K at h l e e n Mc G owa n
Ir taip atsitiko, kad Elas su Ašera panūdo savo didžią šventą meilę patirti išraiškingesniu fiziniu pavidalu ir pasidalyti šita palaima su savo vaikais, kuriuos pradės. Ir kiekviena sukurta siela turėjo savo atitikmenį, savo esmės dvynį. Knygoje, vadinamoje Pradžios knyga, apie tai kalbama alegorijoje, aiškinančioje, kaip buvo sukurta Adomo dvynė: iš jo šonkaulio, kitaip sakant, iš jo paties esmės – kaulas iš jo kaulo, kūnas iš jo kūno, dvasia iš jo dvasios. Tada Dievas pasakė, kaip tai perteikta Mozės lūpomis: „Ir jie taps vienu kūnu.“ Tai šitaip buvo sukurta hieros-gamos, šventoji pasitikėjimo ir supratimo santuoka, sujungianti mylimuosius į Vienį. Tai pati švenčiausia mūsų dangiškųjų Tėvo ir Motinos dovana. Nes suartėję vedybų menėje mes patiriame dieviškąją sąjungą, kaip Elas su Ašera ir troško, kad visi jų žemiškieji vaikai patirtų – pažintų tyrą džiaugsmą ir tikros meilės šviesą. Kas turi ausis klausyti – teklauso. Elas ir Ašera ir šventoji hieros-gamos kilmė, iš Meilės knygos, kaip pateikta Libro Rosso
12
Įžanga
La Bosė, 390 Viešpaties metai
U
rvo pasieniu plevenančios storos vaško žvakės apšvietė ankštą susirinkimo vietą. Nedidukė bendruomenė su romiu atsidavimu meldėsi, vadovaujama prie akmeninio altoriaus sto vinčios nežemiškos moters. Ji baigė maldą ir iškėlė šių žmonių brangenybę – seną oda įrištą rankraštį. – Meilės knyga. Vieninteliai tikri Viešpaties žodžiai. Garbioji Modesta pabučiavo knygą ir žvakių šviesoje surai buliavo jos aukso ir vario spalvos plaukai. Susirinkusieji pamal džiai atsiliepė vienu balsu: – Kas turi ausis, tesiklauso. Įsivyravo pagarbi tyla, tarsi kasdienėmis kalbomis nederėtų teršti knygos žodžių. Galiausiai šventą tylą nutraukė jaunas vy ras vardu Severinas, atsidavęs ir uolus mokinys. – Kaip laikosi mūsų brolis Potencijanas? Modesta atsakė tokiu pat ramiu melodingu balsu kaip mel džiantis: – Šiandien man buvo leista su juo pasimatyti kalėjime, nu nešti jam duonos. Jis laikosi gerai. Jo tikėjimas nepajudinamas, toks ir mūsų turi būti. Nors ir kaip stengėsi įveikti užplūdusią baimę, Severinas ne pajėgė nuslėpti stiprėjančio jaudulio. 13
K at h l e e n Mc G owa n
– Sakai, laikosi gerai, bet ar ilgai? Roma kasdien nužudo vis daugiau mūsų žmonių kaip eretikus. Netrukus ateis ir visų mūsų eilė. Per visą nedidukę bendruomenę nuvilnijo tylus pritarimo murmesys. Bet Modesta, vis tokia pat išmintinga ir kantri, niekada nepraleisdavo progos pamokyti tiesų, kuriomis tvirtai tikėjo. – Išties liūdnas metas, kai persekiojamieji tampa persekioto jais. Krikščionys tiek metų kentė kankinimus, o dabar savo di džiausią neapykantą nukreipė vieni į kitus. Turime jiems atleisti, nes jie nežino, ką daro. Modestos sakinį perrėžė šaižus švilpukas urvo angoje. Per vėlu, suprato ir ji, ir jos bendruomenė – juos surado vyrai, nuo kurių jie slėpėsi. Tą pačią akimirką, kai pro vienintelę angą į olą įsiveržė bū rys ginkluotų vyrų, religinės sueigos rimtis virto chaosu. Jokio išsigelbėjimo. Visi kareiviai buvo vienodai apsitaisę: tamsiais ap siaustais, galvas dengė gobtuvai, tik grėsmingos išpjovos akims. Jų vadas žengė į priekį, nusitraukė gobtuvą nuo skustos galvos ir visi pamatė išskaptuotą medinį Nukryžiuotąjį ant kaklo. Įsmei gęs akis į Modestą, jis visą savo panieką moteriai vedlei išspjovė citata iš Pauliaus laiškų: – Aš neleidžiu, kad moteris mokytų nei kad vadovautų vy rui; ji tesilaiko tyliai. Ponia Modesta iš La Bosė, tu suimama už ereziją. Modesta ramiai nužvelgė jį ir atpažino. – Broli Timotiejau, tu atėjai manęs ir aš eisiu su tavim. Bet palik šiuos nekaltus žmones ramybėje. Jaunasis Severinas paklaiko vien nuo minties, kad jie gali lik ti be vedlės, ir šoko pirmyn užtverti broliui Timotiejui kelio. – Tu jos neišsivesi! Kaukėti vyrai metėsi pirmyn. Pasinaudojusi maišatim, Mo desta paslėpė šventąją knygą už nugaros, toliau nuo kaltintojo akių. Nė ji dar nesuprato, koks mirtinas pavojus gresia jos se 14
Me i l ė s k ny g a . Jė z au s t e s t a m e nt a s
kėjams. Gyvenanti meile ir atjauta moteris negalėjo taip greitai perprasti tūžmingų vyrų užmačių. Kaukėta milicija išsitraukė ginklus ir nedvejodama paleido juos į darbą. Pirmiausia dviašmenis kalavijas susmigo Severinui krūtinėn, jo gyvybė pliūptelėjo iš žaizdos ir pakrikštijo krauju tikinčiuosius. Ankštoje erdvėje kilo didžiulis sąmyšis, kiti tikintieji prarado viltį, aiškiai suvokę, į kokią siaubingą padėtį pateko. Angą užsto jo nuožmūs įtūžę užpuolikai, nejaučiantys gailesčio šiai tikin čiųjų bendruomenei. – Madlena! Modesta žvalgėsi, kur toje grūstyje jos dukra, bet mergaitė jau bėgo pas motiną prie altoriaus. Neįprastai smulki aštuon metė Madlena atrodė daug jaunesnė, ir Modesta meldėsi, kad šįkart tai būtų į gera. Ji turi išgelbėti dukrą. Turi išgelbėti knygą. Spausdama mergaitę glėbyje, Modesta paslėpė brangenybę tarp Madlenos suknios klosčių, o dėl didesnės slaptos dar su tampė toj vietoj apsiaustą. Tada pro visą riksmų chorą šūktelėjo broliui Timotiejui: – Liaukis! Liaukis! Aš einu su jumis. Maldauju, daugiau jo kio kraujo. Bet nebebuvo ko liautis. Kaukėti kareiviai visus jau buvo iš žudę, ant olos grindų žlagsėjo nekaltų tikinčiųjų kraujas. Atsar giai žengdamas per kruvinus lavonus prie aukos, brolis Timotie jus pasišlykštėdamas sušnarpštė. – Pasigailėk bent vaikelio, – maldavo jo Modesta. – Tu Dievo žmogus. Negali bausti vaiko už tėvų nuodėmes. – Ar ji tavo? – Ne. Ji iš valstiečių, bekilmė. Brolis Timotiejus žengė arčiau ir jam tarp pirštų nuvilnijo tamsiai rudų mergaitės plaukų sruoga. – Ji neturi bedieviškų plaukų – skiriamojo tavo veislės žen klo. Jei turėtų, savo rankom ją nužudyčiau. Bet valstiečių mer giotė neverta pastangų. Tegul eina. 15
K at h l e e n Mc G owa n
Jis stumtelėjo mergaitę ir atsukęs moterims nugarą nužvelgė skerdynių vietą. Modesta prispaudė Madleną, o mažoji mergaitė apglėbė rankomis savo liauną kūnelį, iš visų jėgų spausdama prie savęs paslėptą knygą. Suvokdama, kad paskutinį kartą mato dukterį, Modesta sušnibždėjo jai į ausį: – Nebijok, Madlena. Aš vėl tave mylėsiu. Laikas grįžta. Skubiai pabučiavo dukterį ir liepė bėgti iš olos, o pati žvelgė pavymui, draskoma neapsakomo skausmo, bet motiniškai išdidi.
– Mano mylimoji. Viską atiduočiau, kad tik ne tu būtum toje kameroje. Potencijanas įsikibo į grotas, skiriančias jį nuo žmonos. Kalė jime praleistas laikas padarė savo: iš jo buvo likę vieni griaučiai. Veidas ir plaukai purvini, bet Modestai jis buvo gražiausias pa saulyje vyras. Troško jį paliesti, bet abu buvo surakinti ir tarpas tarp jų šaltame drėgname kalėjime buvo per didelis. – Bet mudu vėl kartu, ir tai palaima. Nebijok, brangusis, mano meile. Mes negalime bijoti, nes žinome, kad tai ne pa baiga. Potencijanas buvo puolęs į neviltį. – Nepasiduok. Tu – Tūro vyskupo Martyno giminaitė. Pa prašykime, kad jis įsikištų. Jis gali tai sustabdyti! Modesta liūdnai atsiduso. – Mano palaimintas pusbrolis nesėkmingai gelbėjo eretikus, kol galiausiai pavargo. Bažnyčia tvirtai apsisprendusi mūsų at sikratyti, ir greitai. Dar prieš saulei rytoj nusileidžiant brolis Ti motiejus nori matyti mus mirusius. – O kas bus mūsų Madlenai? – Per tas pjautynes jos pasigailėta. Turėjau jos išsižadėti, pa sakyti, kad ji ne mūsų. Dėkokime Dievui, kad ji paveldėjo tavo plaukų spalvą, kitaip mūsų sielvartas būtų beribis. Ji keliaus pas mano brolį. Juk tiki, kad brolis ją apgins. 16
Me i l ė s k ny g a . Jė z au s t e s t a m e nt a s
– O knyga? Ar ji saugi? – Madlena paslėpė po savo apsiaustu. Ji tikra drąsuolė. Net menkoje žvakės šviesoje buvo matyti, koks jis kupinas pasididžiavimo. – Ji visa į motiną. Išgelbėdama knygą, ji išgelbės mus visus. Kelio mokymas nežus. Modesta pritardama linktelėjo, tada ėmė mąstyti balsu: – Tiesą dar kartą gelbsti maža mergaitė. Taip visada buvo, taip visada bus.
Senovę menančios kalvos viršūnėje susirinko liūdna minia. Mir ties bausmės vietą žymėjo ant paaukštinimo užrista grėsminga medinė trinka. Į ją buvo atremti du sukryžiuoti kirviai. Už nugaros surištomis rankomis, vienas šalia kito Modesta su Potencijanu sunkiai kopė į kalvą. Juos supo iki ausų ginkluoti vyrai su gobtuvais ir baksnojo judintis greičiau. Nuostabieji Mo destos plaukai buvo nupjauti – šiurkščiai ir nelygiai, – kad ne dengtų grakštaus kaklo ir kirvio ašmenys lengvai nukirstų galvą nuo kūno. Potencijanas žvelgė į žmoną, jo širdis buvo sklidina meilės ir liūdesio. – Mirsime taip, kaip gyvenome ir mokėme. Kartu. Modesta atsakė tokiu pat žvilgsniu. – Ir mes grįšime, kad vėl kartu mokytume. Tokia Dievo valia, tokia laiko slinktis. Potencijanas sulėtino žingsnį, kad pailgintų brangų laiką drauge. Norėdama būti kuo arčiau, žmona prisiderino prie jo žingsnio. Jis sušnibždėjo paskutinį prašymą: – Ar padainuosi man? Paskutinį kartą. Modesta nusišypsojo: tai paskutinė žemiška dovana, kurią gali duoti savo mylimajam, – ir uždainavo švelniu balsu: 17
K at h l e e n Mc G owa n
Aš tave daug metų mylėjau, Mylėjau visada; ir tavęs nepamiršiu... Aš mylėjau tave amžinai. Dievas sukūrė mus vienas kitam. Modestai baigus dainą, iš minios išniro raumeningas vyras raudoniu žybsinčiais plaukais ir priėjo prie jų, tvirtai laikyda mas rankose Madleną. Pamačiusi dukterį Modesta pastėro. Pa sekęs Modestos žvilgsnį, Potencijanas šalia suakmenėjo. Jie ne siryžo parodyti pažįstą vaiką, bet šią mažą šeimą perliejo meilės ir netekties bangos. Madlena įdėmiai pažvelgė į motiną, taip išmintingai, kaip negalėtų joks aštuonerių metų vaikas, ir linktelėjo. Lūpomis perbėgo vos regima šypsena. Tą siaubingą akimirką pajutusi pasididžiavimą ir palengvėjimą, Modesta irgi gebėjo šiaip taip šyptelėti, bet kaukėtas sargybinis iš už nugaros šiurkščiai stum telėjo ją prie ešafoto. Modesta prišlijo prie vyro ir sušnibždėjo: – Abi mūsų brangenybės saugios. Abipus trinkos atsistojo po sargybinį kaliniams prižiūrėti. Tada Modesta paklausė garsiai, kad ir minia girdėtų: – Gerieji žmonės, ar leisite mums nors trumpai kartu pasi melsti? Sargybiniai sužiuro tenai, kur stovėjo grėsmingasis brolis Ti motiejus, nekantraujantis išvysti laukiamą reginį. Jis pakliuvo į spąstus. Kaip Bažnyčios žmogus, jis negali atsakyti prašymo pa simelsti. – Bažnyčia yra gailestinga ir leidžia pasimelsti, jeigu eretikai trokšta atgailos. Modesta pasislinko arčiau vyro ir paskutinį kartą atsigręžė į jį. Tą akimirką užmiršo ešafotą, kirvį, užmiršo siaubingą netei sybę. Buvo tiktai meilė, tokia, kokią jie kartu su savo žmonėmis kartodavo pačioje švenčiausioje maldoje. Aš mylėjau tave anksčiau, Aš myliu tave šiandien 18
Me i l ė s k ny g a . Jė z au s t e s t a m e nt a s
Ir mylėsiu tave amžinai. Laikas grįžta. Modesta pasistiebė, kad pasiektų lūpomis mylimojo lūpas paskutiniam švelniam bučiniui. – Gana! Brolio Timotiejaus tūžmas akimirksniu viską užbaigė. Įpy kę sargybiniai atplėšė juos vieną nuo kito ir parklupdė ant kelių prie trinkos. Su didžiu romumu, kuris kyla iš žinojimo, kad prieš akis laukia tiktai Dievas, Modesta ir Potencijanas nulenkė galvas ant trinkos. Jie ir toliau tyliai vienu balsu meldėsi, kol klaikiai bumbtelėjo pirmas kirvis. Po akimirkos juo pasekė ir antras. Minia nė nekrustelėjo. Bet ant jos nusileido gedulo ir netek ties marška. Ne tokios eretikų mirties šventės tikėjosi brolis Ti motiejus, todėl, nesibaimindamas, kad visus papiktins, išdrožė: – Tegul tai būna perspėjimas, kad su erezija Šventojoje Ro mos imperijoje nesitaikstoma! Išgąsdinti jo rūstaus perspėjimo, miestelėnai išsiskirstė, slėp dami veidus ir persigandę. Brolis Timotiejus nebekreipė į juos dėmesio. Priėjo prie ešafoto ir paliepė budeliams: – Nepalikite nė pėdsako kankinių, kad eretikai neturėtų ko gedėti. Įmeskite juos į šulinio gelmes. Tai tiesiausias kelias į pra garą, kokį galiu sugalvoti. Kol budeliai buvo užsiėmę bjauriu darbu, brolis Timotiejus patenkintas ilgai žvelgė į sudarkytą Modestos kūną. Veidu per bėgo maniakiškas šypsnys, vogčiomis jis išsitraukė iš apsiausto kišenės gniužulą – sruogą ryškiai raudonų Modestos plaukų. Kai ganytoja nebegyva, jos aveles bus lengva valdyti. Įgrūdo fetišą atgal į kišenę ir neatsigręždamas praėjo pro Modestos kraujo klaną.
19
Pirmas skyrius
Niujorkas, dabartis
S
usisupusi į prabangias šimtanytes paklodes Manhatano vieš butyje – leidėjo dovana, – Morina Paskal blaškėsi milžiniškoje lovoje. Ir naktį tokia pat nerami kaip dieną, Morina jau beveik dveji metai nesudėdavo bluosto. Nuo tada, kai prasidėjo ant gamtiški įvykiai, padėję jai atskleisti Marijos Magdalietės evan gelijos paslaptį, Morina buvo tarsi apsėsta, nerasdavo ramybės nei dieną, nei naktį. Kai pasisekdavo keletui valandų užsnūsti, vargindavo sap nai – kartais siurrealistiniai, simboliški, o kartais – labai ryškūs, aiškūs. Didžiausią nerimą kėlė, kad tuose pasikartojančiuose sapnuose regėdavo Jėzų Kristų, ir šis mįslingai kalbėdavo apie jos pažadą ieškoti kažkokios paslaptingos Meilės knygos, kurią pats parašęs savo dieviška ranka. Ir būdraujant tie sapnai neduo davo ramybės – juk apie Meilės knygą visiškai nieko nežinoma. Nėra jokių patikimų istorinių užuominų, kad toks tekstas išvis būtų egzistavęs, išskyrus keletą miglotų legendų, sklandžiusių viduramžių Prancūzijoje, bet galų pagalėj ir tos buvo užmirštos. Morina neturėjo supratimo, kaip įvykdyti savo pažadą – surasti vaiduoklį. Iš tikrųjų nė neįsivaizdavo, kas tai. Kol kas jos Viešpats neskubėjo pateikti jokių užuominų, kad palengvintų paieškas. 21
K at h l e e n Mc G owa n
Kas naktį Morina karštai melsdavosi, kad nesukluptų vyk dydama jai pavestą užduotį, kartu meldė duoti bent kokį ka bliuką prieš leidžiantis į keistą kelionę. Antgamtiški įvykiai, pastaruosius keletą metų neduodantys jai ramybės, buvo įro dymas, kad dieviški stebuklai išties egzistuoja. Tik turi būti kantri, tikėti ir laukti. Šiąnakt jos maldos buvo išklausytos: keistame sapne ji išvydo pirmą ženklą.
Senovinius griuvėsius dengė pilkas sunkus vakaro rūkas. Morina lėtai žengė per griuvėsius, visa apsunkusi nuo sapno ir miglos. Ji buvo sename sename vienuolyne, veikiau amžių bėgsmo nusiaubtuose griuvėsiuose. Yranti siena dešinėje kadaise buvo didingas architektūros šedevras, iš puikaus gotikinio vitražinio lango, išpjauto akmenyje kaip rožė su šešiais žiedlapiais, telikęs aplūžęs rėmas. Paskutiniai šviesos gaisai skverbėsi pro medžio šakas, lango skylę ir krito ten, kur stovėjo Morina. Ji ėjo toliau – tenai, kur stiebėsi grakščios gotikinės arkos, su niekuo nesujungtos, nes sienos, kurias kadaise jos laikė, seniausiai buvo virtusios dulkėmis. Vienišos arkos stovėjo kaip pražuvusios didybės priminimas. Kadaise laikiusios aukštą prašmatnią navą, dabar jos stypsojo vienišos, tarsi vaiduokliškos angos į praeitį. Lydima paskutinių šviesos blyksnių, Morina žengė per slenkstį į užgrioztą senovinį kiemą. Purpuriniai spinduliai nušvietė akyto akmens skulptūrą – madoną su kūdikiu, ji stovėjo sienos, sumūrytos iš lauko akmenų, nišoje. Priėjusi prie skulptūros, Morina švelniai ir smalsiai perbraukė pirštais per šaltą akmeninį veidą – miela maža madona pati dar atrodė vaikas. Laikomasi tradicijos, kad Mergelė Marija buvo paauglė, kai pastojo, tad gal toks vaikiškas atvaizdas nėra pernelyg neįprastas. Ir vis tiek – šioji vos vos mįslingai besišypsanti madona panėšėjo į aštuonerių devynerių metų vaiką, laikantį kūdikį. Vaikutis taip pat buvo neįprastai išskaptuotas. Atrodė, veržiasi 22
Me i l ė s k ny g a . Jė z au s t e s t a m e nt a s
mergaitei iš rankų, išdykėliškai iš visko šaiposi. Skulptūra labiau panėšėjo į vyresnę seserį, mėginančią nulaikyti brolį, negu į motiną su vaiku. Morinai besistebint, kokia skulptūra keista, šioji prabilo švelniu mergaitės balsu: – Aš ne ta, apie kurią tu galvoji. Kliedesingame sapno vaizdinių pasaulyje nestebino, kad skulptūra kalba ar net kikena, kaip elgėsi šioji. Todėl Morina tik paklausė: – Tai kas tu? Mergaitė vėl sukikeno. O gal kūdikis – sunku buvo pasakyti, nes balsą užgožė žemi varpo dūžiai, atsklidę iš vienuolyno bažnyčios. – Greitai mane pažinsi, – pasakė mergaitė. – Daug ko turiu tave išmokyti. Morina įdėmiai nužvelgė statulą, tada akmeninę nišos sieną, paskui apgriuvusias arkas – mėgino įsiminti vienuolyno detales. – Kur mes esame? Mergaitė neatsakė. Morina ėjo toliau, atsargiai žengė per sąžalynus, aplenkdama išvirtusios sienos luitus. Kilo mėnulis, didelis, šviesus temstančiame danguje. Mėnesiena žaidė vandens telkinyje. Nesusilaikiusi pasuko tenai – per išgriuvusią sieną, perlipo sudūlėjusį akmeninį slenkstį ir atsidūrė prie viliojančio vandens. Tai buvo šulinys, o gal baseinas, toks didelis, kad keli vyrai būtų galėję jame kartu maudytis. Pasilenkusi pažvelgė į raibuliuojantį vandenį ir pajutusi bedugnę gelmę krūptelėjo. Šventasis šulinys leidosi į pačias žemės gelmes. Mergaitė vėl prabilo: – Savo atvaizde rasi, ko ieškai. Akimirką Morinos atvaizdas vandenyje pasikeitė, ir ji pamatė kitą moterį, ne save. Lenkėsi prie vandens, bet vos jį palietus varinis žiedas nuo dešinės rankos piršto nusmuko ir įkrito į šulinį. Morina suspiegė. Žiedas – didžiausia jos brangenybė. Senovinė relikvija, perduota jai Jeruzalėje, kai aiškinosi Marijos Magdalietės istoriją. Akis – dydžio ir pavidalo kaip pensas, ji buvo išraižyta senaisiais 23
K at h l e e n Mc G owa n
ženklais – devynios žvaigždės ratu aplink saulę. Tokį simbolį nešiojo pirmieji krikščionys, jis turėjo priminti, kad jie nėra atskirti nuo Dievo, taip pat turėjo priminti „Tėve mūsų“ eilutę: „...kaip danguje, taip ir žemėje.“ Žiedas buvo materialus Morinos naujai patirto tikėjimo simbolis. Dabar jis paniro į beviltiškai tamsią gelmę. Morina stovėjo sukrėsta, plyštančia širdimi. Suklupo prie akmeninio šulinio krašto ir įsmeigė akis į gelmę – gal pamatys žiedo atšvaitą gilumoje. Jokios vilties. Ji neklydo dėl šulinio gylio – išties bedugnis. Nuliūdusi atsistojo, bet staiga kažkas žybtelėjo. Pliaukšt! Didžiulė žuvis, tarsi upėtakis, sublizgėjo auksiniais žvynais, iššoko iš vandens, tada vėl paniro į gelmę. Morina laukė, gal nuostabioji žuvis vėl pasirodys. Dar vienas pliaukštelėjimas, ir upėtakis vėl iššoko iš vandens, atrodė, šįkart lėtai sklendžia ore. Iš žuvies burnos kyšojo varinis žiedas. Morina aiktelėjo – žuvis sklendė prie jos. Paleido žiedą ir net mestelėjo jos pusėn. Morina ištiesė ranką ir pajuto, kaip žiedas saugiai įkrito į delną. Tvirtai sugniaužė kumštį ir prispaudė prie širdies, dėkodama stebuklingai žuviai už grąžintą žiedą. O žuvis paniro šulinio gelmėn, vanduo nurimo, kerai išsisklaidė. Vėl užsimovusi žiedą ant dešinės rankos piršto, Morina paskutinį kartą atidžiai pažvelgė į šulinį – ar neslypi dar kokių stebuklų šiame keistame vienuolyne. Vanduo buvo ramut ramutėlis, bet tada paviršiuje suraibuliavo menkutės bangelės. Šulinį ir erdvę aplink užliejo auksinės šviesos vilnis. Morina vėl pažvelgė į vandenį, ir ėmė ryškėti vaizdas. Nuostabus slėnis, sodri žaluma, medžiai ir gėlės. Reginį nuauksino iš dangaus krintantis auksinis lietus. Netrukus slėnyje tekėjo aukso upės, medžiai pasidengė auksu. Viskas aplink ją tviskėjo sodria šilta skysto aukso spalva. Tolumoje ji išgirdo mergaitišką balsą – tą patį, kuris sklido iš išdykėliškos mažosios madonos skulptūros. – Ar ieškai Meilės knygos? Tada sveikinu atvykus į Aukso slėnį. Čia rasi tai, ko ieškai. Pasigirdo mielas kikenimas ir jam slopstant reginys dingo, Morina vėl atsidūrė tamsiuose paslaptinguose mėnesienos ap24
Me i l ė s k ny g a . Jė z au s t e s t a m e nt a s
šviestuose vienuolyno griuvėsiuose. Vos kikenimas nutilo, Moriną į dvidešimt pirmą amžių, į priešaušrio Niujorką, grąžino šaižus skambutis.
Kabelinė televizija paryčiais – visai ne tai, ko trokštum. Lygiai ketvirtą ryto pasigirdo beldimasis į Morinos aparta mentų duris – į viešbutį atvyko samdyta šukuosenų ir makia žo specialistė paruošti jos pokalbiui populiarioje nacionalinėje ryto laidoje. Laimė, moteris susivokė, kad Morina mieguista, ir prieš lipdama aukštyn užspirgino kambarių tarnybą užplikyti joms kavos. Morina Paskal į Niujorką atvyko dėl savo knygos – pasauly je išpopuliarėjusio romano „Tiesa prieš pasaulį: slaptoji Marijos Magdalietės evangelija“. Remdamasi asmeniniu patyrimu, Mo rina knygoje pasakojo, kaip buvo rasta evangelija ir kaip paaiš kėjo sukrečianti žinia, kad Marija Magdalietė buvo mylimiausia Jėzaus mokinė. Nors buvo patyrusi žurnalistė ir pripažinta ne grožinių knygų autorė, Morina nusprendė rašyti šį veikalą kaip grožinį kūrinį ir dėl to sulaukė prieštaringų vertinimų. Spauda buvo negailestingai skeptiška, net pašaipi. Jeigu čia tikri faktai, kodėl ji parašė grožinį kūrinį? Nors ir sąžiningi, atsakymai į tą amžinai kartojamą klausimą nepatenkino godžios tarptautinės žiniasklaidos. Pokalbių laido se visame pasaulyje Morina šimtus kartų kuo kantriausiai atsa kinėdavo į tą patį klausimą, maldydama nervus aiškino, kad turi saugoti savo šaltinius, taip pat saugotis pati. Kai imdavo vardyti, koks pavojus grėsė jos gyvybei ieškant senovinės brangenybės, dažniausiai būdavo išjuokiama, kaltinama, kad siekdama pa traukti visuomenės dėmesį perdeda, net meluoja. Įsisiautėjus žiniasklaidos viesului dėl romano „Tiesa prieš pa saulį“, apie ramybę ir asmeninį gyvenimą teliko svajoti. Morina buvo viešai narstoma visais įmanomais būdais – geranoriškai, piktai, net šlykščiai. Gaudavo padėkų už drąsą, bet ir grasinimų mirtimi už šventvagystę; ir, žinoma, buvo visa tarpinė gama. 25
K at h l e e n Mc G owa n
Vis dėlto „Tiesa prieš pasaulį“ užvaldė daugelio vaizduotę. Kritikams ir spaudai romanas buvo parankus – tikra sensacija, skaitytojus visame pasaulyje jaudino iki skausmo žmogiška Jė zaus gyvenimo istorija, papasakota Marijos Magdalietės lūpo mis. Morina be išlygų tvirtino, kad Jėzus ir Marija buvo teisėti vyras ir žmona, kad jie turėjo vaikų, kad kartu skelbė Kelio mo kymą – ir kad visa tai nė kiek nesumenkina Jėzaus dieviškumo. Tokios vertybės kaip meilė, tikėjimas, atlaidumas, bendruome niškumas buvo kertiniai Jėzaus mokymo akmenys, ir pulti jos knygą religijos vardu – vadinasi, pamesti ar pražiūrėti svarbiau sią žinią vien dėl to, kad tos žinios nešėja atrodo įtartina. Ieškant rankraščio Morinos vos nenužudė tie, kas troško, kad evangeli jos žinia liktų paslaptis, tad jai nebereikėjo jokių kitų papildomų įrodymų dėl tos evangelijos tikrumo. Šiaip ar taip, Morina buvo laiminga, kad jos knyga rado at garsį širdyse viso pasaulio vyrų ir moterų, kurie jaučiasi apleis ti tradicinės religijos institucijų, besirūpinančių politika, galia, ekonomika, net karu labiau negu dvasingumu. Morina buvo patenkinta savo knyga, tuo, kaip papasakojo Magdalietės istoriją, ir džiaugėsi begaliniu palaikančių žmonių laiškų srautu iš viso pasaulio. Kiekvienas laiškas, kuriame buvo pabrėžiama: „Marija Magdalietė grąžino mane prie Jėzaus“, teikė jėgų, stiprino jos pačios tikėjimą. Ir vis tiek kasdien tekdavo pri siversti atlikti pareigą – kalbėti apie jos atskleistą tikrąją Marijos Magdalietės istoriją, kad būtų atkurta tiesa, pasiekti tuos, kurie vis dar liko skeptikai. Tas pats tikslas ir šįryt ją vedė į televiziją. Spaudos šurmulys dėl jos knygos panėšėjo į cirką, bet iš šio ryto pokalbio Morina tikėjosi kai ko daugiau. Laidos rengėjai deramai pasiruošė, iš anksto ilgai ją kvotė, uždavė išties pro tingų klausimų, net atsiuntė filmavimo grupę į jos namus Los Andžele, kad surinktų papildomos informacijos. Jeigu laida ir nebus ypatinga, Morina bent tikėjosi, kad nauji klausimai bus sąžiningi ir susiję su informacija. Neliko nuvilta. Klausinėjo laidos vedėja, visoje šalyje gerbia ma kaip protinga ir santūri. Ji buvo kibi, bet sąžininga. Be to, Morinai padarė įspūdį, kaip gerai ji pasirengusi. 26
Me i l ė s k ny g a . Jė z au s t e s t a m e nt a s
Įžangoje buvo parodyta nuotraukų, kaip Morina visame pa saulyje ieško Marijos Magdalietės gyvenimo pėdsakų. Štai ji eina Kančios keliu Jeruzalėje, štai kopia į Monsegūro viršukalnę pietvakarių Prancūzijoje. Tos nuotraukos buvo tinkamas įvadas į pirmą klausimą. – Morina, jūs rašote apie pražuvusią Marijos Magdalietės evangeliją, kuri neva buvo rasta pietų Prancūzijoje, ir bendruo menes Prancūzijoje, tikinčias, kad Jėzų nukryžiavus Marija Magdalietė apsigyveno kaip tik tenai. Tačiau čia, Amerikoje, jūs buvote puolama labai gerbiamų Biblijos žinovų, tvirtinančių, kad nėra jokių daiktinių šios istorijos įrodymų. Jie tvirtina, jog nėra jokių duomenų, kad Marija Magdalietė apskritai kada nors lankėsi Prancūzijoje. Ką jiems atsakytumėte? Morina buvo dėkinga už tokį klausimą. Laikraščiai ir žurna lai tiems žinovams suteikdavo paskutinį žodį. Iš esmės kiekvie nas straipsnis apie ją baigdavosi kokio nors mokslinčiaus nieki nama neva moksline išvada – esą nėra jokių įrodymų, o visos tos legendos apie Mariją Magdalietę kur kas menkiau pagrįstos negu paprasčiausios pasakos. Kadangi atsirado proga pagaliau atsakyti kritikams per nacionalinę televiziją, Morina nusprendė griebti jautį už ragų. – Jeigu žinovai įrodymų ieško savo dramblio kaulo bokštuo se, parašytų angliškai ir randamų bibliotekose, kur įrengti oro kondicionieriai, tokiu atveju tikrai jų neras. Įrodymai, kurių ieš kau aš, – esmingesni, žmogiškesni, tikresni. Jų ieškau tarp žmo nių ir bendruomenių, kurios gyvena tomis istorijomis, kurioms šios istorijos – neatsiejamos nuo kasdienio gyvenimo. Sakyti, kad tų tradicijų nėra ar kad jos nereikšmingos – pavojinga, gal net ksenofobiška ir rasistiška. – Oho! – Vedėja net pasimuistė ant kėdės. – Ar nemanote, kad tai per šiurkštūs žodžiai? – Ne, manau, kad juos būtina pasakyti. Pietų Prancūzijoje ir kai kuriose Italijos vietovėse ištisos bendruomenės buvo sunai kintos, nes tikėjo tuo, apie ką rašoma mano knygoje. Jos tikėjo, kad yra kilusios iš Jėzaus ir Marijos, laikėsi pačios gražiausios, 27
K at h l e e n Mc G owa n
gryniausios, iš paties Jėzaus perimtos krikščionybės, kurią po nukryžiavimo joms skleidė Marija Magdalietė. – Kalbate apie katarus? – Taip. Žodis „kataras“ kilęs iš graikų žodžio „švarus“, „ty ras“, nes tie žmonės buvo tyriausi krikščionys Vakarų pasauly je. Ir per vienintelį kryžiaus žygį tryliktame amžiuje, paskelbtą prieš kitus krikščionis, Katalikų bažnyčia išžudė kone visus ka tarus. Inkvizicija ir buvo įsteigta tam, kad juos sunaikintų. Kata rus reikėjo pašalinti, nes jie ne šiaip žinojo tiesą – jie patys buvo tiesa. Ir nedarykite klaidos – tai buvo etninis valymas. Genoci das. Šiurkštūs žodžiai? Be abejo. Bet išskersti visą bendruome nę irgi šiurkštu, ir mes nebegalime ilgiau slapstytis už žodžių, mėginančių tai pateisinti. Kryžiaus žygis – tik paklausykite, kaip skamba, tarsi būtų galima pateisinti žmonių žudymą Dievo var du. Tad liaukimės jį šitaip vadinę ir vadinkime tuo, kas buvo. Žudynės. Holokaustas. – Klausantis Bažnyčios istorijos žinovų aiškinimų, kad tų žmonių nėra, kad jų kultūros tradicijos neturi reikšmės... – Man širdis plyšta, kad žmonėms, pateikiantiems tokį vel nišką aiškinimą, tenka paskutinis žodis. Žinoma, išlikę labai mažai materialių Marijos Magdalietės buvimo įrodymų. Išskers ta daugiau kaip aštuoni šimtai tūkstančių žmonių, norint būti tikriems, kad neliks jokių fizinių įrodymų. Niekada nebus rasta. O pačios žiauriausios žudynės vyko 1209 metų liepos dvidešimt antrąją ir po metų – 1210-aisiais. Tai Marijos Magdalietės atlai dų diena, ir čia ne atsitiktinumas. To meto inkvizicijos doku mentuose pažymėta, kad tai buvo „pelnyta bausmė žmonėms, kurie tikėjo, kad kekšė buvo ištekėjusi už Jėzaus“. – Pats laikas užduoti visiems labiausiai knietintį klausimą. Tvirtinate, esą jūsų keliama versija, kad Jėzus buvo vedęs Ma riją Magdalietę, paimta iš dingusios evangelijos, kurią neseniai radote pietų Prancūzijoje. Tačiau atsisakote atskleisti savo šal tinį ar bent papasakoti šį tą daugiau apie tą paslaptingą doku mentą. Kokias galime daryti išvadas? Niršiausi jūsų kritikai sako, kad visą tą istoriją jūs prasimanėte. Kodėl turėtume jumis 28
Me i l ė s k ny g a . Jė z au s t e s t a m e nt a s
tikėti, jeigu pati nežengiate nė žingsnio, kad pateiktumėt dau giau įrodymų? Tas klausimas buvo aštrus, bet svarbus, ir Morina turėjo į jį atsakyti apdairiai. Kol kas ji negali atskleisti istorijos pabaigos – kad evangeliją nugabeno į Romą jos pačios pusbrolis, tėvas Pi teris Hilis. Tėvas Piteris ir Vatikano komitetas darbuojasi siek dami nustatyti, ar evangelija autentiška. Kol Bažnyčia oficialiai tiria tą neįkainojamą rankraštį – o tai gali trukti metų metus, turint galvoje jo revoliucingą turinį ir pasekmes visai krikščio nybei, – Morina pažadėjusi neatskleisti jokių detalių, kaip ir kur jis rastas. Už tai jai buvo leista nesibaiminant dėl padarinių pasakoti savą Marijos Magdalietės istorijos versiją – su sąlyga, kad kol kas pateiks ją kaip grožinį kūrinį. Tai buvo brangiai jai kainuojanti, bet neišvengiama išlyga. Jautėsi kaip garsioji graikų pranašė Kasandra: pasmerkta žinoti tiesą ir ją skelbti, bet lygiai taip pat pasmerkta, kad niekas ja netikėtų. Morina atsikvėpė ir kuo įtaigiau atsakė: – Turiu apsaugoti žmones, kurie padėjo rasti rankraštį. Mes turime kur kas daugiau informacijos, kurią reikia atskleisti, ir aš nieku gyvu negaliu rizikuoti prarasti tuos šaltinius, prarasti jų pasitikėjimą, jeigu noriu tęsti paieškas. Kadangi negalėjau įvar dyti savo žinių šaltinių, parašiau šią knygą kaip grožinį kūrinį. Tikiuosi, istorija savaime iškalbinga. Mano užduotis – pratinti skaitytojus prie minties, kad galima ir kitaip aiškinti vieną svar biausių žmonijos įvykių. Štai kodėl jį vadinu kol kas iki galo ne papasakota svarbiausia istorija. Ir visa širdim tikiu, kad tai tiesa. Bet leiskime žmonėms skaityti, tegul patys vertina. Leiskime skaitytojams spręsti, ar jiems tai panašu į tiesą. – Tuo ir baikime – tegul sprendžia skaitytojai. – Miela švie siaplaukė vedėja laikė rankoje knygą. – Ką gi – „Tiesa pasauliui į akis“. Ačiū, Morina Paskal, kad sutikote ateiti į laidą. Tema intri guojanti, bet, gaila, turime baigti. Tokia jau ta televizija: valandų valandos ruošimosi, o laida trunka tris ar keturias minutes. Bet vis tiek Morina liko paten kinta, kad glaustai ir aiškiai išdėstė svarbiausias mintis, buvo 29
K at h l e e n Mc G owa n
dėkinga laidos rengėjams ir vedėjai už sąžiningą ir protingą po žiūrį į temą. Buvo tik penkiolika po septynių ryto, o Morina jau apsiren gusi, pasidažiusi, puikiausiai susišukavusi – bet nieko daugiau nenorėjo, tik vėl griūti į lovą.
Marija Juodoji pasirinks, Kada ateis metas Laukiamajai. Ji – gimusi iš aukos avinėlio, kai diena ir naktis buvo lygios, ji, kuri yra prisikėlimo vaikas. Jai, kurios gyslomis teka Sandre-El, bus duota galia Matyti Juodąją kaukolės dieną. Ji taps naująja Kelio ganytoja. Pirmoji L’attendue, laukiamosios, pranašystė. Iš Saros Tamaros raštų, kaip pateikta Libro Rosso
Mėlynųjų Obuolių pilis, Arkas, Prancūzija, dabartis Berenžeras Sinkleris stovėjo priešais supakuotą artefaktą, traukiantį akį jo erdvioje bibliotekoje. Dėžė buvo pastatyta ant di džiulio akmeninio židinio atbrailos. Uolėtas Langedoko priekal nes užplūdo vėlyvo pavasario šiluma, todėl ugnies židinyje niekas nekūreno. Lordas Sinkleris – aukščiausio lygio kolekcininkas. Šis vyras gana įtakingas ir turi užtektinai finansinių išteklių, kad ga lėtų įsigyti beveik viską, ko užsigeidęs. Daiktas dėžėje jam neįkai nojama vertybė – ne tik dėl to, kad tai vertinga istorinė relikvija, o ir todėl, kad įkūnija pačias brangiausias jo dvasines nuostatas. Neįgudusiai akiai relikvija atrodytų kaip paprasta viduram žių vėliava, sudriskusi ir beveik neatpažįstamai išblukusi. Krau 30