VIRŠELIS •
KA R EN R OS E
•
darbo policijoje metų matė ne vieną. Tačiau mirties kvapo neužuodė, o rūsys buvo toks pat tvarkingas kaip visada. Užlipęs laiptais aukštyn, jis rado Frenką, laukiantį verandoje prie laukujų durų. – Jie pasiėmė daug drabužių, – pasakė Frenkas. – Lagaminų nėra. – Nematau jokios logikos, – pareiškė Danielius ir dar kartą apėjo visus kambarius stabtelėdamas tėvo kabinete. – Jis dvidešimt metų buvo teisėjas, Frenkai. Turėjo priešų. – Pagalvojau apie tai. Paprašiau Vandos, kad pakeltų visų jo senų bylų protokolus. Nustebęs ir nusiraminęs Danielius šyptelėjo Frenkui. – Ačiū. Frenkas gūžtelėjo pečiais. – Dėkoti reikia Vandai, kad dirbo viršvalandžius. Eime, Danieliau. Grįžkime į miestą, ko nors užkąsime ir sugalvosime, ką daryti toliau. – Palauk. Leisk man patikrinti jo rašomąjį stalą. Jis truktelėjo stalčių ir nustebo jį atidaręs. Priešais Danieliaus akis gulėjo turistinės Didžiojo Kanjono brošiūros. Jis pajuto gumulą gerklėje. Motina seniai norėjo pamatyti Didįjį Kanjoną, bet tėvas visą laiką buvo užsiėmęs, tad jie taip ten ir nenuvyko. Atrodo, tėvai galiausiai rado laiko kelionei. Staiga Danielius suvokė tikrovę, susijusią su motinos vėžiu, kuri prislėgė labiau nei jos stropiai saugoma paslaptis. Mano motina mirs. Danielius nemaloniai nusikosėjo. – Žiūrėk, Frenkai, – tarė jis, išimdamas brošiūras ir paskleisdamas jas vėduokle. – Didysis Kanjonas, Tahou ežeras, Rašmoro kalnas, – atsiduso Frenkas. – Spėju, tavo tėtis galiausiai išsivežė ją į kelionę, kurią žadėjo metų metus. – Bet kodėl jie paprasčiausiai nepasakė, kur vyksta? Kam visas tas melas? Frenkas suspaudė Danieliui petį. – Manau, tavo mamytė nenori, kad kas nors sužinotų apie jos ligą. Tai padaryti Kerolei neleidžia išdidumas. Tegul ji išsaugo orumą. Važiuokime pavakarieniauti. 38