Antra dalis
Karštą vandenį išjungė tą sekmadienį, kai sniegas nuklojo visus automobilius ir vyrai išėjo su kastuvais į kiemą. Iš aukštai jie atrodė tarsi skruzdėlės, ropinėjančios baltame fone. Iš pradžių pasiteirauti, ar pas juos yra karšto vandens, atlėkė Viktorija. Vėliau dūsaudama, susiėmusi už širdies laiptais užpūškavo Katažyna. Paskutinė nedrąsiai pasibeldė Petrutės mama. Veltui. Galiausiai visi turėjo užsikelti ant dujinių viryklių didžiulius puodus vandens. Baba dejavo ir šaukėsi mirties. Tėtis susiraukė ir kažkur dingo. Mama paslydo ant plikledžio ir skaudžiai susimušė koją. Beatričė su Kamile stengėsi nesimaišyti jai po akių. 89
Ni ujor ko r esp u b lika
Tai buvo pats ilgiausias sekmadienis žmonijos istorijoje. Jei tik Margarita vis dar būtų geriausia draugė, atsiduso Beatričė. Galėtų nueiti pas ją išsimaudyti, o vėliau jiedvi sėdėtų virtuvėje, gurkšnotų arbatą ir šnibždėtųsi apie didžiausias savo paslaptis. Pavyzdžiui, kuo vardu yra slaptasis Margaritos vaikinas. Beatričė galėtų prisipažinti draugei, kad įrašė Oskarą į savo Raudonąją knygą, nes taip ir nesugalvojo, koks jis galėtų būti paukštis. Jis buvo vienintelis žmogus, kurio paukštiškumo ji taip ir nesugebėjo perprasti. Vienintelis, šalia kurio buvo taip sunku ir kartu taip lengva. Vienintelis, šalia kurio Beatričei norėjosi garsiai uždainuoti, nors to ji nemėgo. Paukščiai juk gieda ne dėl to, kad mėgtų, o dėl to, kad turi giesmę. Bet Margarita buvo išdavikė. Dabar Beatričė su Oskaru per ilgąją pertrauką valgykloje sėdėdavo kartu. Nesitarę. Jis tiesiog prieidavo ir atsisėsdavo šalia. Jau nebeklausdavo, ar galima. Sandrą su Margarita Beatričė ignoravo. Apsimesdavo, kad jos neegzistuoja. O Sandra ne tik puikiai žinojo, kad Beatričė egzistuoja, bet ir mėgaudamasi apšnekėdavo šią egzistenciją su kitomis 90
Ž iema
klasės apkalbų mėgėjomis. Ir ypač aptarinėdavo tai, kodėl Oskaras valgykloje sėdi kartu su ta Beatriče. Sandra nesiliaudavo kalbinusi Oskaro ir meiliai kikenusi jam už nugaros. Beatričė taip ir nesuprato, ar Sandra patinka Oskarui, ar ne. Bet juk matė juos kartu. Gal jie draugauja slapta? Oskaras valgė sumuštinį su sūriu. Beatričė sėdėjo šalia ir skaičiavo jo kąsnius. Ji buvo alkana. Vaikinas dirstelėjo į ją ir iš kuprinės išžvejojo pakelį sausainių, pastūmėjo artėliau. Beatričė papurtė galvą. Oskaras stumtelėjo sausainius dar arčiau. Dabar jie buvo visai šalia, sviestiniai, viliojantys... Apsimetusi, kad yra visai nealkana, Beatričė paskubomis sukramtė tris. – Ko nieko nevalgai? – paklausė Oskaras. – Nenoriu, – pamelavo Beatričė. Mama negalėjo duoti nė vienos kapeikos. Alga vėlavo jau nežinia kiek laiko, ir vakare mama planavo eiti skolintis iš Katažynos, mat jai pensija stebuklingai atėjo laiku. „Prašyk tėčio“, – patarė Beatričei, bet juk jo nebuvo. Nežinia, ar Oskaras patikėjo. – O ko tu nevalgai? – paklausė Beatričė ir stumtelėjo jam likusius sausainius. – Nenoriu, – tarė jis, – suvalgyk tu. 91
Ni ujor ko r esp u b lika
Nežinia, ar Beatričė patikėjo. Sausainiai šildė rankas, maloniai kaitino širdį. – O pas tave išjungė karštą vandenį? – paklausė ji nei iš šio, nei iš to. Oskaras papurtė galvą. – Ne, o ką? – Jums sekasi... O pas mus nėra, – pasiguodė ji. – Atsibodo. – O tu ateik praustis į mūsų namus, – pasiūlė jis lyg niekur nieko. – Baik, – nusipurtė Beatričė. Ką jai pasakytų mama, jei sužinotų, kad vaikšto praustis pas klasės berną? O Oskaro tėvai? – Tėvų vis tiek nėra, – lyg atspėjęs jos mintis tarstelėjo Oskaras. – O brolis ligoninėje. Pas jį važiuosime vakare. – Bet man reikia ruošti namų darbus... – numykė ji ir pyktelėjo ant savęs: kalba kaip kokia moksliukė kalikė! – Galėsime paruošti kartu, – gūžtelėjo pečiais Oskaras. Gal ir taip. Oskaras buvo neįprastas paukštis, bet su juo buvo keistai lengva ir paprastai nepaprasta. 92
Ž iema
Po pamokų, pamiršusi Kamilę, ji iškulniavo kartu su Oskaru. Jis gyveno ne per toliausiai, triaukščiame senoviniame name puošniais langais ir aukštomis lubomis. Beatričė prisiminė girdėjusi, kad šiame name gyvena visokie šiškos. Gal dėl to jiems ir neišjungė karšto vandens? Plačiais laiptais užkopė į antrą aukštą. Oskaras atrakino duris ir praleido Beatričę pirmą. Bute tvyrojo vanilės, cinamono ir švaros kvapas. Grindys koridoriuose buvo išklotos nedidelėmis šviesiomis lentutėmis, sienos apklijuotos ne tapetais, kaip Beatričės namuose, o išdažytos švelnia kremine spalva. Svetainėje kabojo puošnus sietynas. Dar dvejos durys vedė į tėvų miegamąjį ir Oskaro kambarį. Visur buvo knygų: lentynose, ant kavos staliuko, netgi koridoriuje šalia telefono aparato. Beatričė akimirksnį stabtelėjo pakerėta to vaizdo. Knygų čia buvo daugiau nei Petrutės tėvų namuose. Kad taip kada nors ji pati turėtų šitiek knygų! Gal Oskaro tėvai kokie profesoriai? Klausti Beatričė kažkodėl neišdrįso. Oskaras parodė, kur vonia. Ji kruopščiai užsirakino. Lubos ir vonioje buvo aukštos, o skalbimo mašina turėjo daug nesuprantamų mygtukų. Jų 93
Ni ujor ko r esp u b lika
„Maliutka“ dažniausiai būdavo sugedusi. Drabužius mama dejuodama skalbdavo rankomis. Paklodės, užvalkalai ir rankšluosčiai keliaudavo į skalbyklą. Vėliau jie grįždavo tvirtai supresuoti, suvynioti į rudą popierių ir aprišti špagatu, pažymėti numerėliais. Oskaro namuose net rankšluosčiai kvepėjo kitaip. Beatričė skubriai nusirengė ir šoko į vonią. Užsitraukė užuolaidą. Karštas vanduo plūdo kūnu, tiško į vonios kraštus. Ji pakišo galvą po srove ir sulaikė kvapą. Vanduo viską nuplauna. Viską. Margaritos blakstienų tušą. Viktoro bučinį. Babos kalbas apie mirtį. Tėčio „Primos“ kvapą. Pasalūnišką bendraklasių kikenimą pamačius Beatričę su Oskaru sėdinčius valgykloje. Jos buvo tokios mažvaikės. Vis dar šokinėdavo per gumytę, iš popieriaus karpydavosi lėles ir rengdavo jas kvailais popieriniais drabužiais. Iš žurnalų iškirpdavo joms rankinukus ir skalbimo mašinas, vyrus ir automobilius. Jų krūtinės vis dar buvo plokščios kaip lenta ir jos nieko neišmanė. Beatričė persibraukė ranka per suapvalėjusias krūtis, tokias ne savas, kad retsykiais netgi bijodavo liesti. Suaugusiųjų gyvenimas atrodė sve94
Ž iema
timas, o kartu viliojantis, kvepiantis užsienietišku kokosiniu Oskaro mamos šampūnu. Bendraklasės gali pavydėti, kiek tik nori. Beatričės krūtys ryškėjo iš po išaugti pirktos palaidinės, be to, ji bučiavosi su tikru vaikinu. Ne popieriniu. Ji užsuko vandenį, išlipo iš vonios ir šluostydamasi pajuto, kad senoji oda nusinėrė. Dabar pat prasidės naujas gyvenimas, kvepiantis kokosiniu šampūnu ir galbūt netgi keptais kaštonais. Oskaras sėdėjo virtuvėje prie apvalaus medinio stalo, apkrauto knygomis. Iš radijo sklido tyli muzika. Ant stalo garavo Beatričei užplikyta arbata su pienu, krepšelyje viliojo kalnas sausainių. – Nori valgyti? – paklausė Oskaras. Beatričė nieko nebuvo valgiusi nuo ryto, išskyrus Oskaro sausainius, tačiau gėdijosi prisipažinti. Bet atsakymo jis nebelaukė. Iš šaldytuvo paėmė sūrio, sviesto, dešros. Atpjovė juodos duonos. Pasirausęs rado ir šviežių pomidorų. Šią žiemą jie buvo retenybė. Beatričė suleido dantis į raudoną odelę ir kirto pasibarsčiusi druska. – O kodėl pradėjai mokytis pas mus ne nuo rugsėjo? – paklausė Beatričė. – Mes buvom išvažiavę, – atsakė Oskaras. 95
Ni ujor ko r esp u b lika
– O dabar jau niekur nevažiuosi? Vaikinas gūžtelėjo pečiais. – Priklausys nuo politinės situacijos, – rimtai atsakė jis. – Kaip man patinka ši daina! – sukliko Beatričė kraipydama galvą muzikos ritmu. – Man irgi, – atsakė Oskaras ir paraudo. Beatričė mintyse niūniavo. – O tu mėgsti šokti? – Nežinau. Gal? Niekad nešokau. – Aš buvau diskotekoj. Galim kada eiti kartu, – negalvodama pasiūlė Beatričė. – Nežinau, ar tėvai išleistų, – suabejojo jis. – O tu pameluok ką nors, – pasakė Beatričė. Oskaro akys suapvalėjo, ir Beatričė suvokė, kad leptelėjo kvailystę. Bet kas čia tokio – meluoti tėvams? Visi juk taip daro. Be to, tėvai vis tiek nieko nesupranta. – Nežinau... – nutęsė Oskaras. – Aš šiaip niekad tėvams nemeluoju. – O tu rūkei kada nors? – paklausė Beatričė. – Ne, – prisipažino Oskaras. – O tu? – Aha, – pamelavo Beatričė. – Visai patiko. – O tėvai tau nieko nesako? – apstulbo Oskaras. 96
Ž iema
Beatričė numojo ranka. – Jiems vis tiek nerūpi, – tarė jausdama, kad bent dabar nemeluoja. – Keeeista, – nutęsė Oskaras, – maniškiams viskas rūpi. Kartais net per daug... – Keičiamės vietomis? – pasiūlė Beatričė ir pajuto, kad gerklėje kažkas užstrigo. Mielai susikeistų su juo vietomis. Gyventų gražiuose namuose su karštu vandeniu ir tėvais, kurie per daug rūpinasi. Kasdien valgytų sausainių ir niekas nekalbėtų apie mirtį. Ir staiga Beatričė prisiminė tai, ką buvo sėkmingai prisivertusi užmiršti. Oskarą, anądien beeinantį su Sandra! Gal ir ją jis kviečiasi į svečius? Galbūt juodu slapta draugauja? Gal ir Oskaras vėliau iš jos pasijuoks gerdamas arbatą kartu su Sandra? Beatričė pajuto, kad senoji oda staiga užsinėrė atgal. – Man reikia eiti. Vaikinas linktelėjo, bet nieko nesakė. Tarpdury Beatričė atsisuko. Kaštoninės jo akys buvo rimtos ir truputį liūdnos. – O jei būtum paukštis, koks norėtum būti? – kažkodėl paklausė Beatričė. 97
Ni ujor ko r esp u b lika
– Bet aš ir esu Paukštis, – atsakė jis, lūpų kamputis vos vos kilstelėjo. Beatričė nenorom nusišypsojo, bet daugiau nieko nebesakė. Išlėkė į lauką jausdama, kad skruostai liepsnoja, kad širdis liepsnoja, kad liepsnoja senoji oda. O tuomet pamatė Kamilę. Šioji sėdėjo ant drėgnos sūpynių sėdynės. Lūpos buvo pamėlusios nuo šalčio. Kojos tirtėjo su rudeniniais batukais. Pamačiusi ją išsižiojo ir, regis, niekaip negalėjo susičiaupti. – O tu ką čia darai? – Beatričė čiupo ją už rankos. Negi Kamilė vėl ją šnipinėja ir sekioja iš paskos? Reikia Raudonajai knygai surasti naują slėptuvę, pagalvojo ji. Per anatomijos pamoką šiandien turėjo pasakoti apie tai. Tiesa, Beatričė gerokai abejojo, ar Paskenduolė išdrįs. Veikiau jau išplėš tuos puslapius iš vadovėlio. Paskenduolė buvo panaši į prisikėlusią mumiją, ilgais pelenų spalvos plaukais ir baltu numirėlišku veidu. Net jai praėjus šleifu nusidriekiantis kvapas primindavo šlapios žemės, dumblo ir seno vandens mišinį. Ji buvo panašesnė į vaiduoklį iš apleisto ma98
Ž iema
lūno, o ne į mokytoją. Vis dėlto visa klasė slapčia vylėsi, kad Paskenduolė išdrįs. Netgi kirto lažybų. Vaikėzai kikeno ir laidė replikas šaudydami akimis į bendraklases, o šios apsimetė, kad nieko nepastebi. Tik Oskaras sėdėjo kažką rašydamasis į sąsiuvinį ir į aplinkinį erzelį nekreipė dėmesio. Sandra bakstelėjo jam pieštuku į nugarą. Atsisukusio paklausė kažkokio kvailo dalyko apie anglų kalbos artikelius. Akivaizdu, norėdama tik atkreipti jo dėmesį, apmaudžiai pagalvojo Beatričė. Tik norėdama su juo paplepėti. Ji netroško klausytis, bet vis tiek viską girdėjo. Apmaudas tik didėjo. Dabar Sandra kniaukiančiu balsu prašė Oskaro, kad po pamokų paaiškintų jai prakeiktus artikelius. Iš pradžių ji pavagia geriausią draugę, o dabar nori pavogti suolo draugą. Jos įžūlumui nėra ribų. Maža to, Beatričė abejojo, ar jai to bus gana! Beatričė abejojo ir dėl to, ar Paskenduolė pasakys ką nors, ko ji nežinotų. Juk ji buvo skaičiusi ir „Erškėčių paukščius“, ir „Meilės vardu“. Pirmąją knygą jai paskolino iki ausų galiukų išraudusi Petrutė. Tėvai ją užmuštų, jei sužinotų, paaiškino ji. Beatričė suprato, kad Petrutė tą knygą yra skaičiusi bent kelis kartus. Antroji buvo nukišta į tolimiausią 99
Ni ujor ko r esp u b lika
tėvų knygų lentynos kampą. Savaime aišku, Beatričė ją rado, perskaitė ir dargi išsianalizavo paveikslėlius. Tiesa, daug kas jai vis dėlto liko neaišku. Ne iki galo suprantamas buvo vaikų atsiradimo procesas. Tačiau nebuvo ko paklausti. Gana seniai tą procesą jie – ji, Alioša, Viktorija ir dar Tania iš gretimo kiemo – buvo nuodugniai aptarę. Bet dabar jie jau buvo per dideli šnekėtis apie tai. – Atsiverskite devyniasdešimt aštuntąjį puslapį, – monotonišku balsu suūbavo Paskenduolė. Berniukai nusivylę vienbalsiai sumurmėjo. Kaip ir reikėjo tikėtis, Paskenduolė pavojingąjį skyrių praleido. – Ar kas nori kuolo už drausmę? – pakėlusi galvą suūkė ji. Kuolo niekas nenorėjo. Beatričė sėdėjo įbedusi akis į suolą, vos sulaikydama šypsnį. Paskenduolė buvo taip lengvai nuspėjama. Jos kojos buvo aptemptos permatomomis kūno spalvos pėdkelnėmis, o pro jas matėsi ilgi juodi plaukai. Ji veikiausiai gyveno tvenkinyje ir tik retsykiais išplaukdavo į krantą, kad nueitų į mokyklą vesti savo niekam neįdomių pamokų. Paskenduolė tikrai buvo ne paukštis. Ji buvo keistos rūšies žuvis, 100
Ž iema
tačiau nei žuvimis, nei lotyniškais jų pavadinimais Beatričė nesidomėjo. Mergaitė pajuto, kad Oskaras jai po alkūne pabruko raštelį. Ji išvyniojo popieriaus lapelį stengdamasi neatkreipti Paskenduolės dėmesio. Jame gražia rašysena buvo išvedžiota: „Gal nori po pamokų pasivaikščioti prie pilies?“ Pilies? Beatričė ten buvo taip seniai, kad nieko neprisiminė. Gal tik pradinėse klasėse. Be to, vasarą. Žiemą, kai viskas užsnigta, pilis atrodo visiškai kitaip. Bet kodėl Oskaras siūlo jai? Kodėl ne Sandrai, kodėl ne dar kam nors? Argi jis po pamokų nesusitiks su Sandra paaiškinti jai artikelių? O gal jie susitinka vėliau? Bet pasivaikščiojimas prie pilies viliojo. Eisiu ne dėl Oskaro, nusprendė Beatričė. Eisiu tyčia. Kad paerzinčiau Sandrą! Po pamokų juodu išsprūdo pro šonines duris. Taip pasiūlė Beatričė. Kamilė vėl lauks vestibiulyje. Jai siaubingai atsibodo nuolat jaustis atsakingai už seserį. Ji ne maža, gali ir pati pareiti. Abu nudrožė į stotelę. Susiskaičiavo kapeikas talonėliams. Vargais negalais įsispraudė į sausakim101
Ni ujor ko r esp u b lika
šą troleibusą. Daugiausia vietos čia užėmė bobos dideliais krepšiais ir svyruojantys alkoholikai – ne girtuokliai – mėlynai violetinėmis nosimis. Po kelių stotelių juodu išlipo ir kulniavo tol, kol praėjo Operos ir baleto teatrą, kol priėjo Lenino prospektą, kuriuo skubėjo paltų apykakles pasistatę, susirūpinę žmonės. Beatričė dairėsi užvertusi galvą. Ji prisiminė, kaip kadaise, labai seniai, mama ją su Kamile buvo nusivedusi į teatrą. Kamilė buvo dar visai maža ir ėmė verkšlenti, o Beatričė stebėjo viską netekusi žado: prašmatnius sietynus, neaprėpiamas teatro erdves ir, žinoma, operos solistus, scenoje atrodančius lyg dievai. Per pertrauką mama nusivedė jas į teatro fojė, ten pasodino ant aukštų kėdžių ir nupirko po molinį puodelį karšto šokolado. Tai buvo skaniausias gardumynas, kokio tik Beatričė buvo kada nors ragavusi. Ji vis dar prisiminė karšto šokolado skonį ir staiga panūdo apie jį papasakoti Oskarui. Bet juk tai vaikiška. O ji jau nebe vaikas. Vis dėlto kaip ji troško dabar vėl paragauti to šokolado. Arba nueiti į „Nykštuką“ ir prilipti prie vitrinos įsmeigusi akis į šokinėjančias voveraites. „Nykštuke“ jie buvo vieną kartą. Tąsyk Kamilė 102
Ž iema
apsipylė sultimis. Bet tada jie buvo keturiese – su tėčiu. Ir mama juokėsi. Tai buvo tie tolimi, seniai pamiršti laikai, kai visi jie buvo laimingi. Pilis matėsi iš tolo. Prie laikrodžio bokšto stypsojo nedidukas vyriškis su akiniais, kone visas pasislėpęs už milžiniškos gėlių puokštės, ir nenuleido akių nuo laikrodžio. Beatričė su Oskaru nuskubėjo parku link vingiuoto tako, vedančio į pilį. Beatričė greit užduso. Takas vietomis buvo slidus, ir ji turėjo kabintis į artimiausius medžius ir krūmus. Kartą paslydo ir vos nepargriuvo. Oskaras ištiesė ranką ir sučiupo už riešo. Jo pirštinėta ranka buvo tvirta ir šilta. Pagaliau užkopė į viršų. Ten plevėsavo trispalvė vėliava. Beatričė žinojo, kad dar visai neseniai čia kybojo kitokių spalvų vėliava – raudonos, baltos ir žalios. Raudonosios fone buvo nupaišyti kūjis su pjautuvu ir penkiakampė žvaigždė. Toji vėliava dingo. Dingo ir senasis himnas. Beatričė vis dar jį prisiminė. Anksčiau kasdien girdėdavo per radijo tašką, todėl buvo tiesiog įsirėžęs į smegenis: „Tarybų Sąjungoj šlovingoj tarp lygių lygi ir laisva gyvuok per amžius, būk laiminga, brangi Tarybų Lietuva!“ Dingo ir pionieriai, ir spaliukai. Rėksminga moky103
Ni ujor ko r esp u b lika
klos pionierių vadovė pakeitė uniformą. Dabar ji vaikė skautus ir mokė juos naujojo himno žodžių. Apačioje plytėjo balta marška užklotas Vilnius. Ten, už upės, Sporto rūmai, parodė Oskaras. O dar toliau pasislėpusi jų mokykla. Jos nesimato už armijos pilkų devynaukščių. Kitoje pusėje – Tauro kalnas, Senamiestis, išraižytas bažnyčių bokštų. Aplink vien baltuojantys stogai ir baltos kalvos. O viską gaubė Vilniaus šviesa, liūdna ir pavargusi. Iš savo prikimštos kuprinės Oskaras išsitraukė fotoaparatą „Zenit“ ir nukreipė į pilį. Spragtelėjo. O tuomet, Beatričei to visai nesitikint, nusitaikė į ją. Ji sumojavo rankomis: – Nereikia! Nefotografuok! Vėlu. Oskaras nusišypsojo. – Iš kur tu viską žinai? – paklausė Beatričė apsimesdama, kad visai nesutriko. – Tėvai pasakojo, – atsakė vaikinas. – Mes dažnai einam pasivaikščioti. – Aš noriu išvažiuoti iš čia, – prisipažino Beatričė ir prikando lūpą. Bet jau buvo per vėlu. Oskaras dirstelėjo tamsiomis neperprantamo paukščio akimis. – Kur? 104
Ž iema
– Kur nors, – vos girdimai pasakė Beatričė, – gal į Niujorką. Oskaras susiraukė. – O aš nenoriu niekur važiuoti. Man ir čia gerai. Visi kalba lietuviškai. Mūsų klasė... visai nieko, – jis pašnairavo į Beatričę. Ne klasė, o Sandra tau visai nieko, apmaudžiai pagalvojo toji. – O tu... gyvenai užsienyje? – paklausė Beatričė. Oskaras linktelėjo. – Nieko ten stebuklingo. Man čia labiau patinka. Jis tikrai keistas, pagalvojo Beatričė. Jei tik ji galėtų išvažiuoti, niekada nebegrįžtų. Nusidangintų ten, kur gyvenimas yra kaip „Otto“ kataloge. Kur miesto šviesos ryškios ir skaidrios, linksmos ir visai nebaugios. – Dabar čia nepriklausoma Respublika. Dabar viskas bus geriau, taip sako mano tėvai, – paaiškino Oskaras. – Ir Mažulis sako tą patį, – priminė Beatričė. – Bet mano tėvai netiki. Ir aš netikiu. – Audiatur et altera pars, – suburbuliavo Oskaras savo paukščių kalba. Beatričė dėbtelėjo į jį. – Išver105
Ni ujor ko r esp u b lika
tus iš lotynų kalbos: tegu bus išklausyta ir antroji pusė, – paslaugiai paaiškino jis. – Ką? A... Na, gerai. Gal jau einam? Kalnu nulipo kur kas greičiau, nei užsiropštė. Užuot grįžę tuo pačiu keliu, pasuko palei Vilnelę. Ėjo prieš srovę. Perėję didžiulį parką ir tiltelį atsidūrė Užupyje. Namai čia stūksojo visai ne tokie kaip Beatričės rajone. Jie buvo tokie seni, kad atrodė lyg teatro dekoracijos. Regis, tik stumtelėsi ir viskas subyrės. Gatvėje nebuvo nė vieno žmogaus. Juodu prasilenkė su vienišu girtuokliu. Jį Beatričė pasvarsčiusi vis dėlto priskyrė prie alkoholikų. Abu šaligatviu nudrožė į viršų ir priėjo nedidelį skverą. Gatvė čia išsišakojo į dvi siauresnes. Stabtelėję pasvarstė, kuria puse geriau eiti, ir jau buvo besuką link kairiosios atšakos, bet staiga Beatričė kumštelėjo Oskarui. – Žiūrėk. Kaip manai, kas ten yra? Statinys iš pažiūros priminė nedidelę pašiūrę. Jo lengvai galėjai nepastebėti. Tiesą sakant, atrodė, jog pašiūrė tam ir sukurta – kad būtų nepastebima. Juodu priėjo artėliau, apžiūrėjo duris. Įdomu, kas už jų. – Kas čia galėtų būti? – susidomėjo Beatričė. 106