m i e l o s m a ž o s m e l a g ė s 2 3
1 Apelsinai, persikai ir citrinos, o Dieve!
– Kažkas pagaliau nusipirko seną Dilaurenčių namą, – pasakė Emilijos Filds mama. Buvo šeštadienio popietė, ponia Filds, pasibalnojusi nosį dvilęšiais akiniais, sėdėjo prie virtuvės stalo ir tyliai tvarkė sąskaitas. Emilija pajuto, kaip gazuota vanilinė kola muša jai į nosį. – Man regis, atsikraustė tavo amžiaus mergaitė, – kalbėjo ponia Filds. – Ketinau šiandien nunešti jiems šį krepšį. Gal norėtum tai padaryt už mane? Ji parodė į celofanuotą bjaurastį ant bufeto. – Dėl Dievo, ma, ne, – atsiliepė Emilija. Pernai užbaigusi pradinių klasių mokytojos karjerą, Emilijos mama tapo neoficialia Pensilvanijos valstijos Rouzvudo miesto Vaišingumo krepšio šeimininke. Ji prikrovė į jį milijoną atsitiktinių daiktų: džiovintų vaisių, plokščių kaučiukinių daikčiukų stiklainiams atidaryti, keraminių viščiukų (Emilijos mama kraustėsi iš galvos dėl viščiukų), Rouzvudo užeigų vadovą – ko tik nebuvo tame dideliame pintame Vaišingumo krepšyje. Ponia Filds buvo tobulas priemiesčio mamytės prototipas, trūko tik visureigio. Tačiau, mamos nuomone, jie skirti puikavimuisi ir ryja daug degalų, taigi ji vairavo ak-kokį-praktišką „Volvo“ universalą.
m i e l o s m a ž o s m e l a g ė s 2 5
Ponia Filds atsistojo ir pirštais perbraukė per chloro nualintus Emilijos plaukus. – Turbūt tau per daug skaudu tenai eiti, mieloji? Gal man pasiųsti Karoliną? Emilija žvilgtelėjo į metais vyresnę seserį Karoliną, kuri drybsojo svetainėje, patogiai įsitaisiusi „La-Z-Boy“ fotelyje, ir žiūrėjo TV šou „Daktaras Filas“. Emilija papurtė galvą. – Ne, viskas gerai. Aš nunešiu. Žinoma, Emilija kartais inkšdavo ir retkarčiais vartydavo akis. Tačiau padarydavo viską, ko tik mama paprašydavo. Ji buvo beveik pirmūnė, keturiskart valstijos plaukimo peteliške čempionė ir labai klusni dukra. Paklusti taisyklėms ir pildyti prašymus jai nebuvo sunku. Be to, giliai širdyje ji lyg ir ieškojo priežasties vėl pamatyti Elison namus. Po Elison dingimo praėjus trejiems metams, dviem mėnesiams ir dvylikai dienų atrodė, kad Rouzvudo gyventojai pradeda ją užmiršti, bet tik ne Emilija. Net ir dabar, kai atsiversdavo septintos klasės albumą, ją apimdavo noras susiriesti į kamuoliuką. Kartais lietingomis dienomis ji vis iš naujo skaitinėdavo senus Elės užrašus, kuriuos laikė „Adidas“ sportbačių dėžėje po lova. Spintoje ant medinio pakabo tebekarojo firmos „Citizens“ velvetinės kelnės, kurias Eli buvo jai paskolinusi, žinoma, dabar jos jau per ankštos. Kelerius pastaruosius metus Emilija Rouzvude jautėsi vieniša ir svajojo apie kitą draugę, tokią kaip Elė, bet, ko gero, šiai svajonei nelemta išsipildyti. Elė nebuvo tobula draugė, tačiau, nepaisant visų trūkumų, ją vargiai galėjo kas pakeisti. Emilija atsistojo ir nuo kabliuko šalia telefono čiupo „Volvo“ raktelius. – Tuojau grįšiu! – šūktelėjo ir uždarė paskui save laukujes duris.
2 6 s a r a s h e p a r d
___ Ji sustabdė automobilį lapų nuklotos gatvės gale, prie senovinio Viktorijos stiliaus Elison namo, ir pirmas dalykas, kurį pamatė, buvo šalikelėje suversta milžiniška šlamšto krūva ir didelis ženklas su užrašu Nemokamai! Prisimerkusi ji atpažino kai kuriuos Elison daiktus, pavyzdžiui, seną minkštą baltu velvetu aptrauktą krėslą iš jos miegamojo. Dilaurenčiai išsikraustė beveik prieš devynis mėnesius. Matyt, jie paliko kai kuriuos daiktus. Ji pastatė automobilį už didžiulio perkraustymo firmos „Bekins“ furgono ir išlipo iš „Volvo“. – Tpru, – sušnabždėjo bandydama sulaikyti apatinę lūpą, kad ši nevirpėtų. Po krėslu buvo keletas krūvelių nešvarių knygų. Emilija pasilenkė ir pažvelgė į nugarėles. „Raudonas narsos ženklelis“, „Princas ir elgeta“. Ji prisiminė skaičiusi jas septintoje klasėje, kai per pono Pirso anglų kalbos pamokas aptarinėjo simbolizmą, metaforas ir atomazgą. Čia buvo ir daugiau knygų, kai kurios atrodė kaip seni bloknotai. Šalia knygų stovėjo dėžės su užrašais ELISON DRABUŽIAI ir SENI ELISON SĄSIUVINIAI. Iš vienos dėžės kyšojo mėlynos ir raudonos spalvų kaspinas. Emilija trūktelėjo jį. Tai buvo šeštoje klasėje laimėtas plaukimo medalis, kurį ji kadaise paliko Elison namuose, kai jos žaidė žaidimą „Olimpinės Sekso Deivės“. – Nori jo? Emilija krūptelėjo. Priešais ją stovėjo aukšta liesa rusvaodė mergaitė susivėlusiais tamsiai rudais garbanotais plaukais. Ji vilkėjo geltoną berankovę palaidinukę, petnešėlės buvo nuslydusios nuo pečių, dėl to matėsi oranžinės ir žalios spalvų liemenėlės dirželiai. Emilijai dingtelėjo, kad ji irgi lyg ir turi tokią pat liemenėlę. Pirko ją „Victoria’s Secret“ parduotuvėje ir jos... hm... papų kaušeliai išmarginti mažyčiais apelsinų, persikų ir citrinų vaisiais.
m i e l o s m a ž o s m e l a g ė s 2 7
Plaukimo medalis išslydo jai iš rankos ir barkštelėjo į šaligatvį. – Ne, ne, – pasakė ji, lenkdamasi jo pakelti. – Gali pasiimt ką tik nori. Matai užrašą? – Ne, ačiū, viskas gerai. Mergaitė atkišo ranką. – Maja Sent Džermein. Ką tik atsikraustėm. – Aš... – Emilijai žodžiai strigo gerklėje. – Aš Emilija, – pagaliau ištarė, spausdama Majai ranką. Paduoti mergaitei ranką atrodė labai oficialu – Emilija neprisiminė, ar kada nors apskritai buvo tai dariusi. Ji jautėsi šiek tiek išskydusi. Gal pusryčiams valgė per mažai dribsnių su riešutais ir medumi? Maja mostelėjo į daiktus ant žemės. – Įsivaizduok, visas šis šūdas buvo mano naujajame kambaryje. Man pačiai teko viską išnešti. Kaip tai užknisa! – Taip, čia Elison daiktai, – beveik pašnibždomis ištarė Emilija. Maja pasilenkė apžiūrėti kai kurių knygų minkštais viršeliais. Atsitiesusi užsitraukė palaidinukės petnešėlę ant peties. – Judvi draugaujat? Emilija suglumo. Draugaujat? Gal Maja negirdėjo apie Elės dingimą? – Hm... draugavom. Gana seniai. Kaip ir su kitomis mergaitėmis, kurios gyvena netoliese, – paaiškino Emilija, praleisdama istorijos dalį apie pagrobimą ar nužudymą, ar dar ką nors, kas galėjo nutikti ir ko ji nė nenorėjo įsivaizduoti. – Tai buvo septintoje klasėje. Dabar einu į vienuoliktą Rouzvudo mokykloj. Pamokos prasideda kitą savaitę. Užgrius plaukimo treniruotės, tai yra trys valandos nepertraukiamo plaukimo kasdien. Emilija nenorėjo apie tai nė galvoti. – Aš taip pat lankysiu Rouzvudo mokyklą! – išsiviepė Maja. Ji klestelėjo į seną velvetinį Elison fotelį ir jo spyruoklės sugirgž-
2 8 s a r a s h e p a r d
dėjo. – Kai skridom čia, mano tėvai nesiliovė pliurpę, kaip man pasisekė, kad lankysiu Rouzvudo mokyklą, kad ji visai kitokia nei mano mokykla Kalifornijoje. Bet galiu lažintis, kad jūs čia neturit meksikietiško maisto, tiesa? Ar, tarkim, tikrai gero meksikietiško maisto, tokio kaip pusiau kalifornietiškas, pusiau meksikietiškas. Mes valgydavom jį valgykloje ir mmm... tai buvo puiku. Man teks įprasti prie „Taco Bell“ užeigų. Jų gorditos mane vimdo. „O! – Emilija nusišypsojo. – Ši mergina daug šneka.“ – Taip, tas maistas tikras šlamštas. Maja pašoko nuo fotelio. – Turbūt nuskambės keistokai, nes ką tik susipažinom, bet gal neatsisakytum padėti man nunešti į kambarį likusių dėžių? Ji mostelėjo į keletą „Crate & Barel“ dėžių, stovinčių prie sunkvežimio. Emilijai akys išsiplėtė. Eiti į buvusį Elison kambarį? Bet juk labai nemandagu atsisakyti, tiesa? – Hm, žinoma, – ištarė ji virpančiu balsu. Prieškambaris vis dar kvepėjo „Dove“ muilu ir kitais aromatais, kaip būdavo čia gyvenant Dilaurenčiams. Emilija stabtelėjo prie durų, laukdama Majos nurodymų, nors Elison kambarį antrame aukšte būtų radusi užrištomis akimis. Visur stovėjo dėžės su daiktais, o virtuvėje už vartelių suviauksėjo du ištįsę itališki kurtai. – Nekreipk į juos dėmesio, – pasakė Maja, lipdama laiptais į savo kambarį. Ji stumtelėjo duris klubu, pridengtu frotiniu drabužiu. Oho, jis visiškai toks pat, pagalvojo Emilija, įėjusi į miegamąjį. Vis dėlto ne visai toks pat: savo karališko dydžio lovą Maja pasistatė kitame kampe, ant stalo stovėjo milžiniškas plokščias kompiuterio monitorius, o senuosius gėlėtus Elison sienų apmušalus ji apklijavo plakatais. Bet kažkas liko nepasikeitę, tarsi Elison
m i e l o s m a ž o s m e l a g ė s 2 9
dvasia vis dar pleventų ore. Emilija pajuto svaigulį ir atsirėmė į sieną, kad nenugriūtų. – Padėk bet kur, – paliepė Maja. Sukaupusi jėgas Emilija atsitiesė, pastatė dėžę prie lovos kojos ir apsižvalgė. – Man patinka tavo plakatai, – pasakė ji. Tai buvo daugiausia muzikos grupės: M.I.A, „Black Eyed Peas“, Gven Stefani, vilkinti šokėjos uniformą. – Aš mėgstu Gven, – pridūrė. – Taip, – atsiliepė Maja. – Mano vaikinas visiškai pamišęs dėl jos. Jo vardas Džastinas. Jis iš San Fra, kaip ir aš. – O! Aš taip pat turiu vaikiną, – pasakė Emilija. – Jo vardas Benas. – Tikrai? – Maja prisėdo ant lovos. – Ir koks jis? Emilija pamėgino įsivaizduoti Beną, vaikiną, su kuriuo draugavo keturis mėnesius. Jie matėsi prieš porą dienų – jos namuose žiūrėjo į skaitmeninį diską įrašytą filmą „Pražūtis“. Emilijos mama buvo kitame kambaryje, žinoma, kartais kyštelėdavo galvą paklausti, ar jiems nieko nereikia. Jiedu buvo geri pažįstami, abu iš tos pačios plaukimo komandos. Visi treniruočių draugai sakė, kad jie galėtų būti kartu, taigi ir tapo pora. – Jis kietas. – O kodėl nebedraugauji su mergina, kuri čia gyveno? – paklausė Maja. Emilija nubraukė rusvus plaukus už ausų. Oho! Vadinasi, Maja tikrai nežino apie Elison. Jeigu Emilija pradėtų pasakoti apie Elę, ko gero, apsiverktų, o tai atrodytų keistoka. Ji juk menkai tepažįsta Mają. – Aš labai atitolau nuo senųjų septintos klasės draugių. Manau, visos gerokai pasikeitėme. Tai buvo per švelniai pasakyta. Iš geriausių Emilijos draugių tobuloji Spenserė tapo tobula ligi išprotėjimo; Arijos šeima persikėlė į Islandiją tą patį rudenį, kai dingo Elison; kvailutė, bet
3 0 s a r a s h e p a r d
miela Hana tapo visiškai kvaila ir nemiela ir dabar yra absoliuti kalė. Hana ir dabartinė geriausia jos draugė Mona Vanderval labai pasikeitė per vasarą tarp aštuntos ir devintos klasių. Emilijos mama neseniai matė Haną einančią į „Wawą“, vietinę maisto prekių parduotuvę, ir paskui pasakojo Emilijai, kad Hana atrodė „kekšiškesnė nei Paris Hilton“. Emilija dar niekad nebuvo girdėjusi mamą sakant kekšiška. – Aš žinau, ką reiškia atitolti vienam nuo kito, – pareiškė Maja, sėdėdama ant lovos ir šokčiodama aukštyn žemyn. – Pavyzdžiui, mano vaikinas. Jis bijo, kad jį mesiu, kadangi mudu skirtingose pakrantėse. Jis didelis vaikas. – Aš ir mano vaikinas esame vienoje plaukimo komandoje, taigi mudu nuolat matomės, – atsiliepė Emilija, žvalgydamasi, kur atsisėsti. Galbūt per dažnai matomės, pamanė ji. – Tu plaukikė? – paklausė Maja. Ji nužvelgė Emiliją nuo galvos ligi kojų, ir Emilija pasijuto nejaukiai. – Galiu lažintis, kad puikiai plauki. Tavo pečiai tikrai klasiški. – Ak, nežinau. – Emilija nuraudo ir atsirėmė į baltą Majos rašomąjį stalą. – Tikrai! – nusišypsojo Maja. – Bet... jeigu esi tokia rimta sportininkė, ar tai reiškia, kad nudėsi mane, jei trupučiuką patrauksiu žolytės? – Ką, dabar? – Emilija išplėtė akis. – O kaip tavo tėvai? – Jie bakalėjos parduotuvėje. Mano brolis kažkur čia trinasi, bet jam nusispjaut. Maja iš po čiužinio ištraukė skardinę nuo mėtinių saldainių. Stumtelėjo aukštyn langą prie lovos, išėmė iš dėžutės suktinę ir prisidegė. Dūmai nuvinguriavo į kiemą ir kaip miglos debesis pakibo virš didžiulio ąžuolo. Maja pasisuko į Emiliją ir atkišo suktinę.
m i e l o s m a ž o s m e l a g ė s 3 1
– Nori trūktelėt? Emilija niekad gyvenime nebandė marihuanos – ji manė, kad tėvai vis tiek sužinos, pavyzdžiui, pauostys jos plaukus, vers šlapintis į puoduką ar panašiai. Tačiau Maja taip grakščiai atitraukia suktinę nuo savo matinių vyšnių spalvos lūpų, tai taip seksualu. Emilija irgi norėjo atrodyti seksuali. – Hm... gerai. Ji slystelėjo arčiau Majos ir paėmė suktinę. Jųdviejų rankos susilietė, o žvilgsniai susitiko. Majos akys buvo žalios ir truputį gelsvos kaip katės. Emilijos ranka virptelėjo. Ji nervinosi, tačiau įsikišo cigaretę į burną ir nestipriai truktelėjo dūmo, tarsi pro šiaudelį siurbtų vanilinę kolą. Bet skonis buvo kitoks nei vanilinės kolos. Atrodė, tarsi ji būtų įtraukusi į plaučius visą stiklainį bjaurių prieskonių. Ji užsikosėjo kaip senutė. – Oho, – ištarė Maja, atsiimdama suktinę. – Pirmas kartas? Emilijai užėmė kvapą, ji žiopčiodama papurtė galvą. Vėl sušvokštė mėgindama įtraukti oro. Galiausiai pajuto, kaip oras plūsta į plaučius. Kai Maja pasuko ranką, Emilija pamatė ilgą baltą randą, nusidriekusį išilgai jos riešo. Nieko sau. Jis atrodė kaip balta gyvatė ant įdegusios odos. O Dieve, ko gero, ji jau apsvaigo. Staiga kažkas garsiai žvangtelėjo. Emilija pašoko. Ir vėl išgirdo džerkštelėjimą. – Kas čia? – sušvokštė ji. Maja patraukė dūmo ir papurtė galvą. – Darbininkai. Mes čia dar tik viena diena, o tėvai jau pradėjo remontą. – Ji išsišiepė. – Tu velniškai susinervinai, lyg būtum pamaniusi, kad ateina farai. Ar tave kada buvo susėmę? – Ne! – Emilija pratrūko juoktis; tai buvo tokia kvaila mintis. Maja nusišypsojo ir išpūtė dūmą.
3 2 s a r a s h e p a r d
– Turiu eiti, – ištarė Emilija gergždžiančiu balsu. Majos veidas apsiniaukė. – Kodėl? Emilija nušliuožė nuo lovos. – Pasakiau mamai, kad sustosiu tik minutėlę. Bet mudvi pasimatysim antradienį mokykloj. – Jėga, – pasakė Maja. – Gal galėsi man viską aprodyti? Emilija nusišypsojo. – Žinoma. Maja išsiviepė ir pamojavo iškėlusi tris pirštus. – Surasi kelią atgal? – Manau, taip. Emilija dar sykį apžvelgė Elės, tai yra Majos, kambarį ir ligi skausmo pažįstamais laiptais nutrepeno žemyn. Lauke ji papurtė galvą, praėjo pro senus Elison daiktus šalikelėje, įlipo į tėvų automobilį ir tada ant galinės sėdynės pamatė Vaišingumo krepšį. Velniai griebtų, pamanė, brukdama pintinę tarp seno Elison fotelio ir dėžių su knygomis. Kam gi reikalingas Rouzvudo užeigų vadovas? Maja jau gyvena čia. Ir Emilija staiga pajuto džiaugsmą, kad ji atsikraustė.