Nepažįstamoji iš Paryžiaus
nosios kartos, kuriai buvo savaime suprantama dėl visko inkšti, taškytis ašaromis ir aimanuoti. Smerkė tokius už įsitikinimą, kad viskas jiems turi atsirasti be pastangų, ir ypač mėgaudamasi pasakojo savo vaikaičiams, kad jos laikais žmonės buvo oresni. Antuanetei buvo aišku, kad be pertrūkio kūkčiodama tik susilauks Margaretos paniekos, tačiau liautis nepajėgė – net kad įsiteiktų anytai. Vis dėlto dar neišlipusi iš automobilio nusišluostė akis ir giliai įkvėpė, nes senoji ledi Frampton nepakęsdavo viešai rodomų jausmų. Antuanetė žengė taku su sūnumis iš šonų ir galvojo, kaip Džordžas didžiuotųsi savo berniukais. Tomas – toks patrakęs gražuolis tankiais šviesiais tėvo plaukais ir dangaus žydrumo akimis, ir Deividas, iš išorės visiškai nepanašus į tėvą, bet aukštas ir kerintis, kaip niekas kitas tinkąs prisiimti titulą ir valdyti turtą. Į priekį nuėję Džošua su Roberta išnyko bažnyčioje. Vidurinėlis buvo protingas, trokštąs daug pasiekti, Sityje savarankiškai susikurti ir vardą, ir gerovę. Džordžas gerbė sūnaus polėkį, nors ir nesuprato, kodėl tas karjerą pasirinko taip neišradingai. Jis pats mėgo laukinę, neprijaukintą aplinką, jo siela būtų džiūte sudžiūvusi betoninėje Kvadratinėje mylioje*. Antuanetės žvilgsnis nučiuožė akmeninėmis bažnyčios sienomis, ji prisiminė daugybę džiugių čia patirtų akimirkų. Berniukų krikštynos, Džošua santuoka, jo dukters Amberės krikštynos tik prieš metus... bet ji nesitikėjo čia dalyvausianti dėl šito. Bent jau ne artimiausius trisdešimt metų. Juk Džordžui tebuvo penkiasdešimt aštuoneri. Ji pasisveikino su Džordžo giminaičiais ir, kadangi atvyko paskutinė, įžengė į bažnyčią jiems iš paskos. Viduje oras, regis, buvo sutirštėjęs nuo kūnų šilumos ir kvapų. Ant plačių palangių virpčiojo žvakių liepsnelės, iš gausybės pavasarinių gėlių puokščių po bažnyčią sklido lelijų, frezijų ir narcizų kvapai. * Square Mile – istorinis Londono centras. Kitas pavadinimas – The City – Sitis (vert. past.).
15