VIRSELIS turėjau „Triumph Bonneville 650“. Ir vis svajojau apie geresnį. Kaltas „Easy Rider“ – nuo jo viskas ir prasidėjo. Pažvelgęs į mamą pridūrė: – Dar man visada labai patiko odiniai daiktai. – Eik sau, – nuraudo mama – labai stipriai nuraudo. O Rubė pagalvojo: jie atrodo dešimčia metų atjaunėję. – Čia turbūt vyriška menopauzė, – paerzino Rubė. Jai patikdavo savaitgaliais atvažiuoti pas tėvus, ji žinojo, kad ir jiems patinka, kai ji svečiuojasi, tačiau tėvai niekada nepriešta ravo, kai ji persikėlė gyventi į Londoną. O kam? Jau seniai buvo aišku, kad jie didžiuojasi tuo, kaip ji prasimano sau duonos, ir nė neketina pririšti dukros prie gimtinės. Mokė ją būti savarankišką ir visada tikėjo, kad ji kada nors vis tiek išskris iš namų. – Gal jau būtų laikas jam suaugti, – tarė mama ir praeida ma pro sofą pakedeno tėvui plaukus, o jis pastvėrė ją už riešo. Mama bandė ištraukti ranką, bet jis nepaleido, ir jie ėmė galynė tis krykštaudami lyg du maži vaikai. – Ech, jūs, – atsiduso Rubė. Pakilo nuo kėdės ir priėjusi abu apkabino, o tėvai įtraukė ją į savo karštą glėbį. Kaip norėtų ir ji šitaip elgtis – kaip jie. Gal net su Džeimsu. Ar su kuo kitu... Kitą dieną jis parodė jai motociklą – didelį, raudonai ir juodai dažytą. Ji stovėjo sunėrusi rankas ant krūtinės ir žiūrėjo, kaip tė vas jos garbei laksto su juo po gatvę iš vieno galo į kitą. – Jeigu nori, galiu pavėžėti, širdele, – pasiūlė jis. – Vairuotojo pažymėjimą turiu jau senų seniausiai. Rubė uždėjo ranką jam ant alkūnės. – Tėti, pažadėk, kad būsi atsargus, gerai? Jai visai nepatiko, kad jis laksto motociklu siauromis Vakarų Dorseto gatvelėmis. Ir dar su mama už nugaros. – Žinoma, būsiu atsargus, – tėvas pamerkė akį. – Manęs taip lengvai neatsikratysi, mergužėle.
{
20
}