38
Elena Kurklietytė
rėžtuką, o gal stambesnį titnago dirbinį – kirvelį, pleištą, skeltuką, bet ką, kad ir smulkiausią nuolaužą, kuri liudytų – akmens amžiuje čia gyveno žmonės. Klampoti darėsi vis sunkiau, nė menkiausio vėjelio, kaitina kaip vasaros vidury, tvanku, uodai puola debesimis, maži mašalai lenda net į ausis ir nosį, neatbaido nei purškalai, nei tepalai. Patekau į pačią karklų ir viksvų tirštynę, neįžvelgiama tankuma, puskrūmiai susivėrę, kai praskiriu rankomis, kerta per veidą atsitiesdami. Vanduo jau viršum kelių, kliurkčioja aukštaauliuose, vargiai ištraukiu koją. Kai murktelėjau gilyn, vieną batą pelkė numovė ir įsiurbė. Pasilenkiau, bandžiau ištraukti ir įsmukau iki liemens. Numečiau virvę su kabliu už artimiausio krūmo, ilgai kapanojausi – kiek pasikeli į paviršių, tiek ir vėl įtraukia. Galop išsikepurnėjau. Šliaužiau per krūmus, tvėriausi liaunų šakelių, šios lūžinėjo ir slydo. Tėvas, kai kartu ruošdavomės į raistą, sakydavo: pelkėje šūdu nepasiremsi, visada neškis tvirtą lentą ir ilgą žalgą. Nei lentos, nei karties su savim šįsyk neturėjau. Vakarų pusėje apsiniaukė, ūmai sutemo, pasigirdo griaustinis. Staigi liūtis, kaip dažnai būna pavasarį, užklupo mane susigūžusį tarp karklų. Stovėjau iki juosmens vandeny, permirkęs iki siūlo galo, akys aptemdavo nuo žaibų, po akinančio blyksnio viksvynas atrodydavo pajuodęs. Džiaugiausi, kad nors trumpam smarkus lietus nuplovė tirštai aplipusius uodus. Kol talžė lietus, galvoje sukosi mintys: ar išsikapstysiu iki vakaro? Kodėl taip neapdairiai įlindau į neišbrendamus karklynus? Rodėsi, žaibų tarpuose sušmėžuoja ugninė dėmė prie laukinės Todės kapavietės, melsvai blyksi šilagėlės, padėtos prie akmens. Betgi šios gėlės auga netoli pirtelės, miško proskynoje. Pūkuotų gražuolių vaizdas atginė Verpėjos veidą, net sumirkusį vilnos kuokštą ki-