Issuu on Google+

to k i

ji

P

Parduota daugiau nei 3 milijonai knygos egzempliorių

os

Pi

an

kt

os ag i gy ios r v e Va k a r ų i k a nim as ir la „Nuostabus romanas.“ – John Updike, The New Yorker

GreGory MaGuire


P ro lo ga s

Geltonų Plytų keliu

P 

akilusi į mylios aukštį virš Ozo, ragana balansavo ant vėjo gūsio. Ji atrodė tarsi žalias žemės grumstelis, kurį oro sūkurys bloškė aukštyn ir suko ratu. Aplink kaupėsi balti ir purpuriniai vasaros audros debesys. Apačioje lyg atrišta kilpa vinguriavo Geltonų Plytų kelias. Nors žiemos pūgos ir maištininkų laužtuvai bandė ardyti kelią, tačiau jis, vis dar nepasiduodamas, vinguriavo į Smaragdo miestą. Ragana matė juo traukiantį būrelį keliautojų, kurie vingiuotuose kelio ruožuose slinko aplenkdami griovius ir pasišokinėdami lėkė tiesiomis jo atkarpomis. Atrodė, jie visiškai pamiršo savo lemtį. Bet nesvarbu, ragana jiems tai primins. Pasinaudodama šluota lyg laiptų turėklais, ji nusileido iš dangaus kaip viena iš jos skraidančiųjų beždžionėlių ir įsitaisė ant aukščiausios juodojo gluosnio šakos. Žemiau, pasislėpusi lapų tankumyne, jos auka kartu su draugais sustojo atsipūsti. Ragana nulenkė šluotą. Sukdamasi tyliai, bet labai greitai plastelėjo žemyn ir pakibo virš jų tik per dvidešimt pėdų. Vėjas siūbavo nusvirusias medžio šakas. Ragana įdėmiai nužvelgė keliautojus ir ėmė klausytis. Jie buvo keturi. Ji matė kažką panašų į didžiulę Katę – gal Liūtą, – ir žvilgantį geležinį medkirtį. Medkirtys Tinas įnirtingai pešė glindas iš Liūto karčių, o šis niurnėjo ir susierzinęs muistėsi. Netoli atsirėmusi stovėjo gyva Kaliausė ir pūtė pienės pūkus pavėjui. O mergaitės tarp nusvirusių gluosnio šakų beveik nesimatė. – Žinoma, girdėjai, ką jie sakė, – likusi gyva sesuo yra pamišusi, – tarė Liūtas. – Tai bent ragana. Psichiškai nesveika, apsėsta demonų. Išprotėjusi. Nekoks vaizdelis. – Ji kastruota nuo gimimo, – ramiai pridūrė Medkirtys Tinas. – Ji gimė hermafroditu, o gal net ir berniuku. 17


P

i k t o j i

– O tu, kur tik pažvelgtum, visur aplink įžvelgi kastraciją, – suurzgė Liūtas. – Aš tik kartoju tai, ką kalba žmonės, – pasiteisino Medkirtys Tinas. – Kiekvienas turi teisę pasakyti savo nuomonę, – lengvabūdiškai tarė Liūtas. – Jai labai trūko motinos meilės, bent jau aš taip girdėjau. Vaikystėje ji buvo skriaudžiama, o dėl odos nuolat turėjo vartoti vaistus. – Jai nepasisekė meilė, – toliau porino Medkirtys Tinas, – kaip ir mums visiems. – Medkirtys Tinas nutilo ir pridėjo ranką prie krūtinės, lyg apimtas sielvarto. – Ji yra moteris, kuriai artimesnė kitų moterų draugija, – atsisėdusi tarė Kaliausė. – Ji yra vedusio vyro paniekinta meilužė. – Ji pati yra vedęs vyras. Ragana buvo taip priblokšta, kad vos nenukrito nuo šakos. Gandais ji niekada nesidomėjo. Labai ilgai su niekuo nebendravo, tad apstulbo atsitiktinai išgirdusi šių nepažįstamųjų pašnekesį. – Ji despotė. Pavojinga tironė, – įsitikinęs pridūrė Liūtas. Medkirtys Tinas stipriau timptelėjo kuokštą karčių. – Viskas tau atrodo pavojinga, baily tu. Girdėjau, kad ji yra geriausia vadinamosios Mirksnio savivaldos valdytoja. – Kad ir kokia ji būtų, neabejoju, tikrai sielvartavo dėl sesers mirties, – įsiterpė mergaitė labai skambiu ir labai nuoširdžiu, kaip tokio amžiaus vaikui, balsu. Raganai pašiurpo oda. – Tik dabar nepradėk jai jausti simpatijos. Aš tai iš tiesų nejaučiu, – šiek tiek ciniškai prunkštelėjo Medkirtys Tinas. – Bet Dorotė teisi, – tarė Kaliausė. – Niekas neapsaugotas nuo sielvarto. Raganai jau iki gyvo kaulo pabodo jų globėjiški pamąstymai. Bent trumpai ji norėjo pamatyti mergaitę, tad kiek įmanydama išsitiesė ir apkabinusi medžio kamieną ėmė leistis žemyn. Vėjas kilo, o Kaliausė plaikstėsi. Kol Medkirtys Tinas rūpinosi Liūto garbanomis, Kaliausė ramstėsi į Liūtą, o šis švelniai ją prilaikė. – Horizonte audra, – tarė Kaliausė. Už kelių mylių nuaidėjo griaustinis. 18


P

r o l o g a s

– Ten, horizonte, ragana, – tarė Medkirtys Tinas ir pakuteno Liūtą. Liūtas išsigando ir verkšlendamas užsiropštė ant Kaliausės, o Medkirtys Tinas užgriuvo ant jų abiejų. – Brangieji draugai, gal mums vertėtų pasislėpti nuo audros? – paklausė mergaitė. Bekylantis vėjas sujudino žalumos užuolaidą, ir ragana išvydo mergaitę. Ji sėdėjo pritraukusi prie krūtinės kojas ir rankomis apkabinusi kelius. Nebuvo daili, greičiau – stambi kaimo mergaitė, apsivilkusi mėlynais ir baltais langeliais išmarginta suknele ir pasirišusi prijuostę. Ant jos kelių susigūžęs inkštė mažas šunelis. – Tu paniškai bijai audros. Tai suprantama po to, ką patyrei, – tarė Dorotei Medkirtys Tinas. – Nurimk. Ragana suleido nagus į medžio žievę. Ji vis dar negalėjo matyti mergaitės veido, tik stiprias jos rankas ir juodus plaukus, surištus į uodegėles. Ar ją reikia vertinti rimtai, ar ji tėra paprasčiausias vėjo pučiamas pienės pūkelis, nuneštas ne į tą pusę? Ragana jautė, jog pamačiusi mergaitės veidą viską suprastų. Bet vos tik ragana atsitraukė nuo kamieno, Dorotė visai nuo jos nusisuko. – Audra artėja labai greitai. – Kylant vėjui, nerimas jos balse didėjo. Mergaitė buvo labai susijaudinusi, jos įtaigus balsas skambėjo kaip besiginčijančio žmogaus, kuris bet kurią minutę gali pravirkti. – Aš pažįstu audras ir žinau, kaip jos užklumpa! – Čia mes esame saugūs, – tarė Medkirtys Tinas. – Tikrų tikriausiai ne, – paprieštaravo mergaitė, – nes šis medis yra aukščiausias taškas šiose apylinkėse, tad jei žaibas trenks, tai trenks tik čia. – Ji stipriau priglaudė savo šunelį. – Ar priekyje nebuvo daržinės? Eime, eime, Kaliause, jei žaibas trenks, tai tu iš mūsų sudegsi greičiausiai! Nagi! Mergaitė atsistojo ir nulėkė vingiuotu keliu, o jos draugai vis labiau panikuodami nusekė paskui. Kai pradėjo kristi pirmieji sunkūs lietaus lašai, ragana pamatė ne mergaitės veidą, o jos batelius. Savo sesers batelius. Sidabrinės kurpaitės visomis vaivorykštės varsomis žėrėjo net blėstančioje popiečio šviesoje. Spindėjo kaip geltoni deimantai, kaip įkaitusios žarijos ir kaip ryškios žvaigždės. 19


P

i k t o j i

Jei ragana būtų anksčiau pamačiusi šiuos batelius, tikrai nebūtų galėjusi klausytis, ką kalba mergaitė ar jos draugai. Bet mergaitė kojas slėpė po sijonu. Dabar ragana prisiminė, ko čia atvyko. Bateliai turi priklausyti jai! Argi ne per daug jai teko iškęsti ir ar ji jų nenusipelnė? Jei tik galėtų, ragana iš dangaus užgriūtų ant mergaitės ir nutrauktų tuos batelius akiplėšai nuo kojų. Bet audra, nuo kurios draugai bėgo Geltonų Plytų keliu vis greičiau, raganai trukdė labiau nei mergaitei, kuri pradingo lietuje, ir Kaliausei, kurią galėjo sudeginti žaibas. Ragana negalėjo rizikuoti esant tokiai baisiai merkiančiai drėgmei. Todėl ji pasislėpė tarp galingų juodojo gluosnio šaknų, kad jos nepaliestų nė lašelis vandens, ir ėmė laukti, kol audra nurims. Ji išlįs. Taip ji darydavo visada. Griežtas, šiurkštus politinis Ozo klimatas ją nugalėjo, išdžiovino, nubloškė toli – kaip daigelis ji klaidžiojo akivaizdžiai perdžiūvusi, negalėdama įleisti šaknų. Bet iš tikrųjų prakeikta ne ji, o Ozo šalis. Nors jos gyvenimas Oze buvo sudėtingas, bet ar ne dėl to ji ir tapo sumanesnė? Nesvarbu, kad keliautojai jau nuskubėjo tolyn. Ragana galėjo luktelėti. Jie dar susitiks.

20


I

Kramtukų Žemė


P

i k t o j i

Blogio šaknys

I 

š sujauktos lovos žmona jam tarė: – Manau, kad šiandien – jau ta diena. Pažvelk, kaip aš atrodau. – Šiandien? Na, tai būtų tavo stilius, kaip visada įnoringa ir ne laiku, – paerzino ją vyras, stovėdamas tarpduryje ir žvelgdamas tolyn į laukus anapus ežero ir miškingus šlaitus už jų. Jis puikiai matė Nežymiojo Pakraščio kaminus ir iš jų rūkstančius rytmečio dūmus. – Tai pats netinkamiausias laikas mano tarnybai. Kaipgi kitaip. Žmona nusižiovavo. – Nelabai yra iš ko rinktis. Su gamta, brangusis, nepasiginčysi. Tavo kūnas auga ir didėja kiek tik įmanydamas – kai nebesusitvarkai, tai bent jau netrukdyk jam. Tai įvyks savaime ir dabar to niekas nesustabdys. Melena kilstelėjo, kad galėtų matyti virš savo iškilaus pilvuko. – Jaučiuosi savo pačios kūno įkaitė. Arba vaiko. – Išmok labiau save kontroliuoti, – jis priėjo prie jos ir padėjo atsisėsti. – Tebūnie tai dvasinė mankšta. Jausmų suvaldymas. Tiek pat kūniškas, kiek ir moralinis susilaikymas. – Savikontrolė? – nusijuokė ji, lėtai slinkdama prie lovos krašto. – Manęs pačios jau visiškai nebeliko. Aš esu tik parazito buveinė. Beje, kur aš pati? Kur aš dėsiu šitą pavargusį seną daiktą? – Pagalvok apie mane, – jo balso tonas pasikeitė, jis rimtai bandė įkalbėti šiandien negimdyti. 22


K

r a m t u k ų

Ž

e m ė

– Freksai, – užbėgo ji už akių, – kai ugnikalnis pasiruošęs išsiveržti, jokios dvasininkų maldos tikrai jo nesustabdys. – Ką pagalvos mano draugai dvasininkai? – Jie susirinks ir pasakys: „Broli Freksparai, ar tu leidai savo žmonai gimdyti jūsų pirmąjį vaiką tuo metu, kai reikėjo išspręsti svarbias bendruomenės problemas? Toks tavo nedėmesingumas demonstruoja autoriteto trūkumą. Tu atleidžiamas iš pareigų.“ Dabar žmona jį erzino, tačiau vyras išliko ramus, nes nebuvo kas jį atleidžia. Artimiausias vyskupas buvo per toli, kad kreiptų dėmesį į kiekvieną užkampio dvasininką. – Tiesiog dabar netinkamas laikas. – Iš tikrųjų manau, kad pusę kaltės tu suverti ne sau, o laikui, – tarė ji. – Na, jau neminint viso kito, Freksai. – Štai kaip tu galvoji, o aš abejoju. – Tu abejoji? – atlošdama galvą nusijuokė Melena. Lenkta linija nuo jos ausies iki duobutės kaklo apačioje Freksui priminė grakštų sidabrinį samtį. Net ir kamuojama rytinio pykinimo, su išsipūtusiu pilvuku, ji atrodė didingai graži. Jos plaukai spindėjo ir priminė po lietaus saulės apšviestus mirguliuojančius ąžuolo lapus. Jis smerkė Meleną, kad gimė privilegijuota, bet kartu ir žavėjosi jos pastangomis to nepabrėžti, ir, nepaisydamas visko, ją mylėjo. – Vadinasi, tu abejoji, ar esi vaiko tėvas, – Melena griebėsi lovos krašto. Freksas paėmė jai už kitos rankos ir padėjo atsikelti. – O gal tu klausi apskritai apie tėvystės esmę? – Ji stovėjo kaip didžiulė vaikščiojanti sala. Šliauždama durų link lėtai kaip sraigė, ji juokėsi iš šios minties. Jos kvatojimas atsklido net iš lauko, jam pradėjus rengtis dienos kovai. Freksas susišukavo barzdą ir sutepė plaukus aliejumi. Susisegė kauline ir žaliaminės odos sage ties sprandu, kad plaukai nekristų ant veido, nes šiandien jo išraiška turi būti įskaitoma iš toli, joje negali būti nieko nesuprantamo. Anglių dulkėmis jis pasitamsino antakius, skaistalais parausvino skruostus. Paryškino lūpas. Išvaizdus dvasininkas pritraukia daugiau atgailautojų. Melena švelniai plūduriavo po virtuvės kiemą. Ji judėjo ne taip kaip visos nėštukės, greičiau priminė pripūstą didelį balio23


P

i k t o j i

ną, velkantį juosteles per purvą. Vienoje rankoje ji nešėsi keptuvę, kitoje – keletą kiaušinių ir pluoštą česnakų laiškų. Ji panosėje murkė kažkokias trumpas daineles. Freksas stengėsi jos negirdėti. Tvirtai iki pat smakro susisagstęs tvarkingą mantiją, ant antblauzdžių susiraišiojęs sandalus, Freksas iš slaptavietės – kišenės po krūtine – išsitraukė draugo dvasininko iš Trijų Nudžiūvusių Medžių kaimo atsiųstą pranešimą. Paslėpė rudus lapus už juostos. Taip jis saugojo juos nuo žmonos, bijodamas, kad ir ji užsinorės eiti kartu ir pamatys visas linksmybes, jei bus smagu, arba ims drebėti, jei bus baisu. Kol Freksas giliai kvėpuodamas rengė savo plaučius dienos kalboms, Melena mediniu šaukštu išplakė kiaušinius ir supylė į keptuvę. Virš ežero sklido po karvių kaklais parištų varpelių aidas. Ji jo negirdėjo arba klausėsi kažko kito, kas buvo jos pačios viduje. Tai buvo garsas be melodijos – tarsi svajonių muzika, kurią atsimename ne dėl jos harmonijos paprastumo ar atlikimo, o dėl to, kad kažkodėl paliko gilų įspūdį. Melenai atrodė, kad jos viduje iš laimės niūniuoja vaikas. Ji buvo įsitikinusi, kad vaikas mėgs dainuoti. Melena girdėjo kambaryje vaikštant Freksą, pradedantį kalbėti, improvizuojantį, garsiai reiškiantį savo argumentus, vėl bandantį save įtikinti savo paties teisumu. Kaip ten sakoma toje eiliuotoje patarlėje, kurią prieš daugelį metų vaikystėje jai dainuodavo auklė? Gimęs iš ryto – Vargas, ne džiaugsmai; Popietės vaikas – Graudūs verksmai; Vakare gimęs – Laimės nepažinęs. Naktį kūdikis gimęs – Tokio pat likimo.

Bet ji tai prisiminė kaip linksmą pokštą. Juk vargas yra natūralus gyvenimo palydovas, bet mes vis tiek gimdome. 24


K

r a m t u k ų

Ž

e m ė

„Ne, – Melenos mintyse pasigirdo auklės balsas (kaip visada komentuojantis), – ne, ne, gražioji, mažoji, išlepinta akiplėša. Argi nežinai, kad mes susilaukiame vaikų tik tuomet, kai esame per daug jaunos suprasti, kaip negailestingai gali pasikeisti gyvenimas. Kai tik pajuntame to gyvenimo skonį, – mes, moterys, mokomės lėtai, – pasibjaurime viskuo ir nustojame gimdyti.“ „Tačiau vyrai nenurimsta, – paprieštaravo Melena, – jie gali tapti tėvais iki mirties.“ „Taip, mes – lėtos mokinės, – atkirto auklė. – Bet vyrai apskritai nieko neišmoksta.“ – Pusryčiai, – ūktelėjo Melena krėsdama kiaušinienę į medinę lėkštę. Jos sūnus nebus toks kelmas kaip daugelis vyrų. Ji įkvėps jį pasipriešinti vis didėjančiam vargui. – Dabar mūsų visuomenę yra apėmusi krizė, – deklaravo Freksas. Jis, kaip žmogus, smerkiantis žemiškus malonumus, valgė itin grakščiai. Melena mėgo stebėti jo pirštų ir šakutės judesius. Jai atrodė, kad po savo teisuolišku asketizmu jis tiesiog slepia lengvo gyvenimo geismą. – Kiekvieną dieną mūsų visuomenė patiria didžiulę krizę. – Ji lengvai kumštelėjo jį atsakydama taip, kaip tai daro vyrai. Mielas storulis – jis neišgirdo ironijos jos balse. – Mes esame kryžkelėje. Gresia stabmeldystė. Rizikuojame tradicinėmis vertybėmis. Tiesai atėjo sunkūs laikai, neliko dorybių. Jis niekada su ja tiek daug nekalbėjo, kiek rengdamasis pasisakyti prieš artėjantį prievartos ir magijos vaidinimą. Nors šis Freksą tiesiog stūmė į neviltį, dvasininkas, kitaip nei daugelis vyrų, sugebėjo išpešti iš to naudos savo veiklai. Melena gana sunkiai atsisėdo ant suoliuko. Jos galvoje be žodžių giedojo visas choras! Ar tai patiria visos besilaukiančios ir gimdančios? Ji norėtų to paklausti smalsių vietinių moterų, kurios sukiosis aplink ją šią popietę, droviai aptarinėdamos jos būklę. Bet ji neišdrįs. Juk jai nepavyktų atsikratyti savo žavaus akcento, kuris joms nepatinka, o kalba išduotų, kad ji neišmano svarbiausių dalykų. Freksas pastebėjo, kad Melena tyli. – Ar nepyksti, kad šiandien tave palieku? 25


P

i k t o j i

– Pykstu? – Ji kilstelėjo antakius, lyg anksčiau niekada taip nebūtų nutikę. – Istorija lėtai medinėmis kojomis slenka per mažus žmonių gyvenimus, – tarė Freksas, – ir tuo pat metu susilieja galingesnės išorinės jėgos. Vienu metu negal`i būti dviejose vietose. – Mūsų vaiko gyvenimas gali būti labai ypatingas. – Dabar ne laikas pyktis. Ar šiandien nori mane atitraukti nuo švento darbo? Mes akivaizdžiai susidūrėme su tikro blogio pavyzdžiu Nežymiajame Pakraštyje. Jei į tai nekreipčiau dėmesio, negalėčiau gyventi. – Freksas iš tikrųjų taip galvojo ir dėl tokio tvirtumo ji jį ir pamilo, bet, žinoma, dėl to paties ir nekentė. – Grėsmės nešėjai pasirodė, jie ir dar pasirodys, – Melena pabandė užbaigti šią temą. – O tavo sūnus gims vienintelį kartą, ir, manau, viskas įvyks šiandien. – Bus ir daugiau vaikų. Ji nusisuko, kad jis nematytų įniršio jos veide. Bet Melena negalėjo nuslėpti savo pasipiktinimo. Galbūt tai buvo moralinė silpnybė. ( Ji tikrai nepriklausė tai rūšiai moterų, kurios itin jaudintųsi dėl moralinių silpnybių; jos manymu, šeimai, kurioje vyras yra dvasininkas, pakanka religingumo.) Ji nenoromis nutilo. Freksas paragavo maisto. – Tai – nelabasis, – pabrėžtinai tarė Freksas. – Nelabasis jau netoli. – Nekalbėk tokių dalykų tą dieną, kai turėtų gimti tavo vaikas! – Kalbu apie pagundas Nežymiajame Pakraštyje! Ir tu, Melena, supranti, apie ką aš kalbu! – Žodžiai yra žodžiai ir tai, kas pasakyta, pasakyta! – atšovė ji. – Aš nereikalauju viso tavo dėmesio, Freksai, bet bent jau dalelės man tikrai reikia! – Ji su trenksmu metė keptuvę ant suolo, stovinčio prie trobelės sienos. – Puiku, – tarė jis, – o kodėl, tavo manymu, šiandien aš taip nusiteikęs? Kaip man įtikinti savo aveles nusisukti nuo stabmeldystės sambrūzdžio? Tikriausiai šiąnakt grįšiu sutrikęs, nes turėčiau išvysti išradingą reginį. Tu šiandien gali susilaukti vaiko, o man šiandien gali nepavykti, – tai sakydamas, jis atrodė išdidus; net ir nesėkmė siekiant aukštų moralinių tikslų jam teikė malo26


K

r a m t u k ų

Ž

e m ė

numą. Kaip galima tai lyginti su kūnu, krauju, netvarka ir triukšmu – viskuo, kas lydi gimdymą? Pagaliau jis atsistojo pasirengęs išeiti. Nuo ežero pūstelėjo gaivus vėjas, išsklaidydamas virtuvės garus. „Jie primena, – pamanė Melena, – vandens sūkurius, siaurėjančiomis spiralėmis garmančius į gelmę.“ – Laikykis, mano meile, – švelniai tarė Freksas, nors nuo galvos iki kojų atrodė griežtai oficialus. – Laimingo kelio, – atsiduso Melena. Kažkur pilvo apačioje niuksėjo vaikas ir jai vėl reikėjo skubėti į tualetą. – Aš galvosiu apie tave – mano tvirtybe, mano šarve. Ir saugokis, kad tavęs nenužudytų. – Teišsipildo Bevardžio Dievo valia, – tarė Freksas. – Ir mano valia, – šventvagiškai pridūrė ji. – Norėk to, dėl ko verta stengtis, – atsakė jis. Dabar jis buvo dvasininkas, o ji nusidėjėlė, – kaip tik toks bendravimas jai ir nepatiko. – Iki, – tarė ji ir, užuot stovėjusi ir mojavusi jam, keliaujančiam į Nežymųjį Pakraštį, nuėjo į smirdančią lauko išvietę ir pajuto palengvėjimą.

27


P

i k t o j i

Laiko Drakono laikrodis

F 

reksas jaudinosi dėl Melenos labiau, nei ji galėjo numanyti. Jis stabtelėjo ties pirmąja žvejų trobele ir stovėdamas tarpduryje pasikalbėjo su jos šeimininku. Gal galėtų viena ar dvi moterys praleisti dieną ir, jei prireiktų, naktį su Melena? Būtų labai didelė malonė. Žvejys sutiko. Freksas linktelėjo iš dėkingumo, be žodžių pripažindamas, kad Melena nėra labai mėgstama šiose apylinkėse. Eidamas tolyn pro Blogąjį Vandenį Nežymiojo Pakraščio link, jis stabtelėjo prie nuvirtusio medžio ir išsitraukė iš už juostos du laiškus. Jų autorius buvo tolimas Frekso giminaitis, taip pat dvasininkas. Prieš kelias savaites pusbrolis gaišo savo laiką ir eikvodamas brangų rašalą aprašė tai, kas vadinama Laiko Drakono laikrodžiu. Freksas, ruošdamasis šiandienos šventajai misijai, dar kartą perskaitė apie stabmeldišką laikrodį. Rašau skubėdamas, broli Freksparai, kol mano įspūdžiai dar neišbluko. Laiko Drakono laikrodis yra įtaisytas vežime ir užkeltas labai aukštai, žirafos ūgio aukštyje. Tai – svyruojanti, nepritvirtinta teatro scena su nišomis ir mechaniškai judinamais skliautais visose keturiose pusėse. Ant lygių lubų įtaisytas mechaniškai judantis drakonas. Jis aptrauktas žalios spalvos oda, puikuojasi sidabro spalvos nagais, ryškiai raudonų brangakmenių akimis. Jo oda sudaryta iš šimtų viena kitą dengiančių varinių, bronzi28


P

i k t o j i

senmergę tetą, prisikėlusią iš kapo, panaši į senamadišką Karvę. Viską iškenčiau tik dėl jūsų, kad galėčiau papasakoti, kitaip bū­ čiau numirusi vietoje iš juoko. Viso to buvo per daug! – Vargšele, kiek tu iškentei bendraudama su panašia į žiogą kaimynaite! – nuoširdžiai tarė Fenė, tvirtai spausdama Galindai ranką. – Tu per gera!

3

V 

ieną vakarą – pirmą snieguotą vakarą – buvo surengtas po­ ezijos vakarėlis. Į jį buvo pakviesti ir vaikinai iš Trijų Kara­ lienių ir Ozmos Bokšto. Galinda išsitraukė vyšnių spalvos šilkinę suknelę su derančiu prie jos šaliu, laivutėmis ir šeimos relikvija – vėduokle iš Tarpeklio, išpiešta paparčių ir feniksų motyvais. Ji at­ ėjo anksčiau, kad užsiimtų odinį krėslą, kuriame gražiai atrodytų su savo drabužiais, ir pasistatė jį prie knygų lentynos, kad biblio­ tekos žvakių šviesa lengvai kristų ant jos. Kitos mergaitės – ne vien naujokės, bet ir sofistės, vyriausiosios – šnibždėdamosi tyliai įėjo ir įsitaisė ant sofų bei fotelių gražiausioje Kreigo universite­ to svetainėje. Atvykę vaikinai truputį nuvylė – jų nebuvo daug, atrodė arba kažko išsigandę, arba kikeno tarpusavyje. Vėliau at­ vyko ir dėstytojai, daktarai, ne vien Gyvūnai iš Kreigo universi­ teto, bet ir vaikinams dėstantys profesoriai. Mergaitės nudžiugo, kad pasipuošė, nes, nors vaikinai buvo spuoguoti nebrendylos, jų profesoriai atrodė solidūs ir žavingai šypsojosi. Atėjo net keletas prižiūrėtojų, jos atsisėdo už širmos, salės ga­ le. Galindą kone užliūliavo vis greitėjantis jų virbalų tarškėjimas. Ji žinojo, kad ir prižiūrėtoja Nagė bus ten. Dvigubos durys svetainės gale atsivėrė, pasirodė mažas bron­ zinis mechaninis tarnas, kurį Galinda jau matė Kreigo universite­ te. Šiai progai jis buvo specialiai paruoštas patarnauti, dar jautėsi aštrus nušveisto metalo kvapas. Ponia Moriblė, rūsti ir įspūdin­ gai atrodanti su anglių juodumo apsiaustu, kuriam leido nukris­ ti ant grindų (tas padaras jį pakėlė ir padėjo ant sofos), nusilen­ kė. Jos suknelė buvo ugninės oranžinės spalvos, visa nusagstyta 108


T

a r p e k l i s

ežero kriauklelėmis. Galindą tai sužavėjo. Kur kas saldesniu nei visada balsu ponia Moriblė pasveikino svečius ir pradėjo vakarą mandagiais patarimais bei mintimis apie poeziją ir auklėjamąjį jos poveikį. Toliau ji kalbėjo apie naują poezijos formą, išjudinusią visus salonus ir Šizo poezijos būrelius. – Ji pavadinta Slopinimu, – tarė ponia Moriblė, direktoriška šypsena parodydama nepriekaištingus dantis. – Slopinimas yra trumpa, darną aukštinanti poema. Ją sudaro trylika trumpų ei­ lučių ir nesurimuota išvados eilutė. Poemos vertę sudaro įdomus kontrastas tarp rimuotų argumentų ir apibendrinančios pastabos. Kartais jie vienas kitam prieštarauja, bet visada nušviečia ir, kaip visa poezija, šlovina gyvenimą. – Ji spindėjo kaip švyturys rūke. – Slopinimas, ypač šiandien, mums gali būti kaip raminamieji nuo nepalankių permainų vėjo iš šalies sostinės. Vaikinai atrodė bent jau susidomėję, visi profesoriai pritaria­ mai linksėjo, o tuo metu Galinda tikrai galėjo pasakyti, kad nė viena studentė mergina net nenutuokia, apie kokių permainų vė­ jus paisto ponia Moriblė. Trečiakursė mergina išklerusiu klavišiniu instrumentu sugrojo keletą akordų, o svečiai atsikrenkštė ir pasirengė klausytis. Galin­ da pastebėjo salės gale pasirodžiusią Elfabą, apsirengusią įprastine raudona laisvo kirpimo suknele, galvą apsigobusią skara ir nešiną dviem knygomis po pažasčia. Ji atsisėdo į paskutinę likusią laisvą kėdę ir atsikando obuolio kaip tik tuo metu, kai ponia Moriblė dramatiškai giliai įkvėpė pradėdama deklamuoti. Dainuokim himną teisingumo. Rytojun žvelkim, žmonės paprasti. Pažanga dėkingume teslypi. Taisykles kurdami, mes būsime teisingi ir griežti. Išaukštinkime paprastą Gėrį, Broliai ir seserys mieli, Dabar mes švenčiame jo valdžią. Brolija ir seserija, Vieningai ženkime į priekį. 109


P

i k t o j i

Ir apribokim laisvės blogybes. Nėra paslaptingesnio nieko Už kilnią jėgą, Sutramdančią žiaurybes. Siekdamas rykštės, pamąstyk apie vaiką.

Ponia Moriblė palenkė galvą, parodydama, kad jau baigė. Salė sušurmuliavo. Galinda, kuri apie poeziją neką tenutuokė, pamanė, kad galbūt tai buvo priimtinas būdas įvertinti eiles. Ji kažką su­ murmėjo Šenšenai, kuri sėdėjo jai už nugaros ir atrodė kažkokia išpurtusi. Vaškas nuo žvakės jau kone lašėjo ant Šenšenos baltos, pečius dengiančios šilkinės suknelės su plono citrinų spalvos au­ deklo šleifu, bet Galinda nusprendė, kad turtinga Šenšenos šeima įstengs nupirkti jai naujų apdarų, tad jos neperspėjo. – Kitas, – kalbėjo ponia Moriblė. – Kitas Slopinimo pos­ melis. Salė tilo, bet šiek tiek sunkiau. Deja! Nepadorumas bus Pamaldumui giljotina. Visuomenę reik gydyti, Neleiskite sau persisotint Džiaugsmu, linksmybėmis nepadoriom. Rinkitės protingą saikingumą. Elkitės, lyg kreiptųsi į jus dievybė, Apgaubta paslaptimi, Pašlovinkite ją džiugiai. Te ypatinga jūs istorija Bus paremta veikla seserijos, Kurios dorybės bus jums pavyzdys. Ir socialinės gerovės taip daugės. Gyvūnai turi būti matomi, o ne išklausomi.

Vėl pasigirdo burbėjimas, bet dabar kitoks, nepritariantis. Dak­ taras Dilamondas prieštaraudamas sumykė ir, treptelėjęs skelta kanopa į grindis, tarė: 110


T

a r p e k l i s

– Na, bet tai ne poezija, o propaganda, ir iš viso – begėdiška ir nemokšiška propaganda. Elfaba nedrąsiai pasislinko į Galindos pusę su savo kėde ir trinktelėjusi pastatė ją tarp Galindos ir Šenšenos. Paskui Elfaba kaulėtu užpakaliu šleptelėjo ant krėslo ir pasilenkusi prie Galin­ dos paklausė: – Ką tu manai apie tai? Tai buvo pirmas kartas, kai Elfaba kreipėsi į ją viešumoje. Koks pažeminimas! – Nežinau, – žiūrėdama į priešingą pusę, vos girdimai atsa­ kė Galinda. – Tai sumanu, ar ne? – tarė Elfaba. – Kalbu apie paskutinę eilutę, kai iš tos įmantrios kalbos sunku suprasti, kam tai taiko­ ma – gyvūnams ar Gyvūnams. Nekeista, kad Dilamondas įsiutęs. Taip ir buvo. Daktaras Dilamondas apsidairė aplink, lyg ban­ dydamas sutelkti opoziciją. – Aš apstulbęs, apstulbęs, – tarė jis. – Be galo sukrėstas, – pa­ sitaisė ir iškaukšėjo iš salės. Profesorius Lenksas, komisijos narys, dėstantis matematiką Šernas, taip pat išėjo ir, nenorėdamas užlipti ant panelės Milos geltonų nėrinių šleifo, netyčia nuvertė antikinę paauksuotą indaują. Ponas Miko, istoriją dėstantis Beždžionius, liūdnas sėdėjo šešėliuose, per daug sutrikęs ir negalįs nė pajudėti. – Na, – keldama toną tarė ponia Moriblė, – tikroji poezija gali ir užgauti. Tai – šventa meno teisė. – Man atrodo, kad ji kuoktelėjo, – tarė Elfaba. Galinda pasi­ juto siaubingai. Kas bus, jei bent vienas spuoguotas vaikinas matė, kad Elfaba jai kažką šnibždėjo! Viešumoje ji jau niekada nebega­ lėtų pakelti galvos. Jos gyvenimas jau sužlugdytas. – Ššš, aš klausausi, mėgaujuosi poezija, – rūsčiai tarė Galinda. – Nekalbėk su manimi, nes gadini man visą vakarą. Elfaba pasitraukė, baigė valgyti savo obuolį, ir abi toliau klausė­ si. Po kiekvieno posmo niurnėjimas ir ūžesys vis smarkėjo, vaikinai ir merginos, šiek tiek atsipalaidavę, pradėjo dairytis vieni į kitus. Kai nuskambėjo paskutinis Slopinimo posmelis (pasibaigian­ tis paslaptingu aforizmu „Ragana vienu moju išgelbsti devynetą“), ponia Moriblė po padrikų plojimų nulipo nuo scenos. Ji nurodė 111


P

i k t o j i

savo bronziniam tarnui patiekti svečiams arbatos, paskui leido pasivaišinti merginoms, o dar vėliau – ir prižiūrėtojoms. Šnarė­ dama šilkais ir skimbčiodama ežero kriauklelėmis, ji iš vyrų pro­ fesorių bei keleto drąsesnių vaikinų susilaukė komplimentų ir tie­ siog maldavo jų prisėsti šalia, kad galėtų pasimėgauti liaupsėmis. – Prašau sakyti tiesą. Buvau per daug dramatiška, ar ne? Tai mano bėda. Mane kvietė scena, bet savo gyvenimą paskyriau rū­ pinimuisi merginomis. – Droviai nuleidusi blakstienas klau˜sė, kaip jos prievarta nusičiupti klausytojai kažką murma vangiai protestuodami. Galinda vis dar bandė atsikratyti gėdingos Elfabos kompani­ jos, o ši vis dar kalbėjo apie Slopinimus, ką jie reiškia ir apskritai kokia iš to nauda. – Ką aš žinau? Ką iš viso galim žinoti, mes juk pirmakursės, pameni? – tarė Galinda, ilgesingai šnairuodama į tą pusę, kur Fe­ nė, Mila ir Šenšena keliems pasigautiems vaikinams siūlė citrinos griežinėlių į arbatą. – Na, manau, tavo nuomonė būtų tokia pat teisinga kaip ir jos, – tarė Elfaba. – Tai tikroji meno galia, manau. Priversti ne įžeidinėti, o išprovokuoti mąstyti. Antraip – ko stengtis? Prie jų priėjo vaikinas. Galinda pagalvojo, kad nelabai yra į ką žiūrėti, tačiau tuo metu bet kuris vaikinas buvo geresnis už žalią siurbėlę pašonėje. – Kaip sekasi? – nelaukdama, kol jis pats išdrįs, paklausė Ga­ linda. – Malonu su tavimi susipažinti. Tu tikriausiai, leisk pagal­ voti, iš… – Na, aš iš Brisko koledžo, – tarė jis. – Bet iš tikrųjų gimiau Kramtukų Žemėje, manau, tai matyti. Ir ji matė, nes vaikinas vos siekė jos petį. Nors ir visai neblogas. Atsainiai sušukuoti – lyg ištaršyti medvilniniai verpalai – geltoni plaukai, plati šypsena, geriau sudėtas nei kiti. Jo vilkima vakarinė tunika provincialiai mėlyna, bet su sidabriniais taškeliais, išsiuvi­ nėtais per visą drabužį. Jis atrodė tvarkingai ir labai gražiai. Ba­ tai nuvalyti, stovėjo šiek tiek prasižergęs, pėdas pakreipęs į šonus. – Štai kas man patinka, – tarė Galinda, – susitikimai su nepa­ žįstamaisiais. Tai didžiausias Šizo privalumas. Aš iš Tarpeklio. – 112


T

a r p e k l i s

Ji vos susivaldė nepridėjusi žinoma, nes tikėjo, kad tai akivaizdu iš jos drabužių. Kramtukų Žemės panelės įpratusios rengtis ku­ kliau, todėl Šize jas dažnai per klaidą palaikydavo tarnaitėmis. – Na, tada sveika, malonu, – tarė vaikinas. – Aš – ponaitis Bokas. – Panelė Galinda iš Arduenų giminės Aukštumose. – O tu? – paklausė Bokas, pasisukdamas į Elfabą. – Kas tu? – Aš jau išeinu, – atsakė ji. – Saldžių sapnų visiems. – Prašau, neišeik, – tarė Bokas. – Spėju, kad tave pažįstu. – Tikrai ne, – atrėžė Elfaba, bet stabtelėjo, atsisuko. – Iš kur galėtum mane pažinoti? – Tu – panelė Elfė, ar ne? – Panelė Elfė! – prunkštelėjo Galinda. – Kaip žavinga! – Iš kur žinai, kas aš? – paklausė Elfaba. – Ponaitis Bokas iš Kramtukų Žemės? Aš tokio nepažįstu. – Kai buvai dar labai mažutė, mes kartu žaisdavome, – atsakė Bokas. – Mano tėtis buvo tavo gimtojo kaimelio seniūnas. Ma­ nau, kad tu gimei Nežymiajame Pakraštyje, ar ne? Tu – unionistų dvasininko duktė, deja, pamiršau jo vardą. – Freksas, – pasakė Elfaba, atsargiai žvairuodama į jį. – Taip, dievobaimingasis Freksparas! – pritarė Bokas. – Bū­ tent. Žinai, jie dar iki šiol jį mini, ir tavo mamą, ir tą naktį, kai į Nežymiojo Pakraščio kaimą atkeliavo Laiko Drakono laikro­ dis. Man tada buvo gal dveji ar treji metai, kai jie mane pasiėmė kartu pažiūrėti, bet neką teprisimenu. Tikrai pamenu, kad kartu žaidėme, kai dar bėgiojau su trumpikėmis. Ar pameni Gonetę? Ta moteris mus prižiūrėjo. O Bifį? Jis – mano tėtis. Ar pameni Nežymiojo Pakraščio gyventojus? – Tai vien tik migloti prisiminimai, – atsakė Elfaba. – Leisk, verčiau papasakosiu, kas nutiko tavo gyvenime dar prieš tau viską atsimenant. Tu gimei varle. (Tai nebuvo malonu, nes Bokas sa­ vo išvaizda truputį priminė amfibiją.) Tu buvai paaukotas Laiko Drakono laikrodžiui ir virtai berniuku. Bet savo vestuvių naktį, kai tavo žmona išskės kojas, vėl virsi buožgalviu ir… – Panele Elfaba! – suriko Galinda ir, slėpdama susigėdusį vei­ dą, išskleidė vėduoklę, sumosavo. – Ką tu kalbi?! 113


P

i k t o j i

– O taip, aš neturėjau vaikystės, – tęsė Elfaba. – Tad galite sakyti viską, ką tik norite. Aš užaugau Keturnyčių Krašte su pel­ kės gyventojais. Kai einu, mano batai iki šiol žliugsi nuo drėgmės. Vargu ar tu norėtum su manim kalbėtis. Plepėk su panele Galin­ da, ji daug labiau moka bendrauti svetainėse. O man jau laikas eiti, – Elfaba linktelėjo lyg palinkėdama geros nakties ir vos ne bėgte paspruko. – Kodėl ji taip kalba? – nė kiek nesumišęs, tik nustebęs pa­ klausė Bokas. – Žinoma, aš ją pamenu. Kiekgi ten gyvena žalių žmonių? – Tiesiog gali būti, – pamąstė Galinda, – kad jai nepatinka būti atpažintai dėl savo odos spalvos. Aš iš tikrųjų nežinau, bet, matyt, dėl to ji labai varžosi. – Ji turėtų žinoti, kad žmonės būtent tai ir prisimena. – Na, kiek man žinoma, nesuklydai ją apibūdindamas, – kal­ bėjo toliau Galinda. – Girdėjau, kad jos prosenelis buvo Tropas Šlovingasis iš Kolvinų Žemės Kietojo Lizdo. – Būtent tas, – pritarė Bokas. – Elfė. Niekada nemaniau, kad dar kada nors ją pamatysiu. – Ar norėtum dar arbatos? Pakviesiu patarnautoją, – ta­ rė Galinda. – Likime čia ir tu man papasakosi apie Kramtukų Žemę. Aš net degu iš smalsumo. – Ji patogiai atsirėmė į tinka­ mos spalvos krėslą ir pasitelkė visą savo žavesį. Bokas atsisėdo šalia ir krestelėjo galvą, lyg vis dar būtų suglumęs po Elfabos pasirodymo. Kai tą vakarą Galinda grįžo, Elfaba jau gulėjo lovoje, galvą užsi­ klojusi antklode, ir akivaizdžiai dirbtinai knarkė. Įsižeidusi Ga­ linda triukšmingai griuvo į patalus, nes ji jautėsi žaliosios mer­ gaitės atstumta. Visą kitą savaitę labai daug buvo kalbama apie Slopinimų vakarėlį. Daktaras Dilamondas pertraukė gamtotyros paskaitą norėdamas sužinoti savo studenčių nuomonę. Merginos nesuprato, kas gali būti bendra tarp gamtos mokslų ir poezijos, tad, išgirdusios tokį svarbų klausimą, tik tyliai sėdėjo. Galiausiai jis pratrūko: 114


T

a r p e k l i s

– Argi nė viena iš jūsų nemato sąsajų tarp ten išsakytų min­ čių ir to, kas vyksta Smaragdo mieste? Panelė Fenė, kuri tikrai nemanė mokanti už mokslus tam, kad ant jos kas nors šauktų, jam atrėžė: – Mes neturime nė menkiausio supratimo, kas vyksta Sma­ ragdo mieste! Baikit žaisti žaidimus su mumis, jei norite ką nors pasakyti, sakykite. Tik taip nebliaukite. Daktaras Dilamondas nusisuko į langą, rodos, bandydamas susivaldyti. Studentės užgniaužusios kvapą laukė, kas bus toliau. Tada Ožys atsisuko ir švelnesniu, nei visos tikėjosi, balsu papa­ sakojo, kad Ozo Burtininkas paskelbė Gyvūnų mobilumo ap­ ribojimus, kurie įsigaliojo prieš keletą savaičių. Tai reiškė ne tik Gyvūnų teisių apribojimą keliauti transportu, gyventi laikinuose būstuose ir gauti viešąjį aptarnavimą. Apribojimas buvo susijęs ir su profesija. Visiems paaugusiems Gyvūnams uždrausta gauti išsilavinimą, dirbti ar užsiimti profesine veikla viešajame sekto­ riuje. Kad užsidirbtų pragyvenimui, jie buvo varomi atgal į kai­ mus prie dirbamosios žemės. – Ką, jūsų manymu, ponia Moriblė turėjo galvoje Slopinimą baigdama žodžiais Gyvūnai turi būti matomi, o ne išklausomi? – tulžingai paklausė Ožys. – Na, ką gi, kiekvienas įsižeistų, – tarė Galinda. – Kalbu apie bet kurį Gyvūną. Bet tai nereiškia, kad, tarkime, jums dėl darbo kyla grėsmė, ar ne? Jūs gi vis dar mus mokote čia. – O kaip mano vaikai? O kaip mano mažyliai? – Jūs turite vaikų? Nežinojau, kad esate vedęs. Ožys užsimerkė. – Panele Galinda, aš nesu vedęs. Bet visko gali būti. Aš galiu vesti. O gal turiu dukterėčių ir sūnėnų. Jiems jau galbūt uždraudė studijuoti Šize, nes rašydami esą nenulaiko pieštuko. Kiek Gy­ vūnų jūs matėte šiame mokslo rojuje? – Tai buvo tiesa – nesima­ tė nė vieno. – Na, aš iš tikrųjų manau, kad tai baugina, – tarė Galinda. – Bet kam Ozo Burtininkui reikėjo taip daryti? – Na, tikrai, kodėl? – paklausė ir Ožys. – Aš rimtai klausiu. Tai svarbus dalykas. Aš nežinau atsakymo. 115


P

i k t o j i

– Aš taip pat nežinau. – Ožys grįžo ant pakylos, perkėlė iš vienos vietos į kitą keletą lapų, paskui iš žemesnės lentynos ištrau­ kė servetėlių ir išsipūtė nosį. – Tarpeklyje mano abi senelės buvo pieną duodančios Ožkos. Nepaisydamos savęs ir pasiaukojamai dirbdamos, jos pasamdė mokytoją, kad mane mokytų ir paruoštų egzaminams. Dabar jų pastangos eina perniek. – Bet jūs vis dar galite mokyti! – nekantriai pasakė Fenė. – Tai tik laikinai, mano brangioji, tik laikinai, – atsakė Ožys ir anksčiau nei priklauso paleido klasę. Galinda pasijuto stebinti Elfabą, kuri atrodė keista ir susimąsčiusi. Galindai paliekant klasę, Elfaba nuėjo ten, kur stovėjo raguotą galvą nuleidęs ir nuo neval­ domos raudos krūpčiojantis daktaras Dilamondas. Po keleto dienų ponia Moriblė skaitė paskaitą apie ankstyvuo­ sius himnus ir pagonių šlovinamąsias giesmes. Paskaitai baigian­ tis ji pasiteiravo, ar kas nors turi klausimų. Studenčių nuostabai, Elfaba išlindo iš įprastos vietos klasės gale ir kreipėsi į direktorę. – Ponia Morible, jums leidus, – pratarė Elfaba, – mes dar neturėjome progos aptarti praeitą savaitę svetainėje jūsų skaity­ tų Slopinimų. – Aptarkime, – kilniai, nors ir triukšmingai mostelėjusi apy­ rankėmis papuošta ranka, tarė ponia Moriblė. – Na, daktaras Dilamondas, rodos, mano, kad įvedus Gyvūnų mobilumo apribojimus yra apie ką diskutuoti. – Deja, daktaras Dilamondas, – atsakė ponia Moriblė, – yra tik daktaras. Jis – ne poetas. Be to, jis Ožys, ir aš galėčiau jūsų, mergaitės, paklausti, ar kada nors koks nors didis Ožys rašė sone­ tus ar balades? Deja, brangi panele Elfaba, daktaras Dilamondas nesupranta ironijos poezijoje. Gal norėtum visai klasei apibrėžti ironijos sąvoką? – Nemanau, kad sugebėčiau, ponia. – Pagal vieną iš apbrėžimų, ironija yra nesuderinamų dalykų sugretinimo menas. Tik reikia žinoti atstumą. Ironija suponuoja nešališkumą, dėl kurio nebuvimo, deja, kalbant apie Gyvūnų tei­ ses, daktarui Dilamondui turime atleisti. 116


T

a r p e k l i s

– Tad frazė, kuriai jis prieštaravo – Gyvūnai turi būti matomi, o ne išklausomi, – buvo ironiška? – studijuodama savo užrašus ir nepakeldama akių į ponią Moriblę, tęsė Elfaba. Galinda ir jos kla­ sės draugės buvo sužavėtos – akivaizdu, kad abi oponentės mielai būtų viena kitą sugniuždžiusios savo pykčio banga. – Kiekvienas gali pasirinkti, ar tai laikyti ironija, – atsakė po­ nia Moriblė. – Kaip jūs pasirenkate? – paklausė Elfaba. – Kaip įžūlu! – pasipiktino ponia Moriblė. – Na, aš nenoriu būti įžūli. Aš bandau suvokti. Jei jūs – jei kas nors – mano, kad teiginys teisingas, tada prieštaravimo tarp apibendrinimo ir prieš tai ėjusio nuobodaus teksto nėra. Tai – tik argumentas ir išvada, o ironijos čia nematau. – Tu daug ko nematai, panele Elfaba, – pasakė ponia Mori­ blė. – Tau reikėtų išmokti pabūti kieno nors už tave protinges­ nio vietoje ir pažvelgti iš jo pozicijos. Likti neišmanėle, būti savo menkų protinių gebėjimų įkaite, na, labai liūdna, kad taip elgiasi toks jaunas ir ryškus žmogus, – paskutinius žodžius ji tiesiog iš­ spjovė, o Galindai kažkodėl pasirodė, kad pastaroji pastaba buvo skirta Elfabos odos spalvai, mergina šiandien nuo pastangų viešai prabilti iš tikrųjų švytėjo. – Bet aš kaip tik ir bandžiau pabūti daktaro Dilamondo vie­ toje, – nepasiduodama atsakė Elfaba. – Dėl poetinių interpretacijų aš sutinku, tai tikrai gali būti tiesa. Gyvūnai neturi būti išklausomi, – atsakė ponia Moriblė. – Ar kalbate ironiškai? – paklausė Elfaba, atsisėdo užsiden­ gusi rankomis veidą ir per likusį paskaitos laiką nepakėlė akių.

4

P 

rasidėjus antrajam semestrui, Galinda vis dar buvo nepa­ tenkinta, kad turi gyventi viename kambaryje su Elfaba, tad pasiskundė poniai Moriblei. Bet direktorė neleido jokių susikei­ timų ar pakeitimų. 117


Piktoji. Piktosios Vakarų raganos gyvenimas ir laikai