos užmetus akį pasirodė, kad keliai, kuriais turėsiu traukti, miestai, kuriuose privalėsiu apsilankyti, žmonės, su kuriais teks susipažinti, ir darbai, kuriuos reikės atlikti, nėra tokie bauginantys. Ir vis dėlto, pradėjus skaityti atidžiau, reikalavimai ėmė rodytis keistoki, o vienas net nesveikas.


Šilko kelio daina    •   15

Takla Makanu vadinamos dykumos pakraštyje turėjau rasti ir pargabenti kai ką (ką būtent, tiksliai nebuvo įvardyta), palaidotą mažame sugriautame miestelyje. Ant tam tikro kalno privalėjau susitikti su aklu pranašautoju ir viską jam meluoti. O nesveikas reikalavimas buvo toks: man buvo prisakyta tam tikroje šventykloje sugundyti vieną vienuolį ir pasimylėti su juo apversto lotoso poza, – nors laikiau save gana atvira viskam, kas susiję su seksu, apie tokią pozą niekada nebuvau girdėjusi. Ar man į smegenis išsilies kraujas? Neištvėrusi sukikenau – ne todėl, kad buvo juokinga, mat vyliausi, jog kikenimas padės išsklaidyti krūtinėn besirangantį nejaukumą. Viską perskaičiusi atsidusau. Tas reikalas atrodė keistas. Labai keistas. Ir bauginantis. Jei mano „teta“ Mindė Medison visus tuos dalykus jau darė, kam jai man mokėti, kad tai pakartočiau? Už viso to, matyt, slypi kažkas nederama, – galbūt net nedora, – tik nenutuokiau kas. Tarsi prikibęs peršalimas, tas nemalonus jausmas man nedavė ramybės.

Šilko kelio daina  

Knygos Šilko kelio daina ištrauka

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you