38
Elena Kurklietytė
rėžtuką, o gal stambesnį titnago dirbinį – kirvelį, pleištą, skeltuką, bet ką, kad ir smulkiausią nuolaužą, kuri liudytų – akmens amžiuje čia gyveno žmonės. Klampoti darėsi vis sunkiau, nė menkiausio vėjelio, kaitina kaip vasaros vidury, tvanku, uodai puola debesimis, maži mašalai lenda net į ausis ir nosį, neatbaido nei purškalai, nei tepalai. Patekau į pačią karklų ir viksvų tirštynę, neįžvelgiama tankuma, puskrūmiai susivėrę, kai praskiriu rankomis, kerta per veidą atsitiesdami. Vanduo jau viršum kelių, kliurkčioja aukštaauliuose, vargiai ištraukiu koją. Kai murktelėjau gilyn, vieną batą pelkė numovė ir įsiurbė. Pasilenkiau, bandžiau ištraukti ir įsmukau iki liemens. Numečiau virvę su kabliu už artimiausio krūmo, ilgai kapanojausi – kiek pasikeli į paviršių, tiek ir vėl įtraukia. Galop išsikepurnėjau. Šliaužiau per krūmus, tvėriausi liaunų šakelių, šios lūžinėjo ir slydo. Tėvas, kai kartu ruošdavomės į raistą, sakydavo: pelkėje šūdu nepasiremsi, visada neškis tvirtą lentą ir ilgą žalgą. Nei lentos, nei karties su savim šįsyk neturėjau. Vakarų pusėje apsiniaukė, ūmai sutemo, pasigirdo griaustinis. Staigi liūtis, kaip dažnai būna pavasarį, užklupo mane susigūžusį tarp karklų. Stovėjau iki juosmens vandeny, permirkęs iki siūlo galo, akys aptemdavo nuo žaibų, po akinančio blyksnio viksvynas atrodydavo pajuodęs. Džiaugiausi, kad nors trumpam smarkus lietus nuplovė tirštai aplipusius uodus. Kol talžė lietus, galvoje sukosi mintys: ar išsikapstysiu iki vakaro? Kodėl taip neapdairiai įlindau į neišbrendamus karklynus? Rodėsi, žaibų tarpuose sušmėžuoja ugninė dėmė prie laukinės Todės kapavietės, melsvai blyksi šilagėlės, padėtos prie akmens. Betgi šios gėlės auga netoli pirtelės, miško proskynoje. Pūkuotų gražuolių vaizdas atginė Verpėjos veidą, net sumirkusį vilnos kuokštą ki-
Šešėlių verpėja
39
šenėje sugniaužiau. Ir baimingas Elzės žvilgsnis nuvėrė. Ir laukinę Todę prisiminiau, gal ir ji, drengiama lietaus, grimzdo į maurus. Paleido šį kartą pelkė. Raisto pakraštį pasiekiau temstant. Paežere, iki pirtelės, o nuo jos ir iki namų – čia pat. Išsigąs Elzė mane tokį dumbliną ir mauruotą pamačiusi. Dar eidamas paežere pastebėjau, kad pirties langelyje – blausi šviesa. Štai ir nutversiu tą, kuri naktimis avigalvius kerpa, vilną dažo... Kišenėje, tarytum kokį įkaltį apčiuopęs šiltą ir sumurkusį vilnos kuokštą, ryžtingai pasukau prie pirties. Lauko durys nuo vieno vyrio nušokusios, plėšiamos cypia pragaro vėlės balsu. Priepirtis tuščias, tačiau už kitų atlapų durų per garų debesis jau galiu įžiūrėti ant plautų gulinčią kniūbsčią moterį. Ji periasi, gal todėl neišgirdo nei durų girgždesio, nei mano žingsnių, – atbula ranka visu smarkumu vanojasi strėnas ir nugarą, beržine vanta pliekia taip, tarytum kokį gaivalą, įsimetusį į stambų jos kūną, norėtų išmušti. Visiškai pakerėtas šio vaizdo ir strėnų platumo, užmiršau net krenkštelėti ar kaip kitaip duoti ženklą: regėk, įsibroviau neprašytas, nekviestas, įlindau lyg koks vagis... Juk galiu mirtinai išgąsdinti. Kas ji, ta ant plautų besiperianti moteris, kur dar ryte džiūvo išdraikyti spalvotos vilnos kuokštai, spėlioti man nereikėjo. Kai numetė vantą ir bandė apsiversti, beveik pašnabždom tariau: – Nesibaimink, tik nesibaimink, ir nuo lentų nenupulk... Visai netyčia užsukau. Esu velniškai išsidumblinęs, pagalvojau, gal nors kiek čia apsigramdysiu ir apsiprausiu... Verpėja pakėlė galvą, ilgi ir šlapi plaukai krito ant akių. Nubloškė juos ant peties, ir kad nors kiek išsigąstų, pašoktų, iš netikėtumo rikteltų. Ne, tik nužvelgė mane, pasikūprinusį, ir kuo ramiausiai atsisėdo.
40
Elena Kurklietytė
– Net ir per garus matau, kad tu – raistinis, nečystasis. Ko trankaisi naktimis po pelkę, ko ieškai? Jos šelmiškas juokas mane padrąsino. – Ieškau moters, kuri pamiškėje šilagėles skynė. Moters su geltona palaidine... Verpėja ir vėl nesutriko, sėdėjo ant plautų susilenkusi – atsitiesti jai neleido žemos lubos. Stambios ir stangrios krūtys rėmėsi į šlaunis, sakytum du akmenys. Nuo muilinų plautų atsargiai nuleido vieną koją, paskiau kitą, stryktelėjo ant šlapių grindų. Ankštoje pirtelėje stovėjo taip arti manęs, kad nuo jos kūno sklindantis sušutusios beržinės vantos tvaikas užėmė kvapą. – Tai grįžk į raistą ir ieškok tos, su geltona palaidine... Kaip mane gyvą matai, jei per garus gali ką nors įžiūrėti, prieš tave – jokios palaidinės, anei sijonėlio... Ji metė iššūkį, ir aš jį sugavau. Prikišo savo veidą prie manojo ir pasibaisėjo: – Išpurtęs, sutinęs, barzda maurais apėjusi. Ar uodai pelkėje taip išbučiavo? Galėjau ir neatpažinti, jeigu ne dudenantis bosas... Būčiau verdančiu vandeniu perliejusi. Dvoki kaip tikras balų kipšas. Drabužius nusimesk. Man net pirštai pradėjo virpėti. Negalėjau išnarplioti sąsagų, užsikirto užtrauktukas. Marškinius plėšte nusiplėšiau per galvą. Mediniu kaušu iš katilo pasėmė karšto vandens, suvertė į rėčką. Iš kibiro pripylė dar šalto ir paliepė gultis ant žemutinio plauto. Trynė, šveitė, muilino, liejo vandeniu ir vėl šveitė. Ant įkaitusių krosnies akmenų kliūstelėjo kažkokio viralo, pakvipo mėtomis, gailiais, kadagio uogomis ir dar kažkuo sumišai. Tiesiog įsakė: – Ropškis aukščiau, išvanosiu, balinį lauk išvarysiu... Balinio, žinoma, ji neišvarė. Ilgauodegis daužėsi ugninėmis kanopomis, net žiežirbos iš akių žiro. Šį kartą trankėsi
Šešėlių verpėja
41
taip siautulingai, jog, rodės, pirtelė į šipulius subyrės. Jokia antgamtinė jėga jo nebūtų suturėjusi. Išpertas, išvanotas ir valandėlę pritilęs, atgavau kvapą. Tarytum atlikdama kokį svarbų ritualą, Verpėja su didžia atida ant šlapių grindų mėtė vilnos kuokštus. Nustebau, kai iš spalvotų gniužulų beregint susidėliojo savotiškas paveikslas – per gėlėmis apsipylusią pelkę į kemsyną raitėsi žaltys. Baigusi šią keistą apeigą, atsisėdo šalia manęs. Apglėbiau jos plačias strėnas. Paprašė, kad nejudėčiau. Moters rankos slydo mano veidu, krūtine, šlaunimis, ir ji pati buvo slidi, kvepianti ką tik išsprogusių beržų lapais, tekėjo manimi kaip sula, jos kūno švelnumas prilygo samanų kutuliui ir jos aistra – melsviems žaibams, po kurių – tik tamsa, tik aklybė, tik smilkstanti žemė. Po uragano ir perkūnijų, susiviję į vieną kamuolį, mes nusirisdavome nuo plautų, nupuldavome ant spalvotų vilnų guolio, ji vėl šliūkšteldavo žolių nuoviro ant įkaitusių akmenų, garai šnypštė kartu su besiveržiančiu geismu, ir vėl viskas aptemdavo – tai pasinerdavom akivaruose, tai išplaukdavom. Ir taip iki aušros, kol galop pakirstas nugrimzdau į palaimingą miegą. Nubudau įdienojus. Krosnis išblėsusi, vilna po nugara dar drėgna, suvelta į margą kilimą. Vos praplėšiau vokus. Gal nuo uodų įgėlimų pelkėje ar nuo aitriai garavusių kvapų akys užburko, sunkiai įmačiau daiktus. Užgulė suodžių ir pelenų kvapas, vaidenos, kad ant manęs virsta pajuodę, dūmais, šlapios vilnos ir rūkytos mėsos kvapais įsigėrę pirties rąstai. Kai pabandžiau atsikelti, sienos pradėjo suktis ratu, galvą skaldė akmeninis kirvukas. Nuropojau iki priepirčio durų. Ant medinės sklendės kybojo geltona palaidinė. Pravėriau
42
Elena Kurklietytė
duris, apsidairiau aplink – Verpėjos nė kvapo. Išgaravo kartu su beržų vantos dvelksmu, ištekėjo sulos saldybe, išslydo kaip žuvis. Negalėjau surasti ir savo drabužių. Apgraibiau visas pakampes – veltui. Kaip parsirasiu namo nuogut nuogutėlis, kaip Laumakių Ilgąja gatve parpėdinsiu? Štai kokį netikėtą pokštą Verpėja iškrėtė: matyk, geltoną palaidinę palieku, jeigu ji tave taip sudomino... Ilgai nesumečiau ką man daryti. Vėl nuvirtau ant vilnų paklotės, po manim raitėsi dryžuotas žaltys. Sulauksiu nakties tamsos. Nesinorėjo tikėti, kad iš manęs tik pasišaipė. Šį kartą pabudau nuo vyrių cyptelėjimo. Pirtelėje ir vėl visai tamsu. Verpėja vos neužlipo ant manęs ir išsigandusi šūktelėjo: – Kas atsitiko, kad iki šiol tu čia? – Ir dar klausi, kas atsitiko? Nereikėtų taip valiūkiškai tyčiotis... – Tyčiotis? – kuo nuoširdžiausiai nustebo. – Kodėl taip kalbi? Anoji naktis – gražiausias sapnas... Jokių košmarų... – Tai gal ir mano drabužius paslėpei, kad dar vienas malonus sapnas prisisapnuotų? Ir duris į priepirtį uždarei, panorai smalkėmis apnuodyti? – Štai kas... – prapliupo juoktis Verpėja. – Tavo maurais dvokiančias drapanas vakar vakare sumečiau į katilą. Pagalvojau, vis tiek šlapios, tegu vandenyje pamirksta, dumblai atšoks. Nepyk, aš visai užmiršau. Iš ryto jaučiausi tokia apsvaigusi... Tu taip saldžiai miegojai, nenorėjau žadinti. Neketinau iš tavęs pasijuokti... Kaip galėčiau... O apie smalkes net nenumaniau, juk aš čia niekada nenakvoju. Buvau patyręs, kad ji – šelmė, tačiau šiais žodžiais patikėjau. Užžiebė palubėje kabančią liktarną ir atsigulė šalia
Šešėlių verpėja
43
manęs. Pabučiavo, perbraukė ranka per mano nuogą krūtinę, nuslydo žemyn ir geismas, pašėlęs geismas vėl nutvilkė papilvę, net žarnas svilino. Ant kaklo užmetė abi rankas ir tokią kilpą suveržė, kad ir laukinį žirgą būtų parklupdžiusi. Jojo neskubėdama, užsimerkusi, o kartais pasilenkdavo prie mano veido taip arti, nosis į nosį, jos akys susiliedavo į vieną didelę, prieblandoje žibančią pelėdos akį. Kiek atšlijusi smelkėsi į mano akių gelmę, žvelgė į veidą, tarsi norėdama įsiminti kiekvieną linkį, kiekvieną atodūsį. Šį vakarą ji buvo itin švelni ir atidi, tausojo mane, mėgavosi kiekvienu judesiu. Kartais sudejuodavo, suaikčiodavo, ir aš vėl smigdavau į geismo provėrą, galop praradęs bet kokią nuovoką. Virš manęs susiskliaudė milžiniška, neįžvelgiama ir vylinga pelkė. Tik vidurnakty parsiradau namo. Sliūkinau Laumakių gatvelėmis apsidairydamas, susimetęs į kuprą, pečius slėgė drėgni drabužiai, šiurpino vidinis drebulys. Atrodė – kažkas iš paskos sėlina. Pajutę svetimą, įnirtingai lojo miestelio šunys. Dar aršiau už juos viduje draskėsi palaimos ir nesmagumo jausmas – teks įžengti į savo namus slapukaujant. Ar išvengsiu tiesaus persigandusios Elzės žvilgsnio? Nebuvau pratęs meluoti, regis, to niekada ir nereikėjo, o jeigu norėdavau, kad Elzė dėl ko nors nesijaudintų, juk ji tokia dirgli ir viską giliai širdin dedasi, tiesiog nutylėdavau. Ką ji turėjo išgyventi, nesulaukusi manęs dvi dienas ir beveik dvi naktis, pasiklydusio ar prapuolusio jos nekenčiamoje pelkėje? Visuose mūsų namo languose degė šviesos. Gal Elzė žmonių prisikvietė ir jie dabar tariasi, kaip mane gelbėti, kur manęs ieškoti? Apėjau namą. Tylu, visiškai tylu, tik drebulės lapai virpa ir šlavena vėjyje. Lauko durys praviros, ir koridoriaus atlapos, niekas manęs nepasitinka, niekas į akis
44
Elena Kurklietytė
klausiamai ar priekaištingai nežiūri. Elzę radau miegamajame, gulėjo skersai lovos nenusirengusi. Puoliau purtyti, pro miegus kažką nerišliai sumurmėjo, bandė praplėšti užburkusias akis ir vėl nugeibo. Kas atsitiko, ką ji sau padarė? Nubėgau ieškoti telefono. Ant rašomojo stalo radau jos paliktą laiškelį: „Man atrodo, kad kraustausi iš proto... Ji mane pribaigs (žodis „ji“ pabrauktas kreivu brūkšneliu). Kad ko nors nepridaryčiau, išgėriau migdomųjų. Daugiau nepajėgiu tavęs laukti ir raudoti. Dozės nepadauginau, gal tik vieną kitą mažą tabletę...“ Kaip man žinoti, kad viena kita tabletė ne per daug? Jeigu ji apsinuodijo, tik gydytojas gali išgelbėti. O gal tik giliai įmigo, kam kviesti greitąją? Tuojau pat pasklistų kalbos: mokytoja Elžbieta bandė nusižudyti, gydytojai vos atgavo... Kodėl nuodijosi? Tikriausiai jos vyras, tas kaulų kasinėtojas, kaltas... Kodėl kaltas? Girdėjau, kad... Mano karštligiškos mintys – tai tik, vagie, kepurė dega... Pabandžiau Elzei sugirdyti stiklinę vandens. Kelis gurkšnius nurijo, visa kita išsipylė ant pagalvės. Man net pasirodė, kad ji, suvokusi, kas kelia jos galvą, blankiai nusišypsojo. Nurengiau Elzę, apklosčiau ir atsiguliau šalia. Suglebęs ir išpurtęs jos veidas neatpažįstamai pasikeitė. Sudilgė širdį, viduje vėrėsi čiulpianti tuštuma. Duobutėje po krūtine maudė ir lengvai pykino, prisiminiau, kad beveik dvi paras nieko nevalgiau. Paėmiau lengvą ir suglebusią Elzės ranką ir uždėjau sau ant krūtinės, įsiklausiau į vos girdimą alsavimą. Kai susitikome pirmą kartą, mudu buvome praradimų pakirsti žmonės. Mano skaudulys jau buvo kiek apmalšęs, Elzės dar viskas kraujavo. Iš savo sesers žinojau, kad jos mokyklos draugę ištiko nelaimė: autoavarijoje žuvo vyras, o ji pati,