Pa c h ar i t a • 1 7
kraujines dešras lūkuriavo mergina juodais kaip juodvarnio plaukais, visa peršviečiama, plačiaakė, delnai čia atsigniauždavo, čia vėl sugniauždavo mėsą. – Pues*, tasai Chosė Chervasijus, prieš pat pralaimėdamas brazilams, vieną 1820 metų naktį praleido prakaituodamas ant kailių su Analidija. Jis pabėgo į Paragvajaus miškus ir niekada nebepasirodė. Analidija pagimdė gražią mergaitę. Esperansą. Mano mamą. Įsidėmėk jos vardą. Ji buvo tvirtesnė nei jautis, bėgantis įniršusioj bandoj. Užaugusi pamilo El Facón**, tą pasiutusį gaučą, tavo senelį. Jis gimė Rikardu Toresu, bet netrukus gavo savo tikrąjį vardą. Niekas nemokėjo taip valdyti facón peilio kaip jis. Norėčiau pamatyti, kaip tai bando padaryti angelai. Pacharita, čekšt čekšt, įsivaizdavo senelį El Facón – jauną gaučą, iškėlusį aukštai į dangų facón, žvilgančius ašmenis, nuo kurių ant žemės varva šviežias raudonas jaučio kraujas. – Tais laikais, kai dar nebuvo gimęs nei tavo tėtis, nei aš, El Facón garsėjo meiliu balsu, ūmiu būdu ir mirtinu taiklumu. Jis laisvas klajojo po kraštą su facón, bolas*** ir lasu, vaikėsi galvijus ir jų mėsą bei odą gabendavo į uostus. Grįždamas namo Esperansai parveždavo dovanų – brangenybių iš Indijos ir Romos, tiesiai iš svetimšalių laivų, tačiau jai tai nerūpėjo. Pirkelės kampe tų dovanų gulėjo visas kalnas. Labiau už viską ji troško, kad jis būtų šalia, dėl to ir kankinosi. Kai gimiau aš, ji buvo viena. Be perstojo būrė iš nuodingosios fitolakos ir kapokmedžio lapelių tirščių, kurie įspėjo dėl siaubingų dalykų. Įspėjimai buvo labai aiškūs. Aplinkui siautėjo karas. Keičiantis metų laikams ateidavo vis naujas tironas, kuris susirinkdavo kariuomenę ir vėliau ją pražudydavo, laimėdavo valdžią ir paskui jos netekdavo. Jauni vyrai kapojo vienas kitą į gabalus ir mėtė šunims. * Taigi (isp.). ** Durklą, peilį (isp.). *** Virvė su svarmenimis gyvuliams gaudyti.