Mirusiųjų kelias

me. Kaip ir tai, kad nei jo darbui, nei jam pačiam mūsų namuose nėra vietos. Jis buvo policininkas. Jis vilkėjo kostiumą. Jis per daug kalbėjo. Mūsų namuose to nerei­ kėjo. Todėl kai ketvirtadienio vakarą jis paskambino tartis dėl dar vieno susitikimo, mama pasakė, kad šį kartą patys atvyksime pas jį.

– To tikrai nereikia, Mere, – tarė jis.

– Užsuksime devintą, – nutraukė jį mama.

Ir štai mes čia, sėdime priešais jo apkrautą stalą lauk­ dami, ką dar pasakys.

Detektyvas atrodė pavargęs. Susikūprinęs, akys pavar­ gusios, o veido išraiška sakyte sakė, kad jis mieliau būtų kur kitur. Kol detektyvas iš spintelės traukė kartoninį aplanką, spėjau suvokti – jis bando nutaisyti deramą išraišką.

– Taigi, Mere, – pagaliau prabilo liūdnai šyptelėjęs ma­ mai. – Kaip laikotės?

Mama tik spoksojo į jį.

– Mano dukra žuvo. Kaip, manote, aš galėčiau laikytis?

– Atleiskite, nenorėjau... – Jis susigėdo, šypsena per­ sikreipė. – Turėjau omenyje žiniasklaidos dėmesį ir visa kita. – Detektyvas prisimerkė. – Girdėjau, vakar turėjote bėdų.

Mama papurtė galvą.

– Ne? – Mertonas žvilgtelėjo į Koulą, tada vėl pasisuko į mamą. – Televizijos žurnalistas tvirtina, kad buvo už­ pultas.

– Jis atėjo į mūsų aikštelę. – Mama gūžtelėjo pečiais. – Koulas jį išspyrė.

– Aišku. – Mertonas vėl pažvelgė į Koulą. – Geriausia būtų tokius dalykus palikti mums. Žinau, nenorite, kad kas landžiotų ir trainiotųsi aplinkui, bet spauda kartais būna ir naudinga. Geriau su žurnalistais nesipykti.

12