VIRŠELIS •
KA R EN R OS E
•
darbo policijoje metų matė ne vieną. Tačiau mirties kvapo neužuodė, o rūsys buvo toks pat tvarkingas kaip visada. Užlipęs laiptais aukštyn, jis rado Frenką, laukiantį verandoje prie laukujų durų. – Jie pasiėmė daug drabužių, – pasakė Frenkas. – Lagaminų nėra. – Nematau jokios logikos, – pareiškė Danielius ir dar kartą apėjo visus kambarius stabtelėdamas tėvo kabinete. – Jis dvidešimt metų buvo teisėjas, Frenkai. Turėjo priešų. – Pagalvojau apie tai. Paprašiau Vandos, kad pakeltų visų jo senų bylų protokolus. Nustebęs ir nusiraminęs Danielius šyptelėjo Frenkui. – Ačiū. Frenkas gūžtelėjo pečiais. – Dėkoti reikia Vandai, kad dirbo viršvalandžius. Eime, Danieliau. Grįžkime į miestą, ko nors užkąsime ir sugalvosime, ką daryti toliau. – Palauk. Leisk man patikrinti jo rašomąjį stalą. Jis truktelėjo stalčių ir nustebo jį atidaręs. Priešais Danieliaus akis gulėjo turistinės Didžiojo Kanjono brošiūros. Jis pajuto gumulą gerklėje. Motina seniai norėjo pamatyti Didįjį Kanjoną, bet tėvas visą laiką buvo užsiėmęs, tad jie taip ten ir nenuvyko. Atrodo, tėvai galiausiai rado laiko kelionei. Staiga Danielius suvokė tikrovę, susijusią su motinos vėžiu, kuri prislėgė labiau nei jos stropiai saugoma paslaptis. Mano motina mirs. Danielius nemaloniai nusikosėjo. – Žiūrėk, Frenkai, – tarė jis, išimdamas brošiūras ir paskleisdamas jas vėduokle. – Didysis Kanjonas, Tahou ežeras, Rašmoro kalnas, – atsiduso Frenkas. – Spėju, tavo tėtis galiausiai išsivežė ją į kelionę, kurią žadėjo metų metus. – Bet kodėl jie paprasčiausiai nepasakė, kur vyksta? Kam visas tas melas? Frenkas suspaudė Danieliui petį. – Manau, tavo mamytė nenori, kad kas nors sužinotų apie jos ligą. Tai padaryti Kerolei neleidžia išdidumas. Tegul ji išsaugo orumą. Važiuokime pavakarieniauti. 38
•
M I R K D ĖL M A NĘS
•
Sunkia širdimi Danielius pakilo, bet staiga stabtelėjo išgirdęs triukšmą. – Kas tai? – Kur? – perklausė Frenkas. – Nieko negirdėjau. Danielius įtempė klausą ir vėl išgirdo ūžesį. – Jo kompiuteris veikia. – Neįmanoma. Jis išjungtas. Ekranas buvo tamsus. Tačiau Danielius uždėjo ranką ant kompiuterio ir jam užgniaužė kvapą. – Jis šiltas ir veikia. Kažkas kaip tik dabar naudojasi jo kompiuteriu. – Danielius paspaudė monitoriaus mygtuką ir jie abu ekrane išvydo elektroninės bankininkystės puslapį. Žymeklis judėjo vaiduokliškai tiksliai, nors nė vienas jų nelietė pelės. – Šūdas, tarsi žiūrėčiau į kalbančią spiritizmo lentą, – sumurmėjo Frenkas. – Tai tėčio internetinė sąskaitų apmokėjimo sistema. Kažkas ką tik sumokėjo jo namo paskolos įnašą. – Tavo tėtis? – aiškiai sutrikęs paklausė Frenkas. – Nežinau, – pro sukąstus dantis iškošė Danielius, – bet, po velnių, gali neabejoti, būtinai sužinosiu.
Filadelfija, sekmadienis, sausio 14-oji, 14.15 val. Vitas vis labiau irzdamas spoksojo į modernistinės beždžionės skulptūrą. Jis laukė jau daugiau nei pusvalandį, bet Katerinos draugės nesimatė. Vitas jautėsi suirzęs ir sušalęs, nes buvo nuleidęs automobilio langelį, kad įleistų šviežio oro. Nepažįstamos žuvusios merginos kvapas buvo persismelkęs į plaukus, nosį ir Vitas nekentė pats savęs. Jis kelis kartus paskambino Katerinai, bet veltui. Vitas negalėjo nepastebėti jos draugės. Jis atvažiavo anksčiau ir vienintelis žmogus, kurį matė Vitas, buvo universiteto studentė, sėdinti ant suolelio autobusų stotelėje maždaug už penkių metrų nuo jo automobilio. 39
•
KA R EN R OS E
•
Mergina atrodė maždaug dvidešimties metų ir turėjo ilgus šviesius plaukus, kurie atsistojus būtų siekę užpakalį. Viršugalvį dengė maža raudona skarelė, dvi plonos kaselės karojo palei smilkinius, o likę plaukai buvo palaidi ir dengė ją tarsi beždžionę. Ausyse karojo milžiniški auksiniai auskarai, o veidą pusiau slėpė apskriti violetiniai akinių nuo saulės rėmeliai. Mergina dėvėjo karišką maskuojamąją striukę, kuri atrodė keturiais dydžiais per didelė. „Universiteto vaikai“, – pagalvojo Vitas, linguodamas galva. Mergina pažvelgė į vieną gatvės pusę, tada į kitą ir paslėpė kelius po striuke, atsiremdama į suolą storapadžiais kareiviškais batais. Ji tikriausiai sušalo. Kaip Dievas mato, Vitas sustiro, nors buvo įsijungęs automobilio šildytuvą. Pagaliau suskambo jo mobilusis telefonas. – Po velnių, Katerina, kur buvai? – Morge, įkurdinau nakčiai mūsų nepažįstamąją. Ko reikia? – Tavo draugės mobiliojo telefono numerio. – Išgirdęs beldžiant į jo automobilio stiklą, Vitas pakėlė galvą ir paprašė Katerinos: – Luktelk. – Tada nuleido stiklą. – Klausau jūsų. Putlios merginos lūpos drebėjo. – Hm... Laukiu žmogaus ir manau, kad tai galėtumėte būti jūs. Iš arti ji atrodė dar gražesnė ir šitaip kalbindama vyrus galėjo prisišaukti bėdą. – Jūs velniškai patraukli, bet manęs nedominate. Eikite ir pabandykite su kuo nors jūsų amžiaus. – Palaukite! – šūktelėjo mergina, bet Vitas vėl pakėlė stiklą. – Kas ten buvo? – linksmai paklausė Katerina. Vitui visai nebuvo linksma. – Universiteto mergelė bando „pakabinti“ vyresnį vyriškį. Tavo draugės nėra. – Jei ji pasakė, kad bus, vadinasi, yra, Vitai. Sofi labai patikima. – Sakau tau, nėra, po velnių! – Prie jo lango vėl stovėjo toji mergina. – Klausyk, – kreipėsi jis į merginą, – tu manęs nedomini. Tai reiškia: eik šalin. Vitas pradėjo kelti automobilio stiklą, bet mergina įgrūdo rankas ir sugniaužė kumščius, neleisdama stiklui kilti į viršų. Ji 40
•
M I R K D ĖL M A NĘS
•
mūvėjo plonas megztas pirštines, pro kurias matėsi visų vaivorykštės spalvų nagai, kontrastuojantys su maskuojamuoju kariniu drabužiu. Vitas buvo besiekiąs savo ženklelio, bet mergina nusiėmė tamsius akinius ir išvertė ryškiai žalias akis. – Ar pažįstate Kateriną? – paklausė ji ir tada Vitas suprato, kad ji ne mergiotė. Jai buvo ne mažiau nei trisdešimt, o gal keleriais metais ir daugiau. Vitas sugriežė dantimis. – Katerina, – lėtai ištarė jis, – kaip tavo draugė atrodo? – Taip kaip prie tavo automobilio lango stovinti moteris, – atsakė Katerina nusijuokdama. – Ilgais plaukais, blondinė, perkopusi per trisdešimt. Eklektiškas mados pojūtis. Atleisk, Vitai. Vitas norėjo kandžiai atsakyti, bet susitvardė. – Laukiau tavo amžiaus moters. Sakei, kad ją pažįsti dvidešimt penkerius metus. – Iš tiesų dvidešimt aštuonerius. Nuo to laiko, kai lankiau darželį, – stačiokiškai paaiškino moteris ir atkišo margaspalvę ranką. – Sofi Džohansen. Sveika, Katerina, – sušuko ji į telefoną. – Tau reikėjo duoti mūsų mobiliųjų telefonų numerius, – pridūrė ji balsu, kuris lyg ir skambėjo saldžiai melodingai, bet iš tiesų buvo nekantrus ir sudirgęs. Katerina atsiduso. – Atleisk, Vitai, turiu keliauti. Laukiu svečių, ateis vakarienės, be to, pakeliui žadėjau patikrinti, kaip jaučiasi Sofi močiutė. Vitas sulankstė telefoną ir pažvelgė į primerktas žalias moters akis, jausdamasis visišku idiotu. – Atleiskite. Maniau, kad jums tik dvidešimt. Sofi šyptelėjo lūpų krašteliu ir Vitas nustėro suvokęs, kad ir vėl suklydo. Ji nebuvo tiesiog patraukli. Moteris buvo nepaprastai graži. Vitas pajuto, kaip niežti pirštai iš noro paliesti jos lūpas. Tokia burna moteris gali daryti stulbinamus dalykus. Vito mintyse taip gyvai šmėstelėjo vaizdai, kad jis suirzęs ir apstulbęs tvirtai sukando dantis. Susivaldyk, Čikai, tuojau pat. – Paglostėte mano savimeilę. Jau senokai kas nors buvo mane supainiojęs su studente. – Elektriškai melsvos spalvos pirštu ji 41
•
KA R EN R OS E
•
parodė į pastatą. – Mums reikalinga įranga yra viduje. Per kartą nebūčiau jos atnešusi, o palikti šalikelėje, kol nueisiu paimti kitų prietaisų, nenorėjau. Įranga gana brangi. Ar galite man padėti? Sunkiai valdydamas mintis, Vitas nusekė paskui ją į pastatą. – Esame jums dėkingi už pagalbą, daktare Džohansen, – padėkojo Vitas, kai Sofi atrakino duris. – Nėra už ką. Katerina man yra padėjusi nesuskaičiuojamą daugybę kartų. Prašom į mane kreiptis vardu. Niekas į mane nesikreipia „daktare Džohansen“. Net studentai mane vadina daktare Dž., bet, manau, tai daugiau susiję su krepšiniu, nes esu aukšta. Paskutinius žodžius ji ištarė su tokia save smerkiančia šypsena, kad Vitas neįstengė atplėšti akių nuo jos veido. Jame nebuvo nė lašelio makiažo, Sofi visa švytėjo natūraliai, nepaisant hipiškų auskarų, karinių darbužių ir vaivorykštės spalvos nagų. Vitą apėmė toks troškimų antplūdis, kad jis vos pajėgė kvėpuoti. Anksčiau... buvo geismas. Dabartinis antplūdis buvo visai kitoks. Vitas mintyse ieškojo žodžių jam apibūdinti, bet į galvą atėjo tik vienas. Namai. Žvelgdamas į Sofi veidą, Vitas jautėsi taip, tarsi būtų grįžęs namo. Sofi skruostai paraudo ir Vitas suprato per ilgai į ją užsivėpsojęs. Sofi žiūrėjo į jį tol, kol Vito širdis suplakė tris kartus, tada staiga apsisuko, stipriai trūktelėjo sunkias duris ir susvirduliavo atgal joms atsidarius. Vitas sučiupo Sofi už pečių, kad nepargriūtų, ir prisitraukė prie savęs. Paleisk ją. Bet rankos neklausė. Jos užtruko truputį ilgiau, o į jį atsirėmusi Sofi atrodė atsipalaidavusi. Paskui ji tarsi įgelta puolė pirmyn, skubėdama sugauti duris, kad jos vėl neužsidarytų, ir prisilietimo sukelta jausmų akimirka baigėsi. Vitas ją buvo apkabinęs tik kelias sekundes, bet atrodė, kad palietė laidą, kuriuo teka srovė, tad fiziškai ir mintimis atsitraukė. „Taip yra tik todėl, kad šiandien – ypatinga diena, – įtikinėjo jis save. – Susivaldyk, Čikai, kol neapsikvailinai.“ Bet jis net sumirksėjo iš nuostabos, kai išgirdo sau iš burnos išsprūstant žodžius: – Vadink mane Vitu. 42
•
M I R K D ĖL M A NĘS
•
Paprastai jam labiau patinka, kai darbe į jį kreipiasi „detektyve“. Tada viskas būna sklandu ir aišku. Bet dabar jau buvo per vėlu. – Gerai, – šį vienintelį žodį ji ištarė iškvėpdama, tarsi būtų pritrūkusi oro. – Štai daiktai, kuriuos reikia paimti. Prie durų stovėjo keturios dėžės ir Vitas stvėrė dvi didžiausias. Sofi paėmė kitas dvi ir uždarė duris. – Turėsiu jas grąžinti į universitetą dar šįvakar, – skubiai paaiškino ji. – Vienas mūsų profesorių išsirašė radiolokacinį žemės zondą rytdienos ekspedicijai. Atrodė, kad Sofi pamiršo tą jausmingą akimirką, tad Vitas nusprendė elgtis taip pat, bet akys jo neklausė. Vitas nepajėgė atplėšti žvilgsnio nuo Sofi veido ir glostė akimis jos profilį, kai jie žingsniavo automobilio link. Sofi lūpos vis dar tebedrebėjo nuo šalčio ir Vitas pajuto sąžinės priekaištą. – Kodėl nepriėjai prie manęs anksčiau? – paklausė jis. – Liepei būti diskretiškai, – atsakė ji, žvelgdama tiesiai į priekį. – Nebuvau tikra, kad esi Katerinos faras, be to, sėdėjai ne policijos automobilyje. Maniau, nebūsi patenkintas, jei išplepėsiu tavo pavardę, o tu nebūsi tas, kurio laukiu. Katerina nepasakė, kaip atrodai, ir mes nesusitarėme dėl jokių slaptų ženklų. Todėl ir laukiau. Ir šalo, pagalvojo Vitas, prisiminęs, kaip Sofi susigūžė po striuke bandydama sušilti. Jis pastatė dvi dideles dėžes ant pikapo priekabos dugno ir gerai pritvirtino. Kai siekė paimti dvi mažesnes, Sofi papurtė galvą. – Su šiomis reikia elgtis atsargiai. Jei galėčiau rinktis, važiuočiau priekaboje, o jas prisegčiau saugos diržais ant sėdynės. – Manau, rasiu vietos ir tau, ir prietaisams, – tarė Vitas, statydamas dėžes ant grindų kabinos užpakaly ir atidarydamas dureles. – Tik po jūsų... Kai Sofi praėjo pro šalį, Vitui ėmė svaigti galva. Ji kvepėjo kaip rožės, numestos už sėdynės, aromatingai ir saldžiai. Vitas stovėjo nejudėdamas ir gerdamas į save Sofi kvapą. Ji nė kiek nepriminė Andrėjos, kuri buvo tamsi ir smulkutė. Sofi Džohansen buvo amazonė, aukšta, šviesiaplaukė ir... gyva. Ji gyva, 43
•
KA R EN R OS E
•
Čikai. Ir šiandien pakanka vien to, kad pakliūtum į bėdą. Rytoj jis ir vėl bus palaimingai nejautrus. – Sofi, – atsargiai tarė ji. – Esu Sofi. – Atleisk. Susikaupk, Čikai. Neatpažintas lavonas, galbūt daugiau. Turėtum galvoti apie tai, o ne apie Sofi Džohansen kvepalus. Jis ranka parodė į priekinę sėdynę, pasiryžęs vėl bendrauti tik profesiniais klausimais. – Prašom. – Ačiū. Sofi įlipo į automobilį ir Vitas išgirdo jos striukėje žvangant metalą. – Ką turi kišenėse? – Ak, įvairiausių dalykų. Tai mano ekspedicinė striukė. – Iš vienos kišenės ji ištraukė daržininko kuolelių saują. – Paženklinsime tai, ką rasime. „Velniškai tikiuosi, kad pasiėmei jų pakankamai“, – pagalvojo Vitas, prisiminęs raudonas vėliavėles, kurias Nikas turėtų surinkti prieš jiems grįžtant. Jie norėjo, kad tyrimas būtų „švarus“ ir ekspertui nebūtų peršama išankstinė nuomonė. – Važiuojam. Kai jie pajudėjo, Sofi prikišo sušalusius pirštus prie automobilio šildytuvo. Netardamas nė žodžio, Vitas palinko į priekį ir pasuko rankenėlę, padidindamas temperatūrą. Kai Sofi pirštai sušilo, ji patogiau įsitaisė ant sėdynės ir ėmė apžiūrinėti Vitą Čikotelį. Vyro išvaizda ją nustebino. Sofi tikėjosi, kad vyras, tokiu vardu kaip Vitas, bus raumeningas banditas, gausybės smūgių išdarkytu veidu. Tačiau labai klydo. Dėl to ir spoksojo į jį. Sofi prarado budrumą. Tu iš karto pradedi galvoti apie tai. Vitas buvo ne mažiau kaip metro aštuoniasdešimt aštuonių centimetrų ūgio. Kad jųdviejų žvilgsniai susitiktų, Sofi turėjo pažvelgti aukštyn, o tai jai retai pasitaikydavo, turint omenyje, kad jos pačios ūgis buvo metras aštuoniasdešimt. Po odiniu švarku slėpėsi platūs pečiai, bet Vitas buvo liesai tvirtas, todėl labiau pri44
•
M I R K D ĖL M A NĘS
•
minė didelę katę nei agresyvų buldogą. Jo veidas buvo šiurkštus, tarsi išskaptuotas, toks, kokį Sofi buvo mačiusi madų žurnaluose. Žinoma, ji jų neskaitė. Tai buvo tetos Frėjos silpnybė. Sofi įsivaizdavo, kad dauguma moterų Vitą laikytų tokiu gražiu, kad alptų ir bejėgiškai susmuktų jam prie kojų. Turbūt todėl jis anksčiau taip skubėjo ją atstumti – tikriausiai moterys prie jo kibte kimba. Gerai, kad ji ne tokia kaip dauguma moterų, abejingai svarstė Sofi. Jai niekada nešautų į galvą bejėgiškai susmukti prie Vito kojų. Tačiau kaip tik taip ji vos nepadarė. Kaip nesmagu. Tą trumpą akimirką, kai Vitas laikė ją prispaudęs prie savęs, Sofi pajuto ramybę ir tvirtumą, bylojantį, kad ji pageidaujama šiame glėbyje. Tarsi būtų galėjusi padėti galvą jam ant peties ir ilsėtis. Nebūk juokinga, Sofi. Tokios kaip Vitas išvaizdos vyrai įpratę vos tik mirktelėję gauti kaip tik tai, ko nori. Bet kažkodėl toks vertinimas jai atrodė neteisingas. Tarsi tai būtų svarbu. Jis atvyko radiolokacinio žemės zondo. Ir nieko daugiau. Tad sutelk dėmesį į tai, dėl ko esi čia. Vėl atsirado galimybė dirbti. Padaryti kažką svarbaus. Tačiau vis tiek Sofi žvilgsnis buvo įsmeigtas Vitui į veidą. Vitas nešiojo akinius nuo saulės, bet Sofi matė patį akių kraštelį, kur tamsią jo odą buvo išraižiusios mažytėlaitės baltos raukšlelės, tarsi jis būtų dažnai šypsojęsis. Tačiau dabar Vitas nesišypsojo. Šiuo metu jo veido išraiška buvo rimta ir mąsli, dėl to Sofi jautėsi šiek tiek kalta, kad yra tokia susijaudinusi ir kupina energijos. Pirmą kartą per daugelį mėnesių ji vėl dirbs tai, kas ją grąžins į tikrus kasinėjimus. Dėl to Sofi širdis smarkiai dunksėjo, o oda buvo pašiurpusi. Ją apėmė medžioklės, galimybės atskleisti po žeme slypinčias paslaptis, o ne prisiminimų apie tai, kaip Vitas buvo sugriebęs už pečių, jaudulys. Jis tiesiog laikė tave, kad nenukristum ant subinės. Jau labai seniai ją buvo lietęs koks nors vyras, kad ir kokia dingstimi. Sofi suraukė kaktą ir susikaupė. – Taigi, Vitai, papasakok man apie tą kapavietę. – Kas tau ką nors sakė apie kapavietę? – atsainiai paklausė jis. Sofi vos susilaikė neužvertusi akių. – Nesu kvaila. Teismo medicinos ekspertas ir faras kažko ieško po žeme. Taigi kiek ten kapų? 45
•
KA R EN R OS E
•
Vitas gūžtelėjo pečiais. – Galbūt nė vieno. – Tačiau jūs radote bent jau vieną. – Kodėl taip manai? Sofi suraukė nosį. – L ’ odeur de la mort.* Gana pastebimas. – Kalbi prancūziškai. Aš mokiausi mokykloje, bet išmokau tik keiksmažodžių. Dabar Sofi neištvėrė, sužaibavusi akimis užsiliepsnojo iš pykčio. – Laisvai kalbu dešimčia kalbų, trys iš jų yra labiau mirusios nei tavo lavonas, nuo kurio ką tik atvažiavai, – piktai pareiškė ji ir akimirksniu pasigailėjo savo žodžių išvydusi, kaip Vitas krūptelėjo ir sukando dantis. – Lavonas, nuo kurio ką tik atvažiavau, buvo kažkieno duktė ar žmona, – tyliai tarė jis. Sofi veidas iškaito, suirzimas virto sutrikimu ir gėda. Tau reikia į burną sugrūsti koją su visu kareivišku batu. – Atleisk, – taip pat tyliai atsiprašė ji, – nenorėjau parodyti nepagarbos. Lavonai, su kuriais susidurdavau, buvo žmonių, mirusių prieš kelis šimtus metų. Tačiau tai ne pateisinimas. Tiesiog... truputį apsvaigau, kad galėsiu daryti kažką įdomaus. Leidau sau pafantazuoti. Atsiprašau. Pasielgiau storžieviškai. Vitas vairavo įdelbęs žvilgsnį į priekį. – Viskas gerai, – atsakė jis. Ne, viskas nebuvo gerai, bet Sofi nežinojo, kaip ištaisyti padėtį. Ji nusimovė pirštines ir pradėjo pinti vis dar laisvai besidraikančius plaukus, kad netrukdytų, kai atvyks ten, kur ją veža detektyvas. Sofi buvo beveik bebaigianti tvarkytis, kai Vitas netikėtai prakalbdamas ją išgąsdino. – Taigi, – tarė jis, – kalbi prancūziškai. Aš irgi mokiausi, tačiau... * Mirties kvapas (pranc.).
46
•
M I R K D ĖL M A NĘS
•
Vitas liūdnai nusišypsojo ir Sofi savo ruožtu šyptelėjo jam. Jis davė ženklą, kad viskas pamiršta. Šįkart Sofi neprireiks susigrūsti kojos į burną. – Tačiau išmokai tik keiksmažodžių. Taip, moku prancūzų ir dar kelias kalbas. Jos praverčia verčiant senovinius tekstus ir kalbant su vietos gyventojais, kai dirbu. – Ji vėl ėmė pinti kasą. – Jei nori, išmokysiu kelis keiksmažodžius kitomis kalbomis. – Sutarta, – vyptelėjo Vitas. – Katerina sakė, kad esi kūrybinėse atostogose. – Tam tikra prasme. – Ji prisegė susuktą kasą palei sprandą. – Mano močiutę ištiko insultas, tad grįžau į Filadelfiją padėti tetai jos slaugyti. – Ar ji taisosi? – Kartais manome, kad taip. Bet kitomis dienomis... – Sofi atsiduso. – Kitos dienos būna ne tokios geros. – Labai užjaučiu, – kuo nuoširdžiausiai tarė jis. – Ačiū. – O iš kur grįžai? – Iš pietų Prancūzijos. Ten kasinėjome XIII amžiaus pilyje. Vitui tai padarė įspūdį. – Su požeminiu kalėjimu? Sofi nusijuokė. – Kadaise jis ten tikriausiai buvo. Dabar džiaugsimės, jei pavyks aptikti išorines sienas ir pagrindinio bokšto pamatus. Jie džiaugsis, – pasitaisė Sofi. – Klausyk, Vitai... Atsiprašau, kad buvau įkyri, bet man tikrai būtų lengviau dirbti, jei prieš pradėdama sužinočiau truputį daugiau apie tai, ko tu nori. Vitas gūžtelėjo pečiais. – Tikrai ne kažin ką galiu pasakyti. Radome vieną lavoną. Ir vėl viskas iš pradžių. – Bet manai, kad yra daugiau. – Galbūt. Stengdamasi neperžengti ribų, Sofi pabandė pajuokauti: – Jei ką nors atrasiu, sužinosiu jūsų paslaptį. Tikiuosi, ji nėra tokia, kad jums tektų mane už tai nužudyti. Tada mano diena būtų sumauta. 47
•
KA R EN R OS E
•
Vito lūpų krašteliai suvirpėjo. – Nužudyti jus būtų neteisinga, daktare Džohansen. Jie ir vėl ėmė kalbėtis oficialiai. Labai blogai. O Sofi vis dar kreipėsi į jį vardu. – Ką gi, Vitai, privalėsite pasikliauti manimi, kad neišplepėsiu, nebent ketinate ištrinti mano atmintį. Tikiuosi, neturite tokių atmintį ištrinančių pistoletų, kokius rodė filme „Vyrai juodais drabužiais“? Jis vėl šyptelėjo lūpų krašteliu. – Palikau jį kitame kostiume. – Sakoma, kad perspėtas yra iš anksto apsiginklavęs. Koks tai kostiumas? Pažadu niekam nesakyti. Staiga jis plačiai nusišypsojo ir dešiniajame Vito skruoste atsirado gili duobutė. „O Dieve, – pagalvojo Sofi. – O Dieve, Dieve.“ Šypsena Vitą Čikotelį iš tiesiog gražaus, tinkamo žurnalo viršeliui padarė žavų tarsi kino žvaigždė. Tetos Frėjos širdis netilptų krūtinėje. Kaip ir tavo pačios dabar. Ir tada Vitas prabilo: – Tai slapta informacija. Sofi įsitempė. – Tai viskas, siekiant užmegzti santykius? Vito šypsena išblėso. – Daktare Džohansen, nemanykite, kad jumis nepasitikiu. Jei nepasitikėčiau, jūsų čia nebūtų. Katerina už jus laidavo ir to man pakanka. – Tada... Jis papurtė galvą. – Nenoriu suteikti jokios informacijos, kuri verstų jus susidaryti šališką nuomonę apie tai, ką rasite. Pradėkite „nuo balto lapo“ ir mums pasakysite, ką matote. Mes norime tik tiek. Sofi susimąstė. – Manau, tai logiška. – Ačiū Dievui, – sumurmėjo Vitas ir Sofi nusijuokė. – Ar bent galite pasakyti, kokio dydžio tas laukas? – Ne didesnis nei hektaro. Sofi susiraukė. – Ak. Tai šiek tiek užtruks. 48
•
M I R K D ĖL M A NĘS
•
Vitas kilstelėjo juodus antakius. – Kaip ilgai yra „šiek tiek“? – Keturios penkios valandos. Gal ilgiau. Vitmano koledžo radiolokacinis žemės zondas – mažas prietaisas. Mes jį naudojame mokymo tikslams. Didžiausias plotas, kurį esame skenavę su studentais, buvo gal dešimties kvadratinių metrų. Atleisk, – pridūrė ji, pastebėjusi, kaip Vitas susiraukė. – Jei reikia skenuoti tokį didelį plotą, galiu rekomenduoti kelias tikrai geras geofizinių tyrinėjimų bendroves. Jos turi didesnius prietaisus ir gali juos vilkti traktoriumi. – Ir jų sąskaitos didesnės, – pridūrė Vitas. – Mes neturime pinigų rangovams samdyti. Mūsų departamento biudžetas buvo taip smarkiai apkarpytas... Mes tiesiog neturime pinigų. – Jis atsargiai pažvelgė į Sofi. – Ar galite mums nemokamai skirti keturias penkias valandas? Sofi žvilgtelėjo į laikrodį. Jai jau ėmė gurgti pilvas. – Ar jūsų departamentas išgalėtų nupirkti picą? Aš dar nepietavau. – Tiek mes išgalime.
•
KA R EN R OS E
•
Filadelfija, sekmadienis, sausio 14-oji, 17.00 val. Viskas buvo kur kas blogiau, nei Sofi galėjo įsivaizduoti. Medžioklės įkarštis, apėmęs ją vos tik atvykus, staiga virto šiurpą keliančia baime, kai Sofi pažvelgė į negyvo vyro veidą. Gęstant dienai, jos baimė tapo dar šiurpesnė. Sofi ir toliau skenavo lauką, stengdamasi negalvoti apie žymeklius, kuriuos įsmeigė. Arba apie rastą vyrą. Kažkas jį kankino ir nužudė. Kitus taip pat. Kiek dar bus tų kitų? Katerina vėl ėmė tirti auką. Jos su Sofi niūriai viena kitai linktelėjo, bet nepratarė nė žodžio. Įvykio vietoje tvyrojo nenatūrali tyla: nedidelė farų armija savo darbo ėmėsi uoliai, bet tyliai. Sofi stengėsi sutelkti dėmesį į po žeme esančius objektus. Bet tai buvo ne objektai. Čia buvo žmonės, negyvi. Sofi stengėsi apie tai negalvoti, pasinerdama į ilgą ir vienodą skenavimą ir rūpindamasi, kad kiekvienas kuolelis būtų tiksliai įbestas. Tol, kol įkišusi ranką į kišenę pastebėjo, kad kuolelių nebėra. Prieš susitikdama su Vitu, Sofi prietaisų sandėlyje pačiupo du pakelius kuolelių. Po tuziną kuolelių kiekviename. Dvidešimt keturi kuoleliai. Šeši kapai. Sofi jau aptiko šešis kapus. O priskaičiuojant tą, kurį policija rado prieš jai atvykstant, iš viso septyni. Ir aš dar nebaigiau. O Dieve. Septyni žmonės. Sofi aptemo akyse ir ji piktai atžagaria ranka nusišluostė ašaras. Operatyvinė grupė greičiausiai turi kokių nors žymeklių, kuriais Sofi galėtų paženklinti kapus. Ji pakėlė akis, norėdama pažvelgti į Dženę Makfein, bet išgirdusi garsą už nugaros sustingo vietoje. Tai buvo užtraukiamo užtrauktuko garsas, kuris siurrealistinėje tyloje nuaidėjo labai skardžiai. Sofi žvilgsnis iš lėto susitiko su Katerinos Bauer akimis, nukreiptomis į ką tik užsegtą maišą, ir Sofi grįžo šešiolika metų į praeitį. Tada Katerinos plaukai buvo tamsesni ir truputį ilgesni. Kūnas, kurį ji tada užsegė maiše, buvo kur kas mažesnis. Tyla baigėsi. Sofi girdėjo tik savo širdies dunksėjimą. Apimta siaubo dėl to, ką suprato, Katerina išplėtė akis. Ji lygiai taip pat atrodė ir tada. 60
•
M I R K D ĖL M A NĘS
•
Sofi išgirdo savo vardą, bet tematė lavoną ant ratukų, tokį, koks buvo tą dieną. Labai mažas. Tądien ji pavėlavo ir galėjo tik stovėti ištikta šoko, kai išvežė Elę. Staiga kilo stiprus širdgėlos antplūdis. Po jo apėmė kartus ir šaltas pyktis. Elės nebėra ir niekas jos nesugrąžins. – Sofi. Sofi sumirksėjo, staiga pajutusi, jog kažkas įžnybė į smakrą. Ji sutelkė dėmesį į Katerinos veidą, raukšles, įsirėžusias jame per šešiolika metų, ir pasipurtydama iškvėpė. Prisiminusi, kur yra, Sofi sumišusi užsimerkė. – Atsiprašau, – sumurmėjo ji. Sofi pajuto, kad jos smakras spaudžiamas vis stipriau, ir atsimerkė. Į ją susiraukusi žvelgė Katerina. – Eik į mano automobilį, Sofi. Esi išbalusi kaip drobė. Sofi pasitraukė nuo draugės. – Man nieko nenutiko. Apsidairiusi ji išvydo Vitą Čikotelį, stovintį prie labai didelio lavonų maišo ir žvelgiantį į ją primerktomis tamsiomis akimis. Prieš tai jis palaikė ją nejautria. Dabar tikriausiai mano, kad Sofi yra nestabili arba, dar blogiau, silpna. Ji pakėlė smakrą, ištiesė pečius ir mesdama iššūkį pažvelgė į susirūpinusias Vito akis. Jau verčiau telaiko ja šiurkščia. Tačiau Vitas nenusuko žvilgsnio į šalį, o tamsiomis akimis buvo tiesiog įsispitrijęs į ją. Sutrikusi Sofi nukreipė žvilgsnį nuo Vito ir žengė žingsnį atatupsta. – Man nieko nėra. Tikrai. – Ne, – sumurmėjo Katerina. – Tau kažkas negerai. Šiandien pakankamai daug padarei. Pasirūpinsiu, kad vienas mūsų pareigūnų parvežtų tave namo. Sofi sukando dantis. – Užbaigsiu tai, ką pradėjau. – Ji pasilenkė pakelti RŽZ rankenos, kuri iškrito iš rankų Sofi nugrimzdus į prisiminimus. – Priešingai nei kiti žmonės. – Sofi norėjo apsisukti, bet Katerina sugriebė jai už rankos. – Tai buvo nelaimingas atsitikimas, – sušnibždėjo Katerina ir Sofi žinojo, jog moteris nuoširdžiai tiki, kad tai tiesa. – Maniau, prabėgus tiek daug laiko, tu su tuo susitaikei. 61
•
KA R EN R OS E
•
Sofi papurtė galvą. Pyktis kunkuliavo jos viduje, todėl ji šaltai atsakė: – Tu jai visada buvai per daug švelni. Bijau, kad aš nesu tokia... – Atlaidi? – šiurkščiai pertraukė ją Katerina. Sofi užgniaužė visiškai nelinksmą juoką. – Akla. Užbaigsiu tai, ko prašei manęs padaryti. Sofi išsilaisvino iš Katerinos glėbio ir įkišo ranką į tuščią kišenę. Tada prisiminė. Kuoleliai. Akimis susiradusi Dženę, ji išvydo, kad maža policininkų armija nuščiuvusi ir su neslepiamu smalsumu stebi tarp jos ir Katerinos vykstančią sceną. Sofi norėjo jiems sušukti, kad nekištų savo prakeiktos nosies į svetimus reikalus, bet susivaldė. Ji dairėsi Dženės, bet žvilgsnis ir vėl susidūrė su tamsiomis Čikotelio akimis. Jis nė akimirkos nebuvo nusukęs jų į šalį. – Baigėsi mano kuoleliai. Ar turi kokių nors žymeklių? – Ką nors rasiu. Vitas dar kartą spėliodamas pažvelgė į ją ir pasisuko į operatyvinės grupės vaną. Vitui nustojus ją stebėti, Sofi pajuto iš plaučių su ilgu atodūsiu išsiveržiant orą ir suprato, kiek ilgai buvo sulaikiusi kvėpavimą. Kartu su atodūsiu Sofi išgaravo ir bloga nuotaika. Dabar ji jautė tik kamuojantį apmaudą ir gėdą. – Atleisk, Katerina, man nederėjo prarasti savitvardos. Sofi vos nepasakė, kad yra neteisi. Ji niekada nemelavo Katerinai ir neketino to daryti dabar. Katerinos lūpų krašteliai kilstelėjo, pašaipiai liudydami, kad ji suvokė tai, ko Sofi nepasakė. – Suprantu. Vien išvysti auką yra blogai, o tu dar buvai patyrusi šoką. Nenorėjau, kad pamatytum lavonus. Maniau, nuskenuosi ir išvažiuosi namo. Matyt, nepakankamai gerai viską apgalvojau. – Viskas gerai. Džiaugiuosi, kad pasikvietei mane į pagalbą. Sofi spustelėjo Katerinai ranką ir suprato, kad nesantaikos debesėlis tarp jų išsisklaidė. „Kaip gerai, kad Katerina yra atlaidesnė už mane“, – liūdnai pagalvojo ji. Bet juk atleisti lengviau, kai ne taip skaudžiai išgyveni netektį. Elė buvo ne Katerinos vai62
•
M I R K D ĖL M A NĘS
•
kas. Ji buvo mano. Sofi atsikosėjo ir kai prabilo, jos balsas nuskambėjo šiurkščiai: – O dabar leisk man tęsti savo darbą, kad farai liautųsi į mus spoksoję. Katerina pažvelgė per petį, tarsi tik dabar būtų suvokusi, kad visi aplinkui jas stebi. Lengvai kilstelėjusi vieną antakį, moteriškė visus nusiuntė dirbti. – Farai yra smalsiausi, – sušnibždėjo ji. – Dar uolesni gandų skleidėjai nei mergaitės. – Klausyk, tai nesąžininga. Staigiai pakėlusi akis, Sofi išvydo už jų stovintį Vitą su sauja spalvotų vėliavėlių tarsi su gėlių puokšte. – Ne, tai tiesa ir tu tą žinai, – nusišypsojo jam Katerina. Vitas kilstelėjo lūpų kraštelį. – „Smalsiausi“ pakeisk į „pastabūs“ ir būsime atsiskaitę. – Vito žodžiai buvo skirti Katerinai, bet jis žvelgė į Sofi ir jo žvilgsnis buvo toks pat įdėmus kaip anksčiau. Vitas ištiesė vėliavėles. – Štai žymekliai. Sofi sudvejojo prieš paimdama vėliavėles, sutriko nuo minties, kad teks prisiliesti prie Vito rankos. Juokinga. Ji juk profesionalė ir privalo atlikti darbą, kurį buvo pakviesta padaryti. Sofi paėmė vėliavėles ir susigrūdo į kišenę. – Tikiuosi, tiek daug neprireiks. Vitas apžvelgė lauką ir šypsena jo veide išnyko. – Aš taip pat. – Amen, – atsidusdama pritarė Katerina.
Datonas, Džordžijos valstija, sekmadienis, sausio 14-oji, 21.40 val. Danielius Vartanjanas sėdėjo ant lovos viešbučio kambaryje ir trynė antakį jausdamas, kad prasideda migrena. – Štai tokie reikalai, – baigė pasakoti jis ir nutilo, laukdamas, ką pasakys bosas. Čeisas Vartonas atsiduso. 63
•
M I R K D ĖL M A NĘS
•
tesniais darbais. „Priešo užnugaryje“ – pribloškiantis žaidimas. Palyginti su juo, paskutinis projektas tėra vidutinis. Jei Freizeris Luisas galės... – Tu parsidavei, – dusliu balsu pareiškė Tonis. – Niekada nemaniau, kad tu... – Jis pakėlė smakrą. – Aš išeinu. Kaip tik to Derekas ir tikėjosi. – Suprantu. Jei susapnuosi ir nuspręsti pakeisti nuomonę, sakysime, kad šio pokalbio nebuvo. – Nepakeisiu savo nuostatos. Ir nedirbsiu Freizeriui Luisui. – Tada susisiek su manimi dėl rekomendacijos. Kad ir kiek ji būtų verta. – Anksčiau ji būtų buvusi labai vertinga, – karčiai atsakė Tonis. – Dabar... pats ieškosiu galimybių. Džiaukis pinigais, Derekai, nes kai Džageris tave išgrūs, tau liks tik jie. Tonis tyliai paskui save užvėrė duris, o Derekas liko į jas spoksoti. Tonis buvo teisus. Džageris stengiasi jį išgrūsti. To ženklų matėsi jau kelias savaites, bet Derekas nenorėjo jų pastebėti. – Derekai? – per vidinio ryšio sistemą kreipėsi jo sekretorė. – Antra linija nori kalbėti Loidas Vėberis. Derekas nebuvo nusiteikęs kalbėtis su žurnalistais. – Pasakyk jam, kad komentarų nebus. – Tai ne žurnalistas. Jis – tėvas ir nori su tavimi pasišnekėti apie „Priešo užnugaryje“. Derekas nebuvo nusiteikęs aušinti burnos su pasipiktinusiais tėvais, kuriems atrodė, kad reikia susirūpinti „Priešo užnugariu“, nes šis žaidimas propaguoja smurtą. – Užrašyk, ko jis nori. Aš jam paskambinsiu rytoj. Pirmadienis, sausio 15-oji, 18.00 val. „Gerai apskaičiavau laiką“, – pagalvojo Vitas, stebėdamas, kaip Sofi išeina iš Olbraito muziejaus. „Ji atrodo pavargusi“, – nusprendė jis, kai Sofi prisiartino prie savo motociklo. Kai Sofi atrakino šalmą nuo sėdynės, Vitas apėjo savo automobilį. – Sofi. 151
•
KA R EN R OS E
•
Sofi aiktelėjo. – Velniškai mane išgąsdinote, – sušvokštė ji. Vitas dvejojo nežinodamas, ką pasakyti. Tada ištraukė už nugaros slepiamą vieną vienintelę baltą rožę ir pastebėjo, kaip Sofi prisimerkia. – Tai pokštas? – paklausė ji žemu šiurkščiu balsu. – Visai nejuokinga. – Tai ne pokštas. Mane kamavo mintis, kad esu tik „toks kaip visi kiti“. Norėjau, kad žinotumėte, jog nesu toks. Kurį laiką Sofi nepratarė nė žodžio, tada papurtė galvą ir pririšo kuprinę prie motociklo sėdynės. – Gerai. Puiku. Jūs – princas, – pašaipiai tarė ji. – Tikrai puikus vyrukas. – Ji apžergė motociklą ir, prieš užsidėdama šalmą, pakišo kasą po švarku. – Būčiau jums parengusi sąrašą ir be rožės. Vitas nervingai sukiojo rožę tarp pirštų. Šįvakar Sofi dėvėjo juodą odinį švarką, o pirštines su vaivorykštės spalvų pirštais pakeitė odinėmis, panašiomis į Vito. Nutaisiusi grėsmingą veidą ir vilkėdama odiniais drabužiais, Sofi labiau priminė pavojingą baikerę, o ne eklektiškai apsirengusią mokslininkę, su kuria Vitas buvo susitikęs vakar. Sofi suveržė po smakru šalmo dirželį ir atsistojo užvesti motociklo. Ji netrukus išvažiuos, o Vitas bus neįvykdęs savo misijos. – Sofi, palaukite. Ji stabtelėjo, pasiruošusi koja užvesti variklį. – Kas dar? – Gėlės buvo skirtos kitai moteriai. Sofi sumirkčiojo. Ji aiškiai nesitikėjo, kad Vitas prisipažins. – Jos buvo skirtos mylimai moteriai, kuri mirė. Vakar ketinau jas padėti ant kapo, bet įstrigau tirdamas bylą. Tai tiesa. Bent jau tiek tiesos, kiek Vitas norėjo jos atskleisti. Sofi truputį susiraukė. – Žiemą dauguma žmonių ant kapų deda gvazdikus. Vitas gūžtelėjo pečiais. – Rožės buvo jos mėgstamiausios gėlės. Vitui užgniaužė gerklę, kai prieš akis iškilo Andrėjos, veidu įsikniaubusios į rožių puokštę, vaizdas. Kraujo raudonumo rožės 152
•
M I R K D ĖL M A NĘS
•
išryškino rusvą Andrėjos veido odą ir juodus plaukus. Spalvos jį erzino. Juodi Andrėjos plaukai buvo permirkę raudonu krauju, trykštančiu iš kulkos skylės galvoje – skylės, kurią padarė Vitas. Jis staiga atsikosėjo. – Šiaip ar taip, pirkau gėlių savo brolienei, kuri yra ligoninėje, ir pamačiau baltas rožes. Tada pagalvojau apie jus. Sofi žvelgė į Vitą atsargiai, bet įdėmiai. – Jūs arba išties esate geras, arba sakote tiesą. – Nesu toks geras. Bet niekada gyvenime neapgaudinėjau ir nenoriu, kad jūs manytumėte, jog esu apgavikas. – Jis padėjo rožę ant vairo. – Ačiū, kad išklausėte. Sofi ilgai žiūrėjo į gėlę, paskui jos pečiai suglebo. Nutraukusi pirštinę, iš švarko kišenės ištraukė sulankstytą popieriaus lapą ir rašiklį. Išskleidusi lapą, ji kažką parašė apačioje, tada sunkiai nurijo seilę ir padavė popierių Vitui. – Štai jūsų sąrašas. Jis nėra ilgas. Sofi akyse atsispindėjo pralaimėjimas. Tai nustebino Vitą, nors ir suspaudė širdį. Sąraše buvo išspausdinta dvidešimt pavardžių, prie kai kurių nurodyti tinklalapių adresai. Sąrašo apačioje Sofi įrašė dar vieną pavardę. – Man jis atrodo gana ilgas, – nusistebėjo Vitas. Sofi gūžtelėjo pečiais. – Aštuoniolika žmonių sąrašo viršuje per viduramžių festivalį, kuris vyksta kiekvieną rudenį, prekiauja savo kioskuose. Jie pardavinėja kardus, šarvinius marškinius ir panašius dalykus. Dauguma jų taip pat parduoda prekes per internetą. Jei kas nors klausinėjo apie kankinimo įrenginius, pirmiausia galėjo kreiptis į šiuos vyrukus. – O kiti? – Etjenas Moro yra mano senas profesorius iš Paryžiaus universiteto. Jo vadovaujama vykdžiau mokslinius tyrimus savo disertacijai. Jis geras žmogus, turintis daug ryšių archeologų pasaulyje. Jei kas nors pastaruoju metu atrado kėdę, Moro apie tai žinos. Jei kėdė buvo parduota ar dingo iš kurio nors muziejaus arba teisėtų privačių kolekcijų, Moro žinos ir apie tai. Abejoju, ar jis ką nors gali pasakyti apie juodąją rinką, bet gal bus girdėjęs gandų. 153
•
KA R EN R OS E
•
– O Kailas Lombardas? – Dėl jo sėkmė abejotina. Net nežinau, kur jis dabar. Tačiau prieš dešimt metų Lombardas rašė disertaciją ir kasinėjo pietų Prancūzijoje. Jis tyrinėjo pavogtus istorinius radinius. Lombardas taip ir nebaigė disertacijos, tad negalėjau jo rasti absolventų sąrašuose, bet jūs turite savų šnipinėjimo metodų. – Ir atmintį ištrinančių ginklų, – pridūrė Vitas vildamasis, kad ji nusišypsos. Sofi akys prisipildė liūdesio ir tai sukrėtė Vitą, bet ji nenusuko žvilgsnio į šalį. – Kartais manau, kad būtų labai pravartu turėti tokį ginklą, – sumurmėjo ji. – Sutinku. O ką pasakysite apie paskutinę pavardę? Alaną Brusterį? Sofi akys plykstelėjo tokiu įsiūčiu, kad Vitas vos neatšlijo nuo jos. Bet įniršis praėjo taip pat greitai, kaip ir buvo įsižiebęs, pyktis užgeso ir Sofi vėl atrodė pavargusi ir nugalėta. – Alanas yra vienas geriausių JAV šiaurės rytų archeologų, – tyliai tarė ji, – turi daug ryšių su rėmėjais, kurių dėka gali vykdyti kasinėjimus čia ir Europoje. Jei kas nors pirko kėdę, Alanas gali žinoti. – Ar žinote, kur galėčiau jį rasti? Sofi nulaužė rožės kotą ir rūpestingai įkišo žiedą į kišenę ant krūtinės. – Jis yra Viduramžių studijų katedros Šeltono koledže vedėjas. Koledžas yra Naujajame Džersyje, netoli Prinstono. – Ji dvejodama įrėmė žvilgsnį į žemę. Kai Sofi pakėlė akis, jos buvo kupinos nevilties ir niūraus susitaikymo. – Būčiau dėkinga, jei neminėtumėte mano vardo. Vadinasi, tarp jos ir Brusterio nutiko kažkas negera. – Kaip su juo susipažinote, Sofi? Jos skruostai paraudo ir Vitas pajuto pavydo antplūdį, nelogišką, bet nepaneigiamą. – Jis buvo mano mokslinio darbo vadovas. Vitas užgniaužė pavydą. Kad ir kas tada atsitiko, tai Sofi vis dar buvo skaudu. 154
•
M I R K D ĖL M A NĘS
•
– Maniau, jūsų disertacijos vadovas buvo Moro, – švelniai tarė jis. – Jis juo tapo vėliau. Neviltį Sofi žvilgsnyje pakeitė tylus ilgesys, nuo kurio Vitui suskaudo širdį. – Gavote tai, dėl ko atvykote, detektyve. O dabar turiu keliauti. Jis gavo tai, dėl ko buvo atvykęs, bet ne viską, ko reikėjo. Iš Sofi žvilgsnio Vitas nusprendė, kad ir jai to reikia. Kai Sofi vėl apsimovė pirštinę, Vitas skubiai sulankstė popieriaus lapą ir įsikišo į kišenę. – Sofi, luktelėkite. Liko dar vienas reikalas. Kad nespėtų apsigalvoti, Vitas apžergė priekinį motociklo ratą, apkabino delnais Sofi šalmą ir karštai prisispaudė prie jos lūpų. Sofi įsitempė, paskui rankomis ėmė sukti ratus per riešus. Tačiau ji neatstūmė Vito delnų ir kelias brangias akimirkas abu gavo tai, ko reikėjo. Sofi buvo miela, lūpos švelnios, o nuo jos kvapo Vitui užkaito kraujas. Jam reikėjo daugiau. Vitas nerangiai grabaliojo jos šalmo dirželį ir timptelėjęs atsegė. Neatitraukdamas lūpų, jis nustūmė šalmą Sofi nuo galvos ir numetė už savęs ant žemės, tada suleido pirštus į plaukus palei sprandą. Vitas prisitraukė ją arčiau, kad geriau priglustų prie lūpų, tada Sofi staigiu judesiu prisiglaudė prie jo ir bučinys iš lėto ir malonaus staiga virto beatodairišku ir nekantriu. Apkabinusi Vitą per pečius, Sofi pasistiepė ir godžiai kandžiodama įsisiurbė į lūpas, iš jos gerklės sklido godus inkščiojimas. Vitas buvo teisus. Ši mintis jį dar labiau įkaitino ir jis, aistringai pražiodęs Sofi, ėmė bučiuoti giliau. Jai Vito reikėjo lygiai taip pat kaip jam Sofi. Galbūt labiau. Sofi pirštais įsikibo į Vito švarko pečius ir jo širdis ėmė taip smarkiai dunksėti, kad jis daugiau nieko negirdėjo. Vitas suprato, kad tai net nepradėjo tenkinti jo poreikio. Tai, ko jam reikėjo iš tiesų, negalėjo įvykti stovint automobilių aikštelėje prie motociklo. Vitas atsitraukė nuo šiltos Sofi burnos ir ėmė lūpomis braukti jai per smakrą, prispausdamas lūpas palei kaklą, kur tvirtai ir dažnai tvinksėjo Sofi pulsas. 155
•
KA R EN R OS E
•
Vitas atsitraukė nuo Sofi tiek, kad galėtų apžiūrėti jos veidą. Jos akys buvo išplėstos, o jose Vitas išvydo alkį, poreikį ir netikrumą, bet ne apgailestavimą. Sofi iš lėto nusileido ant kulnų, delnais slysdama Vito rankomis pasiekė riešus. Ji atitraukė Vito rankas nuo savo plaukų, tada užsimerkė spausdama jo delnus ir priversdama jo širdį plakti smarkiau. Tada ji švelniai paleido Vitą ir atsimerkė. Jos žvilgsnyje vėl atsirado neviltis, šįkart didesnė, ir Vitas suprato, kad Sofi jį tuoj paliks. – Sofi, – pradėjo jis šiurkščiu tarsi žvyras balsu. Sofi priglaudė pirštus jam prie lūpų. – Turiu eiti, – sušnibždėjo ji ir atsikosėjo. – Prašau. Vitas pakėlė šalmą, kurį buvo numetęs ant žemės, ir stebėjo, kaip Sofi vėl užsisega dirželį po smakru. Vitas nenorėjo šitaip su ja išsiskirti. Jis apskritai nenorėjo su ja išsiskirti. – Sofi, palaukite. Aš vis dar skolingas jums picą. Ji vos vos šyptelėjo. – Negaliu. Turiu aplankyti močiutę. – Tada gal rytoj? Sofi papurtė galvą. – Antradieniais vedu seminarus doktorantams Vitmano koledže. – Ji iškėlė ranką neleisdama Vitui jos spausti toliau. – Prašau, ne. Vitai, vakar, kai jus sutikau, vyliausi, kad būsite padorus, ir labai nusiminiau, kai pagalvojau, kad toks nesate. Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad jūs padorus. Taigi... – Ji papurtė galvą gailesčio kupinomis akimis. – Sėkmės. Sofi pakilo, koja užvedė motociklą ir jis triukšmingai riaumodamas išdūmė iš automobilių aikštelės. Stebėdamas ją nuvažiuojant, Vitas sumetė, kad per dvi dienas ji šitaip pasielgia jau trečią kartą. Pirmadienis, sausio 15-oji, 18.45 val. Sofi atsilošė ir iš nevilties atsiduso. – Močiute, tau reikia valgyti. Gydytojas sako, kad niekada tavęs iš čia neišrašys, jei neatgausi jėgų. Močiutė piktai pažvelgė į lėkštę. 156
•
M I R K D ĖL M A NĘS
•
Pirmadienis, sausio 15-oji, 22.15 val. Danielius išsiblaškęs per viešbučio televizorių žiūrėjo CNN kanalą ir staiga suskambo jo mobilusis telefonas. – Lukai, čia tu? Kur buvai? – Gaudžiau žuvį, – santūriai atsakė Lukas. – Paprastai tą daro žmonės, išvykę žvejoti. Tavo žinutę pamačiau tik dabar. Kas atsitiko? Kur tu? – Filadelfijoje. Klausyk, šįryt, kai tu išvykai, radau atmintuką. Įkišau jį į savo kompiuterį ir išvydau tik rinkmenų su galūne „.pst“ sąrašą. – Tai elektroniniai laiškai. Tikriausiai tavo tėtis padarė kopijas, prieš ištrindamas viską lapkričio mėnesį. Danielius išsitraukė atmintuką iš kišenės. – Kaip man pamatyti, kas tose rinkmenose? – Įkišk atmintuką į savo kompiuterį. Aš tau nuosekliai viską paaiškinsiu. Tai nesudėtinga. Danielius padarė kaip liepiamas ir netrukus pamatė tėvo elektroninius laiškus. – Radau. Ten buvo kelerių metų laiškai, bet Danielius nenorėjo, kad Lukas žinotų, kas yra atmintuke, lygiai kaip nenorėjo, kad Frenkas Lumis sužinotų, kas yra slaptame tėvo seife. – Noriu juos patikrinti. Ačiū, Lukai. Vos po kelių minučių Danielius aptiko pranešimą, kurį išvydus sustojo širdis. Jį liepą, prieš aštuoniolika mėnesių, atsiuntė Bėgikė. Pranešime tebuvo parašyta: „Žinau, ką padarė tavo sūnus.“ Danielius ėmė giliau kvėpuoti ir susimąstė. Pakvipo dideliais nemalonumais.
Antradienis, sausio 16-oji, 0.45 val. Viskas velniškai gerai pavyko. Kompiuterio ekrane Inkvizitorius kovojo su savo priešininku Geruoju Riteriu. Abu veikėjai kovėsi vienoje rankoje laikydami kardą, kitoje – spragilą. Visi žingsniai 175
•
KA R EN R OS E
•
buvo sklandūs, kiekvienas kardo ar spragilo smūgis – tikroviškas raumenų judėjimo derinys. Tai buvo šedevras. Van Zandtas bus patenkintas. Netrukus šimtai tūkstančių žmonių visame pasaulyje plūste plūs, kad tai patirtų. Van Zandtas jį laikė animacijos genijumi, bet vyriškis niekada nepamiršdavo, kad kompiuterinė animacija tėra priemonė tikslui pasiekti. O tikslas buvo parodyti savo paveikslus geriausiose galerijose, tose pačiose, kurios prieš tai jo darbus atmetė. Jis žvilgtelėjo į septintą paveikslą, pavadintą „Vorenas miršta“. Nuo šios akimirkos Vorenas Keisas liovėsi egzistavęs. Gal tos galerijos ir buvo teisios. Jo darbai iki Kleros ir Voreno niekuo neišsiskyrė iš kitų. Įprasti. Tačiau šie – Voreno, Kleros, Britani ir Bilo Melvilio, kuriam jis nupjovė galvą, – bylojo apie genijų. Vyriškis atsistojo ir pasirąžė. Jam reikia pamiegoti. Rytoj laukia ilga kelionė automobiliu. Jis norėjo devintą valandą būti Van Zandto biure, o vidudienį išvykti atgal. Tada tikrai spės trečią valandą susitikti su Gregoru Sandersu. Vidurnaktį drobėje bus naujas paveikslas „Gregoras miršta“ ir visiškai naujas riksmas. Žengė kelis sustingusius žingsnius trindamas dešinę šlaunį. Šiame sename name per daug skersvėjų. Šį namą vyriškis išsirinko todėl, kad jis stovi nuošaliai ir jį patogu... pasisavinti, bet į namą prasiskverbia kiekvienas vėjo gūsis. Filadelfija žiemą – tikras pragaras. Užplūsta magnolijų ir persikų žiedų ilgesys. Jis sukando dantis – per ilgai užsitęsė jo tremtis, bet netrukus tai pasikeis. Senio įtaka jam žlugo. Jis sukikeno. Taip pat ir senis. Žlugo. Vyras nuėjo prie lovos, stovinčios studijos gilumoje. Sėsdamas ant čiužinio, įsistebeilijo į skelbimų lentą, kurią pasikabino ant sienos šalia lovos taip, kad kiekvieną kartą prabudęs matytų. Skelbimų lentą, kurioje jis nupiešė keturių eilučių ir keturių stulpelių matricą. Šešiolika langelių, kurių devyni užpildyti aukų kadrais lemiamą mirties akimirką. Na, viena nuotrauka buvo padaryta iš paveikslo. Jis nenufilmavo, kaip pasmaugia Klerą Reinolds, bet po jos mirties sukūrė paveikslą „Klera miršta“ ir suprato, kad jo gyvenimas negrįžtamai pasikeitė. Vėliau jis vis iš naujo išgyvendavo tą akimirką – kai nutraukia gyvybę Klerai. 176
•
M I R K D ĖL M A NĘS
•
Tomis dienomis jis svajojo, kada ir vėl galės tą pakartoti. Ir tada vyriškis sudarė planą, kurį puikiai sekasi vykdyti. Kai kas galėtų sakyti, kad jam tiesiog sekėsi, bet tik kvailiai tiki sėkme. Sėkmė skirta tinginiams, nenusipelniusiems pripažinimo. Vyras pasikliovė intelektu ir gebėjimais. Ir lemtimi. Anksčiau jis ne visada tikėjo lemtimi – neišvengiamu vieno žmogaus likimo susikirtimu su kitu likimu. Dabar tiki. Kaip kitaip paaiškinti, kad prieš metus jis užėjo į Džagerio Van Zandto mėgstamą barą praėjus vos kelioms valandoms po triuškinamos naujausio Džagerio žaidimo kritikos? „Ne toks patrauklus kaip Pong žaidimai“, – pareiškė recenzentas. Van Zandtas buvo pakankamai girtas, kad iki smulkmenų išsipasakotų, kaip yra nusivylęs Dereku Haringtonu ir kad nuogąstauja, jog žaidimas, kurį netrukus rengiasi pateikti rinkai, – „Priešo užnugaryje“ – bus toks pat pražūtingas. Kaip kitaip paaiškinti, kad netikėtai pasirodė Klera Reinolds, kuri jau kitą dieną įžūliai, bet nevykusiai mėgino šantažuoti? Tai buvo lemtis. Intelektas padėjo nelaimingą Kleros baigtį sujungti su nelaiminga Van Zandto dabartimi, ir taip buvo sukurtas naujas likimas, tenkinantis vyriškio poreikius. Bet visa tai nebūtų įvykę, jei jis nebūtų gabus. Vyriškis turėjo unikalų talentą, kuris Van Zandtui suteikė kaip tik tai, ko jis nori, ir tiksliai taip, kaip jam reikia. Tik nedaugelis gali sukurti vaizdus, ištisus pasaulius ir pikseliais, ir dažais. Tik nedaugelis pakankamai išmano kompiuterius, kad šiems vaizdams įkvėptų gyvybę. Bet aš galiu. Jis sukūrė virtualų pasaulį su žiauriu Inkvizitoriumi, XIV amžiaus dvasininku, kuris eretikų sunaikinimą laikė valdžios perversmo galimybe, o raganų pašalinimas jam reiškė atviras duris į didelę valdžią. Juo turtingesnius eretikus ir tikresnes raganas randa ir pašalina Inkvizitorius, juo galingesnis jis tampa ir pagaliau karūnuojamas karaliumi. Nuostabi pasaka, bet žaidėjams patiks politinės intrigos ir melas, kurie būtini norint žengti pirmyn. Taškai pelnomi įvertinant, kiek klastinga yra apgaulė ir kiek sudėtingas velniškas kankinimas. Vyriškis rado daugumos pagrindinių vaidmenų at177
•
KA R EN R OS E
•
likėjus – galingą Raganą, kuri turėjo iškęsti kankinimus kėdėje ir galiausiai atskleidė savo jėgos šaltinį, Gerąjį Riterį, kovojantį su spragilu rankoje, patį Karalių, kuriam tenka gėdingiausiai kentėti ir... mirti netekus vidurių. Žinoma, visi jo subjektai taip pat padėjo. Jis rūpestingai suplanavo kankinimus, kad iš kiekvieno vaidmens atlikėjo gautų didžiausią naudą – ir garsą, ir vaizdą. Truputį pakeitus iš šių papildomų kankinimų bus galima sukurti ne mažiau kaip dvidešimt antrojo plano veikėjų, kuriuos žaidėjai galės įtraukti į savo kolekciją. Gregoras Sandersas suvaidins sąžiningo dvasininko, mėginančio sustabdyti blogąjį Inkvizitorių, vaidmenį. Žinoma, dvasininkui nepavyks išlikti gyvam ir Gregoro Sanderso laukia karčiausia ir skausmingiausia baigtis, po kurios jis bus palaidotas paskutiniame trečios eilės kape. Trečia eilė bus užpildyta. Pirmoji eilė jau beveik užpildyta, joje palaidotos žaidimo „Priešo užnugaryje“ aukos – Klera, Džaredas ir Zacharijus. Ir vargšė ponia Krein. Krein buvo... papildomas nuostolis, nelaiminga auka jam įsigyjant nekilnojamąjį turtą. Nekalta, bet neišvengiama auka. Ketvirtoji eilė šiuo metu tuščia, palikta išsivalymui, kai „Inkvizitorius“ bus baigtas. Ketvirtoje eilėje bus vyriškio šaltiniai, vieninteliai žmonės, kurie galėtų įrodyti, kad jo viduramžių fantazijos pasaulis buvo ne tik lakios vaizduotės vaisius. Tai vieninteliai žmonės, kurie gali žinoti, kad kankinimo įrankiai buvo tikri, ir tik jiems gali būti lemta atskleisti jo aistringo domėjimosi viduramžių ginklais ir karais paslaptį. Jie kels realią grėsmę, kai „Inkvizitorius“ atsidurs parduotuvių lentynose, todėl su šiais žmonėmis reikės susitvarkyti anksčiau. Dėl trijų nelegalių senienų pardavėjų vyriškis nė neabejos. Tai buvo pasipūtę šikniai, per dažnai užkėlę jam kainą. Paprastai tariant, vyriškis jų nemėgo. Tačiau istorikė... Tai bus dar viena gailesčio verta netektis. Vyriškis nieko prieš ją pačią neturėjo. Tam tikra prasme ji net... jam patiko. Ji buvo intelektuali ir gabi. Vienišė. Kaip ir aš. Bet juos per dažnai suveda aplinkybės. Vyriškis negali leisti, kad ji liktų gyva. Kaip ir tos dvi senutės, jis pasistengs, kad jų 178
•
M I R K D ĖL M A NĘS
•
mirtis būtų kuo mažiau skausminga. Jokių asmeniškumų. Bet istorikė turės mirti ir bus palaidota paskutiniame ketvirtos eilės kape. Vyriškis pakėlė akis ir su šaltu ryžtu pažvelgė į antrą eilę. Du jos kapai jau užpildyti. Du dar tušti. Priešingai nei kitos eilės ir kapai, ši eilė buvo labai asmeniška.
Antradienis, sausio 16-oji, 1.15 val. Danielius jau kelias valandas spoksojo į lubas atidėliodamas tai, ką privalo padaryti. Tikriausiai tai jau daugeliu požiūrių buvo per vėlu. Bet ji turi teisę žinoti, o Danieliaus pareiga – tai pasakyti. Ji supyks. Ir turi tokią teisę. Atsidusęs Danielius atsisėdo, pasiekė telefoną ir surinko numerį, kurį jau seniai buvo įsiminęs, bet niekada neskambino. Ji atsiliepė po pirmo signalo. – Alio! Jos balsas skambėjo žvaliai ir budriai. – Siuzana, girdi? Čia aš... Danielius. Ragelyje ilgai spengė tyla. – Ko nori, Danieliau? Jos balse jautėsi griežtumas, nuo kurio Danieliui norėjosi susigūžti. Tačiau jis, matyt, to nusipelnė. – Esu Filadelfijoje. Ieškau jų. – Filadelfijoje? Kodėl jie sumanė čia atvykti? – Siuzana, kada paskutinį kartą su jais kalbėjai? – Mamai paskambinau per Kalėdas. Su tėčiu nekalbėjau penkerius metus. Kodėl klausi? – Man paskambino Frenkas ir pasakė, kad jie gali būti dingę be žinios, bet, atrodo, jie tik išvyko atostogų. Tėčio kompiuteryje radau elektroninių laiškų. Juose sakoma: „Žinau, ką padarė tavo sūnus.“ Ragelyje ir vėl stojo tyla. – Ir ką jo sūnus padarė? Danielius užsimerkė. 179