26
Va n e s s a D i f f e n b au g h
ir Lunai jos nereikėjo, jiems reikėjo senelės. Kone penkiolika metų Marija Elena augino savo anūkus, sūpavo mažus ilgomis neramiomis naktimis, o kai Letės krūtyse baigėsi pienas, maitino juos iš stiklinio buteliuko, mokė sėdėti, stotis, vaikščioti ir kalbėti. Jei Letė grįš namo viena, jie susikrims, o gal net išsigąs, ir, vos pagalvojus apie tai, rankos dar tvirčiau įsikibo į vairą ir koja stipriau paspaudė greičio pedalą. Ūmai Marija Elena krūptelėjo. Letė žvilgtelėjo ton pusėn, kur žiūrėjo mama – į ilgą, ryškiai išdažytą tvorą, išdygusią šalia kelio. Viena šalia kitos ten buvo sukrautos karsto formos dėžės, ant šonų įspausti tamsiai raudoni numeriai: 2001: 371; 2003:390; ir taip iki pat 2012 metų. Jie mirė, kirsdami sieną. – Nežiūrėk, – greitai pratarė Letė. Suspausta širdimi išsitraukė pasą iš pirštinių dėtuvės ir įsikišo tarp džinsų, ir kai aštrūs kraštai įsirėmė į pilvą, pasijuto ramiau. – Tėčiui viskas gerai. – Negerai, kitaip jau būtų grįžęs namo, – atsakė Marija Elena. Paskui patylėjusi pridūrė: – Kodėl jis net nepaskambino? Letė irgi galvojo tą patį. Nuo to laiko, kai prieš penkerius metus po audros nugriuvo telefono stulpai, jų pastatuose nebebuvo telefonų ryšio, bet jis galėjo skambinti į mobilųjį telefoną, arba į darbą, arba palikti žinutę sekretorei Alekso ir Lunos mokykloje. – Gal pamiršo mano numerį, – sakė ji. – O gal nebeturi pinigų. – Jeigu jis gyvas, nudirsiu jam kailį. Privertė palikti mano mažylius. Mano mažylius. Letė pajuto, kaip šie žodžiai smogė jai visu sunkumu – na, štai, mama pati tai patvirtino. Iš tiesų Aleksas su Luna buvo Marijos Elenos mažyliai, o ji juos paliko.
Pa k e lt i da n g ų
27
Letės mintys nuklydo atgalios į senus laikus... Kaipgi ten nutiko, kad Marija Elena tapo vaikams tikrąja mama... Aleksą Letė pasigimdė dar būdama paauglė, gyvenimas klojosi ne taip, kaip ji norėjo, tad nuoskaudas bandė skandinti alkoholyje. Beišore tokių merginų kaip ji buvo gyvas galas; kiekvieną vakarą, palikusios naujagimius namie, jos eidavo linksmintis, šokti, kad susigrąžintų buvusias formas. Marija Elena visada norėjo didelės šeimos, tačiau susilaukė tik vienos Letės. Ji nepriekaištavo dukrai, bet tik po metų pasisekė atgrasyt ją bastytis po barus. Kartą paslėpė jos mėgstamiausius aukštakulnius, atėmė lūpdažį, grėsmingai atsistojo tarpdury, ir Letė manė išgirsianti moralą apie motinystę, tačiau vietoj to Marija Elena įdavė jai švarią palaidinę, kruopščiai išlygintą sijoną ir pasakė: eik, susirask darbą. Enrikė tuomet buvo susižeidęs nugarą. Šeimoje buvo keturi žmonės, maža to, dar teko išlaikyti senelę ir begalę tetų, dėdžių, pusbrolių ir pusseserių, gyvenančių Meksikoje. Tėvas dirbti nebegalėjo, tad kažkas turėjo pelnyti šeimai duoną. Netikėtai Letė pajuto apmaudą – vis dėlto Aleksas buvo jos sūnus, bet tą jausmą greitai užgožė palengvėjimas. Ji nepažinojo savo vaikų; jau vien būdama tame pačiame kambaryje su mažutėliu, bejėgiu sūneliu, ji susinervindavo. Tad ji išėjo iš namų ir susirado darbą, paskui kitą, vėliau trečią, o Marija Elena triūsė namie. Ir taip viskas ėjosi penkiolika metų, ko gero, jie ir po senovei būtų taip gyvenę, jei Enrikė nebūtų išvažiavęs į Meksiką slaugyti merdinčios mamos ir negrįžęs. Kodėl gi jis negalėjo grįžti namo? Letė tyliai atsiduso. Prieš jam išvažiuojant, Marija Elena pasirūpino viskuo: nupirko autobuso bilietą į Moreliją, atidavė viso gyvenimo santaupas tam tipeliui, Beniui, kad šis išrūpintų Enrikei legalų įvažiavimą atgal į Jungtines Valstijas. Ji tiksliai nusakė Enrikei, kur ir kada susitikti su Beniu – tiek daug kartų kartojo, kad net Luna būtų galėjusi viską pasakyti.
28
Va n e s s a D i f f e n b au g h
Turbūt kažkas nutiko. Anądien Benis grįžo vienas. O pinigus grąžinti atsisakė. Ūmai Letė piktai trinktelėjo stabdžius. Prismaugta įsitempusio diržo, Marija Elena net aiktelėjo. – Ką darai? Ką ji darė? Jos tėvas galėjo būti nežinia kur, o vaikai namie vienui vieni. – Tikrai, – įsiutusi rėžė Letė. – Ką mes darome?! Kodėl mes čia atsidūrėm?! – Aš čia, nes mano vyrui reikia manęs, – atkirto Marija Elena. – Tik nesuprantu, ką tu čia veiki. Letė susmuko į sėdynę. Esu čia, nes nežinau, kaip pasirūpinti savo vaikais, – galvojo ji, – ir todėl, kad tai neteisinga – tikiesi, kad aš juos auginsiu, nors ištisus penkiolika metų man nereikėjo to daryt. Tačiau tik prikando liežuvį. Ilgai tylėjo, tada lėtai mostelėjo ton pusėn, kur matėsi sena, išgriuvusi tvora. – Nenoriu, kad ant tos tvoros atsirastų dar vienas numeris. Plynėje, priaugusioje kreivų kaktusų, pasibaigė seno apleisto geležinkelio bėgiai. Marija Elena atsiduso ir nieko neatsakė pykstančiai dukrai, juk jų dar laukė ilgas kelias.
Jos važiavo ir važiavo. Kai Letė, nebeturėdama jėgų vairuoti, įsukdavo į kviečių lauką ir griūdavo miegoti, ją kankindavo lėtai besikeičiantys sapnai, ir ji regėdavo, kas gali nutikti dviem jos vaikams, paliktiems bute vieniems: beriekiant duoną, nusprūsta peilis, nutrenkia elektra, jie iškrinta iš trečio aukšto pro atvirą langą, arba – dar klaikiau – į duris griežtai pasibeldžia Vaikų apsaugos tarnyba. „Neatidarykit“, – murmėjo ji per miegus, įsivaizduodama, kad pas juos braunasi persirengę vaikų pagrobėjai, o ne socialiniai darbuotojai. Galiausiai patekėjo saulė, tačiau, net ir prabudusi, Letė teberegėjo baisius vaizdus: štai jie ritasi nuo laiptų galvomis
Pa k e lt i da n g ų
29
žemyn, pirštai įstringa į pasiskolintų dviračių stipinus, ir visų klaikiausia: paplūdimys, vilioja žydras vanduo, po truputį semia kulkšnis, ūmai prasiveria gelmė, abu vienas paskui kitą prasmenga joje ir du mažus kūnelius nuplauna jūra. Ar jie bent moka plaukti? Kad ji žinotų... Po galais, kaipgi taip – juk buvo pirmūnė, mokėsi koledže, bet paskui, tiesa, ją išmetė, nes buvo dukart sulaikyta vairuojanti girta, – o dabar štai guli ant žemės, už tūkstančio mylių nuo savo vaikų, mama, kuri net nežino, ar jos vaikai moka plaukti?! Visa tai vyko pamažu, tačiau dabar atrodė, kad viskas nutiko iškart, tarsi po kokio tektoninio lūžio. Dangus virš jos pasislinko kairėn, paskui dešinėn, ir Letei pasirodė, kad deguonis nuteka nuo žemės krašto kaip vanduo, o jai, apsvaigusiai ir panikuojančiai, lemta nuskęsti perdžiūvusios žolės lauke. Staiga žydro dangaus fone pasirodė Marijos Elenos veidas. Ji atrodė labai susenusi. Visuomet kuo tvarkingiausiai sušukuoti plaukai dabar sulipę, ryto šviesoje išryškėjo rudi šlakai, kurių anksčiau Letė nebuvo pastebėjusi. – Galim važiuoti? Ji negalėjo. Neįstengė net atsistoti. – Man rodos, mums reikėtų apsisukti, – pratarė Letė. Reikėjo kažko imtis. Prieš kelias valandas, kai mama mašinoje miegojo, ji pabandė paskambinti Sarai, bet paaiškėjo, kad Meksikoje telefonas neveikia. – Tu tik nuvargusi. Kas be ko, Marija Elena turėjo omeny pagirias, bet garsiai to nesakė. Iš popierinio maišelio ištraukė bandelę su kremu, tokių ji visad prikepdavo, kai namie kas nors sunegaluodavo. Nebūtų Marija Elena – tik ji gali būti pasiruošus bet kam ir taip ilgai išlaikyti kišenėje bandelę. – Imk, – tarė, padėdama Letei atsistoti. – Mes jau beveik vietoje. Surasim jį, tada apsisuksim ir visi kartu važiuosim namo. Letė nusibraukė išsprūdusią sruogą už ausies ir pabandė įsivaizduoti. Tėvas turbūt stovi name, kur prabėgo jo vaikys-
30
Va n e s s a D i f f e n b au g h
tė, arba mažoje miestelio aikštėje, susirūpinęs, mat jo laukia pavojinga kelionė atgal į šiaurę. Kaip jam palengvės, išvydus, kad jos atvažiuoja parsivežti jo, ir sulig ta mintim Letę užplūdo jėgų banga. Reikėjo judėti toliau. Juk buvo visai netoli. Bet visai netoli reiškė, kad prieš akis dar aštuonios valandos kelio. Kai jos pradėjo važiuoti palei Marijos Elenos jaunystės vietas – avokadų sodus, citrinų giraites, kupolais nusagstytas bažnyčias ir miestelių aikštes, mama ėmė po truputį atsipalaiduoti ir vis giliau smigo į sėdynę. Karts nuo karto ką nors pasakydavo: Kažin ar Tija Chuanita išsigydė akis? Ko gero, pagaliau pamatysiu Kristinos dvynius, nors dabar jie jau bus suaugę. Letė, nepratardama nė žodžio, tik važiavo ten, kur paliepdavo mama. Iš 15-ojo greitkelio sukti į 15-ąjį D, paskui – į 5-ąjį, važiuoti per Gvadalacharą, Okotlaną, La Barką, sukti Zamoros, Zakapu ir Morelijos kryptimi. Ir kai jau buvo bepradedanti justi, kad neįstengs toliau nuvažiuoti nė mylios, išvydo apdulkėjusį, pasvirusį kelio ženklą. ORO DE HIDALGAS. IŠVAŽIAVIMAS – 19-ASIS C.
Espinosų šeimos namas buvo kur kas didesnis, nei aprėpė jos vaikiška vaizduotė: trijų aukštų, tinkuotas, iš visų pusių aplipęs vynuogėmis, aplink palėpių langus skleidėsi gražūs žiedai. Kadaise buvęs labai didingas, bet kai Letė nusekė paskui mamą takeliu toliau, išvydo, kad ankstesnio žavesio nelikę nė kvapo. Kieme aukštu mūru sužėlusios žolės; šešių pėdų dydžio šiukšlių ir baldų krūva šiaip ne taip prilaikė išpuvusią griūvančią tvorą. Kitapus namo baseinas, apie kurį tiek daug su liūdesiu pasakojo Enrikė, virtęs milžiniška tuščia kriaukle – vidaus sienos suskilinėjusios ir išblukusios. Marija Elena pravėrė sunkias laukujes duris. Viduje viskas buvo taip, kaip ir pasakojo Letės tėvas: platūs marmuriniai
Pa k e lt i da n g ų
31
laiptai, 20 a. 5 deš. atgabenti iš Italijos, vienoje pusėje įrėminti auksinių turėklų, vedė į antrą aukštą. Būdama maža, Letė negalėjo suvokti, kokia elegancija dvelkė namas, kaip erdvu ten buvo, ir štai dabar viskas atsiskleidė prieš jos akis. Ji žengė cementinėmis grindimis, kurios kadaise buvo uždengtos prabangiu kilimu, perbraukė pirštu židinio gipsą, ten, kur anksčiau būta marmuro. Pro valgomojo langą matėsi besidriekiančios citrinų giraitės, kurios akras po akro buvo kadaise išparduotos, ir ji prisiminė tėvo pasakojimus apie tuos laikus, kai baseinas buvo sklidinas vandens, berniukai iš kaimyninių kaimų pėdindavo čionai po kelias valandas, kad galėtų visą dieną plaukioti, ir net pernakvodavo soduose, kad kitą rytą vėl ateitų pasimaudyti. Visa tai buvo prieš karo pabaigą, o vėliau Letės senelio plunksnų mozaikų niekas nebepirko ir jas sunešė į palėpę, šeimai teko išparduoti viską, ką tik buvo įmanoma išgabenti iš namo. Toks tas nepastovus meno pasaulis, ir Enrikė sakė, kad plunksnos išėjo iš mados. Taigi jam neliko nieko kito, tik išvykti, vienintelis kadaise garsaus menininko vaikas su savo jauna žmona išvažiavo į šiaurę, pasekdamas draugų, kurie atkakliai ieškojo padienių darbų San Fransiske, pėdomis. Enrikė įsidarbino aplinkos tvarkymo įmonėje, uždirbdavo pakankamai pinigų, kad išlaikytų šeimą ir dar pasiųsdavo namo, – kol nesulinko nugara ir jo vieton teko stoti Letei. Daugybę metų ji nuolat siuntinėjo į Meksiką pinigų, bet, kaip matosi, nepakankamai, kad būtų galima išlaikyti tokius didžiulius namus. Letės mintis nutraukė garsus trenksmas. Atsisukusi ton pusėn, nužingsniavo per tuščią valgomąjį, paskui ilgu koridoriumi į virtuvę. Ir štai pagaliau išvydo jį, savo tėvą. Sėdėjo šalia žalių plunksnų šūsnies – ryškių ir alyvuogių spalvos, samanų atspalvio ir žalsvai geltonų. Stiklainiai, kuriuose jis rūšiavo plunksnas, buvo išrikiuoti ant stalo eilėmis, ir vienas nukrito žemėn. Marija Elena, pasilenkusi šalia jo, plikomis rankomis rinko stiklus.
32
Va n e s s a D i f f e n b au g h
– Viskas gerai? – paklausė Letė, žiūrėdama į tėvą. – Kur senelė? Keista buvo vadinti ją senele, nors ji ir buvo tikra jos senelė. Jiedvi niekad nematė viena kitos. Marija Elena pakėlė akis ir lėtai papurtė galvą. Linktelėjo galva virtuvės darbastalio pusėn, kur gulėjo vandeniu aptaškyta laikraščio iškarpa. Ten buvo jaunos senelės nuotrauka ir jos gyvenimo aprašas ispaniškai. Nekrologas, išspausdintas prieš savaitę. – Užjaučiu, – tarė Letė, žengdama per kambarį prie tėvo. Visur gulėjo plunksnos, ir ant stalo, ir ant suolo, ant grindų, krūvelės raudonų, oranžinių, geltonų – tarsi loveliai, pripilti dažų. Ji švelniai padėjo ranką jam ant peties. Enrikė linktelėjo, lyg ir norėjo kažką pasakyti, bet Marija Elena atsistojo su pilnomis rieškučiomis stiklų ir tarė: – Jis sako, kad nori čia pasilikti. Sužinoti viską per vieną akimirksnį – to buvo pernelyg daug: senelė mirusi, tėvas gyvas ir, rodos, sveikas, bet nenori grįžti namo. – Kaip tai? Juk negali jis vienas čia pasilikti. – Pasakyk jai, – Marija Elena paragino Enrikę. Letės tėvas nežiūrėjo į ją. Buvo įsmeigęs akis į Mariją Eleną. – Tu – mano gyvenimas, – tarė jis. – Tu – man viskas. Mama nužiūrinėjo jį. Netgi sulaukęs šešiasdešimt penkerių, jis atrodė gražus: lygi švariai nuskusta oda, žydros akys kaip vanduo švariame baseine, žvilgsnis, nuo kurio sunku atplėšti akis. Išmetusi į šiukšliadėžę stiklus, Marija Elena nustūmė šalin daiktus ir sunkiai klestelėjo šalia vyro. Letė žiūrėjo, kaip nesurūšiuotos plunksnos pabyra ant grindų. Galiausiai mama atsisuko į ją. – Jis nori, kad likčiau su juo. Stojo nejauki tyla, Letė nesuvokė, ką pasakė mama, tik paskiau jai toptelėjo. Šit kaip! Enrikė net neketino važiuoti į šiaurę – jis ir norėjo čia pasilikti. Kiek ji pamena, visados
Pa k e lt i da n g ų
33
norėjo sugrįžti į Meksiką ir pastaraisiais metais užsimindavo apie tai vis dažniau. Oro de Hidalgas buvo jo namai. Čia gyveno kartų kartos, visa plati giminė. Aplink miestelio aikštę stovėjo dvylika namų, ir net vienuolikoje tebegyveno Espinosos. Jau laikas, – sakydavo jis, rytais gerdamas kavą, manydamas, kad Letė tebemiega, bet ji girdėdavo. Marija Elena vis prieštaraudavo: O kaip Letė, kaip mano mažyliai be manęs, bet Enrikė atkirsdavo: Ji suaugusi. Jai mūsų nebereikia. Jis klydo. Letė tai žinojo, ir Marija Elena žinojo, bet tėvas buvo įsikandęs tos minties, ir dabar tai buvo aišku kaip dieną; motinai atgulus į patalą, pagaliau atsirado priežastis grįžti į Meksiką. Jis niekur neketino iš čia važiuoti. Na, gali sau pasilikti, jei taip nori, – galvojo Letė, bet Marijos Elenos negali prisirišti. Ne tam ji trenkėsi per visą žemyną, kad grįžtų be mamos. – Tu nepasiliksi, – pratarė ji, įbedusi į mamą akis. Marija Elena nieko neatsakė. – Jie galės mus aplankyti, – pasakė Enrikė. – Pripilsim į baseiną vandens. Marija Elena spoksojo į stalą. Letė žinojo, – jei galėtų, mama persipjautų širdį pusiau ir vieną dalelę nusiųstų į Kaliforniją, kad pasirūpintų savo dukra ir anūkais, kitą laikytų čia, kad likusias dienas praleistų su savo vyru. Bet ji negalėjo. Teko rinktis. Ir kai Letė sumojo, kad pirmą kartą gyvenime mama, ko gero, nepasirinks jos, tarsi žemė iš po kojų būtų išslydus. – Ne, ne, ne, – nenusileido Letė, – negali palikt manęs. Be tavęs aš neišsiversiu. – Jei neišsiversi, vadinasi, aš dėl to kalta. – Marija Elena pažvelgė į Enrikę, tarsi kaltindama, tarsi pripažindama jo tiesą. – Tavo tėvas mano, kad tai aš sugrioviau tau gyvenimą. – Tu – mano gyvenimas, – pertraukė Letė ir, tai ištarusi, suvokė, kad tik ką ir tėvas sakė tą patį, ir kaip graudžiai tie žodžiai nuskambėjo iš trisdešimt trejų metų moters lūpų.
34
Va n e s s a D i f f e n b au g h
Enrikė atsiduso ir pirmą kartą atsisuko į Letę. – Mažute, mažute... mažute, – švelniai pratarė jis. Jis vadino ją mažute tol, kol ji subrendo, tai buvo labai seniai. Letė kietai sučiaupė lūpas ir, pajutusi, kaip ašaros užtvindo akis, užsimerkė. – Tu pagimdei du nuostabius, puikius vaikus. Jie nusipelnė turėti mamą. – Tikrai? Barmenę, kuri neturi išsilavinimo ir du kartus buvo sučiupta girta prie vairo. Manai, kad to jie nusipelnė? – Nekalbėk taip, – įsiterpė Marija Elena. – Tai ne tu. Tu tokia niekad nebuvai. – Tai aš. Jiems reikia tavęs. Kambaryje stojo tyla. Marija Elena pažvelgė į Enrikę tokiu žvilgsniu, kad Letei, tai pamačius, visad suimdavo paširdžius, taip žiūrėti įmanoma gal tik bažnyčioje. Enrikė praskėtė rankas ir Marija Elena prigludo jam prie krūtinės. Letė pajuto – viskas baigta, ji nieko nepeš. Sunkiai atsidususi, galvojo, kaip dar įkalbėti mamą, ir ūmai šovė viena mintis – vaikai. – Jie visiškai vieni, – pasakė. – Vienut vienutėliai. Marija Elena atšlijo nuo Enrikės. – Ką pasakei?! Juk jie su Sara! – Ne, aš palikau juos vienus. Žiauru buvo taip sakyti, bet kas beliko. Marija Elena taip ir nustėro – atrodė, tarsi jai būtų išlupę vidurius ir sudėję ant stalo. Mama to nenusipelnė. Po visko, ką ji darė dėl anūkų, ir prieš septyniolika metų dėl Letės... Marija Elena visados buvo gera mama. Tuo metu, kai kiti Landingo vaikai šlamšdavo laiptinėse greitai paruošiamus makaronus ir trainiodavosi lauke iki vidurnakčio, o jų tėvai šlitinėdavo girti arba apsipūtę, Letė, sėdėdama virtuvėje prie stalo, valgė pozole*, karštas tortilijas ir miegoti visados eidavo laiku. Ji turėjo vis* Pozole – tradicinė meksikietiška sriuba, turėjusi ritualinę prasmę. Dažniausiai gaminama iš kiaulienos, kukurūzų kruopų, aitriųjų paprikų, svogūnų, česnakų, – red. past.
Pa k e lt i da n g ų
35
ką, ko reikėjo. O kad dar paauglė pasigimdė kūdikį ir nieko doro gyvenime nenuveikė, tai pati kalta, bet štai dabar srėbti šią košę turėjo Marija Elena. Nenusipelnė ji to, bet Letė vis tiek negalėjo jos paleisti. Ji pažvelgė mamai tiesiai į akis. – Prašau... Letė nemokėjo pasirūpinti vaikais. Marija Elena tai žinojo. Bet ji tik piktai papurtė galvą. – Sugebėsi, – galiausiai pasakė Marija Elena. – Tavo tėvas gerai sako. Sugebėsi. Tai sakydama, nusuko akis į šalį, ir Letė suprato, kad mama labai norėtų patikėti savo pačios žodžiais, bet aišku kaip dieną – netikėjo. Letė užmerkė išvargusias akis ir prispaudė pirštus prie skaudančių vokų. – Be tavęs namo nevažiuosiu. Marija Elena papurtė galvą. – Lete, aš tavęs maldauju. Tau prieš akis visas gyvenimas. Gyvenk. – Ne, sakiau, kad negaliu... aš negaliu. – Sugebėsi. Kai Letė atmerkė akis, jų žvilgsniai skausmingai susidūrė, ir ūmai Marija Elena pašoko, suėmė Letę už rankų ir beveik vilkte nuvilko ją per virtuvę, koridoriumi iki laukujų durų. Akimirką Letė pamanė, kad pavyko mamą įkalbėti, kad įsodins ją į mašiną ir abi kartu važiuos namo. Tačiau Marija Elena išstūmė dukrą lauk. Paskutinį kartą žvilgtelėjo į ją piktu, bet kartu ir maldaujančiu žvilgsniu, stvėrė už rankenos ir užtrenkė duris.
Aleksas ir Luna be senelių neišgyvens. Štai kas dabar bus, galvojo Letė, stovėdama ant prieangio laiptelių nei gyva, nei mirusi, toje pačioje vietoje, kur tūkstančiai sužeistų paukščių
36
Va n e s s a D i f f e n b au g h
buvo išleidę kvapą. Puolė daužyti duris. Paskui šoko prie suskilusio lango, trenkė kumščiu į stiklą ir mėgino įsiropšti pro angą, tačiau ši pasirodė per siaura. Delnas pasruvo krauju. Tada ji nuspūdino pasieniu tolyn, apėjo aplink namą, įsilipo į tuščią baseiną ir čia pat, ant purvinų cementinių grindų, bejėgiškai sukniubo. Kai Letė prabudo, buvo jau tamsu. Ant žando užčiuopė prilipusį lapą, stipriai tvoskė žemės kvapas, ir tamsoje akys ėmė ieškoti meškauogių, susipynusių gluosnių šakų, tėvo surinktų kolibrių plunksnelių – to, ką kasdien matė Landinge – tačiau teįžiūrėjo suskeldėjusias baseino sienas, plokščią milžiniško namo fasadą ir ūmai prisiminė. Ji ne namie, bet Meksikoje, už dviejų tūkstančių mylių. Vis dar apsvaigusi, išsikeberiojo iš baseino dugno ir nusvirduliavo aplink namą, kol pasiekė priebutį. Visuose languose buvo tamsu. Paklebeno laukujes duris. Vis dar užrakinta. Jie neketino jos įsileisti. – Pamiršau vaikus pavalgydinti, – sunkiai iškošė pro dantis, bandydama prisišaukti mamą paskutinį kartą. Nors ir nematė, žinojo – ji stovi kitapus durų, atsirėmusi nugara, visai arti, kaip įmanoma tik atsisveikinant. – Jie mirs iš alkio... Išeisiu į darbą, o jie nuskęs įlankoje. Už durų kažkas sugirgždėjo, turbūt mama atsistojo. Jai pasirodė, kad girdi sakant: Myliu tave. O gal: Važiuok namo.