Pa c h ar i t a • 1 7
kraujines dešras lūkuriavo mergina juodais kaip juodvarnio plaukais, visa peršviečiama, plačiaakė, delnai čia atsigniauždavo, čia vėl sugniauždavo mėsą. – Pues*, tasai Chosė Chervasijus, prieš pat pralaimėdamas brazilams, vieną 1820 metų naktį praleido prakaituodamas ant kailių su Analidija. Jis pabėgo į Paragvajaus miškus ir niekada nebepasirodė. Analidija pagimdė gražią mergaitę. Esperansą. Mano mamą. Įsidėmėk jos vardą. Ji buvo tvirtesnė nei jautis, bėgantis įniršusioj bandoj. Užaugusi pamilo El Facón**, tą pasiutusį gaučą, tavo senelį. Jis gimė Rikardu Toresu, bet netrukus gavo savo tikrąjį vardą. Niekas nemokėjo taip valdyti facón peilio kaip jis. Norėčiau pamatyti, kaip tai bando padaryti angelai. Pacharita, čekšt čekšt, įsivaizdavo senelį El Facón – jauną gaučą, iškėlusį aukštai į dangų facón, žvilgančius ašmenis, nuo kurių ant žemės varva šviežias raudonas jaučio kraujas. – Tais laikais, kai dar nebuvo gimęs nei tavo tėtis, nei aš, El Facón garsėjo meiliu balsu, ūmiu būdu ir mirtinu taiklumu. Jis laisvas klajojo po kraštą su facón, bolas*** ir lasu, vaikėsi galvijus ir jų mėsą bei odą gabendavo į uostus. Grįždamas namo Esperansai parveždavo dovanų – brangenybių iš Indijos ir Romos, tiesiai iš svetimšalių laivų, tačiau jai tai nerūpėjo. Pirkelės kampe tų dovanų gulėjo visas kalnas. Labiau už viską ji troško, kad jis būtų šalia, dėl to ir kankinosi. Kai gimiau aš, ji buvo viena. Be perstojo būrė iš nuodingosios fitolakos ir kapokmedžio lapelių tirščių, kurie įspėjo dėl siaubingų dalykų. Įspėjimai buvo labai aiškūs. Aplinkui siautėjo karas. Keičiantis metų laikams ateidavo vis naujas tironas, kuris susirinkdavo kariuomenę ir vėliau ją pražudydavo, laimėdavo valdžią ir paskui jos netekdavo. Jauni vyrai kapojo vienas kitą į gabalus ir mėtė šunims. * Taigi (isp.). ** Durklą, peilį (isp.). *** Virvė su svarmenimis gyvuliams gaudyti.
1 8 • N E M AT OM A S K A L NA S
Buvo pralieta tiek daug kraujo, kad žemė turėjo tapti raudona. Nesiraukyk, Pacharita. Žiūrėk, vanduo užvirė. Pacharita atsitūpė prie raudonai įkaitusio ugniakuro ir suvertė į puodą jautieną. Tai buvo karvės, ne veršelio mėsa. Leisdamasi saulė padengė žvilgesiu plūktą aslą, stalą, miegamuosius kailius; netrukus reikės uždegti lempas. – Taigi El Facón ir Esperansa gyveno karų išdraskytoje žemėje. Ir tada pasirodė broliai Saravijos, Aparisijus su Gumersindu (tasai Gumersindas buvo pasmerktas), ir Takvarembo susirinko kariuomenę. Jie žūtbūt norėjo išsilaisvinti iš naujojo tirono ir savo pergale neabejojo. Tavasis abuelo* El Facón tikėjo kiekvienu jų žodžiu. Jis paliko Urugvajų ir nusekė paskui juos į Braziliją, į karą. Ten matė tokių dalykų, apie kuriuos ničniekam nepasakojo, ir prisiekė, kad nepasakos nė pragare. Pats velnias neatlaikė, sakė jis. Todėl mes nieko apie tai nežinome. Bet užtat žinome, kad jis plikomis rankomis palaidojo Gumersindą, o paskui matė, kaip priešas jį iškasė, nupjovė galvą ir visur su ja rodėsi. Taigi vėliau, po trejų metų, visas drebėdamas El Facón sugrįžo pas Esperansą. Jie pasistatė ranchito**, tą pačią, kurioje dabar esame, čia gimė tavo tėtis, paskui – tavo brolis Artigasas. Štai taip Artigasas gavo vardą. Tía Tita maišydama puodą nutilo. O kol Pacharita šveitė dubenis ir peilius, mintyse virė gyvenimas (nupjautos galvos, plaukai ligi kelių ir brangakmeniai iš užjūrio).
Pacharitos brolis Artigasas tiksliai prisiminė, kada pas juos apsigyveno tía Tita: tai įvyko 1899-aisiais, kai Pacharita gimė pirmą kartą, dar prieš medį, prieš stebuklą. Tais metais jam suėjo ketveri ir gimdydama mirė mama La Rocha. Ji nieko jam nepaliko, išskyrus kraujo klaną ir kū * Senelis (isp.). ** Trobelę (isp.).
Pa c h ar i t a • 1 9
dikį didelėmis juodomis akimis. Ankstesnis gimdymas taip pat baigėsi mirtimi, bet tąkart mirė kūdikis, o mamá toliau gamino valgį ir dainavo. Tačiau šįkart ji nustojo judėjusi. Kraujas susigėrė į kailius, ant kurių miegodavo šeimyna, ir jie aiškiai buvo sugadinti, taigi Artigasas išsigando matydamas, kaip tėvas Migelis raudodamas trinasi jais veidą ir išsikruvina. Kūdikis klykė. Migelis nekreipė į jį dėmesio. Tą naktį niekas nemiegojo. Rytą atėjo tía Tita ir apsidairė. Prie stalo nebuvo La Rochos kėdutės iš karvės kaukolės. Migelis laikė ją abiem rankomis, sustingęs ir nusisukęs į sieną. Už jo ant sušalusių kailių su besiraičiojančiu kūdikiu rankose sėdėjo Artigasas. Ugniakuras buvo atvėsęs ir tuščias. Tía Tita prikrovė į jį žagarų. Nuo sienų nugramdė kraujo dėmes, iškepė tortas fritas*, išvilko laukan sugadintus kailius ir išskalbė drabužius. Už keturių kalvelių surado neseniai gimdžiusią motiną bevardžiam kūdikiui žindyti. Esa bebita, ta mažoji – taip ją vadindavo už Takvarembo šulinių. Tía Tita pasiliko ir Artigasas apsidžiaugė; teta buvo kaip fitolakos medis – drūtu kamienu ir kupina tylos. Artigasas susirangė jos šešėlyje. Miegojo prisiglaudęs prie šiltos jos kūno žievės. Mainėsi metų laikai iš šalto į karštą, paskui vėl į šaltą. Migelis sudiržo kaip dūmuose rūkyta jautiena. Kūdikio jis nelietė. Vieną vakarą – kai pro sienų plyšius veržėsi žiemos vėjas, o lauke medžių viršūnės linko, siūbavo po giedru dangumi, kuriame kybojo toks didelis mėnulis, kad, rodės, tuoj iš jo įsčių pasirodys veršiukas, – ant Titos rankų pravirko mažoji. – Tita, nutildyk ją, – liepė Migelis. – Tai vėjas. Be to, jai dygsta dantukai. – Tada užmušk tą mažą kalę. Artigasas pasislinko į šešėlį. Jo bevardė sesutė didelėmis akimis žvelgė į savo tėvą. * Neraugintos duonos paplotėliai, kepami įkaitintuose riebaluose (isp.).
2 0 • N E M AT OM A S K A L NA S
Tita tarė: – Migeli. – Užsičiaupk. – Migeli, nurimk. – Aš ramus. Sakau, kad ją nudėsiu. Tía Tita stipriau apglėbė kūdikį ir stebėjo, kaip brolis įsispitrijęs žiūri į vaiką, o tas – į jį. Artigasas pajuto, kad nori tuštintis; tėvo veidas, žvilgsnis, kuris galėjo supjaustyti žmogų į gabalus, buvo nepakeliamas. Ugniakuras ėmė gęsti ir spragsėti, ir tėvas apsisukęs išėjo pro kailių uždangalą, kabantį ant durų. Artigasas įsivaizdavo, kaip jis stovi lauke vienui vienas po žvaigždžių dubeniu, paskui išgirdo, kaip jis sėdo ant arklio ir išjojo į lygumas. Kitą rytą mergaitės nebebuvo. Nors visi miegojo ant tų pačių kailių, Toresų šeimyna nepajuto, kaip ji išėjo. Buvo kruopščiai apieškotos visos apylinkės, bet veltui: nerasta nei ropojimo ar kitokių žymių, nei mažyčio lavonėlio. Praslinkus savaitei nuo mažylės dingimo, Takvarembo liežuviai paskelbė ją mirusia – arba, kaip pasakė pamaldžioji donja Roza, ją į dangų pasiėmė angelai. Ji mirė iš bado. Ji mirė apleista. Ji mirė pelėdos naguose, bevardė, atstumta. Migelis į tai nieko neatsakė, nei sutiko, nei nesutiko, nei raudojo, nei šypsojosi. Viena tía Tita ieškojo kūdikio, visur klaidžiodama nepailstančiu kumelės žingsniu. Išžiūrėjo visur: žaliuojančiose pievose, ant kauburių, krūmynuose, aukštuose, plačiakamieniuose pavėsinguose medžiuose, saulės nutviekstame į miestą vedančiame slėnyje, aikštėje, bažnyčioje, trijuose akmeniniuose šuliniuose ir namuose – visose ranchitos, retai kur pabirusiose po kraštovaizdį, mažyčiuose kubuose su išpjautais langeliais, kuriuose moterys laukė pasiruošusios pliaukštelti liežuviais ir rankos mostu parodyti, kad ne. Naktimis tía Tita plikė fitolakos ir kapokmedžio lapelių arbatą. Įdėmiai tyrinėjo karštus šlapius pavidalus, ieškodama mergytės buvimo vietos žen-
Pa c h ar i t a • 2 1
klų ar bent jau jos mirties pėdsako. Jokie ženklai nepasirodė. Paieškos vyko toliau. Kartais į savo žygius ji pasiimdavo Artigasą. Viena tokių kelionių jį pakeitė negrįžtamai (ir po daugelio metų, kai jau būdamas senyvo amžiaus per džiungles gabendavo ginklus, svarstydavo: jeigu ne ta diena, galbūt jis būtų sulaukęs senatvės Takvarembo be jokių ypatingų nuotykių). Tai atsitiko sekmadienį, prasidėjusį mišiomis miestelio bažnyčioje, kurios Artigasas nemėgo, nes tai buvo paskutinė vieta, kur matė motiną, apklotą juoda marška ir išpuoštą laukinėmis gėlėmis. Kunigas kalbėjo taip aistringai, kad jo lūpų kampučiuose kaupėsi seilės, o Artigasui paskaudo keliai. Jojant namo teta trūktelėjo kamanas ir be jokio įspėjimo ar paaiškinimo pasuko arklį kiton pusėn. Artigasas apžiūrinėjo žolynus, išlakius eukaliptus, tolumoje besiganančias avis. Jo sesers nė ženklo. Jie jojo tylėdami, aplieti karšto saulės skystimo. Praėjo valanda. Artigasas ėmė nerimauti. – Tía, – šūktelėjo jis, – ar dar ilgai ieškosime? Ji nei atsakė, nei sulėtino. Trindamiesi į arklio odą jos sijonai šnarėjo čiūžt čiūžt. Galbūt lankstą padarė tam, kad savo gydančioms arbatoms ar tepalams rastų ypatingą žolę, susiraukšlėjusį lapą ar karčią šaknį. Ji visada ką nors rinkdavo. Mieste garsėjo tuo, kad iki pat šlaunų užsikeldavo sijoną ir sterblėj nešdavosi žmonių daržuose prirautų piktžolių. Už tai jį erzindavo Gardelių sūnūs: mačiau tavo tía purvinas šlaunis, tavo tía išprotėjusi – vaikosi mirusių kūdikių. Artigasas grįždavo namo nusibrozdinęs, kruvinas, bet nugalėjęs. Galiausiai sustojusi tía Tita nusliuogė nuo arklio ir stypsojo nejudėdama. Artigasas nušliaužė paskui. Jie stovėjo nepažįstamame lauke. Čia nebuvo nieko – nei karvių, nei avių, nei žmonių, iš dangaus nekrito kūdikiai, tik žolė ir pora fitolakų. Tuščia. Tuščia. Seserys neatsiranda tuščioje vietoje. Tyruose mergytės neišgyvena. Net jeigu ją ir ras-
2 2 • N E M AT OM A S K A L NA S
tų, jos kūnelis bus sudarkytas, vieni balti kaulai ir išėsta mėsa, kaip nuklydusios avies dvėsena. Artigasas atsisėdo ir stebeilijo į tía Titos nugarą su ilga juoda kasa, nusidriekusia per patį vidurį it kokia siūlė. Ji stovėjo neįsivaizduojamai ramiai. Jis laukė. Nieko neįvyko. Plieskė saulė. Jam buvo karšta ir norėjosi į ką nors trenkti. Šis plynas bežadis laukas. Ši kaitri saulė. Ši keista sustingusi Titos nugara. Jis pašoko. – Tía, ką mudu čia veikiame? – Mes klausomės. Paukščių. Artigasas prasižiojo ginčytis, kokia tai nesąmonė, bet neišleido nė garso, nes kol įkvėpė oro, jau buvo per vėlu ir tyrų garsai pripildė jo kūną, danguje ir lapijoje sučiulbo paukščiai, staiga jo kaulai ėmė vertis, jo kauluose giedojo paukščiai, aukštais balsais, skambiai, švelniai, pasislėpę jo kūne, pasislėpę lapijoje, pasakodami neįmanomus papasakoti dalykus rauda, jausmingu giedojimu, riksmais – beveik nepakeliamai; laukas, įnirtingi balseliai, beribė erdvė, pranokstanti jo suvokimą, ir triukšmas mirguliuodami skleidėsi ir liejo paslaptingą muziką, kuri grasinosi jį pavogti ir niekada nebesugrąžinti. Artigasą apėmė siaubas ir dar kažkas, jam norėjosi šlapintis arba verkti, bet negalėjo, tad paslėpė veidą muskusu atsiduodančioje žolėje ir klausėsi paukščių. Tą dieną kūdikio jie nerado. Tiesą sakant, Naujųjų metų dieną ne tía Tita ir ne Artigasas, o jaunoji Karlita Robles šuoliais atjojo su naujiena į aikštę. Artigasas matė skriejant paskui ją riešutmedžio spalvos kasas – lygiai tokio pat atspalvio ir lygiai taip pat žvilgančias, kaip ir jos arklio, tarsi juodu abu kas būtų pamerkę į tuos pačius dažus. Ji atvyko kaip tik laiku. Šimtmetis gyvavo jau devynias valandas. Nuo ankstyvo saulės žvilgsnio čirškėjo aikštės grindinio akmenys. Buvusios šventės vietoje šlaistėsi atkakliausi: knarkiantys girtuokliai, jauni įsimylėjėliai, benamiai šunys ir Artigasas su savo klęrančia gitara (kuria, nepaisydamas nieko, jis kaip įmanydamas sten-
Pa c h ar i t a • 2 3
gėsi įsigauti į paslaptingą garsų olą). Pamaldžioji donja Roza dar nebuvo išėjusi iš bažnyčios. Ji ten meldėsi nuo vidurnakčio. Pasninkavo nuo Kalėdų, kad Dievas nepadarytų jiems blogo stebuklo, tokio kaip žudynės ar cholera, potvynis ar neištikimybė (niekas rimtai nežiūrėjo į tą jos pasiaukojimą, kuris prasidėjo prieš trejetą metų, kai su Aparisijaus Saravijos maištininkų kariuomene iškeliavo jos sūnus ir ji atsidėjo pasninkui ir maldoms, o vyras, jos ieškodamas, paprasčiausiai nujodavo į bažnyčią, pasiimdavo klūpančią žmoną ir parsigabendavo namo, kad išvirtų jam vakarienę. Koks kantrus žmogus, sakydavo žmonės. Ne taip paprasta, kai žmona apgaudinėja su Dievu). – Radau... stebuklą! – šaukė Karlita. – Kūdikis medyje! Artigasas nustojo brazdinti gitara, porelės liovėsi bučiuotis, o krautuvininkas Alfonsas kilstelėjo nuo suolo apsunkusią galvą. – Tikrai? – Žinoma, tikrai. – Eime pažiūrėti. Pirmiausia jie nuėjo į koplyčią pasakyti donjai Rozai. Vitražų šviesa skverbėsi jiems virš galvų, sėlino prie klauptų ir bėgo altoriaus link per pamaldžią donjos Rozos nugarą. Karlita įkišo pirštus į švęstą vandenį ir greitai persižegnojo. Artigasas vien dėl jos padarė tą patį (ji buvo tokia graži). – Donja Roza, – sušnabždėjo Karlita. – Stebuklas. Kapok medyje kūdikis! Donja Roza pakėlė nuo rožinio akis. – Kūdikis? – Taip. – Ak. – Suraukė kaktą. – Kokia malonė. Jie jojo keliuku rytinio Takvarembo pakraščio link. Artigasas patogiai apžergė karštą arklio nugarą. Nuo bemiegės nakties jautėsi budrus ir nenorėjo miego. Jis jotų iki pat miestelio
2 4 • N E M AT OM A S K A L NA S
krašto; jis jotų iki pat pasaulio krašto; prasidėjo naujas amžius, ir jis vis jotų ir jotų, ir galėtų ten būti kūdikis, ne, negalėtų, neįmanoma, bet jeigu yra... Kokios visur ryškios spalvos, žali ir auksiniai vasaros žolynai, ryto dangaus kaitri žydrynė, tamsaus rudo medžio ranchitos, iš kurių išėjo dar daugiau žmonių ir patraukė kartu su jais. Pro durų uždangalus moterys kaišiojo skarelėmis aprištas galvas, ar išgirs kokių naujienų, ir palikusios ugniakuruose žėruojančias anglis leidosi paskui. Saulėkaitoje matės arbatą gėrę vyrai rišo nuo medžių arklius ir ant balnų kėlė savo vaikus. Būrys išaugo dvigubai, paskui dar kartą dvigubai, kaip kad atsitinka su kariuomenėmis, kai jos pereina per miestelius ir miestus. Kai prijojo kapokmedį, saulė jau buvo persiritusi per zenitą ir pradėjusi slinkti žemyn. Medis augo virš rytinio šulinio, o pačioje jo viršūnėje, apie trisdešimties metrų aukštyje matuojant nuo žemės, įsitvėrusi šakelės sėdėjo mergytė. Jai dar nebuvo metukų. Jos oda buvo pora pustonių šviesesnė už karštą šokoladą, skruostikauliai aukšti, į visas puses styrantys plaukučiai siekė iki pat nuogo juosmens. Jos akys buvo apvalios ir drėgnos kaip du gimtadienio torčiukai. Ir visai neatrodė išsigandusi ar trokštanti nulipti žemėn. Artigasas užvertė galvą. Jis degte degė noru pagauti jos žvilgsnį. Mírame*, pašaukė mintyse. – Ji ragana! – sušuko viena moteris. – Bruja atsiuntė mums brujita!** – Nekalbėkit nesąmonių, – nutraukė donja Roza. – Ji – angelas. Ji čia tam, kad palaimintų Takvarembo. – Kuo? Vaiko kakučių lietumi? – Tai ne angelas, o paprastas vaikas. – Nešvarus. * Pasižiūrėk į mane (isp.). ** Ragana, raganaitė (isp.).
Pa c h ar i t a • 2 5
– Gal tai vienas iš Garibaldžio vaikų. Jie nuolatos karstosi medžiais. – Po medžius karstosi tik Garibaldžio berniukai. – Ir tik po fitolakas. – Tikra tiesa. Kas gali įkopti tokiu kamienu? Penkiasdešimties tacuaremboenses kaklai išsitiesė, kad geriau pamatytų mergaitę. Į tokį medį neįmanoma įsliuogti. Jeigu tai būtų vietinė fitolaka su žemomis, patogiomis šakomis, nebūtų jokio stebuklo, jokios legendos, jokių devyniasdešimties metų, išsaugojusių šią istoriją. O čia stūkso aukščiausias Takvarembo kapokmedis, kurio apatinės šakos auga keletą metrų virš žemės. Niekas negalėjo įsivaizduoti, kaip į jį pajėgtų įsikabaroti suaugusi moteris su vaiku ant rankų, ką jau kalbėti apie vienišą kūdikį. – Puiku. Donja Roza, tai išmeldei savo stebuklą. – Mūsų stebuklą. – Stebuklai yra stebuklai, ką čia ir pridursi. – Tik Dievo dėka. – Jei jau taip sakai. – Taip. Tikrai Dievo dėka. – Nenorėjau nieko užgauti. – Mhm. – Paklausykit, nesiginčijam. – Turime kaip nors ją iškelti. – Kopėčių! – Iškratykime ją. – Tokių ilgų kopėčių nėra – aš žinau, nes pats visas padirbau. – Aš galėčiau įlipti į medį... – Hombre*, tu ant savo arklio vos užsiropšti! – Reikia palaukti ženklo... – Ir kas tada? Paliksime ją čia dar vienam šimtmečiui? * Žmogau (isp.).
2 6 • N E M AT OM A S K A L NA S
Kūdikis sėdėjo aukštai virš klegesio, abejingas, veik nejudėdamas. Artigasas pagalvojo: Mírame. Mergytė pasuko galvytę į vieną pusę, į kitą ir jų akys susitiko. Tai tu. Tai tu. Jųdviejų žvilgsniai buvo kūniški, jųdviejų žvilgsniai turėjo jėgos, jųdviejų žvilgsniai buvo it šaka tarp jų, nematoma, nelūžtanti, būsianti tarp jų amžinai ar bent jau taip regėjosi. – Aš ją pažįstu, – sušuko jis. – Tai mano sesuo. Penkiasdešimt veidų grįžtelėjo į berniuką. – Tavo sesuo? – Kokia sesuo? – Aaa... jis nori pasakyti... – Vargšas berniukas. – Klausyk, Artigasai. – Karlita atsiklaupė greta. – Tai negali būti ji. – Kodėl gi ne? – Ji dingo per daug seniai. – Ji negalėtų šitiek išgyventi. – Mažos mergytės negali išgyventi vienos. – Bet ji išgyveno, – atsakė Artigasas. Karlita ir donja Roza susižvalgė. – Be to, – pridūrė jis, – jei tai ne mano sesuo, iš kur atsirado šita mergaitė? Donja Roza prasižiojo kažką sakyti, bet susičiaupė. Visi tylėjo. Artigasas vėl pažvelgė aukštyn į medžio viršūnėje sėdintį kūdikį. Toji žvelgė į Artigasą. Ji buvo labai toli, beveik prie pat dangaus, bet jis galėjo prisiekti, kad matė jos akių obuolius: tamsius plačiai atmerktus duburius, ant baltymų – raudonas kraujagysles. Jis įsivaizdavo save kylantį aukštyn jos pasitikti. – Palauk manęs, – riktelėjo Artigasas į lapiją. Tada užšoko ant arklio ir nušuoliavo į pakalnę. Prie trobelės rado tía Titą pešant vištą. Jis greitai nulipo nuo arklio ir papasakojo jai viską apie ryto aikštę, minią aplink kapokmedį ir vaiką aukštai ant šakos. Ji klausėsi. Atsuko į sau-
Pa c h ar i t a • 2 7
lę veidą. Lūpos tyliai krutėjo. Nusišluostė dideles plaštakas į prijuostę ir ją nusirišo. – Eime. Kai juodu atjojo prie kapokmedžio, beveik visi miestelio gyventojai buvo sustoję aplink jį ratu. Moterys atsivedė vaikus, vaikai – savo prosenelius, vyrai – žmonas, benamiai aikštės šunys atsivedė vienas kitą. Arkliai rupšnojo žolę. Donja Roza paaukojo savo suknutės priešakį, kad galėtų atsiklaupti ant žemės ir karštai sukalbėti rožinį, kurio vėrinį prieš šešiolika metų buvo pašventinęs popiežius. Krautuvininko sūnus mosikavo medine fleita. Lojo ir grūdosi šunys. Per rankas buvo siuntinėjami kalebasai su mate ir krepšiai su pyragaičiais. Ginčai kilo, tilo ir vėl kilo, apie mergaitę, apie pyragaičius, apie tai, kas kiek gėrė ir ką su kuo darė praeitą naktį aikštėje. Kūdikis spoksojo į juos iš aukštos lapijos, laikančios jį tarsi įmotės rankos. Tía Tita ir Artigasas nusliuogė nuo vieno balno. Minia nuščiuvo. Tía Tita nebuvo aukšta, bet kažkodėl atrodė didelė, kampuotu žandikauliu, valdinga. – Palikite mus vienus, – tarė ji, žiūrėdama į vaiką, bet kalbėdama žmonių būriui. Visi norėjo matyti, kas vyks, niekas nenorėjo skirstytis, juo labiau kad šį reikalą sutvarkytų kas nors kitas. Tačiau tía Titai – tai keistai, nesuprantamai žmogystai, kurios visiems reikėjo tam, kad išgydytų girgždančius senus kaulus ar iš kareivių burnų drimbančias putas – nebuvo taip lengva priešgyniauti. Iš lėto, paburbėdama minia išsiskirstė. – Artigasai, tu irgi. Jis padarė kaip liepiamas. Jam į šlaunis trynėsi prakaituotas arklio kūnas. Oras buvo karštas, tvankus, apsunkęs. Jis patraukė prie būrelio, kuris susispietė fitolakos paūksmėje, ir sėdėdamas balne atsisuko pasižiūrėti į Titą ir į tą mergytės taškelį labai aukštai, nejudantį, juodą nuožmaus dangaus fone. Tita pakėlė rankas ir atrodė, tarsi lauktų, tada sudrebėjo medžio viršūnė, sušnarėjo lapai ir staiga kažkas nulėkė žemyn, jos ran-
2 8 • N E M AT OM A S K A L NA S
kos pagavo kažkokį daiktą, jis dunkstelėjo jai tiesiai ant krūtinės. Artigasas žiūrėjo, kaip teta nueina nuo medžio, tolyn nuo miestelio, kaip pėsčiomis grįžta namo. Mėnuliui patekėjus jau visas Takvarembo žinojo apie kritimą, virtusį skrydžiu, arba apie skrydį, virtusį kritimu. Jai davė vardą Pacharita. Paukštelė.
Ne visų gyvenimai šitaip prasideda. Pažvelkite į Ignacijų Firjelį. Jis niekada nebuvo dingęs ar vėl atsiradęs, ir kaime jo niekas nevadino stebuklingu. Jis turėjo reikalų su magija, kažkada seniai, kai jau buvo suaugęs, toli nuo namų, bet toji magija tetruko vieną dieną ir tik tam, kad jį pamiltų. Šiaip ar taip, po daugelio metų jis būtent šitaip pasakojo savo anūkams, ypač Salomėjai, kuri klausėsi ir šypsojosi, bet pasakojo toliau nugrūdęs lemtingas paslaptis. Jis sakys, kad pamačius vieną moterį jo rankose savaime įvyko stebuklas. Ir tai tik kartą, kai jis buvo keliaujančio cirko artistas, vilkėdavo blizgantį kostiumą ir kažką vapėdamas rodydavo fokusus. Tačiau atmintis puikiausiai moka žongliruoti: ji gali aukštyn iškelti tai, kas žiba, ir į tamsą panardinti sąstingį bei skausmą. Kai Ignacijus dar nieko nenutuokė nei apie fokusus, nei apie Urugvajų ar moteris, gimusias iš medžių, jis pažinojo Veneciją. Venecija buvo persmelkusi visą jo kūną: kanalai – milžiniški, kaip venos; smagus žalvarinis gimtosios kalbos skambesys; marinato, bazilikų ir ką tik sukapotų malkų kvapas tėvų namuose. O geriausiai jis išmanė apie gondolas. Tai buvo jų šeimos verslas – statyti visokiausių dydžių ir įvairiausios išvaizdos gondolas. Po langu gulėjo mediniai lankai; jis vedžiodavo juos ranka ar akimis ir žinodavo, kad čia jo namai. Jų forma leisdavo žmogui plaukti vandens paviršiumi, neskęsti, jis net ir negalėtų paskęsti, sėdėdamas tarp lentų ir dviejų laivagalių; gondolos būdavo skirtos žvejybai, meilei, nuvykti į