Projektas „Rožė“

1

Ko gero, išsprendžiau Žmonos klausimą. Kaip dažnai dėl moks­ lo atradimų, atsakymas buvo akivaizdus. Bet jei ne virtinė neti­ kėtų įvykių, vargu ar būčiau jį radęs.

Reikalą išjudino Džinas, paprašė, kad vietoj jo skaityčiau pas­ kaitą apie Aspergerio sindromą apmaudžiai netinkamu laiku.

Ruoštis galėjau pietaudamas, bet nurodytą vakarą buvau numa­ tęs skirti devyniasdešimt keturias minutes vonios kambariui va­ lyti. Išeitys buvo trys, ir nė viena man nepatiko.

1. Valyti vonios kambarį po paskaitos ir neišsimiegoti, taigi nukentėtų proto ir kūno galios.

2. Atidėti valymą kitam antradieniui, taigi aštuonias dienas naudotis nešvariu vonios kambariu rizikuojant susirgti.

3. Neskaityti paskaitos, taigi iširtų mano draugystė su Džinu.

Paaiškinau padėtį Džinui, o jis kaip paprastai rado dar vieną išeitį.

– Donai, aš sumokėsiu valytojai.

Nebe pirmą kartą paaiškinau Džinui, kad visos valytojos, nebent išskyrus vengrę trumpu sijonėliu, daro klaidų. Moteris trumpu sijonėliu, buvusi Džino valytoja, dingo dėl kažko nesu­ tarusi su Džinu ir Klaudija.

– Aš tau duosiu Evos mobiliojo numerį. Tik neminėk manęs.

– O jei ji paklaus? Kaip atsakyti, neminint tavęs?

7

– Pasakyk, kad skambini jai, nes ji vienintelė valytoja, išma­ nanti savo darbą. O jei ji užsimins apie mane, tylėk.

Išeitis buvo puiki ir rodė, kaip Džinas moka spręsti socialines problemas. Evai bus malonu, kad jos darbas įvertintas, o gal net pasirodys, kad ji tinkama nuolat valyti butą, tokiu atveju mano tvarkaraštyje atsirastų vidutiniškai trys šimtai šešiolika laisvų minučių per savaitę.

Džinas negalėjo skaityti paskaitos, nes jam pasitaikė proga ly­ tiškai pasantykiauti su profesore iš Čilės, atvykusia į konferenci­ ją Melburne. Džinas numatęs lytiškai santykiauti su kuo daugiau įvairių tautų atstovių. Jis dėsto psichologiją, todėl labai domisi seksualumu, šį, jo nuomone, lemia genai.

Tokia nuomonė atitinka Džino specialybę – jis genetikas.

Baigus doktorantūrą jis pasamdė mane stažuotoju, o pats po še­ šiasdešimt aštuonių dienų buvo paskirtas psichologijos katedros vadovu, pareigų paaukštinimas didžiai ginčytinas, bet turintis sukurti universitetui evoliucinės psichologijos lyderio reputaciją ir atkreipti visuomenės dėmesį.

Drauge dirbdami genetikos katedroje, mudu dažnai ir įdomiai kalbėdavomės, ir pokalbiai pasikeitus jo pareigoms nenutrūko.

Jau vien todėl būčiau buvęs patenkintas mūsų bend­ravimu, bet Džinas dar pakviesdavo mane namo vakarienės ir laikydavosi kitų draugystės ritualų, taigi mudu užmezgėme socia­linius santy­ kius. Jo žmona Klaudija, psichoterapeutė, dabar irgi mano drau­ gė. Taigi iš viso jų du.

Džinas su Klaudija kurį laiką bandė man padėti sprendžiant Žmonos klausimą. Deja, jų patarimai rėmėsi tradicine pasima­ tymų paradigma, šią jau anksčiau buvau atmetęs, nes sėkmės tikimybė per maža, kad pateisintų pastangas ir neigiamą pa­ tirtį. Man trisdešimt devyneri, aš aukštas, sveikas ir protingas profesorius adjunktas, taigi užimu palyginti aukštą visuomeninę padėtį ir gaunu didesnes negu vidutines pajamas. Logiška, kad turėčiau būti patrauklus daugybei įvairių moterų. Gyvūnijos pa­ saulyje sėkmingai dauginčiausi.

8

Tačiau moterims aš kažkodėl nepatinku. Man visada būdavo sunku susidraugauti, ir atrodo, kad trūkumai, dėl kurių kyla šių sunkumų, daro poveikį ir mano bandymams užmegzti romantiš­ kus santykius. Puikus pavyzdys – Abrikosinių ledų katastrofa.

Klaudija mane supažindino su viena iš daugelio savo draugių.

Elizabeta – labai protinga kompiuterių specialistė, turinti regėji­ mo bėdų, todėl nešioja akinius. Paminiu akinius, nes Klaudija parodė man nuotrauką ir paklausė, ar jie man nekliudo. Neįtikė­ tinas klausimas! Ir dar psichoterapeutė! Lyg vertinant Elizabetą kaip galimą partnerę – žmogų, kuris skatintų intelekto ir kitokią veiklą, gal net tiktų daugintis, – Klaudijai labiausiai rūpėtų mano nuomonė apie jos akinių rėmelius, kuriuos veikiausiai išsirinko net ne ji pati, o pardavėjas įpiršo. Štai kokiame pasaulyje turiu gyventi. Paskui Klaudija pasakė: „Ji turi tvirtą nuomonę.“ Lyg tai būtų trūkumas.

– Pagrįstą nuomonę?

– Ko gero, – atsiliepė Klaudija.

Puiku. Lyg būtų apie mane kalbėjusi.

Mes susitikome tajų restorane. Restoranai – nevisuomeniškų asmenų minų laukai, ir aš kaip visada tokiais atvejais jaudinausi.

Bet pradžia buvo puiki – abu atėjome lygiai septintą vakaro, kaip buvo sutarta. Nesuderinti veiksmai – laiko švaistymas.

Kol valgėme, ji nė karto neprikišo man bendravimo klaidų.

Sunku kalbėtis svarstant, ar į tinkamą kūno vietą žiūri, bet vis dėlto nenukreipiau žvilgsnio nuo jos akiniuotų akių, kaip patarė Džinas. Tai sukėlė šiokių tokių nesklandumų valgant, bet jų Eli­ zabeta, rodos, nepastebėjo. Priešingai, mes naudingai pasikalbė­ jome apie modeliavimo algoritmus. Ji buvo labai įdomi! Įžvel­ giau nuolatinių santykių galimybę.

Padavėjas atnešė desertų valgiaraštį, ir Elizabeta tarė: – Nemėgstu rytietiškų saldumynų.

Mano nuomone, tai klaidingas apibendrinimas dėl menkos patirties, turbūt turėjau suvokti – ir grėsmingas ženklas. Bet pa­ sinaudojau proga pateikti kūrybišką pasiūlymą.

– Galėtume suvalgyti ledų ledainėje anapus gatvės.

9

– Puiki mintis. Jei bus abrikosinių.

Tada maniau, kad man sekasi gerai, nenutuokiau, kad abri­ kosiniai ledai sudarys keblumų. Klydau. Ledainė siūlo įvairių rūšių ledų, bet abrikosinių atsargos buvo išsekusios. Užsisakiau dvigubą porciją šokoladinių su aitriosiomis paprikomis ir sal­ dymedžiu ir paklausiau Elizabetos, kokių ji norėtų labiausiai po abrikosinių.

– Jei nėra abrikosinių, nereikia jokių.

Negalėjau patikėti. Visų ledų skonis iš esmės yra vienodas, nes mūsų skonio svogūnėliai veikiami šalčio. Ypač tai tinka vai­ sių skoniui. Pasiūliau mangų skonio.

– Ne, ačiū, nereikia.

Aš gana smulkiai paaiškinau, kaip funkcionuoja skonio svo­ gūnėliai veikiami šalčio. Pasakiau, kad jei nupirkčiau mangų ir persikų skonio ledų, ji neatskirtų. Tiek vieni, tiek kiti būtų toly­ gūs abrikosiniams.

– Jie visiškai skirtingi, – atkirto Elizabeta. – Niekas nekaltas, jei tu nesugebi atskirti mango nuo persiko. Šį paprastą daiktišką prieštaravimą galima lengvai išspręsti bandymu. Užsakiau po mažiausią abiejų skonių ledų porciją. Bet kol pardavėja juos krėtė į kaušelius, atsisukęs paprašyti Elizabe­ tos, kad užsimerktų per bandymą, pamačiau, kad jos nebėra. Še tau „pagrįstą nuomonę“. Še tau kompiuterių „specialistė“.

Vėliau Klaudija man pasakė, kad turėjau atsisakyti bandymo, kol Elizabeta neišėjo. Tai akivaizdu. Bet kurią akimirką? Iš kokių požymių turėjau nuspėti? Šių subtilybių nesuvokiu. Ir dar ne­ suvokiu, kodėl itin didelis jautrumas miglotoms užuominoms dėl ledų skonio yra būtina sąlyga, kad susirastum partnerę. Tur­ būt nesuklysiu manydamas, kad ne visos moterys to reikalauja.

Deja, jų paieškos neįtikimai neproduktyvios. Abrikosinių ledų katastrofa man atsiėjo ištisą gyvenimo vakarą, o kompensacija tebuvo žinios apie modeliavimo algoritmus.

Pakako dviejų pietų pertraukų surinkti duomenims ir pasiruoš­ ti paskaitai apie Aspergerio sindromą, kad nenukentėtų mityba, 10

laimė, medicinos bibliotekos kavinėje yra belaidis internetas.

Anksčiau nieko nežinojau apie autizmo spektro sutrikimus, nes su mano specialybe jie nesusiję. Tema buvo įdomi. Pamaniau, kad derėtų nagrinėti šį sindromą genetiniu požiūriu, nes klausy­ tojams jis gali būti nežinomas. Daugumą ligų iš dalies nulemia mūsų DNR, nors dažnu atveju tai dar reikia nustatyti. Aš tiriu paveldimą polinkį į kepenų cirozę. Kone visą darbo laiką sten­ giuosi nugirdyti peles. Žinoma, knygose ir moksliniuose darbuose Aspergerio sin­ dromo simptomai buvo aprašyti, ir padariau išvadą, kol kas ne­ galutinę, kad dauguma jų tėra žmogaus smegenų funkcijų nuo­ krypiai, be reikalo priskirti prie gydytinų, nes neva neatitinka socialinių normų – sugalvotų socialinių normų, atspindinčių įprasčiausius, bet toli gražu ne visus pavyzdžius.

Paskaita buvo numatyta septintą valandą vakaro priemiesčio mokykloje. Apskaičiavau, kad dviračiu reikės važiuoti dvylika minučių, ir pridėjau dar tris – reikėjo paruošti darbui kompiute­ rį ir jį suderinti su projektoriumi.

Atvažiavau laiku, be trijų minučių septynios, prieš dvide­ šimt septynias minutes įleidęs į savo butą Evą, valytoją trumpu sijonėliu. Prie durų ir šalia klasės šlaistėsi maždaug dvidešimt penki žmonės, bet iš Džino apibūdinimo – „blondinė su dide­ liais papais“ – iškart pažinau Džuliją, atsakingą už susirinkimus.

Tiesą sakant, atsižvelgiant į jos kūno svorį, krūtys nuo vidurkio vargu ar buvo nukrypusios daugiau nei pusantro karto ir vargu ar buvo nepaprastos. Bet įspūdį darė, nes buvo stačios ir beveik nepridengtos, labai praktiška karštą sausio vakarą*.

Turbūt per ilgai tikrinau Džulijos tapatybę, nes ji keistai į mane pažvelgė.

– Jūs tikriausiai Džulija, – tariau.

– Kuo galiu padėti?

Puiku. Dalykiškas klausimas.

– Parodykite man grafikos adapterį. Prašau. * Australijoje karščiausias mėnuo – sausis (čia ir toliau – vert. past.).

11

– O, – tarė ji. – Jūs turbūt profesorius Tilmanas. Labai džiau­ giuosi, kad atėjote.

Džulija ištiesė ranką, bet aš mostelėjau ją atitraukti.

– Prašyčiau parodyti projektoriaus laidą. Jau be dviejų minu­ čių septynios.

– Nesijaudinkit, – tarė ji. – Niekada neprasideda anksčiau kaip penkiolika aštuntos. Gal norėtumėt kavos?

Kodėl žmonės taip nevertina kitų laiko? Dabar neišvengiamai teks pliaukšti niekus. Būčiau galėjęs namie penkiolika minučių skirti aikido treniruotei.

Iki šiol žiūrėjau į Džuliją ir ekraną klasės priekyje. Kai apsi­ dairiau, pamačiau devyniolika žmonių, kurių iš pradžių nepa­ stebėjau. Vaikų, daugiausia berniukų, sėdinčių suoluose. Matyt, turinčių Aspergerio sindromą. Beveik visa atitinkama literatūra domisi pirmiausia vaikais.

Jei ir turėjo sutrikimą, laiką jie leido naudingiau už be tikslo tarškančius tėvus. Dauguma buvo įnikę į skreitinius kompiute­ rius. Spėjau, kad jiems nuo aštuonerių iki trylikos metų. Vyliau­ si, kad per gamtos mokslų pamokas įdėmiai klausosi, nes norint suprasti mano paskaitą reikia išmanyti organinę chemiją ir DNR sandarą.

Suvokiau, kad neatsakiau į klausimą dėl kavos.

– Ne. Deja, per ilgai delsiau atsakyti, Džulija jau buvo užmiršusi, ko klausė.

– Kavos nenoriu, – paaiškinau. – Niekada negeriu kavos vė­ liau kaip trečią valandą keturiasdešimt aštuonios minutės. Sun­ ku užmigti. Kofeino poveikis trunka nuo šešių iki aštuonių va­ landų, todėl pasiūlyti kavos septintą neatsakinga, nebent žmogus ketintų gultis po vidurnakčio. O tada jam nepakaktų miego, jei jis dirba įprastą darbą. – Užuot švaistęs laiką, kol laukiu, mėgi­ nau duoti praktiškų patarimų, bet ji buvo linkusi plepėti niekus.

– Ar Džinas sveikas? – paklausė.

Akivaizdu, tai įprastos bendravimo formulės „kaip sekasi?“ variantas.

12

– Ačiū, sveikas, – atsakiau, pritaikęs įprastą atsakymą trečiam asmeniui.

– Oi, pamaniau, kad jis serga.

– Džino sveikata puiki, išskyrus šešis kilogramus antsvorio. Šį rytą bėgiojome. Vakare jis paskyręs pasimatymą, jei sirgtų, negalėtų eiti.

Džulijai toks atsakymas, rodos, nelabai patiko, ir aš, vėliau prisimindamas pokalbį, suvokiau, kad Džinas jai pamelavo, ko­ dėl neateis. Matyt, nenorėjo, kad Džulija pamanytų, jog jos pas­ kaita Džinui nesvarbi, todėl vietoj savęs atsiuntęs ne tokį autori­ tetingą lektorių. Vargu ar įmanoma išnagrinėti tokią sudėtingą padėtį, susijusią su apgaule ir kito asmens jausmais, ir sugalvoti įtikinamą melą, kol kažkas laukia atsakymo į klausimą. Tačiau žmonės tikisi, kad šitai sugebėsi.

Galų gale paruošiau kompiuterį, ir vėluodama aštuonioli­ ka minučių paskaita prasidėjo. Turėčiau kalbėti keturiasdešimt trim procentais greičiau, kad baigčiau laiku, aštuntą valandą – visiškai neįgyvendinama užduotis. Mes baigsime vėlai, ir savo vakaro tvarkaraštį galiu išmesti.

6

Praėjo maždaug dvi valandos nuo tada, kai Džinas su užpil­ dytais projekto „Žmona“ klausimynais išėjo iš mano kabine­ to, ir į duris kažkas pasibeldė. Aš lyginau studentų rašinius, tai nedraudžiama, bet įtariu – tik todėl, kad niekas nežino. Tai projekto sumažinti vertinimo pastangas dalis: ieškoti lengvai išmatuojamų parametrų, tokių kaip turinio įtraukimas, užra­ šas viršelyje, surinktas kompiuteriu arba užrašytas ranka, taigi kokybės rodiklių, galbūt ne blogesnių už nuobodų viso rašinio skaitymą.

Pakišau lyginimo matuoklę po stalu, durys atsidarė, ir pakė­ lęs akis tarpduryje išvydau nepažįstamą moterį. Apytikriai nu­ stačiau, kad jai trisdešimt metų, o KMI – 20.

– Profesorius Tilmanas?

Kadangi mano pavardė kabo ant durų, klausimas nelabai protingas.

– Taip.

– Profesorius Barou pasiūlė su jumis susitikti.

Apstulbau dėl tokio Džino operatyvumo ir įdėmiai žvelgiau į moterį, besiartinančią prie mano stalo. Akivaizdžių požymių, kad man netinka, nematyti. Lyg ir nepasidažiusi. Kūnas ir odos spalva rodo, kad ji sveika ir stipri. Akiniai sunkiais rėmeliais, nemaloniai primenančiais Abrikosinių ledų moterį, ilgi, keliose vietose susiglamžę juodi marškinėliai ir juodas diržas su meta­ linėmis grandinėmis. Laimė, buvau išbraukęs klausimą dėl pa­ 40

puošalų, ji segėjo didelius metalinius auskarus, o ant kaklo buvo pasikabinusi įdomų pakabutį.

Nors drabužių paprastai nepastebiu, ji vilkėjo taip, kaip ne­ sitikėčiau pamatyti vilkint dėstytoją ar kvalifikuotą specialistę, ypač vasarą. Galėjau tik spėti, kad ji verčiasi privačia praktika arba atostogauja ir, nevaržoma darbo aprangos taisyklių, apsi­ rengė pirmais po ranka pakliuvusiais drabužiais. Tai galėčiau suprasti.

Po jos žodžių stojo ilga tyla, ir aš suvokiau, kad dabar mano eilė. Atplėšiau akis nuo pakabučio ir prisiminiau Džino nuro­ dymus.

– Gal šįvakar pavakarieniaukime?

Regis, mano klausimas ją nustebino, paskui ji atsakė: – Taip, gerai. Pavakarieniaukim. „Le Gavroche“, mokat jūs?

– Puiku. Užsakysiu staliuką 8.00 vakaro.

– Juokaujat.

Keistas atsakymas. Kam man apgaudinėti beveik nepažįsta­ mą žmogų?

– Ne. Ar 8.00 šįvakar tinka?

– Išsiaiškinkim. Šįvakar jūs siūlote pavaišinti mane vakariene restorane „Le Gavroche“? Šis klausimas po ankstesnio apie mano pavardę rodė, kad moteris, pasak Džino, minkštos galvos. Svarsčiau, ar neatsi­ sakyti, o gal vilkinti, kol galėsiu patikrinti jos klausimyną, bet nesugalvojau socialiai priimtino būdo, todėl patvirtinau, kad ji teisingai suprato mano pasiūlymą. Moteris apsisuko ir išėjo, o aš suvokiau, kad net jos vardo nepaklausiau.

Iškart paskambinau Džinui. Rodos, iš pradžių jis sutriko, pas­ kui pralinksmėjo. Turbūt nesitikėjo, kad taip vykusiai elgsiuosi su kandidate.

– Jos vardas Rožė, – tarė jis. – Ir tai viskas, ką tau pasakysiu.

Pasismagink. Ir neužmiršk, ką sakiau apie seksą.

Gaila, Džinas daugiau nieko nepridūrė, nes iškilo problema. „Le Gavroche“ sutartu laiku neturėjo laisvo staliuko. Bandžiau rasti Rožės duomenis kompiuteryje, ir nuotraukos bent kartą 41

pravertė. Moteris, atėjusi pas mane į kabinetą, nebuvo pana­ ši nė į vieną kandidatę, kurios vardas prasidėjo R. Matyt, jos klausimynas popieriuje. Džinas buvo išėjęs, o jo telefonas iš­ jungtas.

Buvau priverstas imtis veiklos, kuri nėra griežtai neteisėta, bet neabejotinai amorali. Pateisinau ją remdamasis prielaida, kad ne­ tesėti pažado Rožei būtų dar amoraliau. „Le Gavroche“ išanks­ tinių užsakymų internetu sistemoje buvo priemonė įžymiems žmonėms, ir aš užsakiau staliuką dekanės pavarde: prisijungiau pasinaudojęs palyginti nesudėtinga įsilaužimo programa.

Atvykau 7.59. Restoranas buvo dideliame viešbutyje. Priraki­ nau dviratį fojė, nes lauke smarkiai lijo. Laimė, šalta nebuvo, ir mano neperšlampamas švarkas mane puikiai apsaugojo. Marš­ kinėliai, kuriuos vilkėjau po juo, net nesudrėko.

Prie manęs prisiartino uniformuotas vyras. Jis parodė į dvi­ ratį, bet aš prabilau pirmas, kol jis nespėjo išreikšti nepasitenki­ nimo.

– Mano pavardė – profesorius Lorensas, 5 valandą 11 minu­ čių po pietų internetu pateikiau išankstinį užsakymą.

Matyt, darbuotojas nepažinojo dekanės, o gal pamanė, kad aš dar vienas profesorius Lorensas, nes tik patikrino rašymo len­ tą ir linktelėjo. Man padarė įspūdį toks dalykiškumas, nors jau buvo 8.01, o Rožės nė kvapo. Galbūt ji atėjo b) šiek tiek per anksti ir jau sėdi.

Tada iškilo problema.

– Atsiprašau, pone, bet čia laikomasi aprangos kodo, – tarė darbuotojas.

Aš tai žinojau. Juodu šriftu svetainėje buvo nurodyta: „Prašo­ me džentelmenų vilkėti švarką.“ – Nėra švarko – nėra valgio, tiesa?

– Daugmaž, pone.

Ką pasakyti apie tokią taisyklę? Buvau pasiruošęs nenusivilkti švarko per visą vakarienę. Oras restorane veikiausiai kondicio­ nuotas iki temperatūros, kuri suderinama su šiuo reikalavimu.

Pasukau prie restorano durų, bet tarnautojas pastojo man kelią.

42

– Atsiprašau. Turbūt neaiškiai pasakiau. Jūs turite vilkėti švarką.

– Aš vilkiu švarką.

– Ko gero, reikia oficialesnio drabužio, pone.

Viešbučio darbuotojas parodė pavyzdį – savo švarką. Teisin­ damasis dėl vėlesnių veiksmų, pateikiu Oksfordo anglų kalbos žodyno (mažasis, 2 leidimas) apibrėžimą: „1 (a). Viršutinis dra­ bužis viršutinei kūno daliai.“ Be to, pažymiu, kad žodis „švarkas“ minimas ir mano paly­ ginti naujo ir visiškai švaraus neperšlampamo švarko priežiūros instrukcijoje. Bet pasirodė, kad pagal darbuotojo apibrėžimą švarkas tegali būti klasikinio kostiumo švarkas.

– Mielai jums paskolintume, pone. Tokio stiliaus.

– Turite švarkų atsargas? Visokių dydžių?

Nepridūriau, jog būtinybė prižiūrėti tokį inventorių neabe­ jotinai liudija, kad jiems nepavyko aiškiai išdėstyti taisyklės ir kad būtų veiksmingiau tinkamai parinkti žodžius arba apskritai atsisakyti šios taisyklės. Nepaminėjau, kad švarkų pirkimo ir va­ lymo išlaidos didina patiekalų kainas. Ar klientai žino, kad fi­ nansuoja švarkų sandėlį?

– Nežinau, pone, – atsakė jis. – Leiskite rasti jums švarką.

Neverta nė sakyti, kad pasijutau nesmagiai pagalvojęs, kad būsiu perrengtas daugelio žmonių naudojamu abejotino švaru­ mo drabužiu. Kelias akimirkas mane pribloškė padėties kvailu­ mas. Ir taip buvau įsitempęs ruošdamasis antrajam susitikimui su moterimi, kuri galbūt taps man gyvenimo drauge. O štai įstai­ ga, kuriai moku, kad mudu būtume pamaitinti, paslaugų teikėja, kuri turėtų iš kailio nertis, kad man būtų patogu, – užgaidžiai daro man kliūtis. Mano kariško tipo švarkas „Gore-Tex“, aukš­ čiausios kokybės gaminys, saugantis mane nuo lietaus ir sniego, neprotingai, nederamai ir kliūtingai lyginamas su šio darbuoto­ jo iš esmės dekoratyviniu vilnoniu atitikmeniu. Už savąjį sumo­ kėjau 1015 dolerių, įskaitant 120 dolerių papildomai už geltoną spalvą, individualiai užsakytą šviesai atspindėti. Bendrais bruo­ žais išdėsčiau savo argumentus.

43

– Mano švarkas geresnis už jūsiškį pagal visus logiškus kri­ terijus: neperšlampamas, matomas prieblandoje, tamprus. – At­ segiau užtrauktuką, kad parodyčiau vidines kišenes. – Greitai džiūsta, atsparus maisto dėmėms, su gobtuvu...

Iš darbuotojo vis dar nesulaukiau jokios supratingumo reak­ cijos, nors beveik neabejojau pakėlęs balsą.

– Daug didesnė tamprumo riba...

Norėdamas pademonstruoti pastarąją ypatybę, suėmiau dar­ buotojo švarko atlapą. Be abejo, neketinau jo nuplėšti, bet staiga mane iš užpakalio griebė ir pabandė parblokšti ant žemės ne­ pažįstamas asmuo. Nevalingai reagavau, panaudojau metimo veiksmą – nepavojingą ir mažo poveikio, nes norėjau išvesti jį iš rikiuotės nepamesdamas akinių. Terminas „mažo poveikio“ taikomas kovos menų adeptui, mokančiam griūti. Šis asmuo ne­ mokėjo ir žnektelėjo sunkiai.

Atsisukau į jį pažiūrėti – didelis ir piktas. Kad išvengčiau at­ sakomojo smurto, buvau priverstas ant jo atsisėsti.

– Lipk nuo manęs, šūdžiau. Aš tave užmušiu, – pagrasino jis.

Po šių žodžių atrodė nelogiška patenkinti jo prašymą. Atėjo dar vienas vyras ir pabandė mane nutempti šalin. Nerimauda­ mas, kad Pirmasis Banditas neįvykdytų savo grasinimo, turėjau išvesti iš rikiuotės ir Antrąjį. Nė vienas nebuvo sunkiai sužeistas, bet viešos aplinkybės buvo itin nepalankios, ir aš pajutau, kad man temsta protas.

Laimė, atėjo Rožė.

– Rože! – regis, nustebo Vyras su Švarku.

Matyt, ją pažinojo. Ji pažiūrėjo į jį, paskui į mane ir paklausė: – Profesoriau Tilmanai... Donai... kas čia vyksta?

– Tu pavėlavai, – tariau. – Turime bendravimo problemų.

– Tu pažįsti šitą žmogų? – paklausė Rožės Vyras su Švarku.

– O tu ką, manai, atspėjau jo vardą? – Rožės balsas skambėjo karingai, ir pamaniau, kad tai ne pats tinkamiausias elgesys.

Be abejo, turėtume atsiprašyti ir išeiti. Mano nuomone, dabar šiame restorane neturėtume valgyti.

44

Susirinko nedidelė minia, ir man toptelėjo, kad gali pasirody­ ti dar vienas banditas, taigi reikia sugalvoti, kaip išlaisvinti ran­ ką nepaleidžiant dviejų pirmųjų. Atliekant šį veiksmą vienas jų bakstelėjo kitam į akį, ir abu pastebimai dar labiau įpyko.

– Jis užpuolė Džeisoną, – pridūrė Vyras su Švarku.

– Tikrai, – atkirto Rožė. – Vargšas Džeisonas. Amžina auka.

Dabar galėjau geriau ją apžiūrėti. Ji vilkėjo juodą suknelę be pagražinimų, avėjo juodus storapadžius batus, o rankas buvo apsimausčiusi sidabriniais papuošalais. Raudoni plaukai šiaušėsi dygliais kaip naujos veislės kaktuso. Girdėjau apibūdinant mo­ teris žodžiu „pritrenkianti“, bet mane moteris pritrenkė pirmą kartą. Ne drabužiai, papuošalai ar bruožai, o bendras įspūdis.

Nebuvau tikras, ar jos išvaizda gražuolės, ar bent priimtina res­ toranui, kuris išbrokavo mano švarką. „Pritrenkianti“ buvo to­ bulas žodis jai apibūdinti. Bet kur kas labiau mane pribloškė jos veiksmai. Ji išsitraukė iš rankinės mobilųjį ir nusitaikė į mus. Jis dukart žybtelėjo. Vyras su Švarku žengė žingsnį jo atimti.

– Nė negalvok, šikniau, – tarė Rožė. – Pasidarysiu iš nuotrau­ kų tokią pramogą, kad šie vyrukai niekada nebestovės prie durų. „Profesorius duoda pamoką apsaugininkams.“ Kol Rožė kalbėjo, atėjo vyras su virėjo kepure. Jis trumpai pasikalbėjo su Švarkuočiu ir Rože, ir ši, remdamasi pažadu, kad mums bus leista netrukdomai išeiti, paprašė manęs paleis­ ti užpuolikus. Visi atsistojome, ir aš pagal tradiciją nusilenkiau, paskui ištiesiau ranką abiem vyrams, padaręs išvadą, kad tai ap­ saugininkai. Jie tik dirbo savo darbą, už kurį gauna pinigus, ir atlikdami pareigą rizikavo būti sužaloti. Regis, jie nesitikėjo, kad laikysiuos formalumų, bet vienas staiga nusijuokė ir paspaudė man ranką, o kitas pasekė jo pavyzdžiu. Tinkamas sprendimas, bet vis tiek nebeturėjau noro valgyti šiame restorane.

Pasiėmiau dviratį, ir mes išėjome į gatvę. Tikėjausi, kad Rožė dėl šito įvykio pyks, bet ji šypsojosi. Paklausiau, iš kur ji pažįsta Vyrą su Švarku.

– Aš čia dirbau.

– Tu išsirinkai restoraną, nes jis tau gerai žinomas.

45

– Galima ir taip pasakyti. Norėjau juos pamokyti. – Ji praju­ ko. – Gal ne taip stipriai.

Pasakiau, kad jos sprendimas puikus.

– Aš dirbu bare, – tarė ji. – Ne šiaip bare – „Kvinsberio mar­ kize“. Man moka už tai, kad pašlemėkams parodau jų vietą.

Aš paaiškinau, kad jei būtų atėjusi laiku, būtų galėjusi panau­ doti savo socialinius įgūdžius ir smurto būtų neprireikę.

– Tada džiaugiuosi, kad pavėlavau. Dziudo, tiesa?

– Aikido. – Kai perėjome per gatvę, įspraudžiau dviratį tarp savęs ir Rožės. – Aš esu ir įgudęs karatistas, bet aikido tiko labiau.

– Kurgi ne. Mokytis reikia ištisą amžinybę, tiesa?

– Aš pradėjau septynerių.

– Dažnai treniruojiesi?

– Tris kartus per savaitę, išskyrus atvejus, kai sergu, kai tre­ niruotė sutampa su valstybine švente arba kai esu išvykęs į tarp­ tautinę konferenciją.

– Kas tave paskatino? – paklausė Rožė.

Parodžiau į akinius.

– Moksliukų kerštas, – tarė ji.

– Šiandien pirmas kartas nuo mokyklos laikų, kai kovos menų prireikė savigynai. Treniruojuosi, kad neprarasčiau for­ mos. Aš apsiraminau ir Rožei suteikus progą įterpiau klausimą iš projekto „Žmona“ klausimyno: – Reguliariai mankštiniesi?

– Nelygu, ką vadini „reguliariai“, – nusijuokė ji. – Mano fizi­ nis pasirengimas pats prasčiausias šioje planetoje.

– Mankšta nepaprastai svarbi, kad išsaugotum sveikatą.

– Taip sako ir mano tėvas. Jis asmeninis treneris. Nuolat mane graužia. Gimtadienio proga padovanojo man narystę sporto klube. Savo sporto klube. Jam šovė į galvą, kad turėtume drauge treniruotis trikovės varžyboms.

– Turėtum paklausyti jo patarimo, – tariau.

– Eik šikt, man beveik trisdešimt. Nenoriu, kad tėvas man nurodinėtų, ką daryti. – Ji pakeitė temą. – Klausyk, mirštu badu.

Užsisakom picą.

46

Noras eiti į restoraną po ankstesnės traumos buvo išgaravęs.

Pasakiau Rožei, kad ketinu grįžti prie pradinio šio vakaro pla­ no – gaminti valgį namie.

– Dviem užteks? – paklausė ji. – Tu man vis dar skolingas va­ karienę.

Tiesa, bet šiandien mano gyvenime ir taip nutiko daug nenu­ matytų įvykių.

– Eime. Aš nesikabinėsiu prie tavo patiekalų. Pati nieku gyvu nieko nepagaminčiau.

Nesijaudinau, kad ji kabinėsis prie mano pagamintų patieka­ lų. Bet Rožės valgių gaminimo įgūdžių stoka buvo kol kas trečias trūkumas pagal projekto „Žmona“ klausimyną, po vėlavimo ir prasto fizinio pasirengimo. Buvau beveik tikras, kad paaiškės ir ketvirtas: nelabai tikėtina, kad padavėjos ir barmenės intelektas itin aukšto lygio. Nebuvo prasmės toliau bendrauti.

Nespėjau paprieštarauti, o Rožė jau buvo sustabdžiusi taksi furgoną, kad tilptų mano dviratis.

– Kur tu gyveni? – paklausė ji.