Page 1

nakties klajūnai

å   321 


18 skyrius

g – Ar tu tikrai sutinki? – gal milijonąjį kartą paklausė Hei­

dė, stovėdama tarpdury. – Mat aš dar galiu... – Heide, eik. – Aš perkėliau Isbę ant kito klubo. – Bet atrodo taip neteisinga! Jeigu kam ir reikia neit į vakarą, tai tik man. Aš juk esu buvusi... – Eik, – pakartojau. – Klausyk, jeigu rasiu, kas gali tave pakeisti, atsiųsiu... Aš prisimerkiau sužaibuodama į ją kaip tikra šalta kalių kalė. Ji atšlijo ir žengė į verandą. – Gerai, jau einu. Aš stovėjau ir žiūrėjau, kaip ji nulipa laiptais. Po ilgų svarstymų Heidė pasirinko ilgą koralų spalvos suknelę siauromis petnešėlė­ mis. Ant pakabo ji atrodė keistai, – per daug paprasta, neįprastos spalvos, – bet kai Heidė apsivilko, griūk vietoj. Juo svaresnė prie­ žastis ant tokio drabužio neužsikarti nešynės, kaip iš pradžių buvo sumaniusi, nes auklės taip ir nerado.


nakties klajūnai

å   323 

– Bus gerai, – pasakiau jai prieš kelias valandas, kai pasisiū­ liau. – Aš nenoriu eit į išleistuves, jau sakiau. – Tačiau tau vienintelė proga! – Ji atsiduso ir pažiūrėjo į Isbę: gulėdama tarp mudviejų ant lavinamojo kilimėlio, ji spardėsi iš­ pūtusi akeles į virš galvos kabančią boružę. – Baisiai apmaudu, kad tau šitaip susiklostė. – Nieko baisaus, – tariau. Ji nepatikliai pašnairavo į mane. – Tikrai, – pridūriau. Keisčiausia, jog taip ir buvo. Nors rytą tapau du kartus at­ stumta. Nors naująjį dviratį namo parsivedžiau, o ne juo parva­ žiavau, mat neturėjau noro vėl nusibrozdinti kojų, alkūnių ar sa­ vojo ego. Nors violetinę suknelę išnešiau iš kambario ir patiesiau ant Heidės lovos, užsimoviau treningą ir marškinėlius – nusitai­ siau, kai kitos tuo laiku pradėjo apsitaisyti. Iš dalies pakartojau tai, ką veikiau gegužę, per pirmąsias išleistuves. Tačiau tada vis­ kas buvo kitaip. Dabar supratau, kodėl Megė tikėjo, jog aš vasaros pabaigoje iš­ važiuosiu turėdama ne tik dviratį. Mat buvo akivaizdu, kaip aš pa­ sikeičiau: nauja patirtis, visos tos istorijos, šis gyvenimas. Gal jis ir nėra pasaka. Bet pasakos nebuvo tikrovė. O mano istorija tikra. Heidei išvažiavus išsinešiau Isbę į verandą ir pakėliau aukš­ čiau, kad matytų vandenyną. Paplūdimyje dar gulėjo žmonių, geriančių paskutinius saulės spindulius, kiti jau ėjo vakare pasi­ vaikščioti, pėdino poromis ar būreliais, iš paskos arba priekyje kiceno šunys ir vaikai. Valandėlę mes žiūrėjome į šitą vaizdą, tada pasukome vidun. Įėjusi išgirdau beldžiant į priekines duris. Praeidama pro virtuvės stalą pamačiau Heidės telefoną, gulin­ tį šalia druskinės. Jos buvo praleisti du skambučiai. Kai atidariau duris, išvydau ne Heidę, grįžusią telefono, o – savo mamą. – Labas, Oiden, galima įeiti?


324   z

Sarah Dessen

Atsakydama Isbė kvyktelėjo. Mama pažvelgė į kūdikį, į mane. – Žinoma, – tariau ir tik tada susigriebiau turinti atsitraukti, jeigu noriu, kad ji įžengtų vidun. – Be abejo. Žengtelėjau atgal, ji – pirmyn; Heidės telefoną įsikišusi į užpa­ kalinę kišenę nusekiau paskui motiną, lėtai einančią koridoriumi į virtuvę. Nesupratau, kuo jos išvaizda taip rėžė akį, juk atrodė kaip visada: tamsūs plaukai susukti į mazgą ant pakaušio, juodas sijonas, trumpi onikso karoliai, paryškinantys išsišovusį raktikau­ lį. Ir vis tiek kažkas buvo kitaip. – Taigi, – tariau pasisodindama Isbę ant kito klubo, – ką čia veiki? Mama atsisuko. Virtuvėje buvo šviesiau, ir aš pamačiau, kokia ji suvargusi, netgi liūdna. – Man pasidarė neramu dėl tavęs. Nuo pat mūsų paskutinio pašnekesio. Kartojau sau, kad esu kvaila, bet vis tiek... Ji nutilo, ir man dingtelėjo, kaip retai ji naudojasi senu tėčio triuku. Mama niekad nemėgo savo žodžių prasmės palikti kito žmogaus malonei. – Bet vis tiek... – pakartojau. – Vis tiek atvažiavau, – užbaigė ji. – Tegul tai bus išimtinė mo­ tinos teisė. Gal tavo tėtis ir Heidė paaukotų puodelį kavos? – Žinoma, – tariau ir pasukau prie spintelės. Pasistiebus paim­ ti puodelio buvo sunku išlaikyti Isbę, o ji kažkodėl sumanė muis­ tytis. Kai grįžtelėjau į mamą, ji žiūrėjo į mane keistu žvilgsniu. – Ar nemanai, kad galėtum... – Oo... – Ji atsitiesė tarsi ruošdamasi išgirsti pažymį ir atkišo rankas. – Duok ją. Aš padaviau jai Isbę, mūsų pirštai susilietė. Prieš nusisukdama įpilti kavos dar pamaniau, kaip neįprasta matyti mamą su kūdi­ kiu ant rankų. Ji sėdėjo įsitempusi, sulenkusi alkūnes ir stebeilijo


nakties klajūnai

å   325 

į Isbės veiduką su profesionaliu smalsumu, lyg ši būtų dėlionė ar galvosūkis. Ir Isbė spoksojo į ją išvertusi akis, sukdama ir sukda­ ma ratais kumštukus. Po valandėlės pastūmusi jai kavą atsistojau šalia ketindama paimti mergytę. Bet kai ji neatitraukė akių nuo kūdikio, aš atsisėdau. – Kokia gražutė, – pagaliau tarė mama. – Truputį panaši į tave, kai buvai tokio amžiaus. – Tikrai? Mama linktelėjo. – Akys. Visai kaip tavo tėvo. Aš pažvelgiau į Isbę, regis, nė kiek nebijančią, kad ją laiko sve­ timas žmogus, ir dar toks, kuris jaučiasi truputį nesmagiai. Kiek jai buvo žinoma, visi aplinkiniai tik ir rūpinasi jos gerove. – Nenorėjau tau trukdyti, – pasakiau mamai. – Mat... čia tiek visko vyksta. – Galėjau atspėti. – Ji pasisodino Isbę, kita ranka pasiėmė kavą. – Bet man vis tiek pasidarė neramu, kai praėjusį kartą pra­ dėjai klausinėt apie mūsų skyrybas. Tu kalbėjai visiškai kitaip. – Kaip kitaip? – paklausiau. Ji pagalvojo. – Iš tikrųjų man ateina į galvą frazė „atrodei jaunesnė“. Tačiau, nors užmušk, nemoku to paaiškinti. Aš supratau, bet nesakiau jai. Tik paėmiau putlų Isbės pirštu­ ką ir spustelėjau. Ji pasižiūrėjo į mane, tada – į mano mamą. – Iš tikrųjų maniau beprarandanti tave, – pasakė ji – labiau Isbei negu man. – Kai tu atvažiavai čia, pas tėvą ir Heidę, susiradai tiek draugų. Paskui dėl to ginčo apie bendrabučius... Aš turbūt per daug įtikėjau, kad esame tame pačiame puslapyje. Ir staiga paaiš­ kėjo, kad ne. Buvo labai keista. Beveik pasijutau vieniša. Beveik, pamaniau. Garsiai pasakiau:


326   z

Sarah Dessen

– Tik todėl, kad mūsų nuomonės ne visada sutampa, nereiš­ kia, jog negalime būti artimos. – Teisingai, – pritarė ji. – Bet man turbūt buvo didelis aki­ brokštas. Matyti, jog tu taip sparčiai keitiesi. Staiga paaiškėjo, kad turi atskirą savų tradicijų ir kalbos pasaulį, kurio nesuprantu ir kuriame nėra vietos man. Tai sakydama ji tebežiūrėjo į Isbę, – prikišusi veidą prie mergytės veidelio, suėmusi jos kūnelį, lyg tie žodžiai būtų buvę skirti tik jai. – Man pažįstamas šis jausmas, – tariau. – Nejaugi? Aš linktelėjau. – Taip, net labai. Dabar ji atsisuko į mane. – Neištverčiau minties, – prabilo ji, aiškiai tardama kiekvieną žodį, – kad mano pasirinkimas kaip nors sugriovė tau gyvenimą. Man būtų siaubinga. Prisiminiau mudviejų pokalbį telefonu tą naktį: kaip sušvel­ nėjo jos balsas, kai paklausiau apie skyrybas. Mano mama visada turėjo tokį šaltą, kietą kiautą, šiais trapiais šarvais ji atsiskirdavo nuo visų kitų. Bet galbūt jai viskas atrodė kitoniškai. Kad aš esu ne lauke ir nesibeldžiu būti įleista, o tūnau viduje su ja, apsaugota ir apginta, todėl jai ir nesinori nieko keisti. – Jokio gyvenimo tu man nesugriovei, – pasakiau. – Tik gaila, kad per mažai kalbėdavomės. – Apie skyrybas? – Apie viską. Mama linktelėjo, ir valandėlę mudvi sėdėjome stebėdamos Isbę, įsistebeilijusią į savo kojytes. Paskui ji tarė: – Tai niekad nebuvo mano stiprioji savybė. Jausmingi pa­ šnekesiai.


nakties klajūnai

å   327 

– Žinau, – patvirtinau aš. Ji pažvelgė į mane. – Ir mano ne. Bet šią vasarą baigiau intensyvius kursus. – Mat kaip... – Taigi. – Giliai įkvėpiau. – Iš tiesų ne taip ir sunku. – Ką gi, gal kada nors ir mane išmokysi. Aš nusišypsojau jai. Uždėjau delną ant jos šiltos rankos, kai staiga kišenėje pajutau virpant Heidės telefoną. – Čia dabar... – burbtelėjau išsiimdama jį. – Reikia atsiliepti. – Prašom, – tarė ji, atsilošdama ir patogiau pasisodindama Isbę. – Mums labai gera. Aš atsistojau, paspaudžiau pokalbio mygtuką net nedirstelėju­ si, kas skambina. – Alio? – Heidė? Tai, jog tėtis nepažino mano balso, kažką bylojo, nors abejo­ jau, ar noriu galvoti ką. Jau norėjau išjungti telefoną, pasirinkti bailės išeitį, bet vis dėlto atsiliepiau: – Ne, čia Oiden. – Oo... – Pauzė. – Labas. – Labas, – pasisveikinau. Pažvelgiau į mamą, stebinčią mane, ir apsisukusi pasukau į prieškambarį. Vis tiek atrodė per arti, ir aš ėmiau lipti aukštyn. – Na, Heidės nėra. Ji tik pamiršo namie telefoną išeidama į Paplūdimio mugę. Linijoje tapo taip tylu, taip tylu, kad nejučia pagalvojau – ko­ dėl trukdžiai ir pašalinis triukšmas atsiranda tik tada, kai nori gir­ dėti, ką pašnekovas sako? – Na, – pagaliau prabilo jis, – kaip laikaisi? – Gerai, – atsakiau. – Užsiėmusi. – Taip ir maniau. Palikau tau keletą žinučių. – Jis kostelėjo. – Tu turbūt ant manęs pyksti.


328   z

Sarah Dessen

– Ne, – pasakiau eidama į Heidės miegamąjį, kur ant lovos tebegulėjo mano violetinė suknelė. Paėmusi ją nunešiau į spin­ tą. – Tik bandau kai ką išsiaiškinti. – Aš, žinok, irgi. – Jis vėl kostelėjo. – Klausyk, žinau, jog esi Heidės pusėje, girdi jos versiją... – Heidė nori, kad grįžtum namo. – Aš taip pat šito noriu, – tarė jis. – Tačiau ne taip paprasta. Barškindama pakabus, aš pastūmiau sukneles ant kabyklos ir įgrūdau violetinę suknelę atgal. Bet spintos neuždariau, žiūrinė­ jau kitus drabužius. Paklausiau: – Tada kaip? – Kas? Ištraukiau dar vieną juodą suknelę, klostytu sijonu, ir vėl įkišau. – Sakai, nėra taip paprasta. Tada pasakyk, kaip yra. Jaučiau jo nuostabą, beveik apčiuopiamą, nors turbūt šitai ne­ turėjo manęs stebinti. Jis buvo pripratęs, kad visus jo sprendimus aš paaiškinu itin savita – jo asmenine logika. Ji pateisindavo tiek daug, pateisindavo viską. Jis rašytojas, permainingos nuotaikos, savanaudiškas. Jam reikia miego, jam reikia erdvės, jam reikia laiko. Jeigu jis būtų atsiskyręs nuo pasaulio, tos savybės tebūtų erzinančios keistenybės. Bet didžiausia bėda, kad jis įpainioja ir kitus žmones. Pasiekia juos, pritraukia prie savęs. Susilaukia su jais vaikų, tie savo ruožtu vėliau irgi neįstengia atsiskirti, nesvar­ bu, kūdikiai ar beveik suaugę. Negalima rinktis pagal savo norą, kai kas nors nuo tavęs priklausomas ar tave myli. Žmogus tau ne elektros jungiklis, kad įjungtum arba išjungtum. Jeigu esi su juo, esi, jeigu nesi – nesi. Man nė trupučio neatrodė sudėtinga. Iš tie­ sų – paprasčiausias dalykas pasaulyje. – Matai, – tarė tėtis, – tai ir turėjau galvoje sakydamas, kad tu gal pyksti. Juk girdėjai tik Heidę, taigi žinai tik vieną istorijos pusę.


nakties klajūnai

å   329 

– Aš ne todėl ant tavęs pykstu, – pasakiau pastumdama sukne­ les. Kažkodėl buvo taip smagu girdėti kaukšint pakabus, matyti šmėkščiojant pro šalį visas tas spalvas. Rausvą, mėlyną, raudoną, oranžinę, geltoną. Kiekviena buvo kaip kiautas, kaip oda – vis ki­ tokia būsena, nors ir vieną dieną. – Tai kodėl? – paklausė jis. Juoda, žalia, juoda, žirneliais... – Tik tiek, kad čia tu turi antrą progą. – Antrą progą, – pakartojo jis. – Aha... – Trumpos rankovės, ilgos rankovės, kliošas. – Tačiau net nebandai ja pasinaudoti. Mieliau palieki žmogų. Jis tylėjo, tik kaukšėjo slysdami pakabai. Aš beveik pasiekiau kabyklos galą, liko kelios suknelės, paskui – gal pora. – Tu taip manai? – iš reto paklausė jis. – Kad aš tave palieku? – Ne mane, – atsakiau. – Tai ką tada? Staiga ją pamačiau. Kuklią juodą suknelę su karoliukais ap­ kraštuota apačia ir iškirpte. Suknelė šokiams, suknelė jaunai pa­ trakėlei, tokios visą laiką ir ieškojau. Žiūrėdama į ją radau ir dar kai ką. Atsakymą į jo klausimą ir – staiga suvokiau – priežastį, kodėl ši vasara tiek visko išstūmė į paviršių. – Isbę, – tariau. Tardama vardą išvydau jos veiduką. Guguojantį, zirziantį, ver­ kiantį, rėkiantį, apsiseilėjusį. Miegantį, žiūrintį, piktą, patenkintą. Pirmą dieną, kai ją pamačiau miegančią ant Heidės rankų, ir vos prieš kelias minutes, kai jos akys išlydėjo mane iš kambario. Visi tie mažyčiai vaidmenukai, pati pradžia to, kas ji bus ar galės būti. Kol kas per anksti spėlioti. Jai dar viskas prieš akis, ir aš labiausiai viliuosi, kad jai gal nereikės laukti antrų progų. Kad ji, ne taip kaip daugelis mūsų, ras būdą, kaip viską pasiekti iš pirmo karto.


330   z

Sarah Dessen

– Isbę? – pakartojo tėtis. – Kalbi apie kūdikį? – Aš ją taip vadinu, – paaiškinau. – Man ji Isbė. Patylėjęs jis tarė: – Oiden, aš myliu Tisbę. Kaži ką pasaulyje padaryčiau dėl jos arba dėl tavęs. Žinok tai. Vos prieš valandėlę tą patį sakė mama, ir aš nutariau ja pa­ tikėti. Kodėl dabar daug sunkiau tai padaryti? Todėl, kad mama atvažiavo pas mane. Įveikė tokį kelią, taip rizikavo, atsekė kai ku­ riomis, jei ne visomis savo pėdomis, kad abi sugrįžtume į vietą, iš kur, tikėkimės, galėsime drauge praskinti naują kelią. Tėtis tebėra toje pačioje vietoje ir, kaip visada, nori, kad aš eičiau pas jį. Kaip dariau šios vasaros pradžioje šiuose namuose, taip pat namie. Vi­ sada turėdavau įveikti atstumą, kirsti miestą, prisitaikyti, teisintis. – Jeigu tai tiesa, įrodyk, – išpoškinau. Jis patylėjo, paskui pasakė: – Ir kokiu gi būdu? Kai kada pasiseka iš pirmo karto. Kai kada – iš antro. Tačiau sakoma, kad trečias kartas nemeluoja. Ten stovėdama, pati pali­ kusi kitą, pamaniau, jog niekad šito taip ir nesužinosiu, jeigu dar vieną, paskutinį kartą neužsėsiu ant dviračio. Taigi, užuot jam atsakiusi, išsitraukiau iš spintos juodąją su karoliukais suknelę ir patiesiau ant lovos. – Pats sugalvok, – liepiau jam, – o aš turiu darbo.

S Ketinau važiuoti mašina. Netgi pagriebiau raktelius, kai lėkiau iš namų plevėsuodama juodąja suknele. Ir tada pamačiau dvira­ tį – prie laiptų, kur buvau palikusi. Nespėjau susigaudyti, o jau užlipau ant jo. Stengiausi prisiminti viską, ko Megė mane mokė tas kelias savaites, ir nuvažiavau, kol nespėjau apsigalvoti.


nakties klajūnai

å   331 

Keista, bet kai ėmiau riedėti palei paplūdimį, – kiek kreivu­ liuodama, bet kol kas negriūdama, – galvojau tik apie mamą. Pa­ dėjusi telefoną užsivilkau suknelę, susiradau basutes ir rankinę planuodama įsodinti Isbę į vežimėlį ir vežtis ją kartu. Bet kai pra­ dėjau segti diržus paknopstom aiškindamasi mamai, kūdikis ėmė zirzti. Paskui pravirko. Paskui ėmė rėkti. – O varge, – sumurmėjau žiūrėdama į užraudonijusį veiduką. Jau mokėjau atpažinti tikrą rėkimo priepuolį. – Nieko gero. – Ji nekenčia vežimėlio? – už nugaros paklausė mama. – Šiaip labai mėgsta. Tiesiog nežinau, kas jai užėjo. – Pasi­ lenkusi pataisiau diržus, bet Isbė dar garsiau užklykė ir, kad būtų įtaigiau, ėmė spardytis. Pakėliau akis į mamą. – Reikės pasilikti. Ji tikrai pyksta. – Nesąmonė. – Mama mostelėjo man pasitraukti, atsegė dir­ žus ir iškėlė Isbę. – Aš pabūsiu su ja. Eik ir linksminkis. Nenorėjau pasižiūrėti į ją su tokia abejone. Ar nuostaba. Bet, matyt, mano veidas išdavė šiuos jausmus, nes ji pasakė: – Oide, aš užauginau du vaikus. Man gali valandai patikėti naujagimį. – Žinoma, galiu, – skubiai tariau. – Tik... nemalonu palikti ją tau tokią suirzusią. – Ji visai ne suirzusi, – pareiškė mama, stipriau priglausdama kūdikį prie savęs ir glostydama nugarytę. Keista, kai Isbė links­ mai krykštavo, mačiau, kad mama jaučiasi nesmagiai, o dabar, kūdikiui rėkiant, ji buvo visiškai rami. – Isbė tik išreiškia savo nuomonę. – Ar tikrai nori pabūti su ja? – garsiai paklausiau. – Tikriau nebūna. Eik. – Tebeglostydama Isbei nugarytę pri­ glaudė ją prie peties. – Teisingai, teisingai, – kartojo ji žviegiančiai mergytei. – Pasakyk man viską, kas susikaupė.


332   z

Sarah Dessen

Stovėjau ir žiūrėjau, kaip ji vaikšto po virtuvę čiūčiuodama Isbę. Vaikščiodama nusistatė ritmą: žingsnis, glostelėjimas, žings­ nis, glostelėjimas. Mergytė per jos petį spoksojo į mane raudonu veiduku, išsižiojusi. Tačiau, didėjant atstumui tarp mūsų, ji ėmė rimti. Ir tilti. Pagaliau nutilo, buvo girdėti tik motinos žingsniai. Ir dar kai kas. – Ššš, ššš, – ramino ji vaiką. – Viskas gerai. Jos balsas buvo tylus. Švelnus. Ir šie jos žodžiai staiga pasiro­ dė kaip niekad pažįstami. Šis balsas, kurį tariaus įsivaizdavusi ar susikūrusi, buvo jos, visą laiką. Ne sapnas, ne mantra, o prisimi­ nimas. Tikras dalykas. Viskas gerai, pamaniau iš kiemo išsukdama į gatvę. Mašinų joje nebuvo, ir aš prisiminiau visus tuos rytmečius su Mege, kai jausdavau jos ranką ant balnelio, jos pėdos šlepsėdavo asfaltu vis greičiau, kad neatsiliktų nuo manęs, ir tada ji stumtelėdavo pa­ skutinį kartą – važiuok! Ir aš turėdavau pati žinotis. Važiavau šmėkščiodama po žibintais ir pro pašto dėžutes, pa­ dangos čežėjo per asfaltą. Kitoje gatvėje visas kelias buvo man vie­ nai, iki pat vienišo stop ženklo prieš paplūdimį. Aš žiūrėjau tik į šviesą priekyje, ryškiai žalią, ir myniau vis greičiau, kaip niekad greitai, vėjas atmetė plaukus, stipinai zvim­ bė. Niekad nebuvau važiavusi taip greitai, man dingtelėjo, jog tu­ rėčiau bijoti, bet nebijojau. Anapus tos šviesos mačiau vandenyną, tamsų ir neaprėpiamą, įsivaizdavau, kaip aš užvažiuoju ant smė­ lio, bet nesustoju, lekiu per kopas ir pūkšteliu į bangas, sustabdyti gali tik srovė. Mane taip pagavo šis vaizdas, be galo ryškus galvoje, kad laiku nepastebėjau dviejų dalykų: senutės „Toyota“, kėpsan­ čios priešais stop ženklą, ir šaligatvio krašto už jos. Pirmiausia pamačiau automobilį. Jis ėmė ir išdygo, nors prieš kelias sekundes galėjau galvą dėti, kad nieko nėra. Gal ir gerai –


nakties klajūnai

å   333 

nespėjau suvokti, jog mašina Elio. Mat kitą akimirką išniro šali­ gatvis, pareikalaudamas iš manęs viso dėmesio. Lėkdama pro Elį supratau turinti apsispręsti: sulėtinus greitį apsisukti tikintis, kad trenksiuosi nesmarkiai, arba važiuoti pir­ myn ir bandyti užšokt ant bortelio. Jei kabinoje būtų sėdėjęs kas nors kitas, turbūt būčiau pasirinkusi pirmą variantą. Tačiau jis ne­ buvo kas nors kitas, ir aš supratau, – net per tas kelias netikrumo akimirkas, ausyse ūžiant kraujui, – jog antras variantas tikriausiai yra geriausias būdas paaiškinti jam tai, ko nepavyko rytą parduo­ tuvėje. Ir aš šokau. Nebuvo panašu į tai, ką tą naktį parke išdarinėjo Megė. Arba į kalnus vaizdajuosčių su dviratininkais, kurias žiūrėjau kelias sa­ vaites. Bet nesvarbu. Jausmas, kai staiga pakyli, atsiduri ore, pa­ dangos sukasi tuštumoje, buvo nepaprastas. Tartum sapnas. Arba pabudimas iš sapno. Tai truko vos kelias akimirkas, ir aš sunkiai žnektelėjau, dvira­ tis po manimi garsiai trinktelėjo į šaligatvį, bet nuriedėjo pirmyn. Šokas perėjo nuo pirštų galiukų iki alkūnių – aš iš paskutiniųjų stengiausi suvaldyti vairą, nors padangos slysčiojo bandydamos parvirsti ant šono. Kaip tik šitaip aš visada ir griūdavau – užsi­ merkdavau, o šiukšlių dėžė arba krūmas vis artyn, artyn, artyn. Tačiau dabar mano akys buvo plačiai atmerktos ir aš tik spaudžiau vairą. Po smėlio ruoželio kažkaip atgavau pusiausvyrą ir nuvažia­ vau toliau. Rankos drebėjo, smilkiniuose tvinksėjo, kai atsargiai ėmiau stabdyti. Viskas buvo taip aišku: greitai priartėjau, pamačiau bor­ telį, jį įveikiau, ir vis tiek nepajėgiau patikėti, kad man tikrai pavy­ ko. Iš tiesų neatrodė tikra tol, kol drebančiom rankom apsisukusi nepamačiau Elio; kažkuriuo metu jis privažiavo prie šaligatvio, išlipo ir dabar stovėjo žiūrėdamas į mane.


334   z

Sarah Dessen

– Na, žinai, – pasakė jis. – Galinga. – Tikrai? Jis linktelėjo. – O aš maniau, kad tu nemoki važiuoti dviračiu. Aš nusišypsojau ir privažiavau prie jo. Tik iš arti pamačiau, jog jis ne su džinsais, marškinėliais ar striukele, bet gražiomis juodo­ mis kelnėmis, kažkokiais retro stiliaus blizgančiais batais ir baltais ilgom rankovėm marškiniais, išleistais ant viršaus. – Aš ir nemokėjau, – pasakiau sustojusi šalia jo. – Megė mane išmokė. – Ir šokinėti? – Oi ne. – Aš paraudau. – Iš tikrųjų padariau negalvodama. – Nejaugi? – O tu nesupratai? Jis pažiūrėjo į mane. – Tiesą sakant, supratau. – Iš ko? Iš pakraupusio mano veido? – Ne. – Jis loštelėjo. – Beje, tu visai neatrodei išsigandusi. – O kaip atrodžiau? – Pasirengusi, – atsakė jis. Nuleidusi akis į dviratį pagalvojau. – Hm, manau, ir buvau tam pasirengusi. Gal turėjau jaustis keistai, ypač po to, kas įvyko. Bet nesijau­ čiau. Gal kad buvo vakaras, kai viskas, kas dieną rodosi neįpras­ ta, esti pats tas. Pavyzdžiui, važiuoti dviračiu apsitaisius išleis­ tuvių suknele ir susidurti su vieninteliu žmogumi, kurį tu nori matyti. Jei būtų buvę šviesu, būčiau ėmusi klausinėti, kritikuoti save po laiko, vėl viską perkratyti. Tačiau dabar kaip niekur nieko grįž­ telėjau į Elį ir tariau:


nakties klajūnai

å   335 

– Žinok, tu buvai teisus. – Dėl ko? – Dėl manęs. Kaip visad viską metu, jeigu kas nors nepavyksta iš pirmo karto. Padariau didelę klaidą. – Taigi dabar tiki antra proga, – patikslino jis. – Tikiu tiek progų, kiek reikia, kad galų gale pavyktų. Elis susikišo rankas į kišenes. – Žinai, ir aš tikiu. Ypač šįvakar. – Mat kaip? Jis linktelėjo, mostelėjo į mašiną už savęs. – Taigi... rytą aš sakiau, kad neisiu. Kai pakvietei į išleistuves. Pajutau, kaip raustu. – Taip, atrodo, prisimenu. – Man buvo varžybos Rordeile. Iš tikrųjų jau kelios savaitės, kai vėl rungtyniauju. – Žinau. Jis, regis, nustebo, ir man tai, prisipažinsiu, patiko, nes taip retai jį nustebindavau. – Iš kur? – Aš, taip sakant, seku padėtį. Internetu. Ir kaip pasisekė? – Laimėjau. Aš nusišypsojau. – Nuostabu. Taigi turbūt vėl pradedi važinėt iš rimtųjų? – Ne, užbaigiau. – Vėl nutrauki? – Pasitraukiu, – pataisė jis. – Nuo šiandien. – Kodėl? Jis pasiūbavo ant kulnų žvelgdamas į tamsią gatvę. – Planavau jau pernai. Na, nes įstojau į universitetą, norėjau mokytis. Bet tada...


336   z

Sarah Dessen

Aš tylėjau. Mat Elis niekad nelaukdavo, kad tu pabaigtum jo mintį. Jis visada žinodavo, kur eina, nors kartais ir užtrukdavo. – Tada žuvo Eibis. Ir viskas tiesiog sustojo. Bet aš nenorėjau šitaip išeiti – paprasčiausiai išnykti iš žemėlapio. – Tu norėjai išeiti nugalėjęs, – pasakiau. – Ar bent pabandyti. – Jis persibraukė pirštais plaukus. – To­ dėl atsiprašau dėl šios dienos. Gailiuosi, kad nemokėjau geriau paaiškinti, kodėl atsisakiau. – Aš suprantu, – tariau. – Tiesiog turėjai taip pasielgti. Jis pažvelgė į mane patamsėjusiomis akimis. – Aha. Tiksliai. Prie ženklo artėjo automobilis, jo šviesos nušliaužė per mudu. Jis stabtelėjo įjungęs posūkio žibintą ir nuvažiavo. Elis nužvelgė mane – suknelę, basutes. – Kur dabar išsiruošei? – Į išleistuves. O tu? – Ten pat. Geriau vėliau negu niekada, ar ne? Pavėžinti? Aš papurčiau galvą. Jis kilstelėjo antakius, kažką norėjo sakyti, bet aš neleidau – griebiau jam už rankos ir prisitraukiau artyn. Tada pasistiepusi atkišau lūpas. Bučinys buvo lėtas ir saldus, aš dar spėjau išvysti mus abu, mažas figūrėles vidury Kolbio, stovin­ čias po šituo stop ženklu, o visas miestas ir pasaulis sukasi aplink mus. Ir tą akimirką, tebūnie tik akimirką, mes tikrai buvome ten, kur turėjome būti. Šypsodamasi atsitraukiau ir sėdau ant dviračio. Elis lėtai ėmė suktis žiūrėdamas, kaip aš pamažu apvažiuoju aplink jį vieną, du, tris kartus – tarsi brėždama magišką ratą. – Taigi nenori, kad tave nuvežčiau, – tarė jis. – Ne. Bet mes ten susitiksime.

Nakties klajūnai  

Knygos Nakties klajūnai ištrauka

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you