Šešėlių šokis by knygos.lt

šešėlių šokis

an tr as skyrius

eremonija buvo graži. Džordanos skruostais riedėjo ašaros, kai brolis ir jos geriausia draugė kar tojo santuokos įžadus. Ji manė, kad niekas nepastebi jos paraudusių akių, bet kai įsikibusi į Nojaus parankę ėjo iš bažnyčios, jis pasilenkė ir sušnabždėjo: „Verksnė.“ Žinoma, jis pastebėjo. Jis visada viską pastebi. Kai visi dar kartą nusifotografavo, svečiai išsiskirstė vyk ti į pokylį. Džordana atsidūrė viename automobilyje su jau nikiu ir nuotaka. Tačiau ji galėjo sėdėti ir ant automobilio antvožo – jie vis tiek nebūtų pastebėję, nes žiūrėjo tik vienas į kitą. Keitė su Dilanu anksčiau už kitus įėjo į Kaimo klubą, o Džordana atsistojo ant laiptų laukdama, kol kiti vestuvių svečiai apvažiuos žiedą ir ateis čia. Buvo gražus vakaras, bet ore jautėsi lengvas šaltukas, o tai tokiu metų laiku Pietų Ka rolinoje neįprasta. Stiklinės pokylių salės durys buvo atidarytos į šoninę tera są. Stalai padengti baltomis staltiesėmis, ant jų pastatytos žva kės, rožių ir hortenzijų puokštės. Džordana žinojo, kad pobū vis bus puikus, maistas – nuostabus, – ji jau paragavo kai kurių Keitės išrinktų patiekalų, – orkestras gros šauniai. Džordana

šešėlių šokis

neketino daug šokti. Į verandą dvelktelėjo šaltas vėjelis, ir mer gina sudrebėjo. Ji patrynė nuogas rankas, kad pranyktų „žąsies oda“. Džordanai patinka jos pastelinė rausva suknelė atvirais pečiais, bet, žinoma, ji visiškai nešildo. Tačiau mergina nerimavo ne tik dėl šalto vėjo, ją erzino glaustiniai lęšiai. Laimė, buvo įkišusi savo akinius į Nojaus smokingo kišenę su lęšių dėklu ir lūpų dažais, bet gaila, kad nesugalvojo ten įgrūsti ir savo megztinio. Džordana išgirdo juoką ir atsigręžė kaip tik laiku, nes pa matė, kaip jaunesnioji Keitės sesutė Izabelė įsikibo Nojui už parankės ir prie jo palinko. Na, štai, prasideda. Izabelė – blondinė mėlynakė gražuolė, bet ir Nojus patrau klus. Jiedu atrodė panašūs ir, nors agentas daug aukštesnis, jie galėtų būti giminės. „Ši mintis kvaila“, – pamanė Džordana, nes Izabelė akivaizdžiai su juo flirtuoja. Ji be galo tyra, tačiau Nojus – toli gražu ne. Keitės sesuo labai jauna, tik devynio likos. Matant, su kokiu susižavėjimu ji žvelgia į Nojų, darosi aišku, kad ją jau paveikė jo kerai. Tačiau reikia pripažinti, kad Nojus jos neskatina. Iš tiesų jis merginai skiria mažai dėmesio ir įdėmiai klausosi jauniausiojo Bačeneno, Zachario. – Pagavau! Džordana negirdėjo, kaip kažkas prisiartino, ir išsigandusi atšoko. Maiklas bakstelėjo jai į šoną, o dabar stovi šalia ir šyp sosi kaip idiotas. Vaikystėje jis mėgdavo prisėlinti prie Džor danos ir jos sesers Sidnės, o tada mirtinai jas išgąsdinti. Jis be galo apsidžiaugdavo, kai seserys imdavo klykti. Džordana manė, kad brolis jau išaugo iš to amžiaus, bet, matyt, kartais, atsidūręs šalia jos, jis vėl grįždavo į tuos laikus. Geriau pagalvojus, visi vyresnieji broliai, atsidūrę šalia Džordanos, tapdavo vaikais. – Ką čia veiki? – paklausė Maiklas. – Laukiu.

J u li e Garwo od

– Matau. Bet ko tu lauki? – Kitų pamergių, o labiausiai – Izabelės. Turiu neprileisti jos prie Nojaus. Maiklas atsigręžė ir pažvelgė į vaizdelį laiptų apačioje. Iza belė buvo kone prilipusi prie Nojaus. – Na, ir kaip tau sekasi? – nusišaipė Maiklas. – Kol kas gerai. Brolis nusijuokė, stebėdamas Izabelę. Galiausiai jai pavyko atkreipti Nojaus dėmesį. Ji buvo skaisčiai nukaitusi. – Jau turime trikampį, – pasakė Maiklas. – Ką? – Tik pažiūrėk: Izabelė nenuleidžia akių nuo Nojaus, No jus – nuo Izabelės. O štai ana moteris išsigandusiu veidu svi lina Nojų žvilgsniu lyg puma, laukianti pietų. Taigi jau turime keturkampį. – Čia nei trikampis, nei keturkampis, nei dešimtkampis, – nesutiko Džordana. – Manau, kad dešimtkampis – tai jau orgija. Ar žinai, ką tai reiškia? Ji neužkibs ant jo kabliuko. Dabar ji visą dėmesį nukreipė į Zacharį, kuris visaip stengėsi, kad Izabelė jį pastebėtų. Džor dana nenustebtų, jei jis atbulas pradėtų verstis kūliais. – Tiesiog liūdna. – Džordana papurtė galvą. – Dėl Zako? Ji linktelėjo. – Negaliu jo kaltinti, – pasakė Maiklas. Izabelė turi viską – veidą, figūrą. Ji, be abejonės... – Jai tik devyniolika, Maiklai. – Taip, žinau. Izabelė per jauna Nojui ir man, bet ji pati mano esanti per sena Zachariui. Automobilis, kurio vyko jų tėvai, privažiavo prie klubo durų, ir Džordana pastebėjo, kad, jiems einant prie laiptų, vie

šešėlių šokis

nas asmens sargybinis atsistojo tiesiai už teisėjo, o kitas užbė go laiptais prieš jį. Maiklas niuktelėjo Džordanai ir pasakė: – Nesijaudink dėl asmens sargybinių. – O tu nesijaudini? – Gal šiek tiek. Tiesa ta, kad byla užsitęsė per ilgai, ir aš jau pripratau prie tėvo ir jo šešėlių. Viskas baigsis po dviejų savaičių, priėmus nuosprendį. – Maiklas vėl kumštelėjo sese riai. – Šįvakar išmesk visa tai iš galvos, gerai? – Gerai, – pažadėjo Džordana, nors nežinojo, kaip jai tai pavyks. – Pradėk švęsti, – patarė Maiklas, nes ji vis tiek atrodė su sirūpinusi. – Dabar, pardavusi savo firmą, esi laisva ir niekam neįsipareigojusi. Tu mus visus, akcininkus, padarei turtingus. O dabar ir pati gali veikti ką tik nori. – O jei aš nežinau, ko noriu? – Sugalvosi, kai ateis laikas. Tikriausiai ir toliau darbuosies kompiuterių versle? Džordana nežinojo, ką veiks toliau. Tikriausiai ji be reikalo gavo akademinius laipsnius, jei toliau neketina dirbti su kom piuteriais. Ji viena iš nedaugelio moterų, daug pasiekusių kom piuterių naujovių srityje. Pradėjo dirbti didelėje bendrovėje, bet galiausiai įkūrė savo firmą, kuri, gavusi šeimos investicijų, veikė labai sėkmingai. Pastaruosius kelerius metus Džordana dirbo nesustodama. Tačiau kai kita firma pasisiūlė nupirkti bendrovę už pasakišką sumą, savininkė nedvejodama ją parda vė. Ji nuolat nerimsta ir nori keistis. – Gal konsultuosiu kitus, – gūžtelėjusi pečiais pasakė Džordana. – Žinau, kad gavai daug pasiūlymų, – kalbėjo Maiklas, – bet neskubėk, prieš griebdamasi ko nors kito. Atsipalaiduok ir pailsėk. Pasilinksmink.

J u li e Garwo od

„Ši diena priklauso Dilanui ir Keitei“, – priminė sau Džor dana. Apie ateitį ji pagalvos rytoj. Praėjo ištisa amžinybė, kol Nojus užlipo laiptais. Jį vis su laikydavo giminaičiai ir draugai. – Eime į vidų. – Maiklas ją stumtelėjo. – Nojus žino, kiek Izabelei metų, ir nepadarys nieko nederamo. Maiklas dėl Nojaus buvo teisus, tačiau Džordana to negalė jo pasakyti apie Izabelę. – Eik ir atsivesk ją į vidų. Du kartus prašyti nereikėjo. Kol durininkas atidarė Džor danai duris, Maiklas jau buvo pusiaukelėje. Kita vertus, juk ji neturi būti it sarginis šuo. Maiklas teisus – Nojus džentel menas. Tačiau čia yra kelios jaunos moterys, kurios nepajė gia atitraukti rankų nuo patraukliojo agento, o jis, žinoma, jų dėmesiui nesipriešina. Kadangi toms merginoms daugiau nei dvidešimt vieneri, Džordana viliasi, kad jos žino, ką daro. Dorybingas Nojaus elgesys išlaisvino Džordaną iš įsipa reigojimų, ir ji pradėjo linksmintis. Devintą valandą suradusi Nojų, ji pagaliau atsikratė glaustinių lęšių, – jo švarko kišenėje vis dar buvo jos akiniai ir lęšių dėklas. Kleibornas šoko su pla tinine blondine, linguodamas pagal lėtą muzikos ritmą. Džor dana pertraukė jų šokį, pasiėmė lęšių dėklą ir nuėjo į tualetą. Vestibiulyje kilo sąmyšis. Keistos išvaizdos vyras ginčijosi su klubo apsauga. Jie griežtai liepė jam pasišalinti, tačiau jis nė neketino. Vienas iš federalinių agentų vyriškį apieškojo tikrin damas, ar šis neturi ginklo. – Negirdėta, kad su svečiais būtų elgiamasi taip kaip su manimi! – šūkavo jis. – Sakau jums, kad panelė Izabelė Ma kena apsidžiaugs mane pamačiusi. Aš pamiršau kvietimą, bet užtikrinu jus, kad esu kviestas. Vyras pamatė besiartinančią Džordaną ir linksmai nusi šypsojo. Vienas jo priekinis dantis buvo užaugęs ant kito ir at

šešėlių šokis

sikišęs tiek, kad kalbant už jo visą laiką kliuvo viršutinė lūpa. Džordana nežinojo, ar turėtų įsikišti. Vyras elgėsi be galo keistai. Jis vis spragsėjo pirštais ir linksėjo galva lyg kam nors pritardamas, tačiau dabar su juo niekas nesikalbėjo. Vyriškio apranga taip pat keista. Nors buvo vasaros įkarštis, jis vilkėjo storą vilnonį tvido švarką su odiniais lopais ant alkūnių. To dėl nereikia nė sakyti, kad jis gausiai prakaitavo, susitaršiusi barzda permirkusi nuo prakaito. Barzdoje buvo žilų sruogelių, tačiau visiškai neaišku, kiek jam metų. Keistuolis spaudė prie krūtinės seną odinį aplanką, iš kurio kyšojo popieriaus lapai. – Gal galiu jums padėti? – Ar jūs dalyvaujate Makenos vestuvėse? – Taip. Jis nusišypsojo dar plačiau, pasikišo po pažastimi segtuvą ir kyštelėjo ranką į savo vilnonės liemenės kišenę. Iš ten ištrau kęs sulamdytą dėmėtą kortelę, įteikė jai. – Aš esu profesorius Horacijus Atėnas Makena, – išdidžiai pareiškė. Palaukė, kol Džordana perskaitė jo vardą, paskui at ėmė kortelę ir nepaliaudamas šypsotis vėl įsikišo į liemenės kišenę. Apsaugos darbuotojai atsitraukė, bet vyrą atidžiai stebėjo. Ir nenuostabu. Profesorius Makena tikrai buvo keistas. – Negaliu apsakyti, kaip aš jaudinuosi, kad esu čia. – Jis ištiesė ranką ir pridūrė: – Tai įsimintina proga: Makena išteka už Bačeneno. Pritrenkiantis įvykis. Iš tiesų pritrenkiantis, – jis sukikeno ir kalbėjo toliau: – Įsivaizduoju, kaip mūsų, Makenų, protėviai vartosi karstuose. – Aš ne Makena, – pasakė Džordana. – Aš esu Džordana Bačenen. Profesorius neištraukė rankos, netgi žengtelėjo arčiau, bet šypsena nublanko, todėl pasirodė, kad jis netgi atšlijo. – Bačenen? Jūs – Bačenen?

J u li e Garwo od

– Taip. – Gerai, – tarė jis. – Viskas gerai. Makena tuokiasi su Ba čenenu, todėl nenuostabu, kad man teks susitikti ir su Bačene nais. Viskas logiška, tiesa? Džordanai buvo sunku suprasti profesoriaus kalbą, nes jo labai neįprastas akcentas – škotų tarmės ir pietietiško balsių tęsimo mišinys. – Atleiskit, ar sakėt, kad Makenų protėviai vartosi karstuo se? – paklausė ji, įsitikinusi, kad nesuprato. – Jūs teisi, brangute, būtent taip aš pasakiau. „Brangute?“ Kiekvieną akimirką šis vyras darėsi vis keis tesnis. – Įsivaizduoju, kad ir Bačenenai gerokai pasimuistys savo nešventuose kapuose, – toliau kalbėjo jis. – Ir kodėl taip atsitiks? – Žinoma, dėl ilgametės nesantaikos. – Nesantaikos? Kokios nesantaikos? Profesorius išsitraukė nosinę ir nuo kaktos nusišluostė prakaitą. – Aš per toli nuėjau. Tikriausiai manote, kad man galvoj negerai? Taip, būtent taip ji ir galvojo. Laimė, jis neprašė atsakyti į šį klausimą. – Aš visiškai išdžiūvęs, – pareiškė profesorius ir palenkė galvą pokylio salės link. – Būtų gerai atsigaivinti. – Taip, žinoma, eime su manimi. Jis įsikirto Džordanai į ranką ir įtariai pažvelgė per petį. – Aš esu Teksaso Franklino koledžo istorijos profesorius. Ar esate girdėjusi apie Frankliną? – Ne, – prisipažino Džordana. – Negirdėjau. – Puiki mokykla. Prie Ostino. Dėstau viduramžių istoriją, bent jau dėsčiau. Kol netikėtai gavau pinigų ir nusprendžiau pail

šešėlių šokis

sėti – pasiimti kūrybinių atostogų. Matot, prieš penkiolika metų pradėjau tyrinėti savo šeimos istoriją. Ir labai tuo susidomėjau. Ar žinote, kad tarp mūsų yra blogo kraujo? – Ir, nelaukdamas atsakymo, kalbėjo toliau: – Tai yra blogo kraujo tarp Bačenenų ir Makenų. Jei tikėtume istorija, šių vedybų neturėjo būti. – Dėl nesantaikos. – Teisingai, brangute. „Na, viskas aišku“, – pamanė Džordana. Šis žmogėnas trenktas. Staiga jai palengvėjo prisiminus, kad apsauga patikri no, ar jis neturi ginklo, bet ji nenorėjo vestis profesoriaus į salę, ypač jei jis ketina iškelti sceną. Kita vertus, tas vyras atrodo nepavojingas ir pažįsta Izabelę. Bent jau taip teigia. – Dėl Izabelės, – prakalbo Džordana, nusprendusi išsiaiš kinti, iš kur profesorius pažįsta Keitės seserį. Tačiau jis buvo per daug įsijautęs į savo pasakojimą, kad klausytų. – Nesantaika trunka ištisus amžius. Ir kaskart, kai pama nau, kad prisikasiau prie pačių ištakų, randu dar kokį nors prieštaravimą. – Jis energingai kelis kartus linktelėjo ir vėl skubiai žvilgtelėjo sau už nugaros lyg bijodamas, kad kas nors jį seka. – Galiu išdidžiai pasigirti, kad atsekiau nesantaiką iki trylikto amžiaus. Vos tik profesorius nutilo, kad atsikvėptų, Džordana pasiū lė jam paieškoti Izabelės. – Manau, ji labai apsidžiaugs jus pamačiusi, – pasakė ji. „Arba pasibaisės“, – pamanė sau. Jie nuėjo koridoriumi ir įžengė į salę tuo metu, kai pada vėjas ėjo pro šalį nešinas sidabriniu padėklu su šampano tau rėmis. Profesorius paėmė vieną taurę, vienu mauku išgėrė ir skubiai stvėrė kitą. – O! Tikrai gaivina! – nudžiugo Makena ir įžūliai paklau sė: – Ar čia yra maisto?

J u li e Garwo od

– Žinoma. Eime, rasime jums vietą prie staliukų. – Ačiū! – atsakė jis, bet nepajudėjo iš vietos. – Dėl panelės Makenos... – Jo žvilgsnis nuslydo per salę. – Tiesą sakant, nesu su ja susitikęs. Jūs turėsite ją man parodyti. Aš kurį laiką su ja su sirašinėju, bet nežinau, kaip ji atrodo. Žinau, kad jauna, mokosi koledže, – pridūrė jis, ironiškai pažvelgė į Džordaną ir paklau sė: – Tikriausiai jūs vis svarstote, kurgi mes susitikome, tiesa? Jai nespėjus atsakyti, profesorius perėmė storą segtuvą į ki tą ranką ir mostelėjo padavėjui atnešti jam dar vieną taurę. – Skaitau visus laikraščius, kokie tik pakliūva man į ran kas, – paaiškino jis. – Noriu sekti įvykius. Žinoma, skaitau žinias ir internete. Skaitau apie viską – nuo politinių įvykių iki nekrologų. Ir prisimenu daugumą dalykų, kuriuos perskai tau, – pasigyrė jis. – Tai tiesa. Aš niekada nieko nepamirštu. Taip dirba mano galva. Aš taip pat seku savo šeimos istoriją. Su ja susijusi ir Gleno Makenos nuosavybė. Teismo kroniko je radau žinutę, kad panelė Makena po kelerių metų paveldės puikios žemės. Džordana linktelėjo. – Girdėjau, kad Izabelės senelio brolis paliko jai didelį že mės sklypą Škotijoje. – Tai ne bet koks žemės sklypas, brangute, o Gleno Make nos, – papriekaištavo pašnekovas. Dabar jo balsas skambėjo kaip profesoriaus, skaitančio paskaitą studentams. – Bačenenai ir Makenos kariauja ištisus šimtmečius. Neži nau, kokia tikroji nesantaikos priežastis, bet ji kažkaip susijusi su brangenybe, kurią bjaurieji Bačenenai pavogė iš Gleno. Aš ketinu išsiaiškinti, kas tai buvo ir kada pavogta. Nuleidusi negirdomis savo protėvių įžeidimą, Džordana patraukė profesoriui kėdę prie artimiausio stalo. Jis padėjo segtuvą ir pasakė:

šešėlių šokis

– Panelė Makena taip susidomėjo mano tyrimu, kad aš pa kviečiau ją atvykti ir su manimi susitikti. Negalėjau atsivežti visko, ką tyrinėju jau daugelį metų. Profesorius klausiamai pažvelgė į Džordaną. Ši nusprendė, kad jis laukia kokio nors atsakymo, todėl linktelėjo ir paklausė: – Kur jūs gyvenate, profesoriau? – Pasaulio pakrašty, – pasakęs tai, jis šyptelėjo ir paaiški no: – Dėl mano finansinės padėties... paveldėtų pinigų, – pa sitaisė jis, – įstengiau persikelti į tylų miestelį – Ramybę Tek saso glūdumoje. Aš ištisas dienas skaitau ir tyrinėju, – pridūrė jis. – Man patinka vienatvė, o tas miestelis – tikra oazė. Puiki vieta gyventi išėjus į pensiją, bet ketinu grįžti į savo gimtąją Škotiją. – O, jūs grįšite į Škotiją. – Džordana žvalgėsi po kambarį, ieškodama Izabelės. – Teisingai, aš noriu aplankyti visas vietas, apie kurias skaičiau. Aš jų neprisimenu. – Jis parodė į segtuvą. – Para šiau šiek tiek istorijos, kad panelė Makena galėtų paskaityti. Didžiąją dalį kančių Makenų klanas patyrė dėl Bačenenų kal tės, – pareiškė profesorius, Džordanai prieš nosį mojuodamas pirštu. – Gal ir jūs norėsite pažvelgti į mano tyrimus, bet įspė ju, kad legendų vaikymasis, bandymas prisikasti iki šaknų gali tapti manija. Kita vertus, tai puiki proga pabėgti nuo kasdienio gyvenimo triukšmo. Tai netgi gali tapti aistra. Iš tiesų aistra. Būdama matematikė ir kompiuterių inžinierė, Džordana susidurdavo su faktais ir abstrakčiais dalykais, o ne fantazijomis. Ji galėjo sukurti bet kokį verslo planą ir pritaikyti jam kompiuterio programą. Merginai patiko spręsti galvosū kius, ji nepajėgė sugalvoti blogesnio būdo švaistyti laiką – tyri nėti legendas, bet dabar neketino leistis į ilgą diskusiją. Serenity – angl. „ramybė“. (Čia ir toliau – vert. past.)

J u li e Garwo od

Reikia kuo greičiau rasti Izabelę. Pasodinusi prie stalo pro fesorių su kupina maisto lėkšte, Džordana nuėjo jos ieškoti. – Eime, – paragino ji, radusi Izabelę, – atvyko tavo draugas profesorius Makena. Dabar turėsi juo rūpintis. – Jis atvyko čia? – apstulbo mergina. – Tu jo nekvietei? Ji papurtė galvą, bet tuoj persigalvojo. – Palauk, gal ir kviečiau, bet neoficialiai. Jo tikrai nebuvo sąraše. Mes susirašinėjome, ir aš paminėjau, kur bus vestuvės ir pokylis, nes jis rašė, kad keliaus per Karoliną ir maždaug tuo metu bus mūsų krašte. Jis tikrai pasirodė? Koks jis? – Sunku apibūdinti. – Džordana nusišypsojo. – Turėsi pati pamatyti. Izabelė nusekė Džordaną į vidų. – Ar jis tau pasakojo apie brangenybę? – Truputį. – O apie nesantaiką? Ar sakė, kad Bačenenai visą laiką pykstasi su Makenomis? Karas tęsiasi ištisus šimtmečius. Ka dangi aš tuoj paveldėsiu Gleno Makenos palikimą, noriu kuo daugiau apie tai sužinoti. – Kalbi labai entuziastingai, – pasakė Džordana. – Aš ir esu entuziastinga. Ketinu studijuoti istoriją ir šiek tiek – muziką. Ar profesorius atsivežė savo tyrinėjimų medžia gą? Jis sakė turįs dėžių dėžes. – Jis turi segtuvą. – O dėžės? – Nežinau, klausk jo. Profesorius elgėsi su Izabele daug mandagiau: atsistojo ir paspaudė ranką. – Man didelė garbė susipažinti su naująja Gleno Makenos žemių savininke. Kai nuvažiuosiu į Škotiją, pasakysiu savo gen tainiams, kad jūs tokia liekna, kaip aš ir tikėjausi.

šešėlių šokis

Jis atsigręžė į Džordaną ir tarė: – Ir apie jus papasakosiu. Jos smalsumą sužadino ne jo žodžiai, o intonacija. – Apie mane? – Bačenenus, – pataisė jis. – Jūs žinote, kad Keitė Makena ištekėjo už žemesnio luomo atstovo. – Ir kodėl gi taip įvyko? – įniršusi paklausė Džordana. – Nes Bačenenai yra barbarai. Štai kodėl. – Profesorius pa rodė į segtuvą ir pridūrė: – Čia yra aprašyti pavyzdžiai, kaip jie žiauriai elgėsi su taikiaisiais Makenomis. Turėtumėte per skaityti, kad suprastumėte, kaip jūsų giminaičiui pasisekė, kad vedė Makeną. – Profesoriau, jūs tyčia įžeidinėjate Džordaną? – apstulbusi paklausė Izabelė. – Ji – iš Bačenenų giminės. Aš tik pateikiu faktus. – Ir kiek patikimas jūsų tyrimas? – paklausė Džordana, su kryžiavusi rankas ant krūtinės ir susiraukusi. – Aš istorikas! – atšovė jis. – Remiuosi faktais. Pripažįstu, kad kai kurios istorijos gali būti... legendos... bet aš daug tyri nėjau, kad jos taptų įtikimos. – Ir kaip istorikas jūs turite įrodymų, kad visi Makenos – šventieji, o Bačenenai – nusidėjėliai? – Žinau, kad tai atrodo šališka, bet įrodymai neginčijami. Perskaitykite! – dar kartą paragino jis. – Bet išvada bus tik viena. – Kad Bačenenai – barbarai? – Deja, taip, – linksmai pareiškė jis. – Ir dar vagys. Jie vis nurėždavo Makenų žemės, kol Gleno Makenos valdos tapo perpus mažesnės negu buvo. Ir, žinoma, jie pavogė bran genybę. – Tą brangenybę, dėl kurios prasidėjo karas? – neslėpdama susierzinimo paklausė Džordana.

J u li e Garwo od

Jis ironiškai šyptelėjo ir atsigręžė į Izabelę, į Džordaną ne kreipdamas nė menkiausio dėmesio. – Negalėjau atsivežti dėžių, todėl, prieš išvykdamas į Škoti ją, turėsiu jas padėti saugoti. Jei norite pažiūrėti, per artimiau sias dvi savaites atvažiuokite į Teksasą. – Jūs išvažiuojate po dviejų savaičių? Bet aš pradėjau stu dijuoti ir aš... – Izabelė įkvėpė ir išdrožė: – Aš negaliu praleisti pirmosios savaitės. – Izabele, tu negali praleisti visos savaitės, – nutraukė ją Džordana. – Turėsi sužinoti tvarkaraštį, pasiimti vadovėlius. Tu negali pabėgti į Teksasą. Kodėl profesorius negalėtų atsiųsti savo tyrimų elektroniniu paštu? – Didžioji mano darbo dalis rašyta ranka, kompiuteryje – tik kai kurios datos ir skaičiai. Tai galėčiau atsiųsti, bet, netu rėdama mano popierių, nieko nesuprasite. – O gal galima atsiųsti dėžes paštu? – pasiūlė Džordana. – Ne! Aš niekada neįstengčiau sumokėti už persiuntimą. Tokios išlaidos... – Mes apmokėsime, – pasiūlė Džordana. – Nepasitikiu paštu. Tos dėžės gali dingti, ir prapuls mano daugelio metų darbas. Ne, nerizikuosiu. Izabele, jums teks at vykti į Teksasą. Galbūt tada, kai aš grįšiu. Nors... – Kas? – paklausė Izabelė vildamasi, kad jis rado sprendimą. – Galiu nuspręsti likti Škotijoje. Viskas priklausys nuo lėšų. O jei liksiu, mano tyrimų medžiaga bus saugojama, kol grįšiu pasiimti. Jei norite perskaityti, ką esu sukaupęs, tai tik dabar arba niekada. – Ar negalėtumėte padaryti kopijų? – paklausė Izabelė. – Neturiu ko paprašyti, o pačiam neliko laiko. Aš ruošiuosi kelionei. Turėsite pati nukopijuoti, kai atvažiuosite. Izabelė nusivylusi atsiduso, o Džordana, suprasdama, kad merginai tai labai svarbu, užjautė ją dėl šios padėties be išeities.

šešėlių šokis

Nors ir susierzinusi dėl šališko profesoriaus jos protėvių ver tinimo, ji gailėjosi, kad Izabelė negalės sužinoti savo žemių is torijos. – Gal aš nuspręsiu šiek tiek patyrinėti, – pasakė Džordana ir atsistojo, nes norėjo palikti Izabelę baigti pokalbio su profe soriumi. Tas įžūlus vyras jai jau mirtinai įgriso, ir ji ketino pati rasti faktų, kad jis neteisus. Visi Bačenenai – barbarai? Koks istori jos profesorius gali taip beatodairiškai teigti? Kiek tai patikima? Ar jis tikrai profesorius? Džordana nusprendė tuo pasidomėti. – Gal aš įrodysiu, kad Bačenenai buvo šventieji, – pasakė ji. – Vargu ar tai įmanoma, brangute. Mano tyrinėjimas – ne priekaištingas. Nueidama ji dar tarstelėjo per petį: – Dar pamatysime.