HONG YING
Žui galės vaidinti jame. Iš anksto nuompinigių niekur nereikės mokėti. Jeigu gausi pelno, mums sumokėsi trisdešimt procentų pajamų – taip abudu išlošime. Ir pirmo plano užteko, kad Kasiją užplūstų džiaugsmas. Vargas, kurį jai teko patirti prisiskolinus iš palūkininkų, pasibaigs. Bet ji tik maloniai šyptelėjo, buvo tikra, kad jokių perdėto džiaugsmo ženklų neparodė. Jos šypsnys, rodos, reiškė, kad Huang Peiju žodžius ji laiko savaime suprantamais. – O koks antras? – paklausė Kasija. – Mano nuomone, vietinės baladės skiriasi ir nuo Pekino, ir nuo Kuno operos, kai kuriais atžvilgiais jos panašios į vakarietiškas pjeses. Svarstau pasikviesti keletą užsienyje pasimokiusių studentų, kad tau sukurtų vieną kitą naują pjesę ir taip šį žanrą patobulintų. Nuo šitų žodžių Kasijai suvirpėjo širdis. Huang Peiju mokėjo vertinti užsienietiškus daiktus, jis tiksliai žinojo, kaip ją pamaloninti. Sujaudinta Kasija prikando apatinę lūpą. Ašaros vos nepabiro, todėl teko sutelkti dėmesį į geltonų gėlių raštą ant arbatos puoduko krašto. Per kelias akimirkas susitvardžiusi, ji tarė: – Puiku. O koks trečias? – Bet, Huang Peiju dar nespėjus atsakyti, nebesulaikydama žodžių kalbėjo toliau: – Mūsų pjesės visuomet būdavo vadinamos Huangpu melodijomis, Dongsiango melodijomis arba tiesiog vietinėmis baladėmis – tikro pavadinimo taip ir neturėjo. Jos neturėtų būti amžinai laikomos valstietiškomis. Tai, ką mes vaidiname, yra Šanchajaus krašto teatras – pjesės Šanchajaus žmonėms. – Gerai. – Huang Peiju susidomėjo labiau. – Tai kaip mes jas pavadinsime? – Iškiliausia operos atmaina, visų kitų pradininke laikoma Kunčiu, tad mes savąją pavadinkime Šenčiu, arba Šanchajaus opera! – drąsiai išpoškino Kasija. – Tada steikime Šenčiu reformuoto teatro klubą ir rašykime manifestą, – pritarė Huang Peiju. – Kiek tau reikia pinigų? Atrodė, jis ims ir išsitrauks čekių knygelę. 122