VIRSELIS turėjau „Triumph Bonneville 650“. Ir vis svajojau apie geresnį. Kaltas „Easy Rider“ – nuo jo viskas ir prasidėjo. Pažvelgęs į mamą pridūrė: – Dar man visada labai patiko odiniai daiktai. – Eik sau, – nuraudo mama – labai stipriai nuraudo. O Rubė pagalvojo: jie atrodo dešimčia metų atjaunėję. – Čia turbūt vyriška menopauzė, – paerzino Rubė. Jai patikdavo savaitgaliais atvažiuoti pas tėvus, ji žinojo, kad ir jiems patinka, kai ji svečiuojasi, tačiau tėvai niekada nepriešta ravo, kai ji persikėlė gyventi į Londoną. O kam? Jau seniai buvo aišku, kad jie didžiuojasi tuo, kaip ji prasimano sau duonos, ir nė neketina pririšti dukros prie gimtinės. Mokė ją būti savarankišką ir visada tikėjo, kad ji kada nors vis tiek išskris iš namų. – Gal jau būtų laikas jam suaugti, – tarė mama ir praeida ma pro sofą pakedeno tėvui plaukus, o jis pastvėrė ją už riešo. Mama bandė ištraukti ranką, bet jis nepaleido, ir jie ėmė galynė tis krykštaudami lyg du maži vaikai. – Ech, jūs, – atsiduso Rubė. Pakilo nuo kėdės ir priėjusi abu apkabino, o tėvai įtraukė ją į savo karštą glėbį. Kaip norėtų ir ji šitaip elgtis – kaip jie. Gal net su Džeimsu. Ar su kuo kitu... Kitą dieną jis parodė jai motociklą – didelį, raudonai ir juodai dažytą. Ji stovėjo sunėrusi rankas ant krūtinės ir žiūrėjo, kaip tė vas jos garbei laksto su juo po gatvę iš vieno galo į kitą. – Jeigu nori, galiu pavėžėti, širdele, – pasiūlė jis. – Vairuotojo pažymėjimą turiu jau senų seniausiai. Rubė uždėjo ranką jam ant alkūnės. – Tėti, pažadėk, kad būsi atsargus, gerai? Jai visai nepatiko, kad jis laksto motociklu siauromis Vakarų Dorseto gatvelėmis. Ir dar su mama už nugaros. – Žinoma, būsiu atsargus, – tėvas pamerkė akį. – Manęs taip lengvai neatsikratysi, mergužėle.
{
20
}
*** Bet atsikratė. Rubė nurijo ašaras. Tikrai atsikratė. Giliai įkvėpė oro ir atidarė batų dėžę. Minkštas dovanų popierius ir kelios nuotraukos. Permetė akimis. Nė vieno pažįstamo veido. Kas jie tokie ir kodėl jie čia? Kaip žmonės – gan įdomūs. Paėmė vieną nuotrauką ir įdėmiai įsižiūrėjo. Viduržemio jūros paplūdimy kažkokia jauna porelė stovi atsirėmusi į oranžinių plytų vasarnamio sieną. Tolumoje matyti geltonas smėlis, žalsvai žydra jūra, keletas juodų uolų, raudonai ir baltai dryžuotas švyturys. Mergina vilki ilgą, laisvą, actekų raštais išmargintą suknelę plačiomis rankovėmis, jos plaukai ilgi ir šviesūs, o ji pati linksmai juokiasi. Rudaodis barzdotas vaiki nas juodais garbanotais plaukais laiko atsainiai uždėjęs ranką jai ant pečių. Rubė paėmė kitą nuotrauką. Vėl ta pati mergina – gal dvide šimt penkerių, o gal ir jaunesnė, – sėdi kažkokio įmantriai keisto namelio ant ratų kabinoje. Rubė šyptelėjo. Tarsi būtų sugrįžusi į septintą dešimtmetį, kai dar nė nebuvo gimusi, bet vis tiek regi nys atrodė malonus. Dar viena nuotrauka: grupelė jaunų hipių sėdi prie vandens ant akmenų, o kažkas – veikiausiai ta pati mer gina, bet ji per daug toli ir veido nematyti, – brązgina gitara. Vėl ta pati mergina prie jūros ant rankų laiko vaikelį. Kūdikį. Kažkas – turbūt sielvartas – užgniaužė Rubei gerklę. Mama niekada nebepamatys Rubės su kūdikiu ant rankų. Ji jau niekada nebus močiutė, o tėvas – senelis. Nebepamatys, kaip Rubė išteka, kaip susilaukia vaikų. Negalės ja didžiuotis, kai „Sunday“ priede pasirodys pirmasis jos straipsnis. Vietos baruose nebeišgirs jos saksofono koncertų, paįvairinamų savos kūrybos dainomis ar
{
21
}
garsiomis džiazo melodijomis, kurias taip mėgo tėvai, – bet, tiesą pasakius, kai Rubė persikėlė į Londoną, koncertavo labai mažai, muzikinę kūrybą visai apleido. Ir apskritai jie jau nebepamatys, kaip susiklostys jos gyvenimas. Rubė vėl nurijo ašaras. Padėjo nuotraukas ant grindų šalia savęs ir ėmė apžiūrinėti kitus daiktus. Dėžės kampe ant dugno gulėjo gniužulėlis dovanų popieriaus. Išvyniojo. Iš jo iškrito vė rinėlis spalvotų meilės karoliukų. Rubė pavartė juos tarp pirštų. Tokius mėgo nešioti septintam ar aštuntam dešimtmety. Tokius... Rubė nuo grindų pakėlė nuotraukas. Lygiai tokius karoliukus segi ir šita mergina. Vėrinys jau senas, sudūlėjęs, trapus. Gal čia tas pats daiktas. Rubė atsargiai išvyniojo dėžės apačioje gulėjusį kitą popie riaus gniužulą ir jame rado nedidelę nertą baltą kepurytę – tokią mažą, kad tiktų tik... Rubė susiraukė. Kūdikiui. Išėmė iš popie riaus – ji buvo minkštutėlė – ir padėjo šalia karoliukų. Tada išvy niojo paskutinį gniužulą. Gabalėlis pilko plastiko. Plektras. Lygiai toks pat, kokiu ji brauko savo gitaros stygas. Bet kodėl batų dėžė je atsidūrė plektras? Pažvelgė į krūvelę palaidų, tarpusavy niekuo nesusijusių daiktų. Kokio galo šie daiktai atsidūrė batų dėžėje tėvų spintoje? – Svetainėje ant stalo palikau šūsnį popierių, – lipdama laip tais pareiškė Mela. – Gal norėsi užmesti į juos akį. Jeigu atvirai, tai seniausiai turėjai juos peržiūrėti. Rubė pakėlė į ją akis. Mela stovėjo tarpduryje. – Gerai, – pasakė draugei. – Radai ką nors įdomaus? – Ai... Kažkokią batų dėžę su keliais daiktais. – Ir tie daiktai ne batai?
{
22
}
Mela prisėdo ant lovos ir Rubė parodė jai nuotraukas, meilės karoliukus, plektrą ir baltą, vąšeliu nertą kūdikio kepuraitę. – Ką galėtum apie juos pasakyti? – paklausė. Mela paėmė merginos su kūdikiu ant rankų nuotrauką. – Greičiausiai visa tai priklauso jai. – Ko gero. Bet kas ji tokia? – Tu jos nepažįsti? – Aš nepažįstu nė vieno iš jų. Nepamenu, kad mama ar tėtis būtų pasakoję apie kurį nors. Mela patraukė pečiais. – Gal tavo mama saugojo šituos daiktus kieno nors paprašyta? – Gal. Bet kieno? – Et, čia niekis. Pamatytum, kokių daiktų galima rasti mano spintoj, – tarė Mela ir dirstelėjo į laikroduką. – Na, man jau me tas, mieloji. Šiandien vakarienės ateina Stiuarto mama. O aš dar nė į parduotuvę nesubėgiojau. Rubė nusijuokė. Kaip būtų gera, pagalvojo ji, vėl drauge leisti laiką su Mela ir Stiuartu ar kitais senais draugais, su kuriais bend ravo prieš išvykdama į Londoną. Šiuo metu jai kaip tik to reikia. Gal iš tiesų tie daiktai – niekis, bet ji vis tiek sudėjo juos atgal į batų dėžę ir nunešė į krūvą, skirtą pasilikti. Jeigu kada nors pri reiktų. Jeigu kartais – dėl nežinia kokios priežasties – tėvai būtų norėję, kad ji tuos daiktus aptiktų. Vakare Rubė grįžo į savo kambarį, kuris net ir išvažiavus vis dar priklausė jai. Viena iš jos senų gitarų tebestovėjo atremta į komodą – paliko ją čia, nes nusipirko naują, kurią ir išsivežė į Londoną, o šitą galėtų brązginti parvažiavusi pas tėvus. Juk
{
23
}
nežinai, kada galvoje gims nauja daina ir užsimanysi sugroti keletą akordų. Rubė paėmė gitarą, atsisėdo ant lovos, kaip darydavo vai kystėje, pakreipė į šoną galvą, kad geriau girdėtų, ir iš karto ėmė derinti stygas. Va taip jau geriau. Paskui padėjo gitarą į šalį ir iš futliaro išsiėmė saksofoną. Buvo sunku vežtis jį traukiniu, bet juk negalėjo instrumento palikti namie. Jeigu kiltų gaisras, pirmiausia šoktų gelbėti jo, nes neįsivaizdavo savo gyvenimo be saksofono – tai tarsi trečia ranka. Ar ir vėl tas jausmas sugrįš? Susipažinusi su Džeimsu, atsikėlusi gyventi į Londoną ir nutraukusi ryšius su grojančių kolegų grupe, muzikinėje karjeroje ji padarė pertrauką. Bet gal čia, Praidheivene, vėl galės prisidėti prie senųjų muzikan tų? Vėl koncertuoti Džiazo kavinėje? Kodėl gi ne? Rubė pirštais palietė žvilgančius saksofono klavišus, ir instru mentas tingiai atgijo. Kai pirmą kartą paėmė jį į rankas ir pradėjo groti, vos įstengė nulaikyti. O jį papūtus pirmasis garsas priminė beviltišką cypimą. – Ar namuose pelių atsirado? – kilstelėjęs antakį tuokart pa klausė tėvas. Vis dėlto... Tai buvo jos didžioji aistra. Galvon toptelėjo naujos dainos eilutė ir ji užsirašė ją į blokno tą, gulėjusį ant spintelės prie lovos. Mama buvo laimingas žmo gus, tiesa? Ji irgi mėgo bliuzą ir džiazą. Sukdamasi po namus – ruošdama valgį, tvarkydamasi ir piešdama – ji mėgo klausytis senųjų plokštelių ir kompaktinių diskų. Labiausiai mėgo liūdnas dainas. „Tavasis artumas“... Rubė atsiduso. Labai ilgėjosi mamos. Abiejų ilgėjosi. Net širdį veria. Norėjo juos apkabinti. Išgirsti tėvo juoką. Paklausyti motinos balso. Atsargiai padėjo saksofoną atgal į futliarą. – Norėčiau, kad mane taip liestum, – kartą mestelėjo jai Džeimsas.
{
24
}
Taip, bet saksofonas nieko neprašo mainais. Žinoma, jis irgi moka duoti. Geba atkartoti kiekvieną atodūsį, moka perteikti nuotaiką, jausmus, kuriuos Rubė bandydavo išreikšti. Gana pa tikimai. – Pavydi? – paerzino ji. Taip buvo jų draugystės pradžioje. Bet paskui ji nustojo er zinti ir liovėsi groti. – Aišku, pavydžiu, – nusijuokė jis. – Glaudi jį prie savęs taip arti. O kai jį puti, nuklysti nuo manęs kažin kur. Persikeli į kitą planetą. Teisybė. Saksofonas geba užgauti jautriausias sielos stygas. Verčia prisiminti tamsų naktinį klubą auštant rytui. Ar norėtų ten nueiti? Širdies gilumoje kažkas kuždėjo, kad taip, norėtų. Nors skausmas ir labai veria širdį. Būtų gerai atsidurti kitam pasau ly, pagalvojo Rubė. Užsimerkė ir pajuto galvoje gimstant naują dainą. Melodija tai garsėjo, tai tilo, ausyse skambėjo ritmas, pul savo tempas. Daina pamažu atgijo. Užrašyta eilutė susiliejo su melodija. Taip, pagalvojo ji, visai kitas pasaulis... Kartais tik šito jai ir reikėdavo. Po valandos ar dviejų Rubė nusileido į apačią išsivirti karšto šo kolado. Bet miego dar nesinorėjo, todėl ėmė vartyti krūvelėn su verstus popierius, kuriuos Mela buvo ištraukusi iš tėvų rašomojo stalo. Laiškai iš bankų ir komunalinių paslaugų įmonių. Praneši mai apie nekilnojamojo turto mokesčius ir perskaičiuotas palū kanas bei vietines rinkliavas. Visa tai jau pasenę. Negi negalima buvo išmesti lauk? Atvertė kartoninį dokumentų aplanką. Medi cininiai išrašai. Ir jos skiepų pasas. Irgi gerokai senstelėjęs. Akis užkliuvo už seno šeimos gydytojo laiško, ėmė jį skaityti. Šitam
{
25
}
aplanke veikiausiai galima rasti ko nors svarbaus. Nei tėvas, nei mama nebuvo iš tų, kurie mėgsta geležinę tvarką. Bet pala pala... Dar kartą pažvelgė į tekstą. Kas gi čia dabar? Ištiesė nugarą, sumirksėjo ir vėl ėmė skaityti. Remiantis apžiūrų ir tyrimų rezultatais... Šiuo dokumentu tvirtinama diagnozė: nepaaiškinamas nevaisingumas... Nevaisingumas? Jeigu norėtumėte pradėti mūsų siūlomą gydymą dėl nevaisingumo, prašome skambinti į priimamąjį ir užsirašyti pas gydytoją. Kas čia, po galais? Rubė pažiūrėjo į laiško datą. Išsiųstas likus septyniems mėnesiams iki jos gimimo. Gydytojo laišką perskaitė net kelis kartus. Bet vis tiek mintis ta pati. Likus septyniems mėnesiams iki jos gimimo, tėvams buvo pranešta, kad vienas iš jų yra nevaisingas ir jie negalės susilaukti vaikų. Nepaaiškinamas nevaisingumas. Kad ir kaip žiūrėtum, vis tiek kažkokia nesąmonė. Juk po septynių mėnesių mama pa gimdė Rubę. Rubė spoksojo įsmeigusi akis į pelėžirnius vazoje ant stalo. Na, argi ne taip?