Tvenkinys Na ir buvo baimės! Kartą saulutė taip užkaitino, kad vienas Peliukas neatsispyrė pagundai išsimaudyti vėsiame upelyje. Šoko nuo kranto, bet, dar nepasiekęs vandens, ūmai atsiminė nemokąs plaukti. – Oi, mamyte, kas dabar bus? – sucypė jis. Bet buvo jau per vėlu: jis pūkšt paniro, ir srovė būtų nežinia kur jį nunešusi, jei ne Ežys. – Nebijok, griebk ir stipriai laikykis! – sušuko jis, kišdamas besikapanojančiam vandeny Peliukui žydinčio augalo stiebą. Vargšelis įsikibo ir persigandęs išlipo į krantą: tik per plauką liko gyvas. – Ir vėl gali taip atsitikti, – nuogąstavo miško gyventojai. – Juk ne kiekvienas kaip Ūdra, Bebras ar Varlė puikiai jaučiasi
tiek vandeny, tiek sausumoj! Dabar vasara, reikia ką nors daryti, kad niekas nenuskęstų! – Labai nesunku! – atsiliepia Bebras. – Iškaskim tvenkinį! Išsitraukęs popieriaus, pieštuką, metrą ir skriestuvą, jis ima skaičiuoti, paskui sukomanduoja: – Prie darbo! Pradėkit kasti čia. – Čia, pievoj? Čiagi nėra vandens! – Sakau, kaskit! Norite tvenkinio ar ne? – No–o–o–o–rime! – Na, tai pirmyn! Pievoje beregint iškasamos trys skirtingo gylio duobės, atskirtos viena nuo kitos plūkto molio dambomis; siauru kanaliuku iš upelio į duobes prileidžiama vandens, ir tvenkinys gatavas. „Griebk ir laikykis! Ir užsičiaupk, nes prigersi!“
21
22
– Valio! – šaukia miško gyventojai. – Mes turim tvenkinį! – Atsargiai! – įspėja Bebras. – Kol kas maudykitės tik viduriniam tvenkiny. Nebijokit! Pirmyn! Tai bent smagumėlis, tai bent pramoga! Varlė nedelsdama įsirengia trampliną, o Strazdas iš savo lizdo pasidaro valtelę ir įsisodina dvi Sesutes Pelytes: trečioji lieka krante su ratu – dėl visa ko... Ūdra nardo po vandeniu ir vis taikosi apversti konservų dėžutę, kuria irstosi Varlė. – Atsargiai! Suvažinėsiu! – čirškia Elniaragis, lėkdamas iš žirnio ankšties padarytomis vandens slidėmis, kurias traukia Kamanės. – Iš kelio! Iš kelio! Šoku nuo tramplino! – šaukia kita Varlė. – Kas per sumaištis! – atsidūsta Juodoji Pelė, ramiai sau drybsanti po skėčiu. O štai ir Skruzdės su riešuto kevalu, ir, kaip visada, paslaugus Vikšras: vienu galu įsikibęs į krantą, kitu į kevalą, jis padaro til-
telį; Žiurkėnas plaukioja sau įsitaisęs Vėžliui ant pilvo... – Dabar iš tikrųjų galima džiaugtis visais vasaros malonumais! Tačiau atsargusis Bebras nenurimsta: su Ežiu ir savo padėjėju matuoja visų trijų tvenkinių gylį. – Čiurkšt! – išspjauna jis vandens čiurkšlę. – Šitas jau kad gilus, tai gilus, galės maudytis tik geri plaukikai! Ei! Ar liausis svirpusi ta Cikada? Varlė atidaro plaukimo mokyklą: pripiešia plakatų, vaizduojančių įvairius plaukimo būdus. – Mačiau jus su ausinėmis, – sako ji Peliukams, – tačiau plaukiate nei šiokiu, nei tokiu stiliumi, kaip... na, kaip kokios pelės. Pažiūrėkit čia. Matote, kiek stilių. Štai plaukimas varlyte, štai – nugara, arba vėžliu, štai – peteliške... Kiekvienas plaukia savaip, aišku? Plaukiant, mano vaikeliai, svarbiausia kvėpavimas ir... atsargumas. Atsiminsit?
„Tu Varlė, tau bepigu plaukti! Mes irgi plauktume, jeigu būtume Varlės“, – sako Peliukai. „Ką jūs! – nesutinka Varlė. –Krūtine sparčiau!“
varlyte krūtine
nugara
peteliške
23
Sulčių spaudimas Šįryt miške kažkas nauja: ak štai – atsirado geltonų lapų. – Rugsėjis! – sušunka Sesutės Pelytės. – Mėlynės! Avietės! Uogienės! – cypia jos dar smagiau. Po kelių minučių Pelytės jau traukia iš namų su pintinėmis, kraitelėmis, krepšeliais. Kasmet rugsėjo pradžioje jos su draugais skuba rinkti kvapnių, saldžių miško uogų, paskui iš jų verda uogienę. Visą rytą tarp aukštų medžių, krūmuose tik ir girdėti skambūs balsai, juokas. – Eikit čionai! Pažiūrėkit, kiek daug! – Čionai! Tokių aviečių dar nesu mačiusi! – Oi, kiek mėlynių! Net juoda! Vidurdienį pintinės, kraitelės ir krepšeliai jau pilnut pilnutėliai! – Kas čia galėtų padėti mums išvirti uogienę? – svarsto Sesutės Pelytės. – Paprašykim Vėžlį... – Tik uogienė ir uogienė! Nebegaliu daugiau jos valgyt! Nuo uogienių aš storėju. O jei sustorėsiu – sprogsiu! Ar nematot, kokie siauri ir kieti mano drabužiai? Pernai taip išpampau, kad nebetilpau į kiautą, todėl kelis kartus persišaldžiau! – Tai bėda! Šiemet tiek uogų prisirinkom, nejaugi reiks išmest?
– Aš pasakysiu, ką daryti: spauskim sultis! Nesijaudinkit! Aš jums padėsiu! – nuramina Pelytes Vėžlys ir su Bebru padirba keistą mašiną. Iš pirmo žvilgsnio ji panaši į sūpuokles, bet, geriau įsižiūrėjus, matyti, kad tai įtaisas aviečių ir mėlynių sultims spausti. – Matot? Čia įdedamos uogos. Paskui užlipama ant sūpuoklių galų. Aukštyn žemyn, aukštyn žemyn... ir smagu, ir sultys išspaustos! Sesutės Pelytės net akis išverčia. – O! Na, ir mašina, – sucypia jos. Prasideda veikiau ne darbas, o žaidimas, kuris, kaip ir kiekvienas žaidimas, turi savo „Kas man padės išvirti uogienę?“
27
28
taisykles. Kas atneša pintinę aviečių ar mėlynių, gauna butelį sulčių ir vieną kartą pasisupti; už dvi pintines – du buteliai sulčių ir du pasisupimai, ir taip toliau. – Ei, ei! Mes per lengvos suptis! – ginčijasi Skruzdės. – Nieko baisaus! Užrašinėsit etiketes ant butelių, – nuramina jas Sesutės Pelytės. Užverda darbas. Iš visų pusių plaukte plaukia darbininkai. Atzvimbia Kamanės: jos nenuraškė nė uogelės, bet nori suskaičiuoti mėlynes (įdomu kodėl?); Ežys su Bebru siūlosi būti ragautojais, o Žiogas slampinėja nieko neveikdamas ir sutinka Svirplį. – Šiandien prastai jaučiuosi, matyt, gripas, – sako Svirplys. – Girdėjau, kad aviečių sultys – geriausias vaistas nuo peršalimo. Padėk man atsigerti! Tas puodukas baisiai sunkus! Vikšras iškiša galvą iš savo namelio, kurį turi įsirengęs baravyko viduje, ir kaip visada neryžtingai ima svarstyti: – Ką daryti? Šliaužti žemyn ar likti namie? Nemėgstu sulčių, bet ten taip links-
ma! Galėčiau pasisupti ant sūpuoklių... Ne, ne, man svaigsta galva. Ką daryti, ką daryti?.. Šliaužti žemyn ar nešliaužti? Pintinės uogų vis nešamos ir nešamos, o ant sūpuoklių dirbti ir suptis sulipa tai Vėžliai, tai Žiurkėnas, tai Varlė, tai Vandens Žiurkė; kai tik vienas sūpuoklių galas nusileidžia – statinaitė jau ir pilna. Pelytės plauna butelius, klijuoja etiketes. Vakare, kai raudona saulė pasislepia už medžių viršūnių ir į mišką ima leistis sambrėškis, sulčių spaudimas baigiamas, tik Sesutės Pelytės dar rikiuoja ant sandėliuko lentynų sandariai užkimštus butelius. – Iš tikrųjų Vėžlio puikiai sumanyta! – čiauška jos. – Matysit, kiek šią žiemą ateis svečių mūsų sulčių paragauti. Tuo tarpu Vikšras galų gale apsisprendžia: – Tiek to, šliaušiu žemyn! Tačiau nuropojęs nuo baravyko nemaloniai nustemba: šventė ir darbai jau baigti, o miško progumėlėje – nė gyvos dvasios.
„Verčiau niekam nesakykim, kur padėjom uogienę: tam smaližiui Kurmiui bus mažiau pagundų!“
29
Milžino klumpė Kas be ko, tvenkinys puikus, tačiau maudytis upelyje – daug smagiau. Žinoma, turi gerai plaukti: ir virš vandens, ir po vandeniu, ir panerti iki pat dugno, paskui viens du išnerti, iškišti galvą... – Oi oi, mano galvelė! Kas čia dabar? Ogi Varlė! Nerdama į paviršių, atsitrenkė galva į kažkokį daiktą, įstrigusį tarp nendrių ir pakrantės žolių. Taip stuktelėjo, kad gumbas ant kaktos iššoko! – Net kibirkštys iš akių pasipylė! – kvarktelia ji. Štai ir daiktas, kuris ją gumbu pavaišino. „Padarykim iš jos laivą!“
30
– Gražumėlis! – apsidžiaugia ji. – Kas tai galėtų būti? Lyg ir klumpė! Bet argi klumpė gali būti tokia didelė? Gandas beregint pasklinda ir, netverdami iš smalsumo, miško gyventojai bėga pažiūrėti. Lapė atsargiai įsliūkina į klumpės vidų, ilgai ją tyrinėja, apuosto. – Galima neabejoti, viduje būta pėdos, – sako ji, lipdama iš klumpės. – Tai bent pėdelė! Įdomu, kieno ji? – stebisi Meškiukas. – Man truputį baisu, – sušnibžda Triušis. – Ko čia bijoti! – drąsinasi Bebras. – Gal klumpėje kažkada ir buvo pėda, tačiau dabar ten jos nėra, vadinasi, ji mūsų. Ar žinote, ką iš jos padarysim? – O ką? – Laivą! Padarysime iš klumpės laivą ir upeliu plaukiosim į tvenkinį! Pirmyn, vyručiai! Miško gyventojų darbu neišgąsdinsi, tuo mes jau spėjom įsitikinti. Taigi ir dabar visi šoka dirbti: Geniai iškala iliuminatorius ir liuką, Peliukai įstato karteles tentui, o Sesutės Pelytės drobės skiautėje išsiuvinėja dailų baravyką – tai miško vėliava su emblema. Vienu žodžiu, klumpė bematant virsta laivu.
31
– Be gelbėjimosi valties laivas – ne laivas! – pareiškia laivų žinovė Juodoji Pelė. Tai išgirdę Žiogai kaipmat sumeistrauja valtį, kuri bus tempiama klumpei iš paskos. Dabar jau galima ir lipti į laivą, bet Kiaunė, Žiogė ir dar kažkas nė girdėti apie tai nenori! – Tokio malonumo atsisakot! Lipkit! – šaukia Vėžlys. – Aš bijau! – spyriojasi Kiaunė. – Ko bijai? Vandens? – Ne. – Klumpės? – Dar ko! – Tai ko tada? – Nežinau. Man nepatinka, ir viskas. Koks gi tuomet malonumas! Bet... Cikada pradeda čirkšti „Klumpės maršą“, kurį šia proga spėjo sukurti; Meškiukas su Švilpiku, mat jie stipriausi, čiumpa už virvės ir įsiręžę ima traukti laivą – tas, visiems šaukiant „Valio!“, pajuda upeliu aukštyn. Įšokusi į vandenį, Ūdra tikrina, ar vis-
kas gerai. Klumpė plaukia skaidriu upelio vandeniu. Puikumėlis! O kaip smagu ant denio! Keliauji sau iš lėto, niekas nerūpi... Nuostabu! – Kas gali būti puikiau už keliones! – žavisi Sesutės Pelytės. Tačiau Meškiukas su Švilpiku irgi labai norėtų ant denio: šiaip ar taip, neteisinga, kad laivą traukia tik jie abu. Bet jeigu laivo niekas netrauks, kaip jis plauks? Ne bėda: štai Varlės jau kažką sumanė, kažkokią neregėtą mašiną. A, tai sraigtas, kurį suka ratai ir diržai, kai kvaksės mina pedalus! Dabar „Milžino klumpė“ (toks laivo vardas) gali plaukti netraukiama. Nereikia nė sakyti, kad dėl to labiausiai patenkinti Meškiukas su Švilpiku... Bekeliaujant koks nors miško gyventojas, apimtas abejonių, žiūrėk, ima ir paklausia: – Ir vis dėlto įdomu, kieno būtų ši tokia didelė klumpė?..
„Tu tikra, kad šis sraigtas suksis? Gal dėl visa ko paimti porą irklų?“
32
Turinys
Pavasario šventė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 6 Žirnelių ankštys . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 9 Strazdų vestuvės . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 12 Bendrabutis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 15 Krintančios žvaigždės . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 18 Tvenkinys . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 21 Kukurūzo burbuolė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 24 Sulčių spaudimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 27 Milžino klumpė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 30 Keistos vaišės . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 33 Besotė Putpelė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 36 Apsiaustėliai Elniukams . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 39 Didysis potvynis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 42
Nykštukų miškas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 45 Ratukų lenktynės . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 48 Didysis dailininkas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 51 Liftas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 54 Stebuklingas balzamas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 57 Kelionė oro balionu . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 60 Auksinis raktas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 63 Miškas dega . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 66 Girios teatras . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 69 S. O. S. ant sniego . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 72 Gydytojas susirgo . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 75 Paminklas Nykštukui . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 78