26
Va n e s s a D i f f e n b au g h
ir Lunai jos nereikėjo, jiems reikėjo senelės. Kone penkiolika metų Marija Elena augino savo anūkus, sūpavo mažus ilgomis neramiomis naktimis, o kai Letės krūtyse baigėsi pienas, maitino juos iš stiklinio buteliuko, mokė sėdėti, stotis, vaikščioti ir kalbėti. Jei Letė grįš namo viena, jie susikrims, o gal net išsigąs, ir, vos pagalvojus apie tai, rankos dar tvirčiau įsikibo į vairą ir koja stipriau paspaudė greičio pedalą. Ūmai Marija Elena krūptelėjo. Letė žvilgtelėjo ton pusėn, kur žiūrėjo mama – į ilgą, ryškiai išdažytą tvorą, išdygusią šalia kelio. Viena šalia kitos ten buvo sukrautos karsto formos dėžės, ant šonų įspausti tamsiai raudoni numeriai: 2001: 371; 2003:390; ir taip iki pat 2012 metų. Jie mirė, kirsdami sieną. – Nežiūrėk, – greitai pratarė Letė. Suspausta širdimi išsitraukė pasą iš pirštinių dėtuvės ir įsikišo tarp džinsų, ir kai aštrūs kraštai įsirėmė į pilvą, pasijuto ramiau. – Tėčiui viskas gerai. – Negerai, kitaip jau būtų grįžęs namo, – atsakė Marija Elena. Paskui patylėjusi pridūrė: – Kodėl jis net nepaskambino? Letė irgi galvojo tą patį. Nuo to laiko, kai prieš penkerius metus po audros nugriuvo telefono stulpai, jų pastatuose nebebuvo telefonų ryšio, bet jis galėjo skambinti į mobilųjį telefoną, arba į darbą, arba palikti žinutę sekretorei Alekso ir Lunos mokykloje. – Gal pamiršo mano numerį, – sakė ji. – O gal nebeturi pinigų. – Jeigu jis gyvas, nudirsiu jam kailį. Privertė palikti mano mažylius. Mano mažylius. Letė pajuto, kaip šie žodžiai smogė jai visu sunkumu – na, štai, mama pati tai patvirtino. Iš tiesų Aleksas su Luna buvo Marijos Elenos mažyliai, o ji juos paliko.